Kovas

***

Galerijoje „Meno parkas“ kovo pradžioje atidaryta tapytojo, objektų ir instaliacijų autoriaus Rolando Karaliaus paroda „Tylos zona“. Joje – dvylika drobių, kirvio ašmenų išbučiuotas rąstas ir nespalvotas videofilmas. Tokių kūrinių atsiradimą, pasak autoriaus, įkvėpė paprastas buvimas, jo apmąstymas ir atradimas, kad tarp garso bei įvykio (ir atvirkščiai) esama tylos užpildyto tarpo.

Išvydus ekspoziciją savaime kyla primityvus, bet labai natūralus klausimas: ką vienoje salėje veikia konstruktyvios geometrinės abstrakcijos, į sieną atremtas aptašytas rąstas  ir filmas apie sode šakas kapojantį menininką? Mąstant labai paprastai, rąstą dar galima „paaiškinti“, kaip kadruose matomo darbo proceso tiesioginę pasekmę (kirvio kirčiai smigo į jį smulkinant šakas), tačiau kuo pateisinti tapybą vienoje parodoje? Kokias prasmes kuria tokių objektų koegzistavimas?

Akivaizdu, kad sąsaja tarp jų konceptuali. Prarykime parodos organizatorių pasiūlytą kabliuką – parodos pavadinimą (nors kartais taip pasielgus paaiškėja, kad jis ne itin naudingas), tikėdamiesi, kad ši nuoroda padės surasti užmintų mįslių spynos raktą.

Jeigu tylą įsivaizduosime kaip garso nebuvimą, bandymas tiesiogiai pasinaudoti „Tylos zonos“ pavadinimu žlugs vos išgirdus pirmuosius kirvio kirčius. Tačiau netrukus pastebėsime, kad čia, šioje meno objektų erdvėje, itin svarbus ritmas: garso - filme, spalvinių plokštumų - paveiksluose. Dar viena darbų jungtis – suvaldymo aktas. Demonstruojamame videodarbe menininkas kapoja sode suvešėjusių medžių šakas, tokiu būdu  įvesdamas savo tvarką, tuo tarpu drobėse jis kovoja su veržlia spalvos prigimtimi, išlygindamas bet kokį taisyklingo silueto virptelėjimą. R. Karalius ryškiąsias spalvas įspraudžia į taisyklingas geometrines formas. Tačiau šios išlieka skausmingai rėkiančios, signalizuojančios lyg šviesoforo signalas. Jos kontrastuoja tarpusavyje, pešasi su kitais eksponatais, triukšmauja, nepaisydamos geometrinių tramdomųjų marškinių.

„Tokios spalvos buvo reikalingos norimai nuotaikai sukurti, - teigia menininkas. –Šie darbai nekuria tylos įspūdžio, jie patys yra tyla, kol šalia atsiranda žiūrovas ir į juos sureaguoja.“

Grįžkime į pradžią: tyla yra tarpas tarp garso ir įvykio. Esame „Tylos zonoje“. Taigi tarpe tarp garso ir įvykio. Kokio įvykio? Užsimezgančio santykio su kūriniu: flirto arba konflikto, atmetimo arba pripažinimo, kad jo egzistavimas yra vertingas.

Apibendrinimas: R. Karalius tapyboje lieka ištikimas konstruktyvistiniam stiliui, eksponuojami darbai yra „medžiaga“ naujam įvykiui – žiūrovo reakcijai; parodos vientisumas nėra išorinis, jungtis įvyksta (arba neįvyksta) mentaliniu lygmeniu.

***

Rimtomis temomis prabilo antrus metus tęsiamas galerijos „Aukso pjūvis“ projektas „Duetai“. Samprotavimus apie socialinius paribius ir žmonių ydas neįprastu būdu pateikia tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, neseniai įvertinta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už indėlį į šiuolaikinę dailę. Ankstesnėje kūryboje akcentavusi stiprų tapybiškąjį pradą ir daug dėmesio skyrusi spalviniams ieškojimams, dailininkė priartėja prie piešinio estetikos: paveikslo plokštumos šeimininke tampa staigi, tačiau tiksliai personažų figūras ir charakterius pagaunanti linija, paliekamos tik pačios būtiniausios spalvos ir pustoniai. Dailininkei itin svarbus kūrinio idėjos ir jam panaudotų medžiagų ryšys. Išbandžiusi tapybą suodžiais, pelenais ir moliu, vienai iš parodoje matomų istorijų („Purvino beržyno istorijos“) sukurti ji pasitelkė perdirbtą žoliapjovės alyvą: „Alyva įprasmina kasdienišką, prozišką buvimą. Ji, buvusi skaidri, perdirbta variklio tampa juodu tepalu. Tai tamsus, ypač klampus skystis, galintis stipriai sutepti.  Jis suteršia ir palieka pasekmes“, – sako menininkė. „Purvino beržyno istorijose“ ji vaizduoja vasarą kaime matytus ir pakeliui į darbą mieste stebėtus žmones, neįstengiančius susidoroti su alkoholizmo problemomis, nustumtus į visuomenės pakraščius.

Tuo tarpu tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, gerai žinoma drauge su paaugliais įgyvendintais projektais, kalbančiais apie jų pačių pasaulį („Apie juos“, 2007 m.; „Mazgas“, Kauno tekstilės bienalė, 2009 m.; „Dialogas 2“ 2011m.; „Kaunas in Art“), „Duetuose“ atveria vaikų pasaulio duris fotografijų ciklu „Homo Ludens Forever“ („Žaidžiantys visą laiką“). Taip pat, likdama ištikima ankstesnei tematikai, pristato didelio formato drobes iš tapybos ciklo „Hamleto kompleksas“.

Fotografijose užfiksuotos akimirkos iš  Šv. Idelfonso bendruomenės vaikų darželio gyvenimo Porto mieste (Portugalija). Darželio kiemas cementinis, apjuostas aukšta tvora. Vaikams jame nelieka nieko kita, kaip patiems prasimanyti žaidimų. Tai  tampa išgyvenimo sąlyga. Autorė atkreipia dėmesį į tai, kaip žaidžiant sukuriamos ir keičiamos taisyklės, išsidalijami vaidmenys ir repetuojamas gyvenimas. Fotoreportažas buvo sukurtas 2008 m. Porte vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio meno projekte „RED LINE: Bordering On Us“ („Mus ribojanti raudona linija“). Jo tikslas – atskleisti didžiuliame mieste gyvenančių įvairių kultūrų, rasių tradicijas ir gyvenimą.

Paveiksluose E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė įamžina vieną komplikuočiausių gyvenimo periodų – paauglystę. Savo herojų autorė neidealizuoja, tapomuose portretuose stengiasi parodyti besiformuojančios asmenybės viduje verdančius prieštaravimus, maištą, baimes ir troškimą jas įveikti. Kiekvieną jaunuolį ji mato tarsi Hamletą – jauną, kategorišką, bet pažeidžiamą maištautoją.

***

Toje pačioje („Aukso pjūvio“) galerijoje šiais metais imtasi naujos iniciatyvos – kiekvieną mėnesį joje ketinama surengti originalią keramikos ekspoziciją (kuratorė menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė). Pirmasis stiklo vitrinomis apjuostoje salėje kūrinius pristatė keramikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Keramikos katedros dėstytojas Remigijus Sederavičius. Artėjant pavasariui jam teko užleisti savo vietą  jaunam kūrėjui Andriui Janulaičiui, surengusiam pirmąją personalinę parodą, pavadintą „AJ“. Ši paroda tiek pačiam autoriui, tiek žiūrovams leido įvertinti, kas buvo sukurta baigus studijas. Menininkas sėkmingai derina skirtingas medžiagas: keramiką, natūralias medžio šakas, stiklą, kaulą. Savo skulptūras A. Janulaitis pavadino „mirties relikvijomis“. Jose įvairiais pavidalais (simbolinėmis figūromis, pasirinktomis medžiagomis, formos deformacija) atsispindi skausmingi žmogaus egzistencijos momentai, vienas jų - susimąstymas apie anksčiau ar vėliau ateisiančią mirtį. 

***

Dar viena dailės paroda surengta Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje (I. Kanto g. 5). Joje kovo 13-ąją pristatytas kauniečio dailininko Artūro Slapšio realistinės manieros istorinių portretų ciklas „Žvilgsnis į praeitį“.

Dailininkas 1996 - 2011 metais gyveno Čikagoje, į Lietuvą grįžo prieš šv. Kalėdas. Nors kūryba A. Slapšys užsiėmė dar būdamas Lietuvoje, tačiau rimčiau jai atsidėjo išvykęs. „Atsitiko taip, kad JAV kurį laiką neturėjau darbo. Tada kilo mintis įgyvendinti savo svajonę - grįžti prie kūrybos. Man ji yra pasaulis, į kurį visada gera nuklysti“, - pasakoja menininkas.                       

Pirmuoju jo dailės mokytoju buvo tėvas Juozas Slapšys. Taip pat didelę įtaką padarė dailininkas Antanas Žąsytis. Išvykęs tapybos ir piešimo A. Slapšys mokėsi amerikiečių dailininko Fotios Zemenides dailės studijoje.  Pirmoji paroda buvo surengta 2005 m. JAV. Darbų tematika įvairuoja nuo mitologijos iki Lietuvos istorijos, kuria autorius ypač domėjęsis. Todėl ir sukūręs savąją Lietuvos kunigaikščių portretų versiją. „Daug dėmesio skyriau detalėms, vaizduojamo laiko ginkluotei bei aprangai,“ – sako dailininkas.

Be simbolistinių, istorinių ir mitologinių paveikslų, jis  yra sukūręs tris Lietuvos pašte platintus pašto ženklus: 2010 m.  pasirodė „Kalėdų šventė“ ir „Saulėlydis žiemą“, 2011 m. -  „Saulės mūšiui - 775 metai“.

Susipažinti su dailininko kūryba galima jo išleistose  meno knygose „My world“, „The dark side of my mind“, „Viduramžių Lietuvos valdovai“.

***

Kauno menininkų namų parodų salėje lankytojus pasitinka ypatinga šviesa – ne tik toji, pavasarinė, gausiai pro langus pasipylusi, bet ir iš tapytojo Kęstučio Milkevičiaus (1953-2009)  paveikslų sklindanti.

Dailininkas mokėsi J. Gruodžio muzikos mokykloje, J. Naujalio meno mokykloje. Vėliau  įstojo į Vilniaus dailės institutą, kuriame įgijo  tapytojo, pedagogo specialybę.  Jam dėstė tapytojai doc. J. Švažas, prof. A. Gudaitis, prof. V. Gečas. Nuo 1977 m. K. Milkevičius pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Individualų tapytojo braižą nesunku atpažinti iš spalvos muzikalumo, realistiško piešinio, minkšto modeliavimo. Jis lengvu palytėjimu įkvėpia gyvastį paveikslų herojams - žydų kunigams ir jų sinagogoms. Net susimąstymas ar rūpestis juose atrodo skaidrus, lengvas ir pakylėtas. K. Milkevičius - tarytum metraštininkas, rašantis ne plunksna, bet jautriais spalvų sąskambiais.

***

Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje – trys garsaus Taivano menininko Chen Chieh Jeno (g. 1960) filmai. „Imperijos sienos I“, „Imperijos sienos II“ ir „Fabrikas“ atskleidžia  visuomenės socialinius skaudulius.  Filmų kūrimas nėra vienintelė sritis, kurioje dirba menininkas. Jis taip pat kuria performansus ir instaliacijas, užsiima fotografija. Chen Chieh Jeno meniniai laimėjimai buvo įvertinti  Kvandžu bienalės prizu Korėjoje bei  nacionaliniu Taivano apdovanojimu. Jo kūryba rodyta tarptautinėse bienalėse įvairiuose pasaulio miestuose: San Paule (Brazilija), Venecijoje (Italija), Liverpulyje (Didžioji Britanija), Sidnėjuje (Australija) ir kt. Peronalines parodas menininkas surengė Taivane, Los Andžele (JAV), Madride (Ispanija), Niujorke (JAV), Paryžiuje (Prancūzija).

Chen Chieh Jenas jautrus Taivano istorijai, pasaulinei ekonomikos politikai ir jos paliekamiems randams paprastų žmonių gyvenimuose. Šaltasis karas ir pigi darbo jėga 1960 m. šalį pavertė vienu didžiausių gamybos centrų pasaulyje. Tačiau po trijų dešimtmečių Taivano gamybos pramonė pradėjo sparčiai keltis į užsienio vietoves, kuriose darbo jėga kainavo mažiau. Dėl šios priežasties Taivanyje buvo uždaryta daug gamyklų, žmonės palikti be darbo.

2003 m. menininkas filmuotis pakvietė drabužių fabriko „Lien Fu“ darbininkių grupę. Kol fabriko veikla buvo nutraukta, moterys jame dirbo siuvėjomis dvidešimt metų. Kaip ir daugelis kitų, 1990 m. fabrikas buvo uždarytas.  Filme „Fabrikas“ primenama nesąžiningo darbdavių elgesio su darbuotojais problema. Atleisdami iš darbo, jie atsisakė mokėti bet kokias išeitines kompensacijas. Parodydamas įvykusias permainas, Chen Cheih Jenas jungia dirbančių moterų judesių fragmentus, protesto, kilusio uždarant fabriką, vaizdus bei archyvinę medžiagą iš 1960-ųjų, kai Taivano pramonė išgyveno klestėjimo periodą.

Filmas 2009 m. buvo pristatytas svarbiam Jungtinės Karalystės šiuolaikinio meno apdovanojimui „Artes Mundi“, skirtam palaikyti menininkus, skatinančius diskutuoti aktualiomis socialinėmis bei politinėmis temomis.

                      Pirmasis „Imperijos sienų“ filmas atskleidžia konsulato pareigūnų piktnaudžiavimą, kurį patiria Taivano gyventojai, norintys gauti JAV vizą. Antrajame filme menininkas, remdamasis savo tėvo patirtimi ir naudodamasis jo paliktais dokumentais bei daiktais, kuria Šaltojo karo metų paveikslą.

***

Į Kauno paveikslų galeriją grįžo šiuolaikinė tapyba. Jos tendencijas atskleidžia trys menininkai: lenkas Pawełas Łubowskis, estas Kaido Ole ir Jonas Gasiūnas. Kartu su paveikslais P. Łubowskis pristato videokūrinius ir instaliaciją. Tai antroji projekto „Trys tapybos pamokos“ paroda, pavadinta „Nauja konceptuali tapyba“. Pirmoji projekto ekspozicija veikė Lenkijoje, trečioji bus atidaryta Tartu (Estija) miesto muziejuje šį rudenį.

K. Ole, beveik prieš dešimtmetį Venecijos bienalėje atstovavęs Estijai, parodoje išsiskiria preciziškai sukurtomis kompozicijomis. Cikle „Kaido ieško tinkamos vietos“ menininkas sukuria nesvarumo būsenos nesibaigiančioje erdvėje įspūdį. Jo darbuose, ypač „Kaido mąsto“ serijoje, justi humoras, sveika saviironija. Šis menininkas  neapsiriboja vien tapyba – kuria performansus, videomeną.

Tuo tarpu Jonas Gasiūnas, 2010 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, toliau sėkmingai eksploatuoja autorinę techniką – piešimą dūmais. Savito braižo kūriniai įsilieja į bendrą visumą, kurioje netrūksta ironijos tiek istorijos, tiek dabarties atžvilgiu.