Kai ir mirę nenubusim 61
Nacionaliniame Kauno dramos teatre verda aktyvus kūrybinis gyvenimas. Čia, be įprastai didžiosiose teatro salėse statomų premjerų ir rodomų repertuarinių spektaklių, mažesnėse erdvėse savo kūrybines jėgas išbando jaunieji šalies režisieriai. Metų pradžioje teatro jauniesiems menininkams surengtame konkurse „IDėja“ iš dalyvavusių 19 kandidatų laimėtojomis tapo trys jaunos režisierės – Monika Klimaitė, Loreta Vaskova ir Neli Ivančik. Pirmajai galimybė pastatyti spektaklį šio teatro scenoje buvo suteikta Monikai Klimaitei, kurios darbą „Kai mirę nubusim“ jau galima išvysti Ilgojoje salėje.
Monikos Klimaitės kūrybinė biografija pakankamai įdomi, neatsiejama nuo tarptautinio konteksto. 1989 m. Šiauliuose gimusi kūrėja teatro režisūros bakalauro studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Pagal Erasmus studijų programą buvo išvykusi į Angliją, į Plimuto universitetą. Vėliau menininkė nusprendė tęsti studijas ją inspiravusioje Anglijoje – Londono Karališkojoje oratorystės ir dramos mokykloje įgijo magistro laipsnį. Taip pat mokėsi ir kitose šalyse – Danijoje, kur dalyvavo mokymuose pas teatro garsenybę Eugenio Barbą, bei Amerikoje, Niujorko pasaulinėje režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre, kur, beje, ir užsimezgė pirmoji praktinė pažintis su H. Ibseno pjese „Kai mes mirę nubusim“(1899).
Tai jau ne pirmas režisierės darbas profesionalioje teatro scenoje – prieš metus Panevėžio J. Miltinio teatre ji pristatė spektaklį „Baseinas (be vandens)“ pagal Marko Ravenhillo pjesę ir šių metų vasaros pradžioje Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre spektaklį „Perplex“ pagal Mariaus von Mayenburgo dramą. Dar prieš trejetą metų buvo pristatytas diplominis spektaklis „Raudoni batraiščiai“ pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę. Iki šiol stačiusi išimtinai šiuolaikinę dramaturgiją, režisierė susigundė save išbandyti dirbdama su jau klasika tapusia H. Ibseno kūryba, nors ir gimusia modernios šiuolaikinės dramaturgijos aušroje.
M. Klimaitė nesiekia scenoje chuliganauti, dekonstruodama ar itin sušiuolaikindama daugiau nei prieš šimtmetį parašytą dramą. Priešingai, į iškiliausio Norvegijos dramaturgo kūrybą ji žvelgia itin pagarbiu žvilgsniu. Tačiau tai nėra akla sceninė teksto iliustracija, kaip gali pasirodyti. Jaunoji kūrėja akcentuoja pjesėje gvildenamų temų universalumą, pašalindama bet kokią nuorodą į konkretų laikmetį. Gyvenimas ne taip, kaip nori, yra archetipinė žmogiškosios būties tragedija, kurią patyrė, patiria ir tikrai dar patirs daugybė žmonių. Fabulos, garso, vaizdo, net ir minties minimalistinis grynumas – esminis šios H. Ibseno pjesės interpretacijos bruožas. Kaip pati režisierė yra minėjusi prieš premjerą, sceninio paprastumo ji siekusi kaip priešpriešos dominuojančiai įvairiausių išorinių efektų kupinai šiandienio teatro krypčiai, nukreipiančiai nuo telkties į vidinį pasaulį. Tokia sceninė kalba iš tiesų pasiteisina, tačiau tuo pačiu ir pakiša koją.
Pure efektas spektaklyje veikia dvigubai veiksmingai. Nesudėtingas vienakryptis siužetas, besirutuliojantis nedidelėje asketiškoje Ilgosios salės erdvėje, leidžia tiek fiziškai, tiek emociškai priartėti prie keturių veikėjų gyvenimų lemties ir pažvelgti, kaip ji priklauso nuo jų pačių apsisprendimų, kartu apmąstant ir „čia ir dabar“ laiką – ar šiandien mes gyvename iš tikrųjų, ar taip pat esame įkliuvę į tuos spąstus, kuriuose buvo atsidūrę XIX amžiuje gyvenę žmonės. Neįpareigojanti salės erdvė joje statomiems spektakliams suteikia papildomo nuoširdumo ir tikrumo aurą. Šiame pastatyme, kur galima išvysti tik kelis universalius laiko atžvilgiu baldus bei akmenis vaizduojančias dekoracijas, tai ypač juntama. Nors ir nelabai patogi sėdėti, salė suartina ne tik žiūrovą ir aktorių, bet ir pačius žiūrovus tarpusavyje – esi priverstas sėdėti susispaudęs, girdėti šalimais sėdinčiųjų kvėpavimą, pabendrauti, norėdamas pasiekti savo vietą, o ir pajusti, kaip užnugary sėdintis kaimynas keliais vis baksteli tau į nugarą.
Labiausiai norėtųsi pagirti dailininkę Paulę Bocullaitę ir kompozitorių Tadą Žukauską, kurie neleidžia spektakliui pavirsti perdėm dramacentriniu pastatymu, kuriame viską uzurpuoja verbalinis žodis, o visi kiti spektaklio struktūros elementai jam tik paklūsta. Jauni kūrėjai neleidžia scenoje įsišaknyti šiai vaizdo ir garso vergovei. Nors ir audiovizualiniame matmenyje nebūtų galima surasti didelio maištingumo koeficiento, scenografija ir garso takelis įgyja tam tikrą kiekį savarankiškumo, leidžiančio perteikti tai, kas lieka anapus žodžių.
P. Bocullaitės kurtos scenografijos pilkos spalvos kodas itin taikliai perteikia spektaklio atmosferą, neatsiejamą nuo mirties sąvokos, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis. Sceninė erdvė, it dulkėmis apsinešęs mūsų gyvenimas, kontrastuoja su sakraliu gyvybės šaltiniu virstančiais, ant grindų į vieną liniją paguldytais veidrodžiais, kurie apšviečiami taip, kad į stiklą krintantys spinduliai atsimuša ir taip gimsta į lubas nukreiptas šviesos srautas.
H. Ibseno kūrybos tyrėjai pažymi, kad ši pjesė yra ne tik paskutinis dramaturgo kūrinys, įvardijamas draminiu epilogu, bet ir toji, kurioje labiausiai atsiveria mįslinga autobiografinės simbolikos prisotinta sapno atmosfera, rašytojui pasukant nuo natūralizmo link tuo metu išpopuliarėjusio simbolizmo, taip pat ir ta, kurioje daugiausia juntama nevilties. Pjesė labai panašėja į švedų dramaturgo A. Strindbergo taip pat kūrybinio kelio pabaigoje parašytas nerimą keliančias pjeses-sapnus, stipriai pamėgtas mūsų teatro kūrėjų atgavus nepriklausomybę. Kaip ir A. Strindbergas, H. Ibsenas mėgo atverti tuometes socialines, ekonomines bei moralines piktžaizdes, nepagražintą realųjį pasaulį jungdamas su metafizine realybe. Tad dramoje vaizduojami įvykiai gali būti suvokiami ir kaip išorinis, ir kaip vidinis veiksmas.
Simbolių kupiną pjesę galima interpretuoti nevienareikšmiškai, į ją žvelgiant ir kaip į akistatą su klampiais vyro ir moters tarpusavio santykiais, ir kaip į tos pačios asmenybės skirtingas vidines būsenas, kurias įkūnija keturi pagrindiniai veikėjai – skulptorius, profesorius Arnoldas Rubekas, jo žmona Maja, jiems atostogaujant sutiktas medžiotojas Ulfheimas ir į skulptoriaus gyvenimą sugrįžusi kadaise jo pozuotoja buvusi Irenė. Arba kaip į tam tikras savojo „aš“ fazes. Psichoanalizėje, ypač Jungo archetipų teorijoje, manoma, jog kitas „aš“ yra priešingos lyties nei žmogaus fizinis kūnas. Tad galima teigti, jog Skulptoriaus ir Irenės (it angelo) sąjunga simbolizuoja sakralią santuoką su savo aukštesniuoju „aš“, tuo tarpu Majos (kaip žemesniojo „aš“) ir Medžiotojo (it demoniškos esybės) kontaktą būtų galima interpretuoti kaip sąlytį su geidulių ir kitų gyvuliškų instinktų kupinu nuodėminguoju fiziniu kūnu. Dar kitaip tariant, visa tai galima būtų laikyti žmogaus mirties proceso simboliu, kuomet siela atsiskiria nuo fizinio kūno, žemiškojo gyvenimo ir keliauja link aukštesnės erdvės, ten patirdama dvasinį pabudimą. Lyg atsisveikinime pjesėje atsispindėjo paties dramaturgo atsėlinančios mirties nuojauta.
Skulptoriaus ir jo jaunutės žmonos buvimas drauge yra netobulas, virtęs tikra nuobodybe. Juos skiria nuolatiniai nesutarimai ir prieštaringumai, nors tik būdami kartu susikuria materialiai stabilią ir patogią būtį, atitinkančią visus socialinius ir moralinius reikalavimus. Tuo tarpu Medžiotojas ir Irenė tampa dar labiau atsiskyrusiomis mistifikuotomis priešybėmis, tarpusavyje komunikuojančiomis per sutuoktinių porą, o ne tiesiogiai.
M. Klimaitė į realius įvykius leidžia įsiterpti metafizinei plotmei, tačiau baimę ir nerimą keliančių neregimojo pasaulio apraiškų spektaklyje lieka visai nedaug, o ir į jį žvelgiama pernelyg atsargiai. Scenoje dėmesys labiau koncentruojamas į dramoje atvertą paprasto kasdienio gyvenimo tėkmę, į tai, kaip mes patys jį kuriame ir griauname. Konkretumo vengiama ne tik laiko ir erdvės, bet ir bet kurios ideologijos atžvilgiu, siekiant palikti kuo daugiau laisvės žiūrovo interpretacijai. Eiti vedamam šios idėjos yra aktualu ir įdomu. Tačiau tik iki tam tikro momento. Šioje vietoje supaprastinimas suveikia neigiamai – vaizduojami įvykiai pradeda skęsti buitinėje pilkumoje. Ypač tai juntama spektaklio pabaigoje, kuri skiriasi nuo aprašytosios pjesėje.
Neatsiskleidusi lieka juodai vilkinti moteris – Diakonė, H. Ibseno tekste nuolat lydinti Irenę, lyg jos šešėlis (kaip tikėjimo simbolis). Scenoje ji vaiduokliškai šmėkšteli keletą kartų, tačiau tikrasis vaidmuo lieka pernelyg didelėje paslaptyje. Gaila, kad Eglės Grigaliūnaitės vaidinamai veikėjai nesuteikiama galimybė sukurti taip trokštamas papildomas reikšmes, supurtančias širdį ir protą. O juk jaunai charizmatiškai aktorei visai pritinka juodi apdarai ir menama slėpininga rimtis... Pjesėje ji lydi Irenę į kalnus, kur pastaroji kartu su mylimuoju Arnoldu miršta juos užgriuvus sniego lavinai. Gailestingoji sesuo regi šį siaubingą momentą ir lotyniškai sušunka „Pax vobiscum!“ („Telydi jus ramybė!“), o šie žodžiai susimaišo su nuo kalno besileidžiančios džiūgaujančios Majos dainos žodžių aidu: „Aš esu laisva... laisva kaip paukštis...“ Spektaklyje vietoje to pasiūlomas realistiškesnis šios istorijos baigties variantas iš serijos „paskutinis gundymas“ – užuomina į Irenės ir Arnoldo žemiškojo gyvenimo tąsos galimybę. Kad materiali egzistencija yra didelė pagunda, kuriai sunku atsispirti (ypač kalbant apie šių dienų pasaulį), paliudija finalinėje scenoje pasirodantis Artūro Sužiedėlio kurorto inspektorius, gardžiai ir ironiškai kramsnojantis mėsos kepsnelį be jokio garnyro... Siekis interpretuoti yra sveikintinas, tačiau šiame nevisai išbaigtame jaunatviškai žaismingame sprendime katarsio ar kurio kito poveikio bomba vis dėlto nesprogsta.
H. Ibseno kūryba savo laiku buvo laikoma skandalinga. XIX a. visuomenėje vyravusios moralinės ir socialinės normos rašytoją erzino ir siutino, todėl savo dramose jis vaizdavo gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne koks turėtų būti. Šioje pjesėje jis taip pat atvėrė žalingais stereotipais tapusių didžiojo žaidimo – socialinio gyvenimo – taisyklių neveiksmingumą. Žvelgiant iš šalies, regis, pono ir ponios Rubekų santuokinis gyvenimas be finansinių rūpesčių yra bet kokiame šimtmetyje gyvenančio žmogaus esminė siekiamybė, tačiau dramaturgas po truputį vis giliau ir giliau skverbiasi į tai, kas iš tiesų slypi už idiliško su šampanu pusryčių vaizdinio, įrodydamas, kad jie visai nėra laimingi, jie gyvena tokį gyvenimą, kokio yra iš jų tikimasi, bet ne tokį, kokio norėtų. Tai po truputį juos ir veda dvasinės mirties link. Šiandien tai vis dar aktualu, tačiau šių dienų teatre tai nėra taip chuliganiška, kaip buvo H. Ibseno amžiuje. Galbūt atvirkščiai – šiandien iššūkiu taptų tosios viršrealistinės pjesės linijos atvertis? O galbūt šiuolaikinis pasaulis jau taip giliai užliūliuotas Medžiotojo apgaulingų pasakėlių, kad pažadinti miegančias sielas yra visiška utopija, kai nieko nekeičia net ir mirtis?..
Kalbant apie vaidybą, labiausiai norėtųsi pagirti Dainių Svoboną ir Ingą Mikutavičiūtę, suvaidinusius (ne)laimingą inteligentų šeimynėlę. Paradoksalu, tačiau klausantis jų dialogų ne visai norisi tikėti, kad jų tarpusavio santykiai yra atsidūrę aklavietėje. Nors ir pykstasi, jų barniai atrodo komiški ir netgi visai žavūs. Šį sykį I. Mikutavičiūtės pamėgtas kiek isteriškos ir kaprizingos moters amplua visai tinkamai įpūtė gyvybės Majos charakteriui. Neretai atrodo, kad ji vienintelė yra pabudusi tarp visų kitų miegančiųjų (mirusiųjų). Jos veikėja praskaidrina ir pagyvina veiksmą, tiek scenoje būdama viena, tiek komunikuodama su kitais veikėjais. Tuo tarpu ašine turėjusi tapti, kaip tikrųjų nubudusiųjų, D. Svobono skulptoriaus ir Eugenijos Bendoriūtės Irenės pora vis dėlto tokia netapo. Pabudimas čia labiau vyksta tik ištariamų sausringų žodžių lygmenyje. E. Bendoriūtės herojė neįtikina, kad ji – toji mūza, kurios sielą pagrobęs profesorius sukūrė jį išgarsinusį kūrinį „Pabudimas“. Na, o Henriko Savickio medžiotojas Ulfheimas – nekintantis sukto ir primityvaus vyro tipažas, be jokios magijos...
Režisierės M. Klimaitės darbas – antrasis šios H. Ibseno pjesės pastatymas Lietuvos teatro scenoje. Pirmas prieš šešerius metus šios dramaturginės medžiagos ėmėsi režisierius Saulius Varnas Panevėžio J. Miltinio teatre. Šis spektaklis, anot spaudoje nuomonę išsakiusių kolegų kritikų, nebuvęs sėkmingas, su prastoka savųjų personažų gelmių nejaučiančių aktorių vaidyba. Kaune su visko mačiusiais teatro trupės aktoriais bendradarbiaujančiai jaunajai statytojų kartai sekasi kur kas geriau. Bet vis dėlto... Gal iš tiesų kaltas H. Ibsenas?...
Donato Stankevičiaus (NKDT) nuotr.