„Besiskleidžianti fotografija“ – kuomet nebetelpama rėmuose 3

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2016-07-01

„Nuo šios dienos tapyba yra mirusi“[1], – tokį drąsų pareiškimą XIX a. pirmojoje pusėje pateikė prancūzų tapytojas Paulas Delaroche, kuomet į jo akiratį pateko dagerotipai. Fotografija iškėlė nemanką iššūkį tapybai. Tuo tarpu XXI a. pr. Antonio Olmosas, fotožurnalistas, teigia: „Fotografija dar niekada nebuvo tokia populiari, tačiau ji yra naikinama. Dar niekada nebuvo tokios fotografijų gausos, tačiau pati fotografija miršta.“[2]

Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos surengtoje parodoje „Besiskleidžianti fotografija“, šiuo metu vykstančioje „Meno parko“ galerijoje, Kaune, keliami klausimai apie fotografijos panaudojimą kaip pradinį kūrybos tašką ir apie šiuolaikinės fotografijos plečiamas ribas.

Būtina paminėti kelias svarbiausias praeities fotografijos funkcijas: fotografija imta naudoti kaip medija – kaip pagalbinė priemonė užfiksuoti tam tikrus objektus, kuriuos reikia kuo natūraliau perteikti tapant paveikslą ar lipdant skulptūrą (fotografiją šiam tikslui iki šiol naudoja ir dauguma šiuolaikinių tapytojų ir skulptorių). Taip pat fotografija puikiai tiko ir moksliniams eksperimentams įamžinti, pavyzdžiui, garsųjį Eadweardo Muybridge’o ir Etienne’o Jules’o Marey užfiksuotą arklio šuoliavimą, kuomet trumpai akimirkai gyvūnas visomis keturiomis kojomis pakyla nuo žemės, arba parodyti, kaip funkcionuoja paukščio sparnai. Fotografijos, kaip pripažintos meno šakos, egzistencija prasidėjo 1920–1930 m., kuomet menininkai Aleksandras Rodčenka ir Andreas Feiningeris ėmė eksperimentuoti su įvairiais nuotraukose galimais užfiksuoti rakursais. Fotografija tapo ne tik dabarties vaizdo fiksacija, ji tapo būdu sulaikyti įprastai neįžvelgiamą vaizdą bei tiek fotografui, tiek žiūrovui pamatyti vaizduojamus objektus naujai.

Ši paroda galėtų būti puikus atkirtis Antonio Olmosui ir jo teigtai minčiai, kad fotografija miršta. Priešingai, fotografija plečia savo ribas – tiek techninėmis, tiek jos suvokimo prasmėmis. Parodoje „Besiskleidžianti fotografija“ pristatoma 16 menininkų, kurie naujai interpretuoja fotografijos gimimo ir įvykstančio rezultato prasmes.

Fotografas Jensas Sundheimas parodoje pateikė kūrinį „100100 Views of Mount Fuji“. Šiame kūrinyje bene svarbiausias aspektas yra atskleisti vaizdo, neturinčio ilgalaikio egzistavimo, nuolatinį kitimą, veikiamą tiek gamtos, tiek paties žmogaus. Menininkas nuo 2008 iki 2010 metų rinko Japonijoje esančio kalno Fudzijama vaizdus, gautus internetu. Kalno vaizdai skiriasi, kadangi nuotraukos buvo darytos vis kitokiu metu. Būtent tokį kismą menininkas ir rodo – vienur kalnas užfiksuotas debesuotame danguje, kitur kalno viršūnė padabinta rausvu atspalviu, o kitose nuotraukose kalno net nėra, tėra tik ryškūs pikseliai, kurie ir pradangina visą kalno vaizdą. Fotografijos ribos šiame menininko kūrinyje yra plečiamos parodant, kaip vienas vaizdas geba būti visuomet skirtingas, o fotografija būtent tą skirtingumo momentą ir gali išlaikyti gerokai ilgiau, negu vyksta pats kismas.

Fotografas Evangelos Koukouwitakis plečia fotografijos ribas, ją derindamas su tapyba. Tačiau menininkas nesiima tapyti ant nuotraukų ar kurti fotografijų ir tapybos darbų koliažų. E. Koukouwitakis ima atskirus fotografijos ir tapybos kūrinius ir juos sudeda vieną ant kito, tokiu būdu sukurdamas abstrakčius vaizdus. Fotografijose menininkas fiksuoja žmonių judesius, tačiau nesiima jų itin sukonkretinti – priešingai, ryškūs kontūrai suliejami, todėl tiksliai pasakyti, koks ir kuria kūno dalimi atliekamas judesys, sunku. Tapybos darbuose, būtent ant kurių fotografijos ir yra sudedamos, taip pat svarbus gestas bei judesys. Tačiau čia gestas pateikiamas ne kaip užfiksuotas, o kaip sukurtas žmogaus rankos (gestinė tapyba). Menininkas šioje parodoje pateikia dvylikos darbų ciklą „Be pavadinimo“ – sujungtus ranka (tapyba) ir žvilgsniu (fotografija).

Menininkė Katja Butt suardo architektūrą, išskaido pastatus į atskiras dalis, kurios vėliau sujungiamos fotografijoje ir tampa ne vien dekonstruktyvistiniu, tačiau ir tobulo chaoso pavyzdžiu. Grynoji architektūra praranda savo prasmę ir pakeitusi formą bei turinį tampa nauju kūriniu. Vienur K. Butt palieka tik menkas užuominas, kad tai, ką matome fotografijoje, yra architektūros dalis, kitur – akivaizdžiai, be jokio flirto, negailestingai išardo pastatų dalis, jas akivaizdžiai rodydama ir naujai sukombinuodama tai fotografijoje. Toks ardymas, dekonstravimas komponuojant vaizdus leidžia pažvelgti į fotografiją kaip į naujų požiūrių į tuos pačius dalykus kūrimo galimybes. Fotografas tampa savotišku skulptoriumi, iš atskirų objektų sukurdamas naujus.

Menininkų duetas Willy Osteris ir SG Koezle kartu dirba nuo 1999 m. Pagrindinė šių menininkų interesų sritis – interjerų fotografijos. Šioje parodoje menininkai pateikia fotografijas, kurias tik užmetus akį būtų galima palaikyti suprematistiniais paveikslais, kuriems būdingos geometrinės formos bei spalvų kontrastai. Menininkai žiūrovams meta savotišką iššūkį – savo fotografijose jie pateikia iš įvairiausių rakursų bei kampų užfiksuotus interjerų vaizdus, todėl žiūrovui lieka tik bandyti nuspėti, kurią architektūrinę interjero dalį menininkai užfiksavo. Naudojamos monochrominės spalvos fotografijose šią užduotį tik dar labiau apsunkina. Menininkai W. Osteris ir SG Koezle plečia fotografijos ribas, panaikindami aiškumą, kad tai, kas yra matoma, iš tiesų yra fotografija. Techninėmis priemonėmis atliktas kūrinys tampa panašus į tapytą meno kūrinį.

Parodoje „Besiskleidžianti fotografija“ fotografijos ribų plėtimas yra akivaizdus. Ši meno šaka peržengia pati per save, trindama aiškumo ribas, siekiant rasti naujų idėjų perteikimo būdų. Jeigu prireiktų, šie šešiolika skirtingų menininkų sugebėtų pateikti daugybę kontrargumentų Antonio Olmoso teiginiui apie fotografijos mirtį.

 

Paroda „Besiskleidžianti fotografija“ veikia galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) iki liepos 5 d.

____________

[1] Jason Farago. Is painting dead? [interaktyvus]. Prieiga internetu: http://www.bbc.com/culture/story/20150217-is-painting-dead.

[2] Stuart Jeffries. The death of photography: are camera phones destroying an artform? In: The Guardian [interaktyvus]. Prieiga internetu: https://www.theguardian.com/artanddesign/2013/dec/13/death-of-photography-camera-phones.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*