Lapkritis

S.Parulskis susitikime su skaitytojais Kaune. S.Siderevičiūtės nuotr.

Gerbėjams - džiaugsmas, o rašytojui - galvos skausmas. S.Siderevičiūtės nuotr.

„Aš nežinau...“ – dažniausiai vakar Kauno viešojoje bibliotekoje vykusiame Skaitytojų klubo susitikime kartota Sigito Parulskio frazė. Tačiau po šiuo kuklumu nepavyko paslėpti gausaus žinių bagažo ir kritiško požiūrio į pasaulį, žmones ir patį save. Tai labai vertina jo kūrybos gerbėjai. Kiekvieną klausimą palydėjusios mimikos kartais atrodė išraiškingesnės nei žodžiai, nors, kaip žinoma, rašytojams itin sekasi jais žongliruoti.

Vakaro svečią pristačius kaip poetą, eseistą, kritiką, dramaturgą ir vertėją, šis tik ramiai šypsojosi ir teigė, kad tiek „titulų“ pats tikrai neprisimintų, o save vadina tiesiog rašančiu žmogumi. Apipiltas klausimais S.Parulskis daug raukėsi ir bandė išsisukti, tačiau įspraustas į kampą kiekvienam rado atsakymą, jį pagardindamas lašeliu humoro ir didžiule doze ironijos.

Autorius neslėpė savo kūrybinių kančių, apie viską kalbėjo labai atvirai. Tai pat prisipažino, kad greičiausiai naujos knygos gimsta vasarą, kai nėra ką veikti, tačiau pats darbingiausias mėnuo – rugsėjis. Beje, jis labai piktai paminėjo lapkritį: tai esąs pats sunkiausias metų mėnuo, kai ne tik nesinori kurti, bet „net valios dantims išsivalyti nėra“. Užslinkus šiam „juodam periodui“ rašytojas teigia tiesiog užsiimantis kita veikla – verčia, skaito, žiūri televizorių arba vedžioja šunį. Jis turi net keletą būdų šiam metų laikui įveikti: „Įkvėpimą galima išprovokuoti – tereikia kietos sėdynės ir laiko“, arba pasitelkia geriausią žmogaus draugą – šunį, nes šis „veikia įkvepiančiai – vedžiojant kyla daug minčių“.

Skaitytojai domėjosi, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kyla knygų idėjos. S.Parulskis kaip visada išliko paprastas ir labai „žemiškas“:„Idėja ateina vienaip ar kitaip, kartais – netikėtai.“ Tiesa, prisipažino, kad, aplankius išganingam nušvitimui, tyliai ir ramiai įrašo mintis į telefono atmintinę, nes savojo rašto neįskaito. Labai dažnai naujas kūrinys pradedamas oro uoste, nes tai vieta tarp namų ir svečių – dvi vietos viename, kai jautiesi svetimas, bet kartu ir savas.

Vakaro svečias ironiškai šypsojosi paklaustas, kuriai literatūros srovei priskirtų savo kūrinius. Anot jo, tokie rėmai visiškai nesvarbūs, nes galų gale lieka tik pati knyga, kaip savarankiškas organizmas, niekam nepriklausantis ir diktuojantis savo taisykles. Jis labai aistringai kalbėjo apie tai, kad šiuolaikinis skaitytojas yra veikiamas aplinkinių žmonių nuomonių: autoriaus, kritikų, draugų ar kaimynų. Kiekvienas turime atrasti savąją knygos prasmę ir turinį: „Savo kūryba aš nieko nenoriu atskleisti, turėkite sąmoningumo patys spręsti, ką sako knyga.“

Skaudžių kritikos kirčių gavo susireikšminę kūrėjai, tikintys, kad sudėtingai rašydami atskleidžia savo išsilavinimą ir aukštą intelektą. S.Parulskis pabrėžia, kad paprastai ir aiškiai parašyta knyga tikrai nėra prasta. Paprastumas apgaulingas. Jis sukuria du teksto sluoksnius: paviršinį (suprantamą daugeliui skaitytojų) ir giluminį (reikalaujantį specialių žinių). Norint perduoti žinią (tai kiekvieno teksto paskirtis), reikia atsižvelgti į formą, nes dažniausiai pranešimas užkoduotas būtent paprastose formose.

Kiek tikrojo S.Parulskio galime rasti jo tekstuose? Gana daug, nes knygos paremtos autoriaus patirtimi, tačiau jose gausu sapnų, fantazijų, net kitų žmonių gyvenimų. Ir pagaliau ar tai taip reikšminga? Pasak autoriaus, „nesvarbu, ar taip iš tiesų buvo ar ne, svarbiausia – ar gali kūrinys egzistuoti be autoriaus“. Jeigu tekstas gyvas tik dėl kūrėjo susikurto mito, tuomet jo gyvybė labai silpna. Svečią stebino skaitytojų troškimas sužinoti detales, analizuoti knygas. „Kūryba – tai  žaidimas, nereikia į ją žiūrėti taip rimtai“, -- tvirtina rašytojas. Jo manymu, kūryba lietuviams būtų naudinga, nes kurdamas žmogus išsilaisvina iš stereotipų, baimių ir susikaustymo.

Autorius pasidalijo savo pirmosios knygos kūrimo aplinkybėmis, keliomis pikantiškomis detalėmis apie savo ir žiniasklaidos tarpusavio santykius, taip pat prisiminė pirmąsias darbovietes, vaikystę, net savo žlugusias svajones apie sportininko karjerą. Tačiau visi klausimai apsukdavo ratą ir grįždavo prie svarbiausios temos – kūrybos. S.Parulskis patarė rašyti rašantiems, tačiau nesiskųsti, kad jų niekas neskaito.

Paprašytas paskaityti keletą savo kūrinių, jis stipriai susiraukė ir atkirto: „Patys skaitykit – juk bibliotekoje esate.“ O tradiciškai paklaustas, kada jo talento gerbėjai turės malonumą paskaityti naują kūrinį, labai neaiškiai sumurmėjo kažkokią datą. Tačiau iš karto prisipažino, kad knygos žanrą bus labai sunku įvardyti - joje galėsime rasti ir esė, ir kitokių tekstų, kuriuos jis apibūdino kaip „moterims patinkančius“. Autorius naujai knygai užtikrino populiarumo viršūnes vien jau išdidžiai paskelbęs pavadinimą – „Prieš mirtį norisi švelnaus“ ir džiaugsmingai pridūrė: „Man sekasi su knygų pavadinimais.“