Gruodis

Kartais atrodo, kad dabartiniai įvairaus plauko inteligentai/intelektualai (ir poetai) yra pasidaliję į du būrius: vieni maskuojasi cinizmo, nihilizmo, puikybės, ironijos ir/arba nuolatinių skausmingų praeities išgyvenimų, depresijos, beprotybės suteiktos išminties kaukėmis, kiti, pozityvistai, vis bando ieškoti alternatyvių idėjų ar net alternatyvaus buvimo, tačiau ir vieni, ir kiti yra vienodai trapūs ir traumuoti.

Naujausia poeto ir eseisto Gintaro Bleizgio poezijos rinktinė „Jonas Krikštytojas“  savo skausmingumu ir trapumu užspeitė mane į kampą: čia „prisilietimai prie artimųjų skaudulių ir netekčių darosi visuotinai reikšmingi“ (Aidas Marčėnas). Vadinasi, tokia išgyvenimų (o gal išgyventa) poezija, virstanti kažkuo, kas svarbu ne tik poetui, bet ir skaitytojui, negali būti įsprausta į jokią kategoriją. Todėl neklausdama, kiek esu intelektualė, pati įsirašiau į pirmųjų (nepozityviųjų) ratelį ir griebiausi ironijos bei nuošalesnio žvilgsnio, kad susidėliočiau tam tikras gaires ir kalbėjimas apie šią rinktinę netaptų palaida bala.

Skaitydamas pirmąjį knygos skyrių („Nuotraukoj“), mano ciniškasis „aš“ truputį piktinosi ir burbėjo: 33 puslapiai apie mirtį? Ir dar truputis pabirusių eilėraščių kituose skyriuose. Nesu tokia nužmogėjusi ir suprantu, ką reiškia netekti artimo žmogaus, juolab motinos, esančios dažnai ne tik gimdytoja, bet ir savotišku visatos, gyvenimo, būties provaizdžiu (kaip, rodos, yra G. Bleizgio pasaulyje). Jau priešlapis mane perspėjo, kad knyga skiriama „Alytės Bleizgienės (1952 – 2008) atminimui“, portretui, mirties apmąstymui. (Mamos) mirtis eilėraštyje po eilėraščio pasirodo kuo įvairiausiomis formomis: kaip visko praradimas („saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas/ pilnas tavo kapas gėlių ir debesys/ žydi sustingę/ ir sakau mama viskas/ viskas ir viskas ir viskas/ tu matai – – – – viskas/ viskas dabar yra kažkoks naujas/ mano gyvenimo žodis“, p. 9), kaip postūmis į vienišumo dykumą („tik kad toks vienas stovėsiu nežinojau“, p. 9), kaip praregėjimas arba priešingai — gebėjimo matyti, vadinasi, suprasti ir žinoti, netekimas...

Mirtis, mirtis, mirtis – visi tie eilėraščiai apie mirtį ir skausmą, kad ir kokie išgyventi būtų, kėlė nuobodį ir pyktį, prasiveržiantį net pro žmogišką supratimą ir tokiomis netekčių akimirkomis atsirandantį bendrumą. Klausiau savęs: kodėl poezija kartais įšaldoma nostalgijoje, asmeniniuose skausminguose išgyvenimuose, kai nebeveikia net ir tas jausminis universalumas, o skaitytojas jaučiasi įsibrovęs į vidinį autoriaus pasaulį, tarsi stovėtų toje laidotuvių nuotraukoje, būdamas dar svetimesnis pasauliui, fotografijai ir tai akimirkai nei pats praradusysis autorius. Yra nuotraukų, kurias geriau laikyti asmeniniame albume. Jei ne dėl skaitytojo, tai bent jau dėl to, kad neišsibarstytų  paskutiniai paveikslėliai ir atsiminimai.

Šiek tiek burbėti privertė ir nuolatinis kitų poetų švysčiojimas eilėraščiuose. Viena vertus, suprantu, kad tokioje asmeninėje poezijoje galbūt ir negali būti kitaip. Autorius juk yra tarp jų visų, tame pačiame laike ir potyriuose, kai buvimas tarp padeda išgyventi vidinį ėjimą trupant: „Viešpatie ar Tu matai kaip einu/ ir kaip trupa man kojos“ (p. 59). Kita vertus, be tinkamos motyvacijos (ne tik kaip poetui, bet ir PDR‘ui gimtojo miesto, kuriame susirenka visi lietuviškosios poezijos padangės angelai ir palaimintieji) Druskininkų realijos ar asmeninis poetų požiūris į kitus poetus įdomus dažnai tik minėtiems angelams. Arba dėstomas memuaruose, atsiminimuose apie: marčėnus, apučius, stankevičius, kajokus ir kitus krikštytojus. Reikia bijoti, kad tai, kas užrašoma, nebūtų skirta tik jiems. Laimei, G. Bleizgys bent jau balansuoja ant ribos.

Tačiau kažkur rinktinės viduryje nepozityvios pažiūros į poeziją ima slūgti. Nutildžiusi savo išlepusį ironišką balsą, prašantį autoriaus pateikti viską „ant lėkštelės“ ir neversti manęs „kuistis“ ieškant poetinio nušvitimo, ėmiau pastebėti, kad nuolatinis poeto buvimas ant ribos perauga į iš tiesų didžią poeziją, gilų vienalytį kalbėjimą: „gyvenimas ant beprotybės ribos/ gyvenimas po mamos mirties po/ kalėjimo po ilgų viršvalandžių/ gyvenimas su žiemą/ lesinamais paukščiais ant angelų/ pasaulio ribos nes riba nėra išprotėjimas/ gyvenimas be ribų žengimas/ lauk žingsnis į niekur – –“ (p. 52).

Visa knyga (net ir mano išpeiktasis perteklinis skyrius „Nuotraukoj“) yra vientisas ciklas, augimas, poetinė, estetinė ir filosofinė kelionė. Poeto, skaitytojo, eilėraščių, galų gale paties kelio: „kelias/ dabar/ eina manim“ (p. 37). Nuolat eilėraščiais šuoliuojantis žiogas priminė kafkišką žmogaus metamorfozę („nenutildomas žiogas tyruose“, p. 48 ir: „nė už ką negalėčiau tylėti“, p. 49), o kartu ir biblinį prakeiksmą, išsipildantį skėrių antplūdžiu, ištrypiančiu ir ištuštinančiu sielą. Nuolat kliuvau (gerąja prasme) ir už kitų kultūrinių įvaizdžių, topų, aliuzijų (nors ir ne visada motyvuotų) bei poeto paliktos erdvės savoms tų įvaizdžių interpretacijoms. „Jono Krikštytojo“ skaitytojas gali ne tik stebėti kelionę, bet ir pats keliauti.

Stebina G.Bleizgio sugebėjimas personifikuoti gamtą, įtikinti budistiniu jos dvasingumu, apgyvendinti ir įskiepyti ten žmogų, įprasminti nuotaikas, išgyvenimus, jausmus. Poezijoje teka ir leidžiasi ne saulė, o žmogus, džiovinamos žmonių-žuvų sielos („džiovindavom pakabinę tarp skalbinių/ mažytes aukšles ar galima džiovintos sielos“, p. 39), marčėniški drugeliai, kaip ir žmonės, sokratiškai žino, kad nieko nežino (eilėraštis „mirtį?“, p. 72). Gamta kuria erdvę dvasiniam kalbėjimui, tačiau kartu ji pati nėra tik pasyvus peizažas („daug abstrakcijų neįvardintų formų nes/ stoviu dabar tarytum ant kalno/ užsimerkęs iškėlęs rankas ir nėra/ čia jokio peizažo“, p. 73), bet  sukuria kontekstus tam, kad juos paniekintų, kuria poeziją, bet kartu ir ją griauna („laukiantis lifto ar traukinio karsto bet ko/ mano Dieve jokios poezijos — laukiantis/ grįžti pas mamą/ anapus“, p. 61).

Ir vėl atrandu čia kafkiškumą, nors ir pateikiantį pačias gražiausias metaforas, bet panaikinantį bet kokius simbolius, o kartu ir visus šių dienų postmodernistus, stichiškai ir kartais su liūdesiu rašančius (poeziją) apie negalėjimą rašyti ar tiesiog besimėgaujančius žodžių žaismu. Ir žodžių dėlionėje atradau bleizgiškąjį malonumą: „susimildamas/ susimaudamas“ (p. 42), „net vieną sekundę neištylėčiau“ (p.49), o sekundė jam — „šūdina“ (p. 63), „lašas po lašo kaip kriaušė po/ kriaušės“ (p. 63), „karalius/ mirė tegyvuoja karalius“ (p. 71) ir kt.

Paneigęs poeziją, G.Bleizgys įsikimba nuolatinio žmogiško (o gal žiogiško?) kitimo, judėjimo kartais vienišu ir nesuprantamu keliu. Visa tai dinamiškai transformuojasi į sapną, kliedesį („gal dar ilgai/ reikės gyventi kliedinčiam bukam/ prieš kiekvieną prasmę prieš viską – – –“, p. 82), beprotybę („kai atsisėdau už padengto stalo/ pajutau kad išprotėjau“, p. 64), įspūdžių impresijas, reliatyvias prasmes ir beprasmybę. Tai — tartum atspirtis neveiksmingoms sąmoningo gyvenimo pastangoms iš naujo išgyventi tai, kas jau būta ir kas pražiopsota („nespėjau sugaut to ką parašiau ką/ gyvenau nespėjau net užrašyti pagriebė“, p. 75).

G.Bleizgio „Jonas Krikštytojas“ yra bandymas užrašyti visa, kas virpina, plėšo ir verčia trupėti, poetinis ieškojimas, žaidimas, išdžiūvusios ir prigesusios sielos skaidrinimas, paliekantis autoriui ir skaitytojui tikėjimą, kad anapus, pasąmoningame poetiniame ar meditaciniame gyvenime, bus lengviau, kad „tavimi/ pasirūpinta/ bus“ (p. 77). O kas pasirūpins — ar tik ne ta užrašyta poezija?