Literatūra

Taip jau atsitiko, kad po visų „Poezijos pavasario“ Kaune renginių grįžus namo, labiausiai traukė tekstai iš rubrikos „Augintinis“. Pavyzdžiui, apie seną katę, teturinčią tik kelis dantis, nesterilizuotą, kuriai ieškoma namų ir tų namų nesitikima. Arba apie sunegalavusios žuvelės bėdas, kuriai sutriko plaukimo pūslės veikla, tad šeimininkas sukonstravo plaustą – gelbėjimosi liemenę.

Katės man išties patinka, auksinę žuvelę kadaise irgi turėjau ir taip pat būčiau mielai numezgusi jai liemenę. Bet man labai patinka ir „Poezijos pavasaris“, tikrai labai, netgi tiek labai, jog jam Kaune baigiantis greičiausiai iš gilaus liūdesio imu skaityti tekstus apie augintinius, juk ir eilėraščiai – savotiški augintiniai; man visada disonuoja, kai eilėraščius, rašomas knygas lygina su vaiko gimimu, knygos gimdymu, nėštumu ir t. t. Jie juk labiau augintiniai, su visais jų kontekstais.

Keistasis potraukis tekstams apie augintinius prabunda ir tada, kai užgriūna pareiga parengti kokį nors proginį interviu, kaip medžiokliniai šunys mes imame persekioti proginę auką. Tiesa, su šiųmečio „Poezijos pavasario“ laureatu Vladu Braziūnu interviu buvo lengvas ir šiltas. Kaip ir pats Vladelis, jį pažįstantys tikrai nenustebs. Su V. Braziūnu bendraujant nebuvo net to nesmagaus jausmo, jog kalbini vien dėl apdovanojimo. Nes poetą labiausiai norisi pakalbinti be jokios progos, kai jis negauna jokių apdovanojimų. Štai, tikiuosi, kad pavyks šnektelėti su Giedre Širvyte, kadaise išleidusia puikią poezijos knygą ir po jos visiškai pasitraukusią iš viešumos. Giedrė eilėraščius rašo, bet keliolika, jau net nežinau kiek, metų jų nepublikuoja, neleidžia knygų, nors literatūriniu pasauliu domisi daugiau nei kiti, jame aktyviai esantys. Taigi nuoširdus, žmogiškai be galo šiltas, be jokio netikrumo krislo V. Braziūnas yra retas atvejis, kai jam priskirti laurai greičiausiai niekam nesukelia nei pykčio, nei kokių kitų negatyvų. V.Braziūnas jų nusipelnė visais atvejais.

Taip jau išėjo, kad beveik dvi valandas V. Braziūnui aprodinėjau kitokį Kauną, į Maironio muziejų atėjome beveik išvengę daug kartų matytos ir nučiaužytos Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvės. Beje, kai kelyje prisijungusi Ona Jautakė išsiskiriant pasakė, kad jai taip pat buvo smagu pažinti Kauną iš jį mylinčio žmogaus žvilgsnio, pirmą kartą savo gyvenime susimąsčiau: nejaugi išties Kauną myliu? Tai tarsi savaiminis įkvėpimas ir iškvėpimas.

Taip pat buvo gera, kad iš V.Braziūno nereikėjo imti jokio interviu, nors buvo palanku, patogu ir netgi prašyta. Tačiau tada būčiau tik atidirbinėjusi, o ir V. Braziūnas galbūt būtų pasijautęs, kad už tą, šiaip jau spontaniškai išėjusią ekskursiją, taip pat reikia kažką duoti, pavyzdžiui, antrąjį, kuris greičiausiai koks 27-as, interviu kitam užsakovui. Taigi nebūtų susiklostę daugiau nei pusę spontaniškumų, galvoje kirbėtų klausimai ir atsakymai, bet ne atgyjantis kitokio veido Kaunas, jaukus, žavus, savitas. O juk parodžiau tik mažulytę jo dalelę, mes tik praėjome šalia raudonojo Kanų festivalio kilimo...

Taigi neaprašinėsiu ir laureato vainikavimo vakaro Maironio sodelyje. Jis buvo gražus, žmonių susirinko daug ir tai džiugina. Lygiai taip pat džiugina ir, pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“ renginys, vykęs savaitės viduryje kavinėje „Colibris“.

Apskritai, po „Poezijos pavasario“ renginių Kaune ima rodytis, kad poezijos vakarą suorganizuoti – vieni niekai, kažkas tikrai ateis, kažkas paskaitys ir bus smagu. Štai, tarkim, kavinėje „Colibris“, renginys kamerinis, be jokio aplombo, bet neįtikėtinai jaukus, o ir publika – smalsi, šilta, atėjusi ar stabtelėjusi (kavinė prie populiariausio Kaune Laisvės alėjos fontano) tam, kad paklausytų eilėraščių. Tiesą sakant, buvo labai netikėta tarp poezijos gerbėjų  joje pamatyti buvusį vicemerą, praeityje garsų regbininką Vytautą Vasilenką, iš kurio žurnalistai rasdavo progą ir pasišaipyti, kai sportiškasis politikas kartais kultūros temų gerai neintonuodavo, tačiau še tau, boba, ir devintinės (tiksliau – sekminės), V. Vasilenka šiuo metu nekuruoja kultūros, o į poezijos renginį ateina, ir, beje, vienintelis iš buvusių ar esamų politikų, kultūros kuruotojų ar darbuotojų.

Vakare, kuris turėjo tęstis mažiausiai iki ryto, be jokios abejonės, šauniausiai pasirodė Tautvyda Marcinkevičiūtė, ir jeigu mėgintume išvesti paraleles su sunkiąja atletika (žinant T. Marcinkevičiūtės sudėjimą – ypač ekstremalu), tai Tautvyda iškėlė štangą su kokiu šimtu kilogramų eilėraščių. O ir iškėlusi palaikė dar kokias 45 min. Va, čia tai poetiniai raumenys! Apie ką čia aš, žino tik tame renginyje dalyvavusieji. Na, kitiems truputį paaiškinsiu: paskaitė gabalą Marcinkevičiūtė, po to tris eilėraščius Stasys Abramavičius, po to vėl šūsnį Marcinkevičiūtė, dar Vidmantas Elmiškis, vėl Marcinkevičiūtė, dar nelabai žinoma jaunoji poetė, vėl Marcinkevičiūtė – taigi, jeigu ne ji, po dešimties eilėraščių būtų reikėję visiems skirstytis. O dabar vakaras įsivažiavo, publikos daugėjo, vis šaltėjančio vakaro vėjo gūsių nešiojami eilėraščiai girdėjosi ir Putvinskio gatvėje (patikrinau: nuėjau į namus pasiimti irgi kokių trijų: išeinant man iš „Colibrio“ skaitė Marcinkevičiūtė, atėjus, irgi ji). Beje, po vakaro jaunas dailus gerbėjas, sužavėtas Tautvydos poezijos, tiek pristojo, jog atrodė atims iš Marcinkevičiūtės knygą ir pabėgs. Na ne, buvo kiek kitaip: jis mandagiai prašė parduoti knygą, bet Tautvyda sakė, ją vieną beturinti, o dar ir sužymėtą, tuomet pasiūliau ją griebti ir pabėgti, bet jaunuolio būta išties kultūringo, jis tik apsidairė, bet tokiam žingsniui nesiryžo. Beje, o gal buvo ir dar kitaip, todėl, jei tai įdomu, reikia lankytis renginiuose, tarkim, poezijos, kur klausytojai ypač gerbiami ir vertinami, štai – per laureato apdovanojimo vakarą Maironio sodelyje beveik visi gavo dovanų – kas Gabrieliaus Navako dalijamą „Nemuną“, kas poeto ar poetės eilėraščių knygą (vyko tokia šauni akcija, tad knygos, kurias galima buvo netgi išsirinkti, ištirpo beregint).

Na, o pagrindinė priežastis, kodėl ant liaunų Tautvydos pečių nugulė poetinio vakaro išsipildymo prievolė, greičiausiai ta, jog Kaune taip sau poezijos vakarai, ne knygų pristatymai, beveik nevyksta, todėl tikriausiai ir patys poetai sunkiai susirenka. Yra ir kita priežastis – prieš tai poezijos skaitymų popietė vyko V. ir B. Sruogų ir dar J. Zikaro muziejuose. Vis dėlto galėjo vykti ir dar kur tik nori – visur įmanoma surinkti savą, kažkuo individualiai išskirtinę publiką ir tai labai džiugina.

Pavyzdžiui, taip pat pirmą kartą vykęs vakaras Botanikos sode, po Roberto Keturakio buku. Beje, buko kamiene išties yra natūraliai medžio suformuotas veidas keturiomis akimis, fantastiška pačios gamtos sukurta skulptūra, kurią sodo darbuotojai iki šiol vadino keturakiu, dabar – R. Keturakio buku. Taigi susirinkę po tuo buku poetai ir klausytojai ne tik pamaitino uodus (buvo šiltas, aksominis vakaras), ką jau ten tie uodai, ne vieną poetą jie įkvėpė paskaityti eilėraščių apie uodus ir buvo tikrai labai linksma: klausytis, vaikyti, kasytis. Ypač nustebino antroji vakaro dalis, kurioje R. Keturakis atmintinai skaitė įvairių poetų eilėraščius – įtaigos, artistiškumo galėtų pavydėti net Egidijus Stancikas ir Petras Venclovas kartu sudėjus.

Taigi „Poezijos pavasaris“ baigėsi, Botanikos sode baigia žydėti kvapieji rododendrai, Kauno rašytojų referentė Gintarė, nors ir kaip mes ją mylėjome, išvažiuoja į Vilnių pas vienintelį mylimąjį, mano sūnus išvyksta į Norvegiją...

Ir kaip dabar su tuo gyventi? Gal eisiu pasėdėsiu po buku, pabūsiu koks Keturakis arba Radauskas.