Krintantys meteoritai ir pasąmonė 0
Mindaugo Pridotko paroda „Autoportretas su rankomis“ savo pavadinimu išreiškia, apie ką bus pasakojama. Jį galima perskaityti ir kaip „rankomis atliktą autoportretą“, ir kaip informaciją apie parodą, kurioje bus eksponuojami autoportretai, rankų skulptūros. Abu variantai intriguoja.
„Meno parko“ galerijos trečiame aukšte įsikūrusiose patalpose nuo lubų „krintantys“, sklandantys ir ant grindų nepatogiai įsitaisę keraminiai menininko skulptūriniai autoportretai sukelia skirtingas reakcijas ir asociacijas.
Pirmoji asociacija (žvelgiant į daugybę kartų pasirodančią kūno dalį – galvą) – tai maži meteoritai arba meteoro skeveldros, lekiančios į mus su skausmingomis, rėkiančiomis išraiškomis veiduose. Antroji asociacija – viskas stovi vietoje, tik tu – stebėtojas – praeidamas pro kabančias, gulinčias galvas gali keisti žvilgsnių kampus, pasirinkti, iš kurios vietos jas stebėti. Jautiesi lyg prekybos centre, tik renkiesi ne prekes, o šiuo metu reikalingiausias emocijas. Trečioji – esi savo pasąmonėje, su joje užslopintais demonais, kurie materialumą įgauna tik per kūrybą, sapnus ir staiga prasiveržiančias nepaaiškinamas, agresyvias, skausmingas, net pamišėliškas emocijas. Sigmundas Freudas tikrai turėtų darbo, bandydamas išskaityti menininko kūrinių atsiradimo priežastis ir tikrąsias jų reikšmes.
Dar prieš patenkant į trečią galerijos aukštą, žiūrovą pasitinka vienas M. Pridotko darbas. Tai ant baltos virvės kabantis keramikos kūrinys, vaizduojantis du žmogaus veidus (autoriaus autoportretus?), pražiodytomis burnomis, iš kurių veržiasi nebylus šauksmas.Šis kūrinys žiūrovą tarsi paruošia parodos emocijai. Galerijos erdvėje pasirodo nuo lubų žemyn kabantys, ant grindų gulintys, iš sienų išnyrantys žmonių veidai, galvos ir net kelios rankos.
Bandant suskaičiuoti, kiek čia kabo keraminių skulptūrų, skaičius vis pasimeta dėl erdvės: nuo viršaus žemyn besileidžiančių keraminių žmonių galvų gausa iškreipia žvilgsnį – susikoncentruoti tampa neįmanoma.
Parodoje nėra atskirų kūrinių pavadinimų, visa tai – „Autoportretas su rankomis“. Žinant, kaip atrodo menininkas, galima ieškoti panašumo su šiais dirbtiniais veidais. Darbuose vaizduojami vien vyrai. Vieni vyrai su barzdomis, smulkiais ūseliais, kiti – be jų. Kai kurie šiek tiek ilgesniais plaukais, kuriuos kartais pabrėžia ant figūrų viršugalvio paryškintos plaukų sruogos.Vieni veidai itin rūškani, kiti – suraukti tarsi suvalgius citriną, treti – susimąstę, liūdni. Itin baugiai, net fantasmagoriškai atrodo dviveidė persona, kurios veidus sudaro tik pusė jo dalies. Matome dvi akis, dvi nosis, dvi burnas. Kūrinys primena mutacijų sužalotus žmonių veidus. Vienas iš dviejų rėkia, burna pražiodyta taip, tarsi tuoj plyš lūpų kampučiai. Kitas – lyg ir nusisukantis, jo skausmas, nors ir neišreikštas konkrečiai, perteikia kur kas ryškesnę emociją nei rėkiantysis. Ar galime šiuose kūriniuose aptikti menininko M.Pridotko veido bruožų? Žinoma – taip. Čia jis vis keičiasi, tačiau niekur nerasime laimingo, besidžiaugiančio ar tiesiog ramią emociją perteikiančio autoportreto.
Parodoje eksponuojamos ir iš sienų ar grindų išnyrančios keraminės rankos. Plaštakų pirštai kažko siekia, nori paimti, sugriebti, yra nervingai surangyti. Šalia rankų ant grindų sudėliotos keraminės veidų skulptūros. Žvelgiant iš toliau, veidai ir rankos sukuria besikeliančio žmogaus įspūdį – tarsi jis būtų įkalintas, net įmūrytas į grindis. Išnyra tik ranka ir veidas, todėl pabėgimo, išsilaisvinimo motyvas parodoje tampa akivaizdus. Fizinio ir dvasinio išsilaisvinimo siekiančios figūros perteikia kančią, nenorą likti ten, kur yra.
Svarbu pabrėžti ir konceptualų parodos aspektą. Atsidūrus tarp kabančių ir gulinčių galvų sunku susitelkti, prarandama ramybė ir patiriamos keistos emocijos, įvairuojančios nuo susidomėjimo keraminių skulptūrų atlikimo technika iki bandymo suvokti, ką reiškia šie autoportretais vadinami menininko kūriniai.
M. Pridotkas 2002 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijo taikomosios keramikos specialybę, 2004 m. – menų magistro laipsnį. Nuo 2007 m. menininkas priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Meno pasaulyje gerai žinoma M. Pridotko instaliacija „Rankos“ (2012 m.), kurioje taip pat dominavo išlindusių, išnirusių rankų motyvas. Apie parodą „Autoportretas su rankomis“ autorius teigia: „parodą sudaro kabančios dviveidės galvos ir ant grindų statomos rankos. Objektai lipdomi naudojant nuo savo kūno nuimtas formas, kurios vėliau deformuojamos. Galvos ir rankos fragmentuojamos, tiražuojamos..“
