Spalis

Petro Mureikos „Nežemiška globa“

Mokslinės fantastikos žanras Lietuvoje yra labai nuskriaustas. Vis dar vyrauja stereotipas, kad visa mokslinė fantastika tėra „Žvaigždžių karai“, erdvėlaivių kelionės ir jais skraidantys ateiviai. Tai atbaido jaunesnius skaitytojus, o vyresni palieka tokią „nerimtą“ literatūrą jaunimui. Tačiau mokslinės fantastikos realybė (kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų) toli gražu nėra tokia primityvi. Daugelis rimčiausių šio žanro rašytojų po fantastiniais simboliais ir siužetais slepia mūsų kasdienybę, tik suteikia jai naują formą.

Pasaulinė mokslinė fantastika yra tokia įvairi, kad jos sutalpinti į rėmus beveik neįmanoma. Temos įvairuoja nuo filosofinių apmąstymų, alternatyvių visuomenių ir pasaulių iki kelionių laiku, apokaliptinių vaizdų ir nanotechnologijų įsigalėjimo.

Įdomiausia tai, kad kai kurie fantastinių knygų siužetai tapo tikrove – niekas nesistebi kompiuterizuota visuomene, pasaulio atšilimu ar kelionėmis į Mėnulį, o kadaise tai tebuvo tik drąsios rašytojų vizijos. Dauguma fantastinių apsakymų pasižymi originaliu siužetu, išraiškingu rašymo stiliumi ir perteikta gilesne mintimi, kad apsakymas nebūtų tuščias žodžių žaismas, rašytojo mėgavimasis savo paties erudicija. O svarbiausia – apsakymas teikia malonumą skaitytojui, nes mokslinė fantastika paremta hedonistiniu principu.

Rytų Europoje mokslinės fantastikos „aukso amžiumi“ buvo sovietmetis. Sovietų Sąjungos mokslinė fantastika buvo populiarumo viršūnėje, ja imta naudotis kaip erdve, kurioje saugu kelti egzistencinius klausimus, neatitinkančius ideologijos dogmų. Lietuvoje mokslinės fantastikos rašymas turėjo rezistencinę paskirtį. Nepriklausomybės pradžioje valstybingumo tematika ir folkloru paremtos knygos, įvilktos į saugesnį apdarą, užtikrino masinį populiarumą, o mokslinė fantastika, išnykus poreikiui priešintis, beveik apmirė.

Šiuolaikinė mokslinė fantastika Lietuvoje dar tik pradeda įsitvirtinti, rašytojai labai nedrąsiai skelbia savo kūrinius. Tačiau akivaizdu, kad ima rastis tokia literatūra, todėl reikėtų suskubti kurti ir jos kritiką, kuri bent profilaktiškai užstotų kelią į šio žanro aukštybes kelti bet kokį fantastinių požymių turintį kūrinį.

Būtent todėl dėmesį patraukė rašytojo Petro Mureikos 2008 metais išleista knyga „Nežemiška globa“. 

Nors ji priskiriama mokslinės fantastikos žanrui, tačiau dėl to dar būtų galima ginčytis. Knygos siužetas, rutuliojamas chronologiškai, nuo herojaus gimimo iki brandos, fantastikos mėgėjui gali sukelti galvos skausmą jau skaitant pirmuosius puslapius. Knygoje atskleidžiama sunki našlaičio vaikystė valstybiniuose namuose ir tolimesnė pagrindinio herojaus kelionė į savarankišką gyvenimą. Itin pabrėžiamas herojaus nepriteklius, nepritapimas prie kitų sociumo narių, nuolatinis engimas ir psichologinis smurtas. Istorija pasakojama labai nuosekliai, pabrėžiant ir išvardijant visas mokymosi įstaigas, darbovietes, atmetant galimybę praleisti tuos gyvenimo faktus, kurie neteikia jokios naudos pasakojimui. Pasakojimo veiksmas gana vangus, persmelktas nuolatinio beprasmių buitinių scenų kartojimosi.

Datų, skaičių, vietų smulkmeniškumas ir tikroviškumas labiau primena bandymą rašyti biografiją nei fantastinę istoriją. Tai patvirtina ir knygos pabaigoje esantis sakinys: „kai kurie įvykiai šioje knygoje tikri, paimti iš paties autoriaus gyvenimo“. Taip pat kai kur pajuntamos paties autoriaus nuoskaudos, nusivylimai, išsakomi herojaus vardu, dažniausiai jie susiję su finansiniais reikalais: „vaikinai prarado bet kokią viltį kada nors atgauti savo pačių uždirbtus pinigus“. Derindamas autobiografinį ir fantastinį žanrus autorius išaukština pagrindinį herojų (drauge ir save), o fantastiniai elementai įterpiami tik tam, kad pabrėžtų herojaus unikalumą ir dieviškumą. P.Mureika tarsi užmiršta, kad skaudi patirtis literatūroje nėra savaiminė vertybė, čia svarbi dar ir forma.

Dėmesys sutelkiamas į įvairiausias smulkmenas (ypač finansines ir technines) ir buities išaukštinimą. Taip perteiktame pasakojime visiškai nesiderina įterptas fantastinis elementas – pagrindinį herojų nuolat sauganti aukščiausiojo šviesa. Ši šviesa (kuri vėliau transformuojasi į balsą) nuo pat kūdikystės gina ir gelbėja herojų nuo visų galimų ir įmanomų pavojų, baudžia (pelnytai?) jo skriaudikus. Ją galima interpretuoti kaip Dievo arba trokštamą motinos apsaugą, globą (herojus – našlaitis), kuri vis įsiterpia į monotonišką pasakojimo tėkmę.

Visa knyga paremta vieno herojaus idealizavimu, o visi kiti veikėjai reikalingi jo gerosioms savybėms pabrėžti ir kitų ydoms sumenkinti. Taip pat galima rasti vietų, kuriose veikėjas vaizduojamas kaip Mesijas: dieviška apsauga, jį lydintys stebuklai bažnyčioje, pagalba skriaudžiamiems ir patekusiems į bėdą.

Veikėjų portretai labai paviršutiniški, nes jų pagrindinė paskirtis – išryškinti herojų. Labai daug pavienių veikėjų, beveik visi jie atlieka labai mažus vaidmenis, todėl knyga atrodo perkrauta. Nėra jokios psichologinės kaitos, veikėjai gauna  iš anksto numatytus vaidmenis (geruosius arba bloguosius) ir neturi jokios teisės parodyti nuovokumą, prisitaikyti prie situacijos. Veikėjų necharakterizavimas padarė įtaką dialogams – jie trumpi, buitiniai, neperteikiantys minties.

Rašymo stilius itin supaprastintas. Jis galėjo būti pasirinktas sąmoningai, orientuojantis į menką išsilavinimą turintį skaitytoją. Tačiau nederėtų pernelyg nuvertinti skaitytojo ir tėkšti realybę į akis pasistengiant, kad neliktų jokių paslėptų minčių ar net užuominų į metaforas. Be to, beveik ūkinis rašymas (kartais su stilistinėmis ir gramatinėmis klaidomis) tinkamai neatskleidžia pasakojimo ir visiškai neatitinka žanro, į kurį mėginama pretenduoti. Ši knyga pasižymi posakių gausa: „tyla – gera byla“, „šaukštai po pietų“, „kaip inkstas taukuose“, „vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers“, „jūra iki kelių“, kurie palieka įspūdį, kad bandoma atsigręžti į tautosaką, senąją rašymo tradiciją, nesėkmingai jungiant ją su buitiniais pašnekesiais.

Jaučiama ir didaktinės prozos įtaka – visur, kur tik galima, bandoma moralizuoti, pamokyti skaitytoją, kad laikytųsi Dievo įsakymų ir neišklystų iš jo nurodyto kelio, nes prasikaltusius nubaudžia stebuklinga šviesa. Taip pat knyga visiškai neatspindi šiandienos aktualijų, joje daug sovietmečio simbolių,  kuriančių slogią nuotaiką. Skaitytojas įtraukiamas į sovietmečio kasdienybę, paminint daugelį deficitinių prekių, taip pat postų paskyrimo tvarką, kyšių nešimo ypatumus, šalies uždarų sienų politiką.

P.Mureikos „Nežemišką globą“ sunku laikyti fantastikos žanro atstove, nes joje pagrindinis vaidmuo tenka detaliam gyvenimo atpasakojimui, buitinėms smulkmenoms ir pagrindinio herojaus išaukštinimui, o ne realybės atspindžiams kitomis formomis. Ši knyga artimesnė panegirinei autobiografijai su fantastiniais elementais. Fantastika yra gerokai daugiau nei globos poreikį rodantis vienas simbolis visoje knygoje.

Skaitant „Nežemišką globą“ kalbėti apie lietuviškosios fantastikos renesansą sunku. Vienos knygos nesėkmė, be abejo, negali būti ir atgimimo paneigimas. Profesionali fantastinė literatūra niekuo nenusileidžia vadinamajai „elitinei-egzistencinei“ literatūrai. Kritikai svarbu laiku sureaguoti (kad  būtų suskubta pasipriešinti banalybės įsigalėjimui fantastikoje) ir pažiūrėti, ar kokybiška fantastika Lietuvoje dar nemirė.