Rugsėjis

Prasidėjus rudeniui Kauno kultūros gyvenimą stipriau pulsuoti privertė devintasis fotografijos festivalis „Kaunas Photo“. Šįkart meno gerbėjams jis pasiūlė įkvėpti fotografijos ir kiekvieno paklausė apie tai, kas gero pamatyta, sužinota, patirta. Festivalio parodos it virusas pasklido po pačias įvairiausias ekspozicijų sales, pradedant M. Žilinsko dailės galerija, kurioje įsikūrė pagrindinė paroda „Apie fotografiją“, Kauno fotografijos galerija, kurioje rodoma pernykščio „Kaunas Photo Star“ portfolio konkurso nugalėtojo Lucos Zanierio įvairių elektrinių interjerų fotografijų serija, ir baigiant prieblandoje skendinčiu Kauno valstybinio dramos teatro pirmuoju aukštu (čia galima pamatyti Irenos Giedraitienės parodą „Tautų spartakiada Maskvoje”) arba Istorine Lietuvos Respublikos Prezidentūra, kurioje žiūrovų laukia lietuvių kilmės amerikiečio Jono Kulikausko fotografijų ciklas „Stovykla Rambynas“ .

Atskirose erdvėse išsibarstė daugiau nei dešimt asmeninių Lietuvos ir užsienio fotomenininkų parodų, jungtinėje parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje savo idėjas pristato pusšimtis autorių. Panašu, kad kitoms vizualiojo meno šakoms nelieka nieko kita, kaip atiduoti pagarbą fotografijai ir šiek tiek pailsėti. Išskirtini nebent keli kuklokos kokybės bandymai nepasiduoti: Kauno paveikslų galerijoje surengta paroda „Jauna Kauno tapyba 2012“, pristatanti Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos absolventų darbus, o „Aukso pjūvio“ galerijoje atidaryta jungtinė trijų tapybos plenerų („Birštonas 2012”, „Dubysa 2012”, „Nemajūnai 2012: lietuvių tapytojo Nikodemo Silvanavičiaus keliu“) paroda.

Fotografija, kalbanti apie save

Didžiausia „Kaunas Photo festivalio“ paroda „Apie fotografiją“ mėgina atskleisti, kokie poslinkiai fotografijos mene atsirado per pastarąjį dešimtmetį. Nepaklysti autorių gausybėje ir idėjų įvairovėje turėtų padėti septynios teminės kryptys: „Meilė iš pirmo kadro“, „Svajonių darbas“, „Minios gestas“, „Įkvėpimų ekranas“, „Broko estetika“, „4 D matymas“ ir „Paveldo galia“.

Tai, kad fotografijos savirefleksija neišvengiama, sufleruoja jau pats parodos pavadinimas. Vaizdais kalbėti apie fotografiją galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, su ja susijusius senus daiktus (fototechniką, ryškinimo voneles)  pristatyti iš esmės nepakeistus. „Meilėje iš pirmo kadro“ fotoaparatai, jau tapę vintažinėmis vertybėmis, panaudojami kaip modeliai, per kuriuos fotografijos istorijai naujomis nuotraukomis rašomos vizualinės odės. Prie kalbėjimo apie fotografiją per vaizdus, fiksuojančius su fotografavimo technine puse susijusius dalykus. galima priskirti ir Gyčio Skudžinsko darbų seriją „Background“. Joje autorius parodo Lietuvos fotomenininkų studijas tuo metu, kai jose niekas nefotografuojama. Įamžinant konkrečią paskirtį fotografavimo procese turinčią erdvę, į pirmąjį planą iškeliama tai, kas paprastai lieka fone.

Dar vienas būdas šnekėti apie „rašymo šviesa“ meną – prisiminti ne tik, kuo, kaip ir kur fiksuoti pirmieji (ar tiesiog ankstesnieji) kadrai, bet ir kokie buvo tie geriausieji, patekę į fotografijos istoriją. „Paveldo galioje“ eksponuojami Lietuvos fotografijos klasika laikomi Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Aleksandravičiaus ir kitų autorių darbai. Šį kalbėjimo apie fotografiją būdą galima pavadinti objektyviu supažindinimu su paveldu, tiesiogine praeities reminiscencija.

Kitoks požiūris į paveldą atsiskleidžia ispanų fotomenininko Mariano Icasos nuotraukų serijoje „Atos Alde, portretuojamas didžiųjų meistrų.“ Menininkas, pasitelkęs apropriaciją – vieną mėgstamiausių postmodernizmo įnagių, reinterpretuoja pasaulyje gerai žinomas fotografijas. Atos Alde slapyvardžiu pasivadinęs M. Icasa „pasiskolina“ Helmuto Newtono, Andreso Serrano, Alexandre'o Rodchenkos, Walkerio Evanso ir kt. fotografinį braižą ir perfotografuoja gerai žinomas kompozicijas, užimdamas „originalaus“ modelio  vietą. Menininko teigimu, šitaip jis atgaivina fotografijos transcendentinius momentus, kurie kartą jau įvyko ir niekada nepasikartojo. Drauge šiais darbais iškeliamas kūrinio autorystės, jo originalumo klausimas. Tiesa, jau nebenaujas. Dar 1981 m. „akiplėšiškesne“ forma jį iškėlė JAV fotografė Sherrie Levine, perfotografavusi žymių autorių (Walkerio Evanso, Edvardo Westono) nuotraukas ir pateikusi jas kaip savo.

M. Icasos fotografijose svarbus ne tik vaizdas, bet ir tekstas. Pavadinimai užtikrina ne tik tai, kad imituojamas didžiojo meistro braižas neliks neatpažintas, bet ir nusako, ką turėjo padaryti menininkas, kad būtų nufotografuotas šių garsių fotografų. Vienais atvejais tuo pabrėžiamos būdingiausios fotomenininkų stiliaus savybės, kitais – parodomas ironiškas santykis su praeitimi arba autoriumi, kurio kūrinį pasirinko M. Icasa.

Palikus meninį kontekstą atokiau, parodoje siūloma į fotografiją pasižiūrėti kaip į socialinį-kultūrinį reiškinį. Dėmesio centre atsiduria masių fotografavimo įpročiai, manipuliavimas fotografiniais atvaizdais formuojant asmeninį įvaizdį, skaitmeninės realybės įtaka aplinkos suvokimui ir tarpusavio santykiams.  Austras Robertas Rutoedas fotografijos darbų serijoje „Lemiamas momentas“ fiksuoja įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmones, mobiliųjų telefonų kameromis ir paprastais skaitmeniniais fotoaparatais tykančius kadro kasdienėje aplinkoje. Kad fotografuojama visur ir viskas, teigia ir Portugalijos menininkas Fernando Penimas Redondo fotografijų cikle „Fotoplaneta – Kinija“. Jo nuotraukose – turistai, labai rimtai įnikę į vaizdų medžioklę, nors, pasak autoriaus, neretai net nemokantys laikyti kameros. Tuo tarpu Martijnas Petersas atkreipia dėmesį į žmonių fotografuojamus objektus. Fotomenininkas stebi, kaip unikalios gamtos apsuptyje jie fiksuoja save, o ne gamtą. 

Neprofesionali mėgėjiška fotografija pasižymi tam tikromis klišėmis, privaloma „gražaus atrodymo“ estetika. Ji itin pasitarnauja virtualioje erdvėje, kada nuotraukomis kuriamas naujas identitetas ir menamai nepriekaištingas įvaizdis. Du „Kaunas Photo“ dalyviai – vienas ekspresyvesne forma, kitas kur kas švelnesne –  nusprendė paversti savo koncepcijos kertiniais akmenimis tai, kas paprastai būtų pavadinta trūkumais. Austrijos menininkė Katherina Rossboth serijoje „Mirksnis“ parodo paprastai ištrinamus užsimerkusių žmonių atvaizdus. Tuo tarpu Tadas Černiauskas cikle „Blow job“ aukštyn kojomis apverčia portreto fotografavimo principus: užuot stengęsis modelį nupaveiksluoti kuo gražiau, fiksuoja keistas mimikas ir deformacijas, atsiradusias dėl stipriai į veidą pučiamos oro srovės. Kai kuriais atvejais gautas rezultatas primena tapytojo Franciso Bacono XX a. antroje pusėje nutapytus deformuotus  portretus.

Aptarti atvejai parodo, kaip fotografija tampa ne tik visuomenės, bet ir pati savęs kritike. Dar vienas įdomus kritikos meno pavyzdys - JAV fotografo Davido Schäferio darbų ciklas „Pripažintas menininkas“. Fotografijų autorius, lankydamasis prestižiniuose pasaulio muziejuose, vilki marškinėlius, ant kurių atspausti jo paties kūriniai. Muziejai, meno galerijos turi galią vienus kūrinius pripažinti ir įsileisdami į parodų sales suteikti jiems vertę, o kitus atmesti. Autorius nukreipia prieš šį mechanizmą institucinę kritiką ir taip   iš dalies jį pergudrauja.

Sapnuoti Lietuvą

Gaila, kad ne visos  festivalio parodos surado savęs vertas ar tinkamas sales.  Dramos teatro prieblandoje paskęsta Irenos Giedraitienės „Tautų spartakiada Maskvoje”, o Verslo lyderių centro hole pranyksta kukli Romualdo Kęstučio Augūno fotografijų paroda „Sapnuoju Lietuvą“. Joje pristatoma maža dalelė archyvinių R. Augūno darbų, kuriuose užfiksuoti ne kalnai (R. Augūnas labiausiai žinomas kaip kalnų, kelionių fotografas), o gimtosios šalies vaizdai. Jų centre – žmogus. Šokantis, besidžiaugiantis, dirbantis, gedintis – tiesiog žmogiškas. Kad ir kokią sceną fotografuotų Augūnas, dažniausiai ji spinduliuoja vidinę ramybę ir žmogišką šilumą. Tai, kad R. Augūnui rūpėjo ne tik kelionės, bet ir tos pačios „lietuviškos“ temos, kaip jo kolegoms (Vilnius, turgus, giminės, kaimų ir miestelių gyvenimas), liudija ir autoriaus albumas „Sapnuoju Lietuvą“ (Romualdas Augūnas. Sapnuoju Lietuvą: fotografijos 1960-2010. Všį Nacionalinis fotografijos meno fondas, 2011).

VDU galerijoje „101“ buvo sutalpintos keturios parodos. Lietuva, tik kitu aspektu, svarbi fotografei Ievai Baltaduonytei. Autorė cikle „Migracijos“ pristato į Airiją atvykusių gyventi lietuvių portretus, tarsi klausdama, kas atrandama ir prarandama migravus į svečią šalį. Greta portretų ji fiksuoja daiktus, siejančius portretuojamąsias  su gimtine. Migracijos temą paliečia ir Mindaugas Kavaliauskas, fiksuojantis oro uosto vaizdus, bendrakeleivius, žmones, vykstančius į namus – laikinus, būsimus ar esamus. Likusios dvi fotografijų serijos pasakoja apie krikščionybės praktikos ženklus. Pirmuoju atveju - paprastuose paprastų žmonių būstuose, antruoju – išeivijoje, Šv. Kazimiero parapijoje Los Andžele. Rūta Šatalovaitė „Krikščioniškose kompozicijose“ fiksuoja lietuvių namuose aptinkamus devocinius paveikslėlius, religinius suvenyrus, pabrėždama jų banalumą ir daiktiškumą. Fotografas Jonas Kulikauskas krikščioniškosios praktikos ženklus fiksuoja kaip aplinkos, kurioje vyksta išeivių bendruomenės gyvenimas, detales. Nors fotografijose atsispindi dabartinis laikas, dėl specifinės fotografavimo technikos nuotraukos atrodo gerokai senesnės, o vaizduojami daiktai atrodo trapūs, esantys ties išnykimo riba.

Jauna tapyba

Fotografijos jūroje plūduriuojančia tapybos sala galima pavadinti Kauno paveikslų galeriją. Joje šiuo metu vyksta paroda „Jauna Kauno tapyba 2012“, kurioje pristatomi VDA KDF tapybos absolventų darbai.

Parodos dalyviai – jauni, neseniai baigę studijas arba tebestudijuojantys menininkai. Tačiau eksponuojamų darbų apsuptyje apninka déjà vu: tai jau kažkur matyta. Tapytojai jauni, tačiau jaunatviško energijos užtaiso, proveržio nejusti. Dauguma darbų prigesę, mažai naujo pasiūlantys vizualiniu, tematiniu ar konceptualiu aspektu. Pasigedau netikėtų idėjų, originalių minčių, išskirtinumo, to, kas parodytų, kad prieš akis – ypatingo autoriaus paveikslas, ir būtent šis darbas turi, tiesiog privalo egzistuoti, nes be jo  meninis pasaulis bus kitoks: ne toks turtingas, ne toks patrauklus ir uždegantis. Galbūt tokia našta, tokie lūkesčiai per sunkūs jauno žmogaus pečiams. Jis dar tik ieško, bando, mokosi, tiria ir patiria. O stagnacijos, kaip ir neaktualios, mažai aktualios arba ne iki galo ištobulintos  tapybos, nestinga ir labiau patyrusių tapytojų parodose.

Tikėjimu tuo, kad kūrinys ir jo turinys yra svarbus ne tik autoriui, bet ir žiūrovui, spinduliuoja Luko Kolmogorcevo drobės, nutapytos pagal videojuostos „Memory of the Camps“ kadrus. Dokumentiniame filme panaudoti praėjus kelioms savaitėms po  Antrojo pasaulinio karo kareivių mėgėjiškai nufilmuoti Vokietijos koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo epizodai. Sukrečiantys vaizdai, įvykusios tragedijos mastai dailininką paskatino imtis istorinės temos.  Nespalvotos juostos kadrus L. Kolmogorcevas pertapo pasirinkdamas liepsnojantį kraujo raudonumo koloritą. Būtent per spalvą darbuose pasiekiama didžiausia įtaiga, ja užšifruojama didelės grėsmės nuojauta, nevilties ir bejėgiškumo šauksmas sunkiai suvokiamo antihumaniškumo akivaizdoje. Darbų ryškumas, ekspresija ir jėga, su kuria nutapytos drobės, primena, kad ši tragedija įvyko ne taip jau seniai, o istorijos žaizdos ilgai išlieka gyvos.

Iš švelnesne plastine raiška pasižyminčių darbų išskirčiau Mildos Gailiūtės drobę „Tuštuma“, kuri jau buvo pastebėta ir įvertinta „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse  2011 metais. Achromatinėje drobėje tapytoja užfiksuoja trapų momentą, kai prieš pat šuolį į tuštumą delnai dar liečia pagrindą, nuo kurio atsispiriama. Tačiau dar sekundė – ir pirštai bus atgniaužti, kompozicija, gaudydama krintantį kūną, smuktelės žemyn, neapibrėžtoje erdvėje trumpam sustabdydama tamsų siluetą. Peršasi mintis, kad tai vidinės ribinės būsenos,  dvasinio stovėjimo ant bedugnės krašto metafora. Akimirka, kai dar gali apsispręsti – kristi žemyn ar šiaip taip ropštis į viršų.

 Dar du kūriniai, patraukę dėmesį šioje parodoje, peržengia tapybos žanro ribas. Tai Lauryno Leonaičio objektas-instaliacija „Oro balionas“, antrasis – Vaidos Tamošiūnaitės videojuosta „Šarvai“. L.Leonaičio darbas asociatyviai primena  septintajame dešimtmetyje lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz kurtus trimačius tekstilės objektus, pavadintus abakanais. Menininkas dar kartą parodo, kaip kinta daikto suvokimas perkėlus jį į kitą kontekstą – muziejinė aplinka ir eksponavimo būdas priverčia jį išgyventi kaip estetinį objektą.

V. Tamošiūnaitės videojuosta – tartum meditacija, gilus (ap)mąstymas. Subtilus Dainos Pupkevičiūtės montažas, paslaptimi alsuojanti muzika sukuria ypatingą susikaupimo nuotaiką, išryškina performanso metaforas ir simbolines prasmes.

Tapybos plenerų atšvaitai

Galerijoje „Aukso pjūvis“ šiuo metu veikia trys parodos: parodoje „PLOK`12“ eksponuojamos dar niekur nerodytos  jaunosios kartos keramiko Valdo Pukevičiaus įvairiomis technikomis dekoruotos lėkštės, pirmojo aukšto hole įsikūrė viena iš „Kaunas Photo“ festivalio parodų – „Sapnuoju Lietuvą“, pristatanti  Romualdo Kęstučio Augūno archyvinius 1960-2010 metų darbus, didžiausias ekspozicines erdves užėmė jungtinė trijų vasaros plenerų paroda „Birštonas 2012”, „Dubysa 2012”, „Nemajūnai 2012: lietuvių tapytojo Nikodemo Silvanavičiaus keliu“.

Vasaros pradžioje vykęs Birštono pleneras, kaip ir „Dubysos“ – tradicinis. Šįkart menininkų grupė žvalgėsi ne tik po vaizdingas Birštono apylinkes, bet ir šalia kurorto esančiame Nemajūnų kaime atkreipė dėmesį į neseniai restauruotą vienintelę Lietuvoje išlikusią originalią medinę neogotikos stiliaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią ir pastatų kompleksą greta jos. Sukurti darbai iš karto buvo eksponuoti Birštono kultūros centre. Rugpjūtį E. ir R. Zalensų sodyba Padubysio kaime sukvietė plenero „Dubysa“ dalyvius. Čia tapybos inspiracijų atvirame ore ieškojo beveik dvi dešimtys menininkų. Nemajūnų pleneras, skirtas giliau pažinti XIX a. tapytoją Nikodemą Silvanavičių,  pratęsė Birštone gimusias idėjas. Įkvėpimo semtasi iš architektūrinių bažnyčios formų elegancijos, N. Silvanavičiaus tapytų vietovių – Jiezno, Punios, Stakliškių.

Kauno galeriją „Aukso pjūvis“ pasiekė marga Felikso Jackevičiaus, Valentino Varno, Mariaus Mindaugo Danio, Editos Mališkienės, Lilijos Puipienės, Aistės Gabrielės Černiūtės, Arvydo Kašausko, Justinos Puidokaitės, Rūtos Eidukaitytės, Jurgos Braziūnienės, Mikko Waltari (Suomija), Juozo Pranckevičiaus, Ritos Speičienės, Broniaus Uoginto, Dina Bugdinas (JAV), Ilonos Žvinakienės, Viltės Žvinakytės, Liucijos Berežanskytės, Jono Čepo, Ausmos Bankauskaitės, Vilmos Skibiniauskaitės, Jūratės Mitalienės, Gražinos Vitartaitės, Artūro Slapšio bei Roko  Beržiūno darbų puokštė. Joje atsiskleidžia ir tapybos manieros įvairovė, ir kokybės skirtumai. Tačiau plenere svarbus ne vien rezultatas, bet ir bendravimas, buvimas „čia ir dabar“, grįžimas į gamtą, įsižiūrėjimas į jos formas, spalvas, kitimus. Galbūt tai, kas patirta ir  pastebėta, atėjus laikui įkvėps sukurti naujus kūrinius.

Tiesa, ne viskas, kas buvo sukurta plenerų metu, atkeliavo į Kauną. Nemajūnų plenero darbai iki mėnesio pabaigos liko Birštono sakralinės dailės muziejuje, parodoje „Nikodemo Silvanavičiaus keliu“. Juos taip pat galima pamatyti kataloge „Dailės pleneras Nemajūnai 2012“.

Ugnės Kraulaidytės reprodukcijos