VDFF lankos 0

Agnė Mackevičiūtė
www.kamane.lt, 2013-10-08

Airių režisierius ir kinotyrininkas Markas Cousinsas eseistiniame  2011 m. filme – kino istorijoje „The Story of film: An Odyssey“ teigia, kad dokumentinis kino žanras suklestėjo po rugsėjo 11-osios įvykių JAV.  Neva tada nuo romantinių filmų pavargę žmonės suprato, kad tikrovė yra gerokai įdomesnė, ir todėl 2004 m. Michaelo Mooro filmas (ta pačia dvynių ir politkos tema) „Farenheitas 9/11“ buvo toks populiarus, sumušė dokumentinių filmų lankomumo rekordus, laimėjo daugybę apdovanojimų ir atkreipė žiūrovų dėmesį į dokumentikos žanrą apskritai.

Prisimenu, kad į tą filmą, kaip į daugumą vienpusiškos amerikietiškos dokumentikos, reagavau atsainiai  – galbūt sovietmečio propaganda vaikystėje sukėlė neišgydomą alergiją akivaizdžiai brukamai informacijai. Todėl Michaelu Mooru nepatikėjau. Be to, spėju, kad nesu vienintelė, kuriai nepažįstama meno forma ima kelti susidomėjimą tik (ir dažniausiai – netyčia) išvydus kokį nors gerą, tačiau asmeninį skonį atitinkantį žanro pavyzdį. Tokiu filmu man tapo 2005 m. Michaelo Glawoggerio „Dirbančiojo mirtis“ („Working‘s man‘s death“), kuriame režisierius filmavo pavojingus darbus dirbančius žmones Europoje, Azijoje, Afrikoje. Darbininkai filme  vaizduojami oriai, vizualiai estetiškai, bet jų atliekami darbai nebuvo poetizuojami, ir tai man patiko. Afrikoje skerdžiamas karves matyti buvo ir skaudu, ir gražu – tie vaizdai privertė susimąstyti apie sudėtingą žmogaus prigimtį. Todėl šitas filmas tapo savotišku dokumentikos etalonu, ir nuo tada į kiną pradėjau vaikščioti tikėdamasi anksčiau ar vėliau pamatyti nesvarbu kieno sukurtą „antrą seriją“. Kai jau visai praradau viltį ją rasti, savotišką „tęsinį“ išvydau retrospektyvinėje Damieno Hirsto parodoje: ten buvo daug labai gražių gyvūnų (karvių, balandžių, ryklių) „konservų“. Estetiškai perskrostas, kažkokiame skystyje panardintas karvės kūnas paveikė lygiai taip pat stipriai kaip kadaise „Dirbančiojo mirtis“, privertė susimąstyti apie tą pačią žiaurumo, estetikos ir būtinybės sąjungą. „Dirbančiojo mirtį“ suporavus su Damieno Hirsto preparuotais gyvūnais tapo nebesvarbu ieškoti dar vieno panašaus kūrinio, todėl galėjau atviromis akimis stebėti dešimtojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programą.

VDFF pristatė operatoriaus ir režisieriaus Leonardo Retelio Helmricho retrospektyvą, o ją suprasti padėjo pats autorius, surengęs meistriškumo pamoką, kurioje mokė „skraidyti“. Autorius rodė įvairiausius savo paties sukonstruotus kranus, sparnus ir kamerų įtvarus, leidžiančius lengvai ir greitai judėti – tokiu būdu spėti kokybiškai nufilmuoti gyvenimą. Leonardas tokį judėjimą  vadino skriejimu (orbiting), aiškino, kaip plėsti ir keisti dominančio objekto orbitą. Su kėdėmis suaugusiems žiūrovams jis rodė, koks fiziškai aktyvus yra dokumentininko darbas, akcentavo reakcijos į situaciją svarbą, lygino save su sporto komentatoriumi. Paklaustas, ar dėl jo kameros įvykiai keičiasi, atsakė manąs, kad įvykiai keičiasi dėl jo buvimo,  ne dėl kameros.

Žiūrint L. R. Helmricho filmus perspektyva kartais keičiasi neįprastai greitai, toks laisvumas stebina, ima atrodyti, kad situaciją stebėjo ne žmogus, o mažas paukštis. Ir tai, mano manymu, yra didžiausias jo kūrinių žavesys. Neabejoju, jog režisieriaus trilogijos apie vieną Indonezijos šeimą sėkmę nulėmė gerai pasirinktas stebėjimo objektas: spalvingi ir atviri  personažai puikiai dera prie optimistiškos režisieriaus gyvenimo nuostatos – jis nedramatizuoja, rodo „perliukus“: siauromis gatvelėmis bėgantį mažą berniuką, tilto pakraščiu basomis einantį jaunuolį, išmintingą, žodžio kišenėje neieškančią močiutę. Tokį filmą galima rekomenduoti visiems, norintiems smagiai praleisti laiką.

Ta paties negalėčia pasakyti apie naujausią L.R.Helmricho filmą „Šviežia silkė“, kuris labiau primena žuvies reklamą: filmavimo rakursai įspūdingi, tačiau žvejai nuo režisieriaus atsitveria siena, vienas kitą sudraudžia pradėjus dainuoti nešvankesnę dainelę. Tada supranti, kad tikrojo jų  gyvenimo užfiksuoti nepavyko.

Čia norėtųsi prisiminti  labai vizualų, bet tamsų ir liūdną dokumentinį filmą „Leviatanas“ (rež. Lucien Castaing – Taylor, Verena Paravel, 2012 m.), irgi pasakojantį apie žvejų laivą ir nufilmuotą panašia technika – ant lazdos prisirišus kamerą (šio filmo kūrėjai, pasirodo, konsultavosi su pačiu L. R. Helmrichu). Pernai Lokarno filmų festivalyje „Leviataną“ pristatę kūrėjai publikai prisipažino, kad, norėdami suartėti su savo filmo personažais, kartu turėjo daug gerti ir vartoti dar daugiau narkotikų. Tik tada jiems pavyko išvysti tikruosius jų veidus ir tik tokiu būdu atskleisti, kokią dramą išgyvena žvejai, kai, jų pačių žodžiais tariant, jie „prievartauja jūrą“.

Tokie du skirtingi dokumentiniai filmai ta pačia tema verčia susimąstyti apie dokumentininko asmenybės įtaką kūriniui. Kai apie tai paklausiau L. R. Helmricho: režisierius tik pritarė sakydamas, kad filmuodamas „Šviežią silkę“ norėjo sukurti tragediją, bet išėjo komedija, nes taip jis tą laivą matė, jam silkė patinka, o meluoti filmuodamas negali.

Prie optimistiškos L. R. Helmricho dokumentikos labiausiai derėtų Naujojo Orleano naktinį gyvenimą vaizduojanti „Čiopitulas gatvė“ (rež. Bill Ross, Turner Ross), po kurią su šunimi iki paryčių slankioja trys juodi broliukai, kur miestas ir jo gyventojai žaižaruoja lyg Bruno Schulzo „Cinamoninės krautuvės“. Naivios, neteisiančios pagrindinių veikėjų reakcijos į nepažįstamą socialinių mažumų – transvestitų ir benamių – pasaulį netelpa į noro suprasti, kodėl jie tokie, slenka paviršiumi kaip muzikinis klipas, bet būtent todėl žiūrovui pavyksta tame į sapną panašiame karnavale dalyvauti.

Tokio slinkimo paviršiumi pritrūko Lorenos Giachino Torréns filmui „Nuostabusis siautulingasis Timotėjaus cirkas“, pasakojančiam apie paskutiniąsias transvestitų cirko dienas. Daugiausia dėmesio režisierė skyrė cirkininkų kasdienybės vargams ir direktoriaus liūdesiui dėl to, kad jų spektaklių laikai baigiasi, o kiekvieno artisto pasirodymui skirta vos po minutę. Iš filmo išėjau jausdama kartėlį, kad vaidinimų, kurie buvo svarbiausias dalykas artistų gyvenime,   užfiksuota per mažai. Tuo tarpu L. R. Helmrichas savo filme apie lėlių teatrus „Judantys objektai“, mano manymu, pasirinko teisingesnį santykį – daugiau dėmesio skyrė pasirodymams.

Dokumentiką, kurioje režisierius lyg tautosakos rinkėjas tyliai stebi personažą, sukuria erdvę jam atsiverti ir išsiskleisti, pamačiau dviejuose moterų režisuotuose filmuose: „Mocartas ir kitos manijos“ (rež. Marie Lundber) bei „Išpera suokia saldžiausiai“ (rež. Christy Garland) apie dvi kūrėjas – pianistę ir poetę. Viena jų serga maniakine depresija,  kita – alkoholizmu. Tačiau abi režisierės stebėtinai pagarbiai nemėgina primesti savo nuomonės, tik stebi ir leidžia veikėjoms pasakoti savo gyvenimo istorijas. Panašiai būtų galima apibūdinti ir VDFF pristatytus suskaitmenintus klasikinius lietuviškos dokumentikos filmus, vaizduojančius lietuvišką kaimą (kuris man, niekada tokio kaimo neturėjusiai, jau atrodo egzotika) – A. Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“ ir A. Verbos „Šimtamečių godas“.

Vienu išskirtiniausių nepamirštamu šių metų VDFF filmu laikyčiau britų režiesierės Kim Hopkins penkerius metus filmuotą „Dviejų pamišimą“, pasakojantį apie vienos britų šeimos, nusipirkusios didžiulį namą ir bandančios įgyvendinti savo svajonę – turėti viešbutį, kasdienybę. Su šypsena stebimas daugiavaikės šeimos gyvenimas, rietenos su kaimynais ir 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė, keičianti jų nuotaikas ir veidus. Šis filmas labiau primena ironišką, linksmą televizinę situacijų komediją. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad netikėtai mirė šeimos tėvas. Neatpažįstamai pasikeitęs guvios motinos veidas akimirksniu priverčia suvokti, kas buvo tikrieji šios šeimos gyvenimo namo pamatai. Tokį pat stiprų įspūdį kadaise paliko čekų dokumentininkės Helenos Trestikovos filmas „Rene“ apie nuo šešiolikos iki keturiasdiešimties metų filmuojamą vyrą, didžiąją  gyvenimo dalį praleidusį kalėjime. Ši režisierė pirmoji man leido suprasti, kiek daug gali papasakoti dokumentininko metų metais fiksuojamas žmogaus veidas.

Aktyviai gyvenimą keičiančią dokumentiką pristatė Pawelas Lozinskis ir Liubovė Arkus. Pawelo Lozinskio filme „Tėvas ir sūnus“ režisierius filmuoja savo ir tėvo pokalbius, kuriuose jis drastiškai, agresyviai kelia nepatogius klausimus, tokiu būdu bandydamas išsilaisvinti iš vaikystės nuoskaudų. Kadangi tiek tėvas, tiek sūnus yra režisieriai, naujo filmo kūrimas tampa pretekstu ir galbūt vieninteliu įmanomu būdu „nuskaidrinti“ santykius. Liubovė Arkus savo filme  „Antonas čia, šalia“ parodo, kad prie autisto Antono priartėti, su juo susipažinti galėjo tik dėl to, kad turėjo filmavimo kamerą, kuri jį domino. Tai – filmai eksperimentai, kuriuose filmavimo kamera tampa veiksmo katalizatoriumi.

Tokių filmų kontekste parodyta A. Stonio „Neregių žemė“ atrodo siurrealiai, pakelia virš Lietuvos, vaizduojamo laikotarpio ir asmenybių į egzistencinius apmąstymus apie žmogaus būtį. O A. Matelio filme „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ Užupyje kaukiantis bokseris ir trykštantis kanalizacijos vanduo, nufilmuotas siaubo filmų stilistika, sakytum, teigia: viskas yra ne taip, kaip atrodo.

Šių metų VDFF pasiūlė įvairialypę dokumentinio kino programą ir suteikė progą susimąstyti apie dokumentikos galimybes apskritai. Savo mintyse festivalį uždarau filmu „Klajoklių žiema“ (rež. Hiveris Nomade'as, Manuelis von Stürleris). Tyli, meditatyvi dviejų šveicarų ir 800 avių kelionė priminė vaikščiojimą iš vieno VDFF seanso į kitą. Avys galiausiai parduodamos, filmų seansai pasibaigia. Tikiuosi, iki kitų metų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*