Dailė

Šiandien žiūrovai laukia bet kokio naujo, intriguojančio ir įspūdį paliekančio meno reiškinio. Vienas iš tokių renginių – jau antrus metus vykstantis galerijų savaitgalis Gallery Weekend Kaunas. Pirmą kartą – 2016 metais – jis sujungė aktyviausius kultūrinius miesto taškus. Šiemet, gegužės 11–14 d., organizatoriai – Andrius Pukis, Lina Pranaitytė, Rūta Stepanovaitė, Vaida Stepanovaitė ir Viktorija Mašanauskaitė – pasirinko šiuolaikinį meną iš baltų išgrynintų galerijų perkelti į mažiau pastebimas, kontroversiškai vertinamas, apgriuvusias erdves: buvusį kino teatrą Neringa, Tado Ivanausko zoologijos muziejų ar šių metų pagrindinės ekspozicijos tašką Menų banką. Sveikintina, kad renkamasi kitokia, novatoriška vieta ar erdvė, bet toks žingsnis ne visada išryškina meno kūrinio svarbą, dažnai atsitinka priešingai. Šiuo atveju ypač aktualu, kokia vieta jam skiriama: ar tam tikras eksponavimo būdas padės, o galbūt trukdys perteikti žiūrovui siunčiamą žinutę?

Galerijų tinklas

Šiais metais Gallery Weekend Kaunas organizatoriai kvietė žiūrovus susipažinti su šiuolaikiniu menu labai skirtingose miesto erdvėse. Vytauto Pletkaus fotografijų paroda Placebai (2013 – dabar) atidaryta buvusiame kino teatre Neringa, Algio Griškevičiaus tapyba, fotografija bei objektai Iliuzijos ir bendruomenių platformos Mažosios istorijos paroda Didžioji pramonė pristatyta Kauno paveikslų galerijoje. Lankytojų dėmesį taip pat traukė Lino Tuleikio, Roberto Antinio garso instaliacija Kauno metro Laisvės alėjoje ir specialūs Indrės Liškauskaitės-Newkind garso kūriniai Researcher Part. 1 – Unknown Kind ir Raudonoji knyga: naujosios, retosios ir nykstančios gyvių rūšys Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Vlado Balsio ir Juozapo Kalniaus audiovizualinė instaliacija 863758498 Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje intrigavo mobiliuosiuose telefonuose surinkti nurodytą telefono numerį ir išgirsti ne žmogaus balsą, o ekspozicijų erdvės garsus. Parodos Fragmento dekonstrukcija ir Laikai keičiasi – kutikuti, eksponuotos Kauno menininkų namuose, reprezentavo šiuolaikinį komiksų meną. M. Žilinsko dailės galerijoje, Kauno tarptautinėje grafikos bienalės parodoje Fragmento evoliucija buvo pristatyti stiprių Lietuvos ir pasaulio grafikų darbai, tuo tarpu projektų erdvėje Kabinetas veikė Indreko Grigoro kritikos „stand-upas“ Contemporary Art Toolbox. Post galerija linko į performatyvų Eglės Rakauskaitės ir buto (angl. butoh) šokio teatro Okarukas meną. Be abejo, šiais metais organizatoriai pristatė dar daugiau parodų, tačiau kai kurios iš jų jau seniai buvo įtraukos į galerijų ar muziejų planus, todėl taip ir neliko aišku, koks Gallery Weekend Kaunas pagrindinis tikslas – paskatinti lankytojus aplankyti galerijas, domėtis šiuolaikiniu menu ar susipažinti su tuo, kas būtų nauja? Manau, kad pastarasis atvejis būtų realesnis, tada pasitvirtintų periferinių erdvių reikšmė, ji būtų motyvuota.

Reikia meno – eik į banką

Pagrindinė renginio Gallery Weekend Kaunas „vinis“ buvo Menų bankas, kuriame dalyvavo autoriai Valentynas Odnoviunas, Maria Kapajeva, Petro‘as Pyrohovas, Vika Pranaitytė, Džiugas Šukys, Matas Janušonis, Simonas Kuliešis, Donatas Stankevičius, Dominykas Canderis ar VDA Kauno fakulteto studentai. Ekspozicijos vieta pasirinkta iš tiesų įdomi: Kauno centre, vidiniame kieme esantis buvęs banko pastatas. Viduje – viskas išgriauta, lyg pastatą būtų ruošiamasi atnaujinti ar nugriauti. Jei nebūtų užrašo Bankas, kiltų mintis, kad tai – tiesiog skvotas su paliktu įjungtu televizoriumi, kambariuose nuplyšusiais tapetais, ant žemės besimėtančiomis šukėmis ar riogsančia sulankstoma lova. Jei nebūtų kūrinių etikečių, atrodytų, kad apleistuose kambariuose, tarp šiukšlių esantys daiktai irgi yra menas. Telieka nusišypsoti.

Dvejopų minčių sukėlė S. Kuliešio eksponuojami tapybos darbai, kuriuose reprezentuojamas šiuolaikinis požiūris į šiais laikais žmogų supantį peizažą. Be abejo, autorius išlieka ištikimas abstrakcijai, kuri yra jo stiprioji pusė, jei prisiminsime 2008–2013 m. kūrybą (pavyzdžiui, darbus Valtis, Kryžkelė ar Neatrasta sala). Vis dėlto naujausiuose darbuose, kuriems skirtas visas kambarys, S. Kuliešio netradicinis peizažo suvokimas praranda abstraktumą ir ypač emocinį krūvį. Žinoma, autorius pasirenka į gamtą ir žmogų žvelgti šiuolaikiškai, kelia klausimą: galbūt nėra ribos, skiriančios gamtą ir urbanistiką? Tačiau kartais ekspresyvus potėpis lieka be motyvacijos, o figūratyvumas – neišpildytas, nes ne visada elektros stulpą galime sieti su medžiu.

Tuo tarpu fotografas D. Stankevičius parodoje pristatė instaliaciją Art FM, kurią sukūrė per 24 valandas. Taip fotomenininkas parodė ironišką požiūrį į menotyros studijas, į meną apskritai, nes jį galima greitai „pagaminti“. Instaliacija Art FM įdomi tuo, kad buvo sukurta siekiant pateikti apklausos rezultatus, juos transliuoti per radijo imtuvą, patalpintą į mažiems vaikams skirtą automobilį ir smėlio dėžę. Visiems respondentams buvo užduodamas tas pats klausimas: „Ar šiuo metu, baigę menotyros studijas, dirbate pagal specialybę?“ Vieni atsakė teigiamai, kiti – neigiamai, buvo tokių, kurie vengė pateikti atsakymą. Tad D. Stankevičius ironiškai parodė meno ir menotyros situaciją šiandien, privertė susimąstyti.

Panašią reakciją sukėlė ir ukrainiečių menininko P. Pyrohovo instaliacija Informacija. Autorius darbe gilinosi į žodžio „informacija“ semantiką („informatio“ lotynų k. reiškia „maišymą“, „aiškinimą“, „susipažinimą“). Keliamas klausimas: ar mums šiandien dar yra svarbus pažinimas, susijęs su informacija? Siekdamas išreikšti meninę idėją, autorius pasirinko minimalias priemones, t. y. eksponuoti šviesos diodų lentą. Įdomu tai, kad instaliacijos ryškumas priklauso nuo lankytojo distancijos, taip šviesa tampa informacijos metafora. Viena vertus, autorius teigia, kad per daug informacijos mums neleidžia pamatyti pasaulio vaizdo, kita vertus, P. Pyrohovas, remdamasis medijų teoretiku Marshallu McLuhanu, pažymi, kad elektros šviesa neša grynąją informaciją. Taip galime išlaikyti distanciją arba artėti į šviesą, bet rizikuojame būti jos apakinti – informacija (per didelis jos kiekis) mus sunaikina.

Dviprasmybę kėlė ir R. Petreikio instaliacija Avataras. Autorius kvietė žiūrovą pabūti ir stebėtoju, ir stebimuoju, t. y. tapti kūrinio dalimi. Iš tikrųjų, toks autoriaus pasirinkimas patraukia, nes sudėtinga nubrėžti aiškią liniją – ar aš esu stebimas, ar pats stebiu. R. Petreikis šiuo atveju analizuoja antikos ir postmodernų meną, reflektuoja „ikonos“ sąvoką per laiko kategoriją. Jeigu senovės mene dominavo tokie antikiniai personažai kaip Apolonas, Dzeusas, Afroditė ar Venera, kas yra šiandienos ikona? Galbūt todėl R. Petreikis jungia šias dvi skirtingas sampratas – antikos ir postmodernizmo. Vaizdo kamera ir televizorius suteikia galimybę stebėti save, nes vaizdas transliuojamas tiesiogiai (galbūt net įrašomas). R. Petreikis žiūrovą priverčia mąstyti apie identiteto prasmę ir reikšmę, kaip atskirti savąją nuo kitos realybės, kas yra šiapus ir anapus televizoriaus ekrano.

Tuo tarpu menininkė A. Lembergaitė dekonstruoja antikos meno sampratą ir filosofiją. Darbe Chaoso portretas autorė analizuoja sąvoką „aš“ ir remiasi Hermanno Hesse’s mintimi, kad „joks „aš“, net naiviausias, nėra vienovė, o labai įvairiapusiškas pasaulis, nedidelis žvaigždėtas dangus, formų, pakopų ir būsenų, paveldėjimų ir galimybių chaosas“. A. Lembergaitė gilinasi į skulptūros apibrėžtis ir sampratą Antikoje, kai tai buvo siejama su harmonija, tvarka ar vienove. Autorė per triptiką parodo chaosą (eksponuojamos ir kūrybinio proceso nuotraukos), kurį vėliau perkelia į portretų ciklą. Būtent čia parodomas „aš“, kurio identitetas dekonstruojamas. Taip autorė savotiškai individą daugina ir parodo jo daugialypiškumą.

Apibendrinant norisi pasidžiaugti Kaune jau antrąkart rengiamu galerijų savaitgaliu. Atidaromos pačios įvairiausios parodos, vyksta diskusijos, performansai, edukaciniai užsiėmimai. Organizatoriai ieško, kaip parodyti šiuolaikinio meno padėtį, nors kartais tokia užduotis pasirodo ne iš lengvųjų.

Vytauto Paplausko ir Andros Kniukštaitės nuotr.