Asfalto požemiai, sodai ir sustingusi Armėnija 3

Neringa Krikščiūnaitė
www.kamane.lt, 2016-09-13

Jeigu save laikote meno mylėtoju, o ypač fotografijos gerbėju, pasiruoškite praleisti nemažai laiko „Kaunas Photo“ festivalio parodoje „Gatvės vertė“, kadangi čia jūsų akis pamalonins informacijos ir vaizdų gausa. Ši intriguojančiai pavadinta paroda, pristatoma M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, yra „Kaunas Photo“ festivalio pagrindinė ekspozicija. „Gatvės vertė“ tyrinėja ribas tarp viešosios, visiems matomos, prieinamos, pereinamos ir mindomos erdvės bei tarp šios erdvės įtakos mūsų gyvenimams, mūsų pačių formavimuisi. Aplinkos tyrinėjimas tampa savasties paieškomis. Parodoje pateikiami daugiau nei dešimties fotografų darbai.

Stebėjimo objektas – gatvė

Fotografas Donatas Stankevičius savo stebėjimo objektu pasirenka autobusų stoteles – vietą, kurioje žmonės tiesiog sėdi arba stovi ir laukia. Fotografijose užfiksuota tarpinė būsena – laukimas, kol prasidės kelionė nuo vieno taško iki kito, daugiau niekas nevyksta. Tik buvimas ir laukimas. Tačiau Donatas Stankevičius šią, rodos, kartais beprasmiško laukimo būseną sugeba paversti itin komiška, kritikuojančia visuomenę ir, žinoma, mus pačius. Darbų seriją autorius pradėjo 2013 metais ir įvardijo paprastai ir aiškiai, be jokių įmantrybių – „Autobusų stotelėje“. Lygiai tokie pat aiškūs, paprasti žmonės yra fiksuojami jo nuotraukose. Rudenio lapus niūriais batais primynusi moteris, šalia kurios stotelėje eksponuojama daili Triumph apatiniais apsirengusi mergina, trys pensinio amžiaus moterys, susėdusios ant suolelio, o už jų nugarų – V. Uspaskicho nuotrauka ir pažadas padidinti minimalią algą net iki 1 509 litų (!). Tokie nesurežisuoti, tačiau labai taikliai visuomenės padėtį ir požiūrį į juos supančią aplinką atspindintys vaizdai ir dominuoja D. Stankevičiaus fotografijose.

Mathieu Nonnenmacher (Prancūzija) parodoje pateikia kitokią gatvės vertę. Savamokslis fotografas, keliaudamas autostopu po visą pasaulį, fiksavo aukščiausių pastatų viršūnes, o tiksliau – aplinkos vaizdą nuo šių viršūnių. M. Nonnenmacher, dar vadinamas Misteriu Kurčiu, lipa į pastatus ir taip bando parodyti, kad miestas yra ne tik tai, kas matoma ramiai klajojant po siauras gatveles ar skubant miesto keliais, tačiau tai taip pat yra amžina riba tarp gyvenimo ir mirties – šiuo atveju, kur kiekvienas netikslus judesys, klajojant nuo vieno iki kito pastato viršūnės, gali būti paskutinis.

Fotografą Massimo Brancą (Italija) drąsiai būtų galima įvardyti kaip sugebantį fotografijose užfiksuoti žmogaus likimo paliktus pėdsakus ir mokantį padėti žmonėms jam atsiverti. Jo fotografijos šioje parodoje paliečia skaudžią socialinę realybę. Žiūrovui ji atrodo žiauri, jaudinanti, tuo tarpu patiems šios socialinės realybės atstovams tai yra tiesiog gyvenimas. M. Brancos užfiksuoti vaizdai – tai Bukarešto miesto centre, požeminiuose namuose, gyvenančių žmonių aplinka. Požeminiai namai – tai po gatve esančios erdvės, kurios, žvelgiant į fotografijas, iš tiesų primena savotiškus namus. Matome lovas, stalus, ant sienų kabo šventųjų paveikslai. Čia yra viskas, ko reikia norint sukurti namus. Ir nors šiuose požeminiuose namuose klesti narkomanija, įvairios ligos, nusikalstamumas, fotografas siūlo pažvelgti į tokiuose namuose gyvenančius žmones kaip į paprastus gatvės praeivius. Didelė užuojauta, atjauta arba kaltinimo žodžiai čia nereikalingi. Beje, šio menininko fotografijų išdėstymas parodos erdvėse nusipelno atskirų žodžių – nuotraukos kabo tiek ant sienų, tiek yra sustatytos ant grindų. Fotografijas ant grindų nuo parodinės erdvės atskiria neaukšta siena – tarsi simbolinis požeminio namo pateikimas. O šalia šių fotografijų – vaizdo medžiaga, kurioje viena po kitos lėtai slenka autoriaus darytos nuotraukos ir tarsi rodo nenutrūkstantį šių žmonių gyvenimą.

Nuo po gatve įsikūrusių bendruomenių galima pereiti prie kitokių, kurioms asfaltas ir pilkos daugiabučių sienos varo neviltį, nes širdyje norisi kažko žalesnio, grynesnio, savo užauginto. Martonas Kallai (Vengrija) fotografuoja Budapešte klestinčius bendruomeninius sodus. Keliaudamas po Vengrijos kaimus, autorius pastebėjo įdomų dalyką – žmonėms nebereikia žemdirbystės, sodininkystės ar daržininkystės – viską galima nusipirkti parduotuvėse. Tuo tarpu mieste gyvenantys žmonės, tarp betoninių pastatų turintys kelis žemės lopinėlius, juos išnaudoja įvairiems sodams ir sodeliams. Vieni tarsi bėga nuo nuolatinio kaimiško darbo, kiti noriai merkia rankas į juodą žemę, nesvarbu, kad aplink šimtai kaimynų stebi pro langus. Galiausiai prisijungia ir jie. M. Kallai fotografijos su žaliais plotais tarp cementinių blokų (namų) savotiškai primena ir kitokio pasaulio viziją – bendruomeniškumas judriose miesto gatvėse ir kiemuose tampa svarbiausiu miesto aspektu.

Panašią idėją savo fotografijose gvildena ir lietuvis Audrius Kriaučiūnas, tačiau autorius savo fotoobjektyvą mieliau nukreipia ne į sodus, o į palmes, augančias Nyderlanduose, ten, kur jų neturėtų būti. Fotografijose matome šalia nedidelių gyvenamųjų namų sodinamas palmes, kurios vienodiems namams suteikia išskirtinumą ir tuo pat metu netgi prašmatnumą. Augalas čia tampa simboline prabangos preke. Matyt, todėl ir šioje parodoje, šalia šių fotografijų, atsirado didžiulė palminė gėlė.

Apie gatvę pradėjau kalbėti nuo Donato Stankevičiaus žmonių fotografijų. Užbaigti galima taip pat, kalbant apie žmones. Konkrečiau, apie moteris ir įvairiais gyvūnų raštais padabintus jų rūbus. Christopheris Mavricas (Austrija) leopardines moteris paverčia tikromis žvėrių patelėmis. Šis kažkada prabanga dvelkęs laukinio žvėries kailio raštas dabar tėra pigios ir neskoningos aprangos simbolis. Fotografas tarsi bando persvarstyti mados istoriją, kuomet tas pats akcentas iš geidžiamo tampa atmetamu. Leopardo kalio raštais pasidabinusios moterys išeina į gatves ir medžioja – vyrus, autobusus, daržoves turgaus skyriuose.

„Gatvės vertė“ – tai puiki paroda, kurios fotografijose gvildenamos idėjos taikliai perteikiamos ir kuratoriniu aspektu, todėl pasivaikščioti po šią parodą ir susipažinti su įvairių miestų gatvėmis iš tiesų verta. Gatvė čia tampa ne tik asfaltu išklota kelio dalimi su daugybe automobilių ir jiems po ratais besipainiojančiais neapdairiais žmonėmis. Gatvė čia tampa namais (požeminėse tvirtovėse), iššūkiu (užauginti gardžius pomidorus), pasipuikavimu (palmėmis) bei savęs išraiška (podiumu leopardinėms moterims). Gatvė tampa vieta, kurioje susijungia asmeninis ir visuomeninis žmogaus gyvenimas.

Armėnijos vaizdai pro objektyvą

Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama kita „Kaunas Photo“ festivalio paroda – šių metų „Kaunas Photo Star“ konkurso nugalėtojo Julieno Lombardi (g. 1980) fotografijos. Parodoje „Neužbaigta“ menininkas tyrinėja Armėniją – savo motinos gimtąją šalį, kuri, žlugus Sovietų Sąjungai, yra atsidūrusi tarp dviejų pasaulių – praeities ir ateities. Jauna šalis vis dar bando surasti save, o tam nė trupučio nepadeda konfliktai su kaimyniniu Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho regiono (šis Azerbaidžano regionas paskelbė nepriklausomybę 1991 m. gruodžio 10 d. Nors nepriklausomybė ir paskelbta, tačiau nė viena šalis, įskaitant Armėniją, nutarimo nepripažino). J. Lombardi ėmėsi tyrinėti Armėniją pro objektyvą 2012 metais, o jo užfiksuoti šalies vaizdai klaidžioja tarp sapno, netikrumo, neužtikrintumo, atskleidžia tautos nenorą gręžiotis į praeitį ir  spręsti praeityje kilusias problemas, taip pat susidūrimą su neaiškia ateitimi.

Fotografas nuotraukose bando atskleisti ir pabrėžti šalies izoliuotumą, jaunos respublikos peršamą melą apie atsigavimą, augimą. Apie kūrinius, kurie labiausiai patraukė žvilgsnį, sutiko papasakoti pats fotografas: „Nuotraukoje „Armaviro turgus“ vaizduojamas išėjimas iš Armaviro turgaus. Ši nuotrauka siūlo atrasti naujos visuomenės gimimą. Geltonas įėjimas pilkoje sienoje suteikia vilties. Nuotrauka ekspozicijoje kabo pirma – taip kviečiu žiūrovą ateiti pažvelgti į mano kūrybą. Fotografijoje „Jerevano miestas“ fiksuojama šalies sostinė ir didžiausias šalies miestas Jerevanas, kur yra galybė pradėtų statyti ir neužbaigtų statinių. Sunku pasakyti, ar jie vis dar statomi, ar tiesiog palikti taip, kaip yra. Armėnijoje vyksta itin didėlė spekuliacija nekilnojamuoju turtu. Jaunas vaikinukas nuotraukos centre sutiko man pozuoti, tačiau užsidengė veidą. Dviejų kelių susikirtimas šioje fotografijoje taip pat turi simbolinę prasmę – yra nemažai kelių ir būdų, kurie gali pakeisti šalies tolesnį likimą. Kitoje fotografijoje, taip pat pavadintoje „Jerevano miestas“, vaizduojamas naujas nekilnojamojo turto kompleksas šiaurinėje miesto dalyje. Projektas skirtas viduriniosios klasės atstovams, tačiau kompleksas gana tuščias, kadangi kainos vietiniams yra gerokai per aukštos. Šalia esantys pastatai mums primena sovietmetį, o namai pirmajame plane yra „neoarmėniško“ stiliaus, atliepiantys naująją Armėnijos architektūros stilistiką.“

Jau tradicija tapęs festivalis „Kaunas Photo“ siūlo išskirtines galimybes susipažinti ne tik su lietuvių ar užsienio fotografų kūriniais, tačiau iškelia ir nemažai aktualių temų, apie kurias būtina kalbėtis. J. Lombardi paliečiama šalies sąstingio, lėto augimo tema puikiai galėtų atspindėti ir mūsų šalies blaškymąsi tarp dviejų pasaulių – buvusio ir būsimo. O paroda „Gatvės vertė“ leidžia interpretuoti mus supančią miestietišką aplinką ir jos įtakas mūsų gyvenimams ir mintims.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*