Replika

Diane Barthel-Boutchier – autorė, rašanti akademinius tekstus tvarios raidos problematika, veda įdomią ekskursiją po Kairo miestą: „didžiausias išlikęs musulmoniškas viduramžių miestas, žinomas kaip žmonijos socialinio ir edukacinio gyvenimo centras tuo periodu. Dabar jis tapęs pavojaus, ligų ir ankstyvos mirties scena, kurioje neturintys kuo apsiauti vaikai žaidžia šiukšlėmis nuklotose, srutų nuotekomis padengtose gatvėse.“ Turbūt puikiai suprantame, jog D. Boucthier mini ne pačią paveldo teritoriją, o miesto dalis, esančias už itin gerai išsaugoto musulmonų kultūros židinio. Ar tikrai galime vadinti paveldu tokį kultūrinį palikimą, kuris apsuptas nežmogiškų gyvenimo sąlygų ženklų: skurdo, ligų ir įvairių kitų socialinių problemų?

Nors atrodo, kad Kairo scenarijus Kaunui negresia, tiek tarp profesionalų, tiek ir visuomenėje tebedominuojantis sovietinis/modernistinis paveldo, kaip statiško paminklo, suvokimas neramina. Verta pabrėžti, kad paveldas ir paminklas nėra tapatūs reiškiniai, nors šios abi kategorijos gali dalintis bendra fizine substancija, t. y. pastatą galime traktuoti ir kaip paveldo objektą, ir kaip paminklą. Skirtumas labai paprastas, tačiau neretai sunkiai suvokiamas: paminklas – tai siauras kultūrinis žymuo, apribotas funkcijos reprezentuoti vieną ar kitą įvykį, politinę ar socialinę kryptį, ryškią tam tikru istorijos periodu. Paveldas – tai plati kultūrinė matrica, iš esmės nepaklūstanti laiko ir erdvės dėsniams, atsirandanti dėl įvairių kontekstų ir veiklos, formuojanti dabarties ir ateities raidos trajektorijas. Jei sunaikinsime fizinę substanciją (pvz., nugriausime pastatą ar Žaliojo tilto skulptūras) paminklą prarasime, o paveldo, dažnu atveju – ne. Ypač jei suvoksime praeities – dabarties – ateities kultūrinio vyksmo dėsningumus.

Pakalbėkime apie paveldą kaip tokį, nors tai daryti, pripažinsiu, gana sunku - Kaune paveldo klausimais dominuoja tuščias paminklizmas. Tiesa, čia galime išskirti gana vykusį ir tikrai miestui reikalingą postūmį. Tai paraiška dėl EHL – Europos paveldo ženklo suteikimo Kauno modernizmo architektūrai. Galutiniai siekiai dar didesni – UNESCO pripažinimas. Toks tikslas, visų pirma, svarbus ne kaip rezultato pasiekimas, bet kaip tam tikra priemonė pradėti mąstyti apie paveldą ir ieškoti mūsų praeities suvokimo būdų. Nors UNESCO organizacija daugiau ar mažiau orientuota į tradicinį architektūros kaip paminklo suvokimą, į tai gilintis pradinėje stadijoje kol kas neverta. Svarbiausia paminėti tai, kad miestas, nežinau – spontaniškai ar strategiškai, galvoja, jog kultūra bus būtent tas taip reikalingas postūmis Kaunui. Mintis nėra nei originali, nei novatoriška, bet, visgi, teisinga.

Pavyzdžiui, kai man tenka praeiti Žaliakalniu ar Trakų gatve miesto centre, suprantu, kad šia architektūra ne tik reikia, bet ir būtina didžiuotis. Tiesa, palikdami ją vien formaliam, stilistiniam suvokimui ir įvertinimui, ją vis dar priimame kaip paminklą. Manau, jog tarpukario modernizmas turi būti suprastas kaip pasakojimas, kurį mes dabar turime pratęsti, tačiau naudodami šiuolaikines priemones, atitinkančias šiuolaikinį gyvenimo būdą ir poreikius. O aludarių sandėlio projektas Kaunakiemio gatvėje tikrai nėra koherentiška naratyvo tąsa. Veikiau Kairo analogija, kai geras istorinis palikimas apjuosiamas jo nevertais pastatais. Tiesa, kalbu ne apie potencialiai skurdžią sandėlio architektūrą, o apie pačią jo funkciją. Esu tikras, kad net jei sandėlį suprojektuotų pati Zaha Hadid, sprendimas nebūtų teisingas. Tikiu, kad miesto su senomis tradicijomis centras turi ir likti centras, tačiau atitinkamai transformuotis pagal kriterijus, kurie apibrėžia tai, kas yra ši miesto dalis dabar.

Būtent tankiai, skirtingų tūrių ir konfigūracijų pastatais užstatytas verslo klasteris, turintis gyvenamąją ir paslaugų funkcijas, yra pats logiškiausias žingsnis, koks tik gali būti, kalbant apie pastarąją teritoriją (į ją įtraukiant visą „Pergalės“ komplekso teritoriją ir Šiaulių gatvės rajoną). Būtent toks sprendimas šiuolaikinėmis priemonėmis geriausiai išpildytų viduramžių ir tarpukario Kauno pasakojimus bei juos pratęstų. Sandėlio statyba miesto centre iš esmės yra XIX a. ir sovietmečio sprendimas, kurį realizuosime XXI amžiaus laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Kultūros žmonių poziciją galima suvokti kaip nuolatinius disputus dėl paminklo griovimo ir atstatymo, kurie labiau reflektuoja Kairo situaciją, o ne Europos Sąjungos šalies miesto poreikius. Galiu pasakyti tik tiek, jog atstatyta bronzinio kario skulptūra ant Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariliono bokšto tikrai nesustiprins tarpukario paveldo, o tik pridės dar vieną paminklą. Sovietinių simbolių demontavimas nuo Vytauto Didžiojo tilto juo labiau nepanaikins institucijose tvyrančio tarybinio veiklos modelio.

Baigti norėčiau parafrazuodamas nepagrįstai primirštą lietuvių egzodo filosofą Vincą Vyčiną. Autorius teigia, kad senovės baltai kiekvieną atskirą pagonių Dievą suvokdavo kaip absoliutaus Dievo dalį. Deivė Laima mūsų protėviui buvo integrali deivės Žemynos dalis, nes jų veiklos sritys glaudžiai susijusios žmogaus gyvenime. Galbūt todėl aukščiau Perkūno senovės lietuviai turėjo Okopirmą, Dievą arba Praamžį? Tad galime pasidžiaugti, jog senovės lietuviai puikiai suprato ir taikė tinklaveikos fenomeną dar gerokai iki oficialaus mūsų šalies paminėjimo. Tikrai yra kuo didžiuotis, nes, pasak vieno žymiausių pastarojo laiko sociologų Manuelio Castellso, tinklaveika visuomenės gyvenime įsigalėjo tik masiškai išplitus internetui. Deja, dabar lietuviškiausio miesto pasaulyje situacija kiek liūdnesnė, nes nei internetas, nei baltiškoji tradicija nepadeda suvokti, jog ekonomika ir paveldas yra susiję itin glaudžiais ryšiais – kaip Laima ir Žemyna.