Vytautas Anužis: „Daryk tai, ką jau seniai esi suvokęs“ 6

Kalbėjosi Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
www.kamane.lt, 2017-11-28

Nacionalinis Kauno dramos teatras ruošiasi išskirtinei premjerai – utopinei dramai „Natanas Išmintingasis“ pagal iki šiol Lietuvos teatro scenoje nestatytą XVIII amžiaus vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo pjesę. Spektaklį režisuoja Gintaras Varnas. Tai yra bendras NKDT ir nevalstybinio nepriklausomo teatro „Utopia“ kūrybinis darbas. Estetiškai patrauklios formos ir turtingo turinio spektaklyje kalbama apie trijų skirtingų religijų (krikščionybės, judaizmo ir islamo) susitaikymą XII a. Jeruzalėje, ieškant to, kas šias religijas vienija, o ne skiria. Pagrindinį išmintingojo žydo Natano vaidmenį spektaklyje kuria išskirtinės charizmos aktorius, profesorius Vytautas Anužis. Atvirame pokalbyje aktorius dalijasi patirtimi, kodėl jam šis gana sudėtingas vaidmuo buvo it iš Apvaizdos rankų nukritusi dovana.

Kokia ypatinga išmintimi pasižymi Jūsų kuriamas Natanas Išmintingasis?

Natūraliau atsakyti negaliu, nei kalbėdamas Natano išminties žodžiais, suvokdamas, kokią prasmę į šį vaidmenį sudėjo pats G. E. Lessingas, kodėl jis parašė šią pjesę. Natano pamokymas – jo skausmingos ir tragiškos gyvenimo patirties suvoktos tiesos. Turi nepaliaujamai daryti gera kitam, dalytis protu ir kitomis tau duotomis dovanomis, neprarasti tikėjimo net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Ir, svarbiausia, Dievui reikia paklusti. Mums dažnai atrodo, kad nusilenkimas, paklusimas Apvaizdai tarytum daro žmogų pasyvų, nekuriantį, nelaisvą. Bet taip nėra. Natanui tai yra jam skirto kelio ieškojimas ir bandymas suprasti.

Natanas yra prieš bet kokias konvencijas, bet kokias religijas, jeigu jos griauna pirminį idėjos pamatą. Jis už tą nekintantį matą – žmoniškumą. Natanas siekia suderinti du dalykus – nusilenkti Dievo valiai, prieš jį nemaištauti ir nepalūžti. Krikščionys riteriai sudegino visą jo šeimą, tačiau kančioje jis patyrė nušvitimą – tokia yra Viešpaties valia. Kėlėsi ir ėjo tolyn. Šioje vietoje pjesėje yra labai gražus nurodymas žmogui: „Daryk tai, ką jau seniai esi suvokęs, juk suvokti – daug sunkiau nei padaryti.“ Jeigu tau davė išmanymą apie gyvenimą ir jo prasmingumą, privalai tuo naudotis ir dalytis. Čia vėl yra Natano proto, išminties, meilės grožis. O Natano religija – tai meilė.

Kokių dar religijas vienijančių dalykų pavyko atrasti kūrybiniame procese?

G. E. Lessingas pamalonina mus gilia ir iki virpulio dailia žiedų parabole. Kaip sūnūs ginčijasi, kuriam iš jų tėvas paliko tikrąjį žiedą, taip žmonės linkę tvirtinti, kad jų tautos religija yra tikresnė ir teisesnė. Natanas siūlo tikėjimą, kad „kiekvieno jūsų žiedas tikras“. Žydas, krikščionis, musulmonas – visų pirma Ž M O G U S. Natano dorybės – tokios pačios, kokias skelbia tiek islamas, tiek judaizmas, tiek krikščionybė.

Pjesėje Natanas vaizduojamas kaip idealus žmogus – protingas, turtingas, dorybingas, tolerantiškas, taikus, geraširdis, neklystantis, turintis estetinę pajautą, stiprų fizinį kūną ir pan. Ar įkūnydamas šį veikėją Jūs siekiate išlaikyti tą jo tobulumą?

Jame nėra nieko nežmogiško. Juk po tos baisios tragedijos jis sukilo prieš Dievą, svaidėsi prakeiksmais, patyrė pykčio ir rūstybės nuopuolį dvasioje. Jis nėra idealus. Kažkas visame tame slypi ir strindbergiško. Natanas man priminė suvaidintą Nepažįstamąjį O. Koršunovo spektaklyje „Kelias į Damaską“. Tik ten pagrindinis veikėjas patiria dvasios nuskaidrėjimą pereidamas savo stacijas, spjaudydamas į Dievo pusę ir vis dėlto taip pat patirdamas tiesos suvokimo malonę – paklusti. Pamenu, dėl to spjaudymosi man kolegos patarė nueiti į vienuolyną ar bažnyčią, kad blogai nesibaigtų. Nors intencija buvo ir gera. Dievas juk yra išmintingas, jis supranta, su kokia intencija aktorius tai daro. G. E. Lessingo herojaus santykyje su Dievu galėtume matyti A. Strindbergo Nepažįstamąjį jau po Atsivertimo. Iš Sauliaus į Paulių. Dievas per kančią Natanui atsiunčia išmintį. Taip, jis yra labai arti tobulo žmogaus. Ieškau, kad jis būtų įtaigus, kad scenoje nevaikščiotų kažkokia tobulybės schema, bandau surasti nedidelių silpnybių, nors jos ir yra tokios menkos prieš tas dorybes, kuriomis jis seka. Labai norisi, kad nenuskambėtų pamoksliškai. Vengiu rodyti pirštu ir kažką aiškinti. Siekiu, kad Natanas būtų žmogiškas, tikras. Nėra taip paprasta.

Natanas Išmintingasis yra žydas. Kaip pavyko jį įkūnyti šiuo aspektu?

Taip jau mano gyvenime susiklostė, kad turėjau labai daug draugų žydų. Studijų laikais Maskvoje mano pedagogai beveik visi buvo žydai. Mes buvome suskaičiavę, kad iš visų pedagogų kolektyvo (40 žmonių) buvo tik vienas ne žydas. Aš esu patyręs jų gerumą. Žinau, kas tai yra. Daugeliu atvejų jų mąstymas darė įtaką, nes jis yra be galo gilus. Tarp įstojusiųjų į mūsų kursą buvo ir labai neturtingų. Maskviečiai, kurie ten įstojo, turėjo geresnį išsilavinimą, tad surinko didesnį balų skaičių ir jiems buvo skiriamos stipendijos. Tad tie Maskvos žydai atsisakė savo stipendijų ir išdalijo neturtingiesiems. Aš kažkada paklausiau savo draugo, dabar jau garsaus teatro pedagogo, profesoriaus, kodėl jie tokie geri. Jis man taip atsakė: „Vytai, paimk duonos riekę ir paleisk ją plaukti upe, šiaip sau, galbūt kam nors jos prireiks. Jeigu tai padarysi, ji tau tikrai gyvenime sugrįš aptepta sviestu.“ Mane be galo žavi jų gražus humoras, filosofiškas nusiteikimas paprastuose gyvenimiškuose dalykuose. Ta asmeninė ir šių laikų patirtis negali neveikti vaidmens.

Jų tautos istorija. Jų tiesų perdavimai iš kartos į kartą. Tas jų solidarumas, sugebėjimas mobilizuotis tada, kai užklumpa labai sudėtingi tautos išgyvenimo momentai. Ir kaip jie sugeba svarbiausiuose dalykuose užmiršti savo asmenines nuoskaudas. Kai pažvelgi atgal, supranti, kad jie jau labai seniai žino daugelį tiesų. Galbūt dar ir dėl to ši tauta tokia talentinga. Visos skaudžios, kančia persmelktos tautos istorijos pamokos jiems suteikė išminties. Jie sugeba ekstremaliose situacijose greitai priimti absoliučiai teisingus sprendimus. Kažkada seniai teko girdėti, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje tik 5 procentai žmonių dirbo kultūros srityje ir iš jų 95 procentai buvo žydų tautybės žmonės. Jų atlikėjų, kūrėjų yra begalė, jie trykšta talentu, kiekvienas žmogus, turintis bent lašą to kraujo, žaižaruoja išmintimi.

Kaip per Jūsų kuriamą veikėją atsiskleis racionalusis Apšvietos epochos žmogus?

Natanas yra Mozės Mendelsono – gero G. E. Lessingo draugo – prototipas. Jis atspindi tą istorinį lūžį, kuomet Apšvietos epochoje žydai įsiliejo į viešąjį gyvenimą ir literatūrinius klonius. Ir tai tuo laikotarpiu buvo atradimas. Puiku, kad taip įvyko. Kurdamas savo vaidmenį, siekiu, kad tas racionalumas neužgožtų jausmo, o kaip tik labiau išgrynintų jį, leistų atsiskleisti.

Pjesė turi du lygmenis – idėjų ir intrigos. Humanistinės G. E. Lessingo idėjos absoliučiai skambios mūsų laikui – būti jose gera. Daili intriga smagina.

Džiaugiuosi, kad dabar teatre juntamas grįžimas prie teksto ir žodžio, kaip prie vertybės. Ilgai buvo madinga scenoje nieko nesakyti. Natūralu, nes buvo laikas, kai tekstas buvo tiesiog užsmaugęs teatro gyvybę. Atsigręžiame į literatūrines asmenybes, jų tekstus, kurie tikrai turėjo ir turi ką žmonėms pasakyti. Ir prie to mums, mirtingiesiems, reikia priaugti. Su tokiais vaidmenimis atsiranda gerumas pačiam sau, nes jautiesi kažkoks prasmingas. Toks idealistinis ieškojimas ir ėjimas, dėl ko verta būti teatre ir užsiimti tuo, kuo užsiimi. Kai man pasiūlė šį vaidmenį ir kai perskaičiau pjesę, pagalvojau: „Kokios dovanos man krenta iš Apvaizdos rankų. Tokius gražius dalykus man tenka patirti...“ Nes iš tų šimto per gyvenimą jau suvaidintų vaidmenų ne tiek daug yra to, ko trokšta siela. O čia yra tai, ko taip norisi. Labai džiaugiuosi šiuo vaidmeniu.

1779 metais parašytoje pjesėje tiesiog knibžda simbolių. Trys religijos, trys žiedai, Natanas tris dienas burnojo prieš Dievą ir galybė kitų sutapimų. Kaip visa tai skleisis šiuolaikinio teatro scenoje?

Taip, G. E. Lessingo pjesėje yra simbolinių, sutampančių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko nereiškiantys, bet taip nėra. Kurdamas atsakymą į Jeruzalę valdančio Saladino klausimą, kuri religija yra tikroji, Natanas sušunka: „Juk vaikui užtenka pasakos, kad jis nurimtų...“ Šiuo atveju vaikas – musulmonas, nes iš tų trijų religijų islamas yra jauniausias.

Yra ir kitų vietų, kur, prasiskverbęs per poetinį eilutės rūbą, atrandi gilią mintį, tiesą. Kad ir tokią –žmogaus vertinimas pagal jo poelgius yra žmogiškasis vertinimas. O Natanas savo dvasios pastangomis įžvelgia dar ir kitą – Aukščiausiojo vertinimą, „kuris žmogaus vien už jo poelgius neteisia, nes žino, kad poelgiai retai kada tiktai nuo jo priklauso“.

Ši pjesė yra eiliuota. Spektaklyje stengiamės tai išlaikyti, bet taip, kad viskas būtų gyva. Ta eilėdara yra puiki, ji suteikia skambesio, pakylėja nuo žemės, buitiškumo. Pakylėja į idėjų dramos lygmenį. Bet ji yra ir apgaulinga, nes jeigu neatrasi raktinių žodžių, jų prasmių, gali tai priimti kaip tam tikrus retorinius, negyvus pasakymus. Mums norisi suderinti tą poezijos žodį su minčių gyvybe. Tai tikrai ne pats lengviausias uždavinys, kuriant šį vaidmenį.

Natanui pavyksta sutaikyti tris skirtingas religijas. O ar Jūs pats tikite šia jų susitaikymo galia?

Tikiu. Lengviausia yra pasakyti, kad tai yra utopija. Nors greičiausiai taip būtų teisingiausia pasakyti. Bet aš tikiu, kad kažkas gali pasikeisti. Vis skelbdamas tam tikras pamokas Natanas sako, kad skiriasi tik žmonių išvaizda – drabužiai, odos spalva ir pan., bet viduje visi yra labai panašūs. „Didiems žmonėms visur daug vietos reikia, ir jeigu daug jų tankiai susodinsi, jie tik aplaužys vienas kitam šakas. O tokių kaip mes – vidutiniškai gerų – visur pakankamai surasi. Nėra ko puikuotis ataugai prieš kelmą ir nėra ko viršūnėlei apsimesti, kad ji viena kitokia, – vis tiek iš žemės auga.“ Natanas ieško gerų žmonių, paprasčiausiai žmoniškų. Daugelyje mūsų yra įdėtas gerumo pradas, žinojimo, kas yra gerai, o kas – negerai, kad ir kaip besiteisintum. Man atrodo, kad ir kokia bebūtų mūsų tikrovė, tie geri žmonės su laiku vis gerėja. Ir galbūt ateityje jų bus tiek, kad jie užkrės ir visus likusius... Kai kuriu vaidmenį, visada pradedu sirgti tuo personažu, tad kur beeičiau, mąstau jo žodžiais, kurie sukasi mano galvoje kaip kokioje centrifugoje. Negaliu jų suvaldyti, nes tai jie mane užvaldo. Natanas sako: „Kiekvienas stenkitės, kad jūsų žiedo akmens galia kas dieną vis stiprėtų! O tam, kad ši galia vis augtų, būkit nuolankūs, taikūs, švelnūs, gailestingi, darykit gera ir tarnaukit Dievui ištikimai! Ir jei tada akmens galia jau jūsų provaikių vaikaičiams ims reikštis – štai tada aš ir kviečiu jus po šimto tūkstantmečių vėl sugrįžti. Čia kitas jau sėdės – išmintingesnis nei aš…“

Ačiū už pokalbį.

 

Spektaklio „Natanas Išmintingasis“ premjera įvyks gruodžio 8, 9, 29 d. Kūrybinė komanda: režisierius – Gintaras Varnas, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, lėlių dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorius – Vidmantas Bartulis, vaizdo menininkas – Rimas Sakalauskas, kūrybinis bendradarbis – Antanas Obcarskas. Vaidina: Vytautas Anužis, Dainius Svobonas, Vainius Sodeika, Eglė Špokaitė, Jovita Jankelaitytė, Vilija Grigaitytė, Arnas Ašmonas, Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius, Sigitas Šidlauskas, Vaidas Maršalka, Gintautas Bejeris, Edgaras Žemaitis, Andrius Gaučas.

 

Donato Stankevičiaus nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*