Choreografas G. Santuccis – apie teatrą, kaip gyvenimo lapą 5
„Kita Pelenės istorija“ yra Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kuriamas baletas, kurio choreografas ir inscenizacijos autorius – Giannis Santuccis. Ši teatro meno figūra su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru (KVMT) bendradarbiauja jau antrą kartą, – pernai G. Santuccis pastatė operą „Vindzoro šmaikštuolės“, – todėl įdomu ir verta kalbinti asmenybę, klausti, koks įspūdis, kaip regisi KVMT, taip pat prašyti dalytis sava patirtimi[i], kuri iškalbingai plati ir įvairialypė: šokėjo karjera (klasikinis, modernusis ir šiuolaikinis šokis), choreografo ir režisieriaus darbas (muzikos ir dramos teatro spektakliai, filmai), dėstymo, meistriškumo kursų vedimo praktikos.
KVMT dirbate antrąkart, pasidalykite, kaip KVMT regisi šįsyk?
KVMT yra labai palankus ir atviras naujoms patirtims. Pasiruošimo metu dažniausiai būnu tik repeticijų salėje, tačiau čia sutinku draugų, taip pat ir naujų žmonių. Tai viena priežasčių, kodėl verta atvykti ir kurti šiame teatre. Šį kartą ir kalba atrodo artimesnė.
2016 m. KVMT pastatėte operą „Vindzoro šmaikštuolės“, o dabar kuriate baletą, tad pažįstate šio teatro ir operos, ir baleto trupes. Kokios jos, kaip dirba, ar geba perteikti medžiagą?
Kūryba vyksta kartu su teatro vadovybe. Tai labai svarbu tiek operai, tiek baletui. Šis teatras laikosi atvirumo politikos, tad noriai priima naujas idėjas. Žinau, kad esu daug reikalaujantis žmogus, bet tiek teatras, tiek visas kolektyvas šauniai dirbo kuriant „Vindzoro šmaikštuoles“, todėl esu tikras, kad, statydami baletą „Kita Pelenės istorija“, dirbsime taip pat glaudžiai.
„Kita Pelenės istorija“ – taip pavadintas baletas, kurį 1901 m. sukūrė Johannas Straussas. Tai jo paskutinis veikalas, kurį baigė rašyti Josefas Bayeris. Atskleiskite, kaip imtasi kurti „Kitą Pelenės istoriją“, tęsti, plėtoti kūrybinį bendradarbiavimą KVMT?
Baigdami kurti „Vindzoro šmaikštuoles“, sutarėme, kad reikia pastatyti ir baletą. Pradinė mintis buvo kurti šokio koncertą, bet teatro vadovybė manęs paprašė statyti jau egzistuojantį baletą, kuris labiau patrauktų žiūrovus. Rinkomės iš kelių skirtingų kūrinių, kelių kompozitorių. Galiausiai sutarėme dėl Pelenės. Viena priežasčių, kodėl pasirinkome J. Straussą, – jo muzika truputį lengvesnė, tad priimtinesnė plačiajai publikai. Šio spektaklio pavadinimas taip pat gimė po ilgų svarstymų, kadangi man atrodė, jog per maža minėti vien Pelenę.
Pasidalykite savuoju J. Strausso kūrinio patyrimu, įspūdžiu – koks jis? Ką ir kaip ši muzika iškalba Jums?
J. Strausso muzika man visada teikia laimės, džiaugsmo pojūtį. Kūrinyje yra daugybė skirtingų valsų, ir tai man leidžia giliau pasinerti į J. Strausso muzikos pajautą, jos išrašymą. Labai įdomu matyti, kaip kompozitorius kiekvieną jų išplėtoja.
Esate inscenizacijos autorius ir choreografas. Pristatykite esminę Jūsų kuriamo baleto idėją. Ką norėtumėte, kad patirtų šokėjai, išgyvendami šią istoriją scenoje, ir kaip ji paliestų, paveiktų žiūrovus, ko suteiktų jų sieloms?
Mano pagrindinis noras buvo sukurti baletą, kuris nebūtų tik muzikos ir šokio numeriai, o spektaklis, pasakojantis pačią istoriją ir perteikiantis siužeto vyksmą. Visi žino brolių Grimų Pelenę. J. Strausso muzikoje istorija yra kitokia, mažiau atitinka pasaką nei kitos versijos. Aš esu kūręs choreografiją televizijos miniserialui „Pelenė“, kuriame pasakojama šiuolaikinė versija. Šiame pastatyme sudėta visa tai. Kuriamame spektaklyje kalbama apie dalykų skirtį laiko tėkmėje, apie Pelenės ir Princo santykį, meilę ir neapykantą, apie įseseres ir naują veikėją Magą.
Mano nuomone, kiekvienas pasirodymas žiūrovams turi suteikti galimybę grįžti į namus su šypsena veiduose. Žmonės po darbo daug laiko ruošiasi į teatrą, ieško, kur pastatyti automobilį, perka bilietus. Manau, jie nusipelno kažko gero – profesionalaus, kurto atsidavus, kokybiško pasirodymo.
Jūsų mokymosi bei kūrybinio darbo praktikos labai plataus horizonto ir tiesiogine, ir geografine prasme, tad sukaupta tarpkultūrinė patirtis leidžia prašyti lyginti – kas ir kaip šokama Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų, Vidurio, Rytų Europoje? Kokie panašumai, skirtumai, lyginant teatrinę kultūrą, kūrėjų, menininkų esatį, raišką?
Kartą buvau Ukrainoje, kalbėjau apie teatro problemas su kolegomis. Pamenu, pasakiau: „Jūs turite priimti pasiūlymus iš Vakarų teatro žmonių, tokių kaip George’as Balanchine’as, Jerzy’is Grotowsky’is, Konstantinas Stanislavsky’is.“ Ir tuo momentu supratau, kad visi jie yra Rytų kultūros atstovai. Šokdamas JAV sakiau, kad jų technika yra perimta iš rusų – Agripinos Vaganovos mokykla...
Ką gi, pasaulis daug greičiau juda Vakaruose negu Rytuose, tad ir baleto technika vystosi taip pat greičiau. Daugiau ieškojimo, judesių tyrimo, kuriami nauji šokio būdai Vakaruose, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, JAV.
Šiemet kūriau choreografiją Marijos teatre (Sankt Peterburgas, Rusija). Ir supratau, kad tas teatras baletui yra geriausias visame pasaulyje. Aš tebemanau, kad A. Vaganovos technika yra kiekvieno baleto šokėjo pagrindas.
Niujorke mokiausi šiuolaikinio šokio Nikolay technikos. Esu dirbęs su keletu šiuolaikinio šokio kompanijų, tai buvo ypatingas prisilietimas, šokio patyrimas. Grįžęs į Europą, Vokietijoje ir Belgijoje atradau naujas judesio raiškos galimybes, įkvėpė gerai žinomos Pinos Baush ir Williamo Forsyte’o trupės. Kontaktinė improvizacija, Release, Flyinglow technikos ir dar, ir dar...
Klasikinis baletas, kaip nurodo pavadinimas, yra klasikinis ir turi būti atliekamas taisyklingai, preciziškai tiksliai, laikantis stilistikos ir technikos reikalavimų. Šiandien, kaip niekada anksčiau, ypač sunku būti baleto šokėju dėl stilių sąmaišos. Bet moderniajam ir šiuolaikiniam šokiams taip pat reikalingas pasiruošimas, kūno lavinimas, kokio anksčiau nereikėjo.
O galvojant apie žiūrovus-patyrėjus, ko jie pageidauja, ką ir kaip geba priimti, patirti, išgyventi vienu ar kitu būdu dalyvaudami?
Šiandien žiūrovus labai sudėtinga patraukti. Jie turi namų kinus, kompiuterius, planšetinius kompiuterius, žaidimus, vaizdo įrašus, socialinius tinklus, specialiuosius efektus... Pritraukti į teatrą žiūrovą, parduoti pasirodymą yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ilgą laiką šiuolaikinio šokio įstaigos orientavosi į pasirodymus, kuriuose svarbiausi ne judesiai, o reikšmės. Skaitydamas programas negalėdavai sužinoti, ką pamatysi. Ši politika lėmė, kad teatrai ištuštėjo ir dabar labai sunku susigrąžinti auditoriją. Ne visada teatro vadovybės ar investuotojų sprendimai pritraukia ir plečia auditoriją. Dargi komunikacija dažnai būna labai silpna.
Esate režisavęs ne vieną dramos spektaklį, taip pat bendradarbiaujate su filmų kūrėjais, tad Jums pažįstamas tiek teatro menas, tiek ir kinas. Šiandien, (post)postmodernizmo laiku, kuriame, sakytina, įsigalėjusi vaizdo kultūra, kaip Jūs regite, patiriate ir vertinate šias skirtingas meno rūšis, ar jos tebėra skirtingos? Koks, Jūsų patyrimu, jų santykis – priešprieša, suartėjimas, susiliejimas, sampyna, chaotiška sąmaiša ar kt.?
Mano manymu, teatras ir kinas vis dar yra labai skirtingi. Bent jau aš to tikiuosi. Daug kino režisierių ateina į teatrą spaudžiami teatro prodiuserių, kad suteiktų savo pavardes, kad jos būtų spektaklių afišose, programose. Beje, iš teatro režisierių esu girdėjęs, kad dažnai elgiamasi ir priešingai. Mano pastebėjimu, filmų industrija ir filmų kūrimo menas yra labai glaudžiai susiję, ir siekiama kiek įmanoma realistiškesnio kūrinio efekto, būtent dėl industrijos įtakos. Teatruose tebetvyro magija, kylanti iš senųjų teatrinės fikcijos kūrimo metodų. Nauji technikos artefaktai neatstoja kūno kalbos magijos, gyvo dainavimo, šokio, tikro buvimo. Aš manau, kad, norint gyvuoti, abiem sritims reikia vienai kitos.
Pasidalykite ypatingiausiu, Jus labiausiai paveikusiu meniniu išgyvenimu.
Baigdamas teatrinį darbą, kurį filmavo Woody Allenas savo filmui, po kelių dienų, per kurias W. Allenas nė vieno žmogaus nepalietė, aš paprašiau jo keleto minučių ir pasakiau, koks malonumas dirbti, kokia ypatinga galimybė kurti drauge su juo. Tuo momentu W. Allenas apkabino mane dėkodamas už darbą ir sakydamas, kad jis niekada nebūtų baigęs filmo be mano pagalbos. Tai buvo Romoje filmuojant „Į Romą su meile“, kuriame aš režisavau teatrines operos „Pajacai“ dalis.
Prisiminkite savo pirmąją, kaip žiūrovo ir kaip kūrėjo, teatrinę patirtį. Kokios emocijos menant?
Aš pradėjau kurti gatvės teatrą daug anksčiau, nei ėmiau galvoti, kad užsiimsiu menu. Su draugu kūriau įvairiausių įmanomų situacijų performansus. Mano sesuo mokėsi klasikinio baleto ir tapo nuostabia šokėja. Tad aš visą laiką buvau šalia meno, teatro. Pirmąjį savo uždarbį išleidau garso aparatūrai, o vėliau įsigijau vaizdo kamerą. Šešerių jau buvau sukūręs keletą nedidelių poemų ir laimėjęs konkursą. Ir nors tai nėra tikroji mano karjeros pradžia, bet visa tai regiu kaip nuolatinę tėkmę teatro, meno energijos, kuri mane mokė, kaip gyventi.
Galvodamas apie save, kaip apie teatro kūrybos asmenybę, meno pasaulio žmogų, ko norėtumėte ir linkėtumėte pirmiausia sau, taip pat ir teatro menui, apskritai kultūrai, galvojant plačiąja prasme apie kūrybines raiškas, artimoje ir tolimesnėje ateityje?
Aš nuolat susitinku su menininkais, atstovauju šiuolaikinio meno muziejams, tarptautinėms parodoms. Dirbu visame pasaulyje ir bandau kalbėti su skirtingų kultūrų ir gyvenimų žmonėmis. Manau, kad mes turime stipriai laikytis prieš politikos įtaką, rasizmą, valdžios galią ir kultūros nihilizmą. Mano nuomone, vienintelis kelias kurti, eiti į ateitį yra plėtoti kultūrą ir meną, pasitelkiant mūsų asmenybes, o savąjį ego paliekant už nugaros.
Kas yra teatro menas šiuolaikiniam žmogui, Jums? Kokią vietą gyvenime užima, turėtų užimti?
Modernioje visuomenėje, deja, yra žmonių, jaunų vyrų ir moterių, kurie niekada nėra lankęsi teatre ar patys bandę atlikti kokios nors rūšies pasirodymo. Labai svarbu kiekvienam suteikti šią galimybę – patirti teatrą visais įmanomais būdais.
Jūs praleidžiate daug laiko repeticijų salėse, teatro užkulisiuose, taip pat scenoje. Kaip nusakytumėte teatro kvapą?
Teatro kvapas man yra kaip popierinės knygos. Labai myliu tuščią sceną. Man patinka įeiti į ją, stovėti ar sėdėti ir klausytis energijos, kuri atiteka iš praeities. Taip pat kaip atvertęs knygą liečiu lapus, prieš pradėdamas ją skaityti. Teatras yra gyvenimo lapas, kuris niekada nelieka tuščias.
Pokalbio pabaigoje, galvojant apie „Kitą Pelenės istoriją“, kurioje bet kokiu atveju įprasmintas virsmas, klaustina, kokį asmeninį virsmą linkėtumėte patirti žiūrovams, atėjusiems į teatrą žiūrėti „Kitos Pelenės istorijos“, tikint teatro galios stebuklu?
Teatras yra magija, o mūsų „Kita Pelenės istorija“ yra jos dalis. Bet kas gali pakeisti gyvenimą tų, kurie atviri. Aš linkiu kiekvienam, kurie pasinaudos galimybe pažiūrėti spektaklį, paimti dalelę to, ką jie pamatys, pajaus, išgirs, ir išsinešti savyje.
Dėkoju už Jūsų laiką dalijantis patirtimi, mintimis ir linkiu kūrybos meno išsipildymo.
Baleto „Kita Pelenės istorija“ premjera bus pristatyta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre lapkričio 18–19 d.
____________
[i]Giannio Santuccio biografija. Opera musica [interaktyvus], [žiūrėta 2017-09-20]. Prieiga per internetą: https://www.operamusica.com/artist/gianni-santucci/#biography.