Kovas

Akademikas, politikas ir visuomenės veikėjas Leonidas Donskis Europą lygina su vėriniu, sudarytu iš be galo skirtingų, tačiau vis dėlto ant vienos gijos susiveriančių dalių. Savo naujojoje knygoje „Mažoji Europa: esteto žemėlapis“ jis siūlo patyrinėti mažuosius šio vėrinio karoliukus – miestus, ne visada pastebimus didžiųjų kultūros ir galios centrų pašonėje.

Nors knyga išleista lietuvių kalba, jos tema peržengia valstybių sienas ir siūlo į margą Europos vėrinį žvelgti kaip į visumą. Kosmopolitiškas yra ir knygos adresatas: meno kūrinių įkvėptų kelionių aprašymus autorius teigia esant europiečio kreipimusi į kitą europietį. Lietuvos, kuri Europoje irgi neretai jaučiasi mažąja, skaitytojui tai – lyg draugiškas paraginimas: jei ne knygų mugėje nuskambėjęs čiupti kuprinę ir keliauti, tai nors pasijusti šio vėrinio dalimi – nedidele, bet vertinga.

- Knygos pristatymo metu prisipažinote, kad esate fatališkai įsimylėjęs meną. Kada gi ši meilė atsirado ir koks buvo tas kelias nuo jos pradžios iki „Mažosios Europos“?

- Kai pradėjau skaityti, o tai buvo anksti,  į mano rankas pateko vaikams parašytos menotyros ir mokslo populiarinimo knygos. Pradėjęs jas skaityti, tiesiog negalėjau atsiplėšti nuo puslapių, skirtų tapytojams, kurių darbai man darė įspūdį – būtent senųjų flamandų, olandų meistrų, barokinės šių šalių tapybos. Po truputį pajutau, kad tas santykis darosi vis gilesnis ir rimtesnis, daugelį metų buvau iš tikrųjų labai neabejingas menotyrinei literatūrai, meno istorijai. Kadangi užaugau tarybiniu laikotarpiu, kai keliauti buvo neįmanoma, supratau, kad mano susitikimai su originalais nusikelia labai neapibrėžtai ir tolimai ateičiai ir iš viso neaišku, ar kada įvyks. Laimė, viskas pasikeitė ir Lietuva tapo nepriklausoma – tuomet pradėjau gana daug keliauti, nors iki tol buvau daug skaitantis vaikas namisėda. Tuomet įvyko – pavadinkime taip – susitikimai su originalais. Galiausiai prie meilės menui prisidėjo tai, kad esu muziejų gyvūnas ir iš savo mylimų muziejų tiesiog neišlendu.

Literatūrą ir muziką aš turbūt myliu ne mažiau negu tapybą. Taip jau yra, kad, matyt, turime savo mylimas epochas, kultūros kontekstus ir siužetus. Šiuo atveju mano mylimi mažieji miestai siejosi su tapyba, ir tai logiška, nes tai – tapytojų miestai, tokie kaip Delftas J. Vermeerio laikais. Juk atsiduri Zalcburge, prisimeni Mozartą, atsiduri Vienoje, prisimeni, kad tai – Mozarto, Haidno ir daugybės kitų muzikų – Salierio, Schuberto – miestas... Taigi, kiekvienas kultūros centras diktuoja savo siužetą, kontekstą.

- Ar ši knyga irgi atsirado tiesiog iš Jūsų meilės menui, ar jos tikslas buvo paskatinti lietuvius – vis dėlto knyga pasirodė ne kitomis, o būtent lietuvių kalba – keliauti ir pažinti Europą? O galbūt tai, kad „Mažoji Europa“ išėjo lietuviškai, – tik pradžia?

- Galbūt ši knyga pasirodys ir kitomis kalbomis – manau, kad ji galėtų būti įdomi kitoms šalims. Šiuo metu su Kultūros ministerija ieškome leidėjų Belgijoje ir Prancūzijoje, taip pat būčiau laimingas, jeigu ji pasirodytų olandų kalba. Savo brandžiąsias akademines knygas rašiau ir dabar rašau anglų kalba, nes tai yra profesinė literatūra – ją noriu skirti iš karto tarptautinei, mano sferos, publikai. Kas kita yra su tokiomis knygomis, labai pririšančiomis prie gimtosios kalbos – taip pat yra ir su eseistika ar aforizmais.

Europoje egzistuoja kelionių literatūra, kuri, jei nebanaliai aprašyta (nenuslysti į tuščią snobizmą ir nepradedi pasakoti, ką kurioje Romos kavinėje gėrei ir valgei), yra labai įdomus dalykas. Ir ši knyga, be abejo, yra būtent kelionių knyga. Kita vertus, tai labai intymi, atvira knyga, labai daug pasakanti apie autorių.

Ši knyga yra labai lietuviška keliais akcentais: pirma, man norisi ją skirti jauniems žmonėms, galvoju apie moksleivius ir studentus. Kita vertus, esu lietuvis, rašantis apie Europą – kad žmonės pamatytų, kaip lietuvis gali Europoje jaustis ir ją atrasti. Man toks patirties dalijimas atrodo įdomus ir prasmingas.

Ir nors ji galėtų išeiti kitomis kalbomis, bet savo intencija – kadangi buvo susijusi su praeitimi, gana intymiais dalykais, ji orientuota pirmiausia į gimtąją kalbą.

- Tačiau kad galėtų priimti knygą, visuomenė joje turi rasti kažką sau artima. Kad priimtų tokią knygą, skaitytojas vis dėlto turėtų mąstyti gana kosmopolitiškai bent jau Europos mastu. Ar manote, kad Lietuvos auditorija mąsto tokiomis kategorijomis?

- Paprastai akademinė knyga būna skirta studentijai arba mokslininkams,  ne plačiai auditorijai, o ši knyga labiau skirta jautriam skaitytojui – nebūtinai akademikui. Meno gerbėjų auditorija savaime nebūna labai didelė. Savo akimis esu matęs minias japonų prie Džokondos Paryžiuje: tai yra daugiau popkultūros pasekmė – L. da Vinci yra nutapęs darbų, kurie iš tiesų yra ne prastesni už Moną Lizą. Žmonės, kurie paviršutiniškai mėgsta meną ar nori nusifotografuoti prie meno kūrinio, yra šiuolaikinės populiariosios kultūros dalis. Nenoriu šių žmonių menkinti, tiesiog greičiausiai jų santykis su menu yra ne toks, kad galėtų tyliai stovėti prie meno kūrinio kaip prie stebuklo.

O tų žmonių, kurie labai myli meną, negali gyventi be tapybos ar teatro, literatūros ar visų jų, nėra dauguma – ne tik Lietuvoje. Tad suprantu, kad šiuo atveju turėčiau galvoti ne apie masinę auditoriją, o turbūt apie šviesius žmones: protingus moksleivius ir studentus, mokytojus, dėstytojus, inteligentiją, jaunesnius inteligentiškus žmones, kurie jau yra pakeliavę, matę pasaulio, žinantys, kad Europa yra, be kita ko, nuostabiai susijusi: ne tik todėl, kad gali iš baskų virtuvės pereiti prie italų, o paskui prancūzų, bet greičiau dėl nuostabaus jausmo, kad yra kažkokia besidriekianti gija, lyg ant siūlo sunerianti Europą – nepaisant gilių kultūrinių ir kalbinių skirtumų. Galima tai vadinti kaip nori: kai kam tai – krikščionybė, kai kam – moderniojo gyvenimo patirtis ir jautrumo formos. Bet aišku viena – Europa galų gale „susiveria“.

Man atrodo, žmogui, kuris tai yra išgyvenęs savo įspūdžiuose, nereikia didelių mano deklaracijų – jis pajus, kad tai yra europiečio knyga europiečiui.

- Knygos pavadinimas „Mažoji Europa“ sufleruotų, jog taip mėginate atkreipti dėmesį į tai, kas yra svarbu, tačiau mažiau matoma. Ar tokia interpretacija būtų teisinga?

- Visiškai teisinga. Mažoji jokiu būdu nereiškia, kad tai kažkas mažiau reikšminga ir svarbu – tai viso labo yra ne taip greitai atpažįstama. Žmonėms niekada nekeltų klausimo noras rašyti apie Londoną, Niujorką, Paryžių, Madridą, Romą. Tuo tarpu man kilo noras rašyti apie mažus miestus, kažkada buvusius labai svarbius ir likusius tiesiog gražiais turistiniais miesteliais, kaip, pavyzdžiui, Briugė arba Gentas, kuris yra Kauno dydžio, gyventojų skaičiumi dar ir už jį mažesnis, turįs nuostabiai gražų senamiestį. Kyla klausimas, kodėl renkuosi tokius miestus? Gentas, pavyzdžiui, kažkada buvo vadinamas Flandrijos Mančesteriu, Kordoba viduramžiais buvo didžiausias Europos miestas, o šiandien tai mažas, nuostabiai gražus miestelis Ispanijoje. Rašau apie tai, nes manau, kad tie mažieji miestai turi savo didybės formas. Tai, kas maža, yra gražu, ir mažume gali slypėti didybė. Sakome, „mažieji olandai“. Didieji būtų genialioji Rembrandto, Vermeerio ir Halso trijulė. Mažieji – Gabrielis Metsu, Gerard'as ter Bochas ir kiti. Tai, kad jie vadinami mažaisiais, nereiškia, kad jie – menkesni už minėtuosius, tas mažumas yra ištariamas su meile, žavėjimusi ir pagarba. Todėl ir Mažoji Europa man rodo branginimo santykį.

- Per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje nuskambėjo linkėjimas kam nors aprašyti ir „Mažąją Lietuvą“. Kas galėtų atsidurti tokioje kelionėje per Lietuvą, jeigu tai apskritai būtų įmanoma?

- Kalbant apie pavadinimą, rizikos galėtų kelti istorinės asociacijos – Mažoji Lietuva asocijuojasi su protestantiškąja Lietuva, o didžioji Lietuva – su katalikiškąja. Mažoji Lietuva, Rytprūsiai, yra vieta, kur gyveno protestantai, turintys milžiniškų nuopelnų lietuvių kultūrai: iš Rytprūsių yra Donelaitis, pirmoji lietuviška gramatika, pirmasis Biblijos vertimas. Todėl bijočiau asociacijų – tai labai stiprūs žodžiai, turintys savo laukus – tiek semantinius, tiek istorinius.

Bet jei apie mažąją Lietuvą kalbame kaip apie gebėjimą atpažinti grožį nebūtinai tokiame mieste kaip Vilnius, kuris yra senas, itališko tipo barokinis miestas, arba tokiame kaip Kaunas, kuris, galima sakyti, yra lietuviškos modernybės lopšys, o mažame miestelyje, tai būtų labai įdomus mėginimas:  pavyzdžiui, per tokį miestelį pažvelgti į lietuvišką tapatybę ir Lietuvos gyvenimą. Jeigu surasčiau ir prisijaukinčiau formą, man būtų labai įdomu pažvelgti į tokius nuostabius mažus miestelius kaip Švėkšna, Rusnė, Kėdainiai, Šilutė.

Gal toji forma galėtų būti Lietuvos daugiakultūriškumas, tai, kad Lietuva, būdama nedidelė, turėjo labai daug istorinių bendruomenių, kultūrų: rusų sentikių, žydų, totorių, karaimų. Galbūt – istorijos žmonių, kuriuos Lietuva davė pasauliui, tema: didžiųjų žmonių, kilusių iš mažųjų miestelių. Pavyzdžiui, vienas garsiausių XX amžiaus Italijos Renesanso tyrinėtojų, tapybos žinovas Bernardas Berensonas, kurio vardu yra pavadinta Harvardo universiteto meno mokykla. Berensonas gimė Butrimonyse, prie pat Alytaus, Dzūkijoje – ten gimė ir mano tėtis. Iki karo miestelis garsėjo tuo, kad jame buvo daug žydų ir totorių.

„Mažoji Europa“ susiveria būtent per santykį su tapyba ir Europos istorija, kuris rodo, kaip vienu metu politinė galia ir karai eina ranka rankon su jautrumu, draugyste: Ispanija ir Nyderlandai nuožmiai kariauja, bet Velaskesas ir Rubensas – draugai. Rodau tą nuostabų Europos paradoksą, kad idėjos, neretai labai svarbios, gali būti sukurtos bendraujant žmonėms, kurie yra iš kariaujančių šalių. Tad raktas buvo „arti – toli; priešiška – artima“, o kokį raktą surasti rašant apie mažąją lietuvišką tikrovę – reikėtų pagalvoti.