Dailė

Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerijoje „Akademija“ šiuo metu veikia Rimvydo Mulevičiaus ir Jono Arčikausko paroda „Intimus“. Šiuos dailininkus pažįstame kaip universalius, daugelį metų įvairiose meno srityse kuriančius autorius, kuriuos nuo studijų laikų jungė mąstysenos, kūrybinių idėjų bendrumas ir draugystė.

R. Mulevičius 1980–1986 metais Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) gilinosi į vitražo specialybę. Baigęs buvo paskirtas dėstytoju į VDA Kauno fakultetą, kur dirba iki šiol, yra profesorius, vadovauja Piešimo studijai. Kelis dešimtmečius dailininko pagrindinė kūrybos sritis buvo vitražas[1], bet pastaraisiais metais R. Mulevičius daugiausia dirba akvarelės, grafikos ir piešinio srityse, dalyvauja šių šakų jungtinėse parodose, rengia personalines, taip pat studentų piešinių ekspozicijas[2]. Savo gyvenimo ir kūrybos kredo menininkas laiko filosofo ir teologo šv. Augustino pasakymą: „Neklaidžiok lauke, grįžk į savo vidų: žmogaus viduje gyvena tiesa“, o piešinys dailininkui yra ta forma, kuri išlaisvina kūrėjo dvasią, atveria jo vidines galias[3]. R. Mulevičiaus darbai visuomet išsiskiria ne tik meistrišku piešinio įvaldymu, bet ir stebinančiu realistiškumo ir fantasmagorijų deriniu. Grafikas Edmundas Saladžius yra pasakęs, kad R. Mulevičiaus piešiniai yra tarsi meditacijos. Stropi ir atidi aplinkos ir savęs analizė, regis, paprastas, bet tinkamai pasirinktas, tobulai įvaldytas raiškos metodas žiūrovui juose atveria vaizdingą realybės ir fantazijų pasaulį. Besiplėtojančios naujosios medijos, technologinės galimybės šiandien dalijasi erdve su klasika, tradicija, tęstinumu, reikalaujančiu ilgo darbo, kruopštumo, ir jau ne kiekvienas autorius gali likti tikrame kūrybiniame santykyje su tradicine, šimtmečiais patikrinta technika[4].

Stebint R. Mulevičiaus darbus, pirmiausiai įdomu yra tai, kad skirtingais būdais atliktuose kūriniuose kartojasi ir iš vienų paveikslų į kitus persikelia tos pačios temos ir motyvai. Panašių analogų galėtume rasti Salvadoro Dali, Chuano Miro, Marko Šagalo ir kitų didžiųjų modernistų kūryboje. Iš tokių „skrajojančių temų“, visų pirma, galėtume išskirti autoportretus ir artimiausių draugų (dažniausia menininkų) nupieštus, estampuose atspaustus ar akvarele nulietus atvaizdus. Save autorius vaizduoja groteskiškai, netgi ekscentriškai: dengiantį veidą rankomis, išnyrantį iš ausies ertmės į išorę, ryjantį kaukolę, kartais susitapatinantį, persikūnijantį į gyvulį (beje, toks žmogaus ir gyvulio palyginimas itin dažnas R. Mulevičiaus kūriniuose). Portretų serijoje matome ir kitus kūrėjus: ne kartą atvaizduotą poetą Gintarą Patacką, dailininkus Evaldą Pauzą, Edmundą Brazauską ir daugelį kitų. Visų šių menininkų portretai, atributai ir simboliai itin charakteringi, tai yra nuolatinės jų kūrybos, gyvensenos stebėsenos rezultatas.

Beje, pradėjus aktyviai kurti portretus, R. Mulevičiui kilo projekto „Intimus“ idėja. Kaip teigia menininkas, išvertus iš lotynų kalbos, „intymus“ – giliausias, geriausias, slapčiausias draugas. Šis žodis atspindi dailininko požiūrį į ištikimus sielos bičiulius, su kuriais teko bendrauti ilgus metus. Pasak jo, „tai ne poros draugystė, o lyg senas vynas, dešimtmečiais brandinta bičiulystė, kurią įprasmino užfiksuoti draugų veidai, žvilgsniai, akimirkos, bendravimo epizodai“. Kai kurių bičiulių jau nėra tarp gyvųjų, bet išliko jų vaizdiniai, prisiminimai: „Matau jų siluetus, atsimenu jų šnekas, išsakytas mintis, ginčus. Šie žmonės – daugiausia kultūros atstovai. Tai Anapilin išėję Jūratis Zalensas, menotyrininkas Algis Uždavinys, aktorius Viktoras Šinkariukas. Taip pat aktyviai kuriantys dailininkai Jonas Juodzevičius, Vytautas Umbrasas, Jonas Arčikauskas ir daugelis kitų.“[5]

Dailininkas užsibrėžė ne tik pavaizduoti savo geriausius draugus, bet ir surengti tokią ekspoziciją, kurioje jo nupiešti bičiuliai lankytųsi kaip savotiški parodos bendraautoriai: skaitytų savo eiles, eksponuotų dailės kūrinius, kooperuotųsi bendraujant su parodos autoriumi ir žiūrovais. Taigi ši paroda, surengta kartu su J. Arčikausku, yra viena iš keleto, kurios vis nauju formatu suplanuotos dar šiais metais[6]. „Šio projekto tikslas – įvairialypis. Oficialiai – tai duoklė bičiuliams, jų atminimo įamžinimas. Man pačiam tai – dvasinės ramybės stoka, dvasinis alkis, noras išreikšti intymumą ir meilę draugams. Mes dažniausiai nesiekiame atskleisti savo jausmų artimiesiems, bet juk žmogaus bendravimas yra didžiausia vertybė. Tik praradę bičiulius suprantame, kokia netektis ištiko“, – teigia menininkas[7]. 

Dar viena dailininko mėgstama ir pastarųjų metų kūryboje pasikartojanti tema – fragmentuota žmogaus anatomija (galvos, akys, ausys, kojos). Kūriniuose galime rasti įvairių perversijų, transformacijų, įmantrių jungčių. Tai gali būti galvos išnirimas iš ausies, galvos ir kojų derinys, perteikiant žmogiškąjį pavidalą. Parodoje vienas įdomiausių, perkeltine prasme pateiktų šios temos įvaizdinimų, – į gandus įsivėlusios romėnų deivės Famos triptikas.

Esmingu anatomijos temos elementu R. Mulevičiaus kūryboje yra tapusios rankos. Menininkui rankos – reikšmingas įrankis, jų svarba kuriant neabejotina. Rankos estampuose, piešiniuose vaizduojamos itin išraiškingos, įvairialypės: kuo kruopščiausiai „išknebinėtos“, išraižytos smulkiausiomis raukšlelėmis, su pavaizduotais sąnarių krumpliais, dengiančios veidus, kviečiančios stebėtis, įmantrios savo lanksčia forma, grakščios ir susenusios, atsiveriančios maldoje.

Dailininkas R. Mulevičiaus yra atviras krikščionybės tematikai, Šv. Rašto personažų įkūnijimams, kurie, beje, buvo surasti ir vizualizuoti dar ankstyvojoje kūryboje, kuomet jam ne kartą teko kurti vitražo projektus bažnyčioms. Šiandien šie personažai dažniausia piešiami, o prototipu jiems tampa pažįstamos moterys ir vyrai: kartais jie idealizuojami, „pakylėjami“, o kartais – vizualiai deformuojami, skausmingai iškreipiami. Krikščioniškąją temą „Intimus“ ekspozicijoje pratęsia buvimo ir mirties apmąstymai. Juos galime suvokti matydami meistriškus R. Mulevičiaus grafikos spaudinius, piešinius ar kinišku tušu nulietus darbus[8], kuriuose dominuoja žmogaus griaučių ar gyvūnų kaukolių motyvai. Šie vaizdiniai atrodo bauginantys, grėsmingi, simboliški.

Asociatyvumo kupinas ir parodoje rodomas R. Mulevičiaus ciklas „Piešiniai iš bloknoto“. Šį ciklą menininkas kuria daugelį metų, nuolat (darbe, posėdžių metu, vakarodamas, ilsėdamasis) jį papildo. Ir nors įkvėpimo R. Mulevičius semiasi artimiausioje aplinkoje, kasdienybėje, visgi šių piešinių personažai taip pat įgyja makabrišką, fantasmagorišką formą, dažniausia jungiančią keistų gyvių ir žmonių elementus. Siurrealistinėse erdvėse veikiantys padarai mums primena mitines būtybes, o jei tiksliau, jie atspindi menininko galvoje pagimdytą iliuzijų pasaulį, kurio personažai pilni geidulių, ydų ar troškimų. Jų santykiuose vyrauja kraštutinumai: agresija, keistumas, lyriškumas, tikėjimas, idealizmas. Menininkas šiuos piešinius ir jų herojus šiltai vadina „baibokais“, yra parengęs ir atskirą jų parodą.

Dar viena R. Mulevičiui svarbi tema – architektūra, pastatai, su kuriais (beje, panašiai, kaip ir su žmonėmis) jį susiejo likimas. Tai, visų pirma, sena apleista sinagoga Kaune, kur ilgą laiką buvo menininko dirbtuvės ir kurioje jis gyveno jaunystėje. Taip pat buvusi psichiatrinė ligoninė, kur šiuo metu restauruojamose patalpose įsikūręs VDA Kauno fakultetas ir kur dailininkas dirba. Piešiamos ir senosios Kauno bažnyčios, vienuolynai, pro kuriuos menininkas kasdien grįžta namo. Visa ši architektūra – tiek apleista, griūvanti, tiek prikeliama, atnaujinama – R. Mulevičiaus kūriniuose fiksuojama kruopščiai, detaliai, galima sakyti, istoriniu metodu. Tačiau iš pastatų rakursų, detalių, fragmentų traktuotės jaučiame ir šiltą, gyvą (vėlgi intymų) menininko santykį su vaizduojamu objektu.

Antrasis parodoje „Intimus“ dalyvaujantis dailininkas J. Arčikauskas, kaip ir R. Mulevičius, yra gimęs 1957 metais[9]. J. Arčikauskas dailės pirmiausia mokėsi Kaune, S. Žuko taikomosios dailės technikume[10]. Vėliau, 1980–1985 metais, jis studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur susipažino su R. Mulevičiumi ir prasidėjo jų iki šiol besitęsianti draugystė. Nors Dailės akademijoje J. Arčikauskas mokėsi keramikos, bet dar studijų metais pradėjo dirbti teatre scenografu ir kostiumų dailininku. Palaipsniui ši meno sritis vis stipriau pasiglemžė menininką ir iki dabar išliko bene svarbiausia kūrėjo veikla: bendradarbiauta su daugeliu Lietuvos teatrų, pastatyta gausybė spektaklių, šioje srityje gauti rimti valstybiniai apdovanojimai, atėjo asmeninis pripažinimas. Kaip teigia teatro kritikai, J. Arčikauskui būdingas išskirtinis scenos pajautimas, jo scenos vaizdiniams svarbūs simboliai, scenos erdvės plastika yra ryški, aiškių formų, kontrastinga, irealistinė, o jo kuriami teatro kostiumai – išsiskiriantys, išraiškingi, dinamiško silueto.

Visgi molio menas J. Arčikausko kūrybiniame kelyje taip pat neliko užmiršta sfera: dailininkas rengė keramikos parodas, dėstė šią specialybę VDA, kūrė projektus (vienas svarbesnių monumentalių keramikos srities projektų „Duobė“ truko net dvejus metus. Jis įgyvendintas Vilniuje, privačioje erdvėje). Pasak menotyrininkų, „J. Arčikauskas yra savitas ir savo mąstymu, ir gyvenimo būdu, tai – nežabotos fantazijos autorius. Mokantis ir užjausti, ir supykti kūrėjas gyvenime labiausiai vertina ne pompastiką, o nuoširdumą. Jo kūryboje taikiai sugyvena įvairių epochų stiliai, blizgesys ir kuklumas. Menininkas jau nebesvarsto, kuri mūza jam mielesnė: teatro Melpomenė ar žemiškasis molis, nuo kurio jis pradėjo dailininko kelią.“[11]

Į parodą „Intimus“ J. Arčikauskas ateina su savo indėliu bei asmenine idėja. Kalbant apie bičiulystės temą, derėtų priminti, kad dailininkui ji taip pat labai svarbi. Pokalbyje su teatrologe Daiva Šabasevičiene menininkas teigė: „Kūrybos kely aš atsiskaitau prieš draugus. Tai nebūtinai jiems ištariami žodžiai: tu tiesiog žinai jų buvimą, jų veikimą, galų gale, net jų mąstymą. Ir tai man asmeniškai yra labai svarbu. Ypač reikliai atsiskaitai su išėjusiaisiais draugais, kurie šiandien jau negali komentuoti tavo veiksmų ar judesių. Ta atsiskaitomybė tarsi sakralizuojasi. Iš to tu įgauni papildomų jėgų, papildomų emocijų, papildomos tiesos poreikį.“[12] 

Šiuo metu kūrėjas realizuoja projektą „Ausis“, skirtą tarpusavio susikalbėjimui, kito žmogaus nuomonės suvokimui[13]. „Ausis – tai labai intymu, ji – itin jautri žmogaus kūno dalis, be to, jos neįtikėtinai graži, lanksti forma“, – sako dailininkas[14].

Todėl neatsitiktinai parodoje J. Arčikausko kūriniuose dominuoja ausies motyvas, neretai sujungiamas su kitais girdėjimo / išgirdimo / garso skleidimo „įrankiais“: birbynėmis, tarškučiais, klausyklomis. Pastarieji objektai tarsi siejasi su vienišo žmogaus nuomonės išgirdimu ir jos perteikimu visuomenei, viešam kultūriniam laukui. Ne veltui menininkas, komentuodamas jau minėtą keramikos projektą „Duobė“, yra sakęs, kad savo kūryboje greta asmeninio patyrimo, psichologinių įžvalgų, didžiulį dėmesį skiria komunikavimui, žmogaus ir kultūros visumai, tiek vizualiniam, tiek žodiniam ar rašytiniam palikimui, šventyklų ir bažnyčių struktūros analizei: „Man labai svarbu kurti kompozicijas, spalvomis ir formomis susiliečiančias, tarkime, su gotikos estetika, Bizantijos mozaikų komponavimo kanonu, egiptiečių reljefais ar skulptūrinių ansamblių masteliu ir žaisme. Labai svarbu rasti savo kalbą, išraišką, šiuolaikiškai traktuojant temą, bet esu įsitikinęs, kad tai galima padaryti ir kruopščiai analizuojant kultūros palikimą, siejant jį su šių dienų interesais.“[15]

Parodoje „Intimus“ rodomi J. Arčikausko keramikos darbai iš šamoto, glazūruoti ir tapyti angobais. Įvairialypiai virduliai, švilpukai, amforos, papuošalų dėžutės, gėlės gali būti traktuojamos ir kaip estetiški dirbiniai, ir kaip keisti, intymią paslaptį saugantys meno objektai. Kai kurių parodoje eksponuojamų keraminių dirbinių neįmanoma aiškiai identifikuoti. Jie – itin originalios formos, kolorito, faktūros, tarsi materializavęsi nerealių, siurrealistinių vizijų atspindžiai, balansuojantys tarp visuotinai kultūriškai suvokiamų archetipų ir asmeniškų, intymių žmogaus kūno elementų. Vieni be kitų jie tikriausiai netaptų tokie reikšmingi ir taip kontekstualiai suvokiami, kaip, beje, ir abiejų menininkų kūrybiniai sprendimai – tiek tematiškai, tiek formų bei technologijų lygmeniu praturtinantys visuminį parodos vaizdą.

Paroda „Intimus“ Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ veiks iki balandžio 29 d. 

______________

[1] Nemažai šių monumentalių darbų jis įgyvendino įvairiose Lietuvos bažnyčiose, privačiuose interjeruose, kai kurie kūriniai iškeliavo į užsienį (Norvegiją, Vokietiją, Prancūziją). 

[2] L. Juodzevičienė, Jauniesiems Marijampolės menininkams – išskirtinis akademijos dėmesys, Lrytas.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/-12651253631263996182-jauniesiems-marijampol%C4%97s-dailininkams-i%C5%A1skirtinis-akademijos-d%C4%97mesys-nuotraukos.htm.

[3] VDA Kauno dailės fakulteto galerijoje – Rimvydo Mulevičiaus tapybos paroda, Bernardinai.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-24-vda-kauno-dailes-fakulteto-galerijoje-rimvydo-muleviciaus-tapybos-paroda/89796.

[4] Dailininko R. Mulevičiaus piešinių paroda Kaune, Kamane.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/Naujienos/2011-metai/Lapkritis/Daile/DAILININKO-R.MULEVICIAUS-PIESINIU-PARODA-KAUNE.

[5] Iš autorės pokalbio su menininku.

[6] Numatyta surengti parodų ciklą Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose.

[7] Iš autorės pokalbio su menininku.

[8] Tokius piešinius menininkas pradėjo kurti įkvėptas sūnaus studijų. Rimvydo sūnus Adomas mokėsi siniologijos Šanchajaus Fudan universitete, gyvena ir dirba Kinijoje, ten sukūrė šeimą. Taigi dalis pastarųjų metų menininko darbų yra įgyvendinti, išbandant pas mus ypatingą, naują, bet Kinijoje paplitusią techiką: piešiniai atlikti kinišku tušu, bambukiniais teptukais ant ryžių popieriaus.

[9] Čia derėtų prisiminti, kad abu šie menininkai šiemet švęs šešiasdešimtmečius.

[10] Tų laikų bičiulystė ir tolesnis kūrybinis bendradarbiavimas su S. Žuko taikomosios dailės technikumą baigusiais kūrėjais lėmė J. Arčikausko priklausomybę „Angies“ grupei.

[11] Giedrė Milkevičiūtė, Jonas Arčikauskas ir jo nuodėmingas angelas. In: „Respublika“, 2013 m. balandžio 27 d.

[12] Daiva Šabasevičienė. „Viskas kuriama konkrečiu veiksmu". In: „Menų faktūra“, 2011 m. lapkričio 17 d.

[13] Įdomu stebėti, kaip ausies motyvą parodoje interpretuoja abu autoriai, taip tarsi bendrai kurdami parodos konceptualų paveikslą.

[14] Iš autorės pokalbio su menininku.

[15] J. Arčikauskas, „Duobė“ – tamsiosios gyvenimo pusės studija, Delfi.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/veidai/kultura/j-arcikauskas-duobe-tamsiosios-gyvenimo-puses-studija.d?id=61969945.

Nuotraukos – straipsnio autorės R. Simanaitienės