Gegužė

Vaida Tamoševičiūtė – jauniausios kartos menininkė, kurianti tapybos, žemės meno, objekto bei performanso srityse. Menininkė baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto (VDA KDF) tapybos studijas. Kūryba V. Tamoševičiūtei yra tarsi ritualas, tam tikra meditacija, kurioje  tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja pačios menininkės kūnas. Pasitelkdama kūną, kaip mediumą, V. Tamoševičiūtė išreiškia vidines patirtis bei nuoskaudas. Vienas tokių V. Tamoševičiūtės ritualų vyks gegužės 20 dieną (penktadienį) 20 val. galerijoje „Meno parkas“, kur menininkė parodys performansą „Kai baigiasi sapnai“. Apie emocijas, meną, kūrybą ir įvairias patirtis su V. Tamoševičiūte kalbasi Dovilė Stirbytė.

Pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie tavo kūrybos pradžią. Kas lėmė pasirinkimą studijuoti tapybą? Nuo kada pradėjai domėtis kūryba ir menu?

Menu susidomėjau gana vėlai, mane labiau traukė žmonės, netradicinis požiūris ir gyvenimo būdas, nei pats menas. Mokykloje buvau nelabai suprasta, truputį pankavau, kasdien susilaukdavau patyčių. Kai mokiausi devintoje klasėje, sesė mane padrąsino eiti į A.Martinaičio dailės mokyklą, sakė: „Sutiksi tokių pat žmonių kaip tu, pamatysi, kad ne vienintelė tokia „nenormali“ esi“. To užteko, kad menas įtrauktų. Paskui – dailės gimnazija ir akademija. Nors kai stojau į Dailės akademiją, vis dar blaškiausi: tapyba ar filologija? Nuo mažų dienų norėjau studijuoti lietuvių filologiją arba žurnalistiką, labiau buvau linkusi rašyti nei piešti. Dalyvaudavau olimpiadose. Vis dėlto nugalėjo tapyba. Manau, apsisprendimą nulėmė  susitikimas su a.a. Arūnu Vaitkūnu. Pasikalbėjusi su juo po diplomų gynimo gimnazijoje, jau žinojau, kad stosiu į tapybą ir būtent Kaune.

Gal gali papasakoti, kokie dėstytojai padarė didžiausią įtaką tavo kūrybai?

Agnė Jonkutė, Česlovas Lukenskas ir Aleksas Andriuškevičius. A. Jonkutė ir Č. Lukenskas išmokė pažiūrėti į temą iš visų pusių ir nebijoti visokių stabdžių. Padrąsino išeiti už disciplinos ribų ir išmokė nebijoti savęs. Agnė išmokė nuoširdžiai žiūrėti į savo kūrybą, visiškai atsiduoti idėjai: „Jei darai, tai daryk – nesimuliuok.“ Nesvarbu, kad šalta, nori valgyti ar miegoti, reikia iki galo viską padaryti. Tokio kūrybinio užsispyrimo kaip jos niekur nemačiau. Ir mane taip privertė dirbti (šypsosi).

O Č. Lukenskas apskritai regėjimo lauką praplėtė. Jis nepaiso jokių meno ribų. Pamenu, kaip jo dėstomos disciplinos „Vizualus menas ir kontekstas“ metu dariau atsiskaitymo darbą – garso instaliaciją. Jis viską leisdavo, kad tik būtų tikra. Užversdavo minčių srautu, ir kapstykis, ieškok visų įmanomų kontekstų, ne tik išorėje, bet ir viduje.

O su A. Andriuškevičiumi apskritai buvo labai žmogiškas santykis ir dabar toks liko. Labai palaikė mane ir, aišku, jo kaltė, kad žemės menais pradėjau užsiiminėti!

Viena pirmųjų tavo personalinių parodų vyko 2008 m. pavasarį VDU galerijoje „101“, kur buvo eksponuojama tapyba, objektai ir performanso „Vasaris nebus amžinai“ videodokumentacija. Performanso metu steriliai baltoje aplinkoje, sėdėdama sniege, skutimosi peiliuku pamažu nusirėžei plaukus. Ką tuo norėjai pasakyti ir ką šis performansas reiškė tau asmeniškai? Koks tai buvo laikotarpis tavo gyvenime?

Pavadinimą performansui pasiskolinau iš Alinos Orlovos dainos „Vasaris“. Tuomet Alina dar buvo nežinoma. Undergroundiniais keliais gavau jos dainų (albumo dar nebuvo) ir tuo laikotarpiu dažnai klausydavau, labai atitiko nuotaiką. Kai buvo atliktas performansas, kaip tik buvo vasaris ir taip norėjosi, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Todėl natūraliai tas pavadinimas atėjo į galvą. Performansas buvo mano baigiamojo magistro darbo, kuris vadinosi „Žaizdos žymė“, dalis.

Daugelyje kultūrų plaukų nukirpimas ar nuskutimas reiškia pasikeitimą, naują būvį, tam tikrą vidinį pasikeitimą, perėjimą į kitą būseną. Kalbant apie asmenines būsenas tuo laikotarpiu, vasarį įvyko mano skyrybos. Norėjau tą praėjusį etapą kaip nors įprasminti, išgyventi ir eiti tolyn. Ant balto sniego palikti raudoni plaukai buvo tarsi apsivalymas.

2010 m. rugsėjo 9 dieną vyko tarptautinis performansų festivalis „Silence, Please!“, kuris iš pradžių buvo pristatytas Vilniuje (Fluxus ministerijoje), o po keletos dienų ir Kaune (buvusi gamykla „Sanitas“). Festivalyje atlikai performansą „Laisva siena“, kur visiškai nuoga, prisiglaudusi prie šaltos sienos stovėjai it įbesta su juosta užklijuota burna, aplink tave mėtėsi keletas teksto žymeklių, kuriais (po kiek laiko nuo performanso pradžios) drąsiausi žiūrovai piešė/rašė ant tavo kūno. Pamenu, kaip po to vakaro, pasirodžius performanso nuotraukoms socialiniame tinklalapyje www.facebook.com, tarp žiūrovų kilo diskusija ir skambėjo tokie klausimai: „Kam to reikia?“, „Kokia performanso idėja?“. Laukiau, kol į diskusiją įsitrauks daugiau žiūrovų, galbūt projekto organizatoriai, o gal ir tu pati, tačiau po kelių valandų („Meno duobės“ atstovų) nuotraukos buvo pašalintos, o į klausimus taip ir liko neatsakyta. Įsiplieskusi diskusija bylojo apie tai, jog kabliukas – nurytas, ryšys su žiūrovu užmegztas, buvo įdomu, kas bus toliau? Tačiau... Todėl naudodamasi proga noriu paklausti tų pačių klausimų, kurie tada kilo  žiūrovams.

Iš dalies performansas susijęs su festivalio pavadinimu. Tiesą sakant, sunku kalbėti vien apie šį performansą, nes jis susijęs su ankstesniais mano darbais, kuriuose rašoma ant kūno. Bet šiuo konkrečiu atveju norėjau pateikti save kaip sieną, ant kurios žmonės dažnai palieka savo ženklus ir mintis, kurias nori paviešinti, bet nedrįsta. Anonimiškumas suteikia tokią laisvę. Laisva siena, kaip ir ta, prie kurios buvau prisiglaudusi, ant kurios galima rašyti. Kartais noriu į save žiūrėti kaip į daiktą, ne kaip į moterį, visai nusiasmeninti, save pateikti kaip baltą popieriaus lapą ar drobę. Išbandyti žiūrovų artumą ir jų reakciją. Išbandyti interaktyvumą, gal šiek tiek išprovokuoti, pati nieko nerodyti ir nesakyti, o leisti pasireikšti žiūrovui. Gal kartais naiviai galvoju apie tą savo nuogą kūną, laikydama jį tik išraiškos priemone, į kurią reikia žiūrėti kaip į paveikslą ar į drobę, į priemonę tam tikrai idėjai perteikti. Bet nors performansų ir kūno meno istorijoje nuogas kūnas jau seniai nėra naujiena, mūsų žmones jis vis dar šokiruoja.

Kartais (dažniausiai vyrai) gana tiesiomis ir nevisai maloniomis replikomis primena, kad vis dėlto esu (nuoga) moteris, o ne meno objektas (šypsosi).

Minėjai pastebėjusi skirtumą tarp Kauno ir Vilniaus publikos. Gal gali pasidalyti įspūdžiais?

Manau, kad skirtingos reakcijos – visiškai natūralu. Ne Vilnius ar Kaunas čia sudaro esminį skirtumą. Galvoju, kad kaskart atliekant performansą būtų vis kitaip ir publikos reakcijos būtų vis kitokios. Pirmą kartą performansą atlikau Vilniuje. Performanso pradžioje buvo baisu, nes negalėjau numatyti žiūrovų reakcijos. Tiesą sakant, Vilniaus publika mane labai stipriai padrąsino. Labai gerai jaučiausi, žmonės šiltai ir mandagiai kalbino. Užsimezgė labai žmogiškas santykis. Šiek tiek juokinga, bet pamenu, kaip Zuokas praeidamas pro šalį (galbūt iš kokio liberalų susirinkimo, nes veiksmas vyko Fluxus ministerijoje) stabtelėjo ir nusifotografavo mobiliuoju telefonu (kikena). O po performanso sesuo pasakojo, kaip toks senukas performanso metu jai replikavo: „Na ir skulptūra, su tokia figūra –  į bet kokią parodą“ (vėl kikena).

Galiu pridurti, jog performanso pabaigos nebuvau suplanavusi, buvo labai smagu, kai dvi mergaitės iš publikos mane iš tos situacijos išlaisvino. Priėjo ir sako: „Kiek tu čia stovėsi? Sušalsi. Mes tave išgelbėsim.“ Nors užsirišdama burną buvau pasirinkusi tylėjimo pozą, vis dėlto žmonės su manimi kalbėjo, mezgė akių kontaktą.

O Kaune buvo visiškai priešingai. Kaip ir tikėjausi, taip ir pasijutau – visišku daiktu. Girdėjosi pasikikenimų, visokių replikų. Vilniečiai labai atsargiai kalbino, atsargiai piešė, lyg bijodami prisiliesti, o Kauno publika lietė šiurkštokai: buvo ir pačiupinėjimų, ir visokių kuti kuti. Išties nejauku, bet patirtis buvo labai įdomi.

Paradoksalu, bet kai po performanso apžiūrėjau, ką kauniečiai prirašė ir pripiešė, tai užrašai ir piešiniai visiškai nesutapo su ta emocija, kuri buvo jaučiama iš publikos reakcijos. Tikėjausi rasti ant kūno mažų mažiausiai tokių užrašų kaip fuck off ir panašiai, bet piešė visokias gėlytes, ornamentus. Visai gražiai apipaišė.

Pamenu, viena mergina itin ilgai prie manęs užtruko, jau ją net draugė bandė atitraukti, sako: „Ką? Namie negali papiešti?“, o ta atšovė: „Namie ant žmogaus negaliu!“ ir toliau sau „margino“. Taigi, manau, pavyko šiek tiek išlaisvinti ne tik save, bet ir žiūrovus.

Vilniaus botanikos sode (Kairėnuose) vyko žemės ir aplinkos meno paroda (2010). Ten su Šarūnu Jukniu kartu atlikote performansą „Kartu“. Gal gali apie tai papasakoti?

Parodos tema buvo „Išlikimas“, mūsų performansas kalbėjo apie poros santykių išlikimą. Apie buvimą kartu, buvimo kartumą ir, nepaisant kartumo, išlikimą kartu. „Kartu“ – tai lietuvių kalboje labai geras žodis – lingvistinis žaidimas. Buvimas kartu (drauge) ir kartumas. Performanso pagrindu tapo socialiniai plakatai, kurie ilgą laiką kabojo Kauno viešajame transporte, išleisti Lietuvos šeimos centro. Juose buvo išskirtos dvi dalys: ką reikėtų ir ko nereikėtų sakyti tiems, kuriuos mylime. Nereikėtų sakyti: „Tu visai kaip tavo tėvas“, „Tu dėl visko kaltas“; „Ko nusipelnei, tą ir turi“. Skaitant net buvo keista, kad daugumą tų „neigiamų“ esi pasakęs, o „teigiamų“: „Aš tave myliu“, „Tu – nuostabiausias“,  „Kaip gera pabusti šalia tavęs“ – sakome ir girdime gana retai. Mes su Šarūnu vartojome tas standartines frazes iš plakato, dar šiek tiek per save „perleidę“, suasmeninę ir performanso metu žemėmis rašėme vienas kitam ant kūno. Taip pat jos, persipynusios geros su blogomis, buvo įrašytos ir paleistas garso takelis, rašomą tekstą patys filmavome  ir tiesiogiai projektavome į ekraną.

Šis performansas vyko žemės ir aplinkos meno parodos metu. Minėjai, kad žemės meno projektuose dalyvauti pradėjai maždaug prieš ketverius metus. Kas lėmė, kad pradėjai kurti žemės meną?

Žemės menu sudomino Aleksas Andriuškevičius. Po pirmo magistro kurso išvažiavau į žemės meno praktiką Nidoje. Pirmas prisilietimas prie žemės buvo tarsi ritualas. „Išeinu lengvai“ kūrinys, kur smėliu užpylinėjau laiptus. Idėja buvo tarsi suniveliuoti medinius laiptus su kopomis, tarsi padaryti švelnų perėjimą. Darbas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, nes viską turėjau padaryti per naktį, kol nevaikšto žmonės. Paryčiais galvojau, jog nebaigsiu. Penktą valandą ryto paskambinau Aleksui, sakau: „Nepadarysiu“. Jis atėjo, išsitraukė iš savo čemodaniuko alaus butelį, atkimšo, padavė man ir sako: „Tai kas čia tau nutiko? Ko tu nepadarysi?“ Pakalbėjom apie gyvenimą ir panašiai. Apskritai su A. Andriuškevičiumi buvo nerealus santykis, labai žmogiškas, mane labai palaikė. Galbūt ne tiek meninę įtaką padarė, kiek žmogiškai palaikė. Dėl žemės meno tai tikrai Andriuškevičius kaltinininkas. Jei ne jis,  tikriausiai to nebūčiau pradėjusi.

To darbo „Išeinu lengvai“ turbūt ir nebūčiau pabaigusi, jei Ignas Gleixneris su Židrija Janušaite nebūtų atėję į pagalbą. Man atrodė, kad turėjau pati tą darbą įveikti, tuo metu labai individualistiškai žiūrėjau į kūrybą. Bet paskui atradau kolektyvinę kūrybą, bendradarbiavimą. Vėliau su Šarūnu pradėjom kurti kartu, kelerius metus iš eilės dalyvavome žemės ir aplinkos meno parodose Vilniaus botanikos sode, Kairėnuose. 2009 m. dalyvavau tarpdisciplininių menų festivalyje „Seanahk“ Estijoje. Ten apleisto fabriko patalpoje „lipdžiau“ galvas iš žemės, kurios buvo mano magistrinio darbo gipsinių galvų „Pomirtinės mano kaukės“ tęsinys. Vėliau su Šaru atradome dar ir interaktyvų žemės meną. Festivalyje „Mėnuo juodaragis“, Audrio Karaliaus kuruojamame ekomeno projekte sukūrėme bendrą kūrinį su žiūrovais „Veidu iš žemės“. Kiekvienas galėjo nusilipdyti savo veidą, o iš tų veidų ir juos iškasus likusių duobių sudėliojome lietuviškos svastikos ornamentą. Du sparnai iš duobių – negatyvas, du iš galvų – pozityvas. Labai smagu buvo bendrauti su žmonėmis ir stebėti, kaip ne tik vaikai su tėveliais įsitraukia į kūrybos procesą, bet ir jaunimėlis, atidėjęs į šoną alaus bokalą, atsakingai glosto žemės grumstelį. Vieni dar akmenukų, žolyčių pridėjo vietoj plaukų ir akių, o kai kurie net savo kepures ir akinius matavo (šypsosi).

Gal gali trumpai papasakoti apie performansą, kurį ketini atlikti gegužės 20 d. galerijoje „Meno parkas“?

Šis performansas – vėl apie išsiskyrimą. Tai bus savotiškas ritualas. Atsisveikinimo ir susitaikymo su praradimu ir savimi ritualas. Pasinaudosiu vienu išsiskyrimo simboliu, tapusiu kultūriniu stereotipu – literatūroje, filmuose, dainose, buvusio artimo žmogaus laiškų, nuotraukų plėšymu. Tik plėšomi bus ne jie. Dabar čia visko iki galo neatskleisiu, bet šį atsisveikinimo būdą-burtą, atėjusį iš senovės, man perdavė mama. Tai paprastas psichologinis triukas, vidinio skausmo perkėlimas į fizinį veiksmą. Trauminio įvykio iškėlimas, pripažinimas ir išgyvenimas iš naujo veda į susitaikymą ir išgijimą. Performansą lydės „Atleidimo sau“ malda, kurią parašiau, pasinaudojusi amerikiečių dvasininko R. de Grandi sukurta „Atleidimo malda“. Jis ją naudoja sielai gydyti ir primena, kad atleidimas yra ne jausmas, bet valios sprendimas. Paėmusi tik vieną dalį, aš sukūriau savo maldą, susidedančią iš daugybės gabalėlių, nuodėmių ir priekaištų, pažįstamų daugeliui. Tai mano labai asmeniškas ir visiškai nuasmenintas pasakojimas. Istorija, kuri kasdien atsitinka daugybei žmonių.

Nuotraukos iš asmeninio menininkės archyvo.