„DUGNAS“. IKI NUOSPRENDŽIO 0
Esė
Jis kas kartą kitoks, Oskaro Koršunovo teatro vaidinamas spektaklis „Dugne“ (pagal M. Gorkį). Daugybę kartų vis kitas. Per šį vaidinimą galutinai imu suprasti, kad teatrą lygiateisiškai kuria žiūrovas. Tačiau „Dugno“ teatras – jau visai k i t a s teatro modelis. Tą iškart po spektaklio pasakys ir mano dukra.
Kad ir kaip nusiteikčiau žiūrėti, t.y. būti šiame spektaklyje neutrali, įtempti „aštrų žvilgsnį“, poetinį protą ir galiausiai imti aiškintis, iš ko „padaromas stebuklas“, kaskart pralaimiu. Kai aktorės Rasos Samuolytės Nastionka pažvelgia į sėdinčius priešais žmones su nuožmiu meilės ilgesiu, – mane užsmaugia sielvartas. Ar netikėtoj „ramioj“ spektaklio vietoj Dainiaus Gavenonio Satinas, žmogus-žmogžudys, kalbėdamas apie humanizmą, pašoka nuo kėdės ir, vidinės įtampos bloškiamas, spiria į pilką sieną. Ar kai pratrūksta rauda Dariaus Meškausko Baronas... Aktorius jos nedemonstruoja, priešingai, stengiasi slopinti, vien tik moja rankomis, nusisukęs nuo žiūrovų. A-a-a-a-a! – užkauktum pratisai, nes esi atspėtas, esi atpažintas ir vos patekęs į šią 70 vietų OKT salę – įvardytas. Kelio atgal nėra. Visokie atsiribojimai nuo įtraukiančios savin gėlos, visi paplekšnojimai tau per petį ir bendrininkystė su aktoriais (režisierius leidžia kartkartėmis žiūrovui ir įkvėpti oro, pasijuokti) vidinę klausą turinčiam žmogui nepalengvina buvimo drauge. Kaskart priešinuosi. Ir kaskart neištveriu – kančios srautas, lavina užgriūna ir taip išerzina, kad galėtumei ir pats trenkti kokią lėkštę ar stiklinę į žemę. „Jie visi esu aš“, – pasakys nebe pirmą kartą žiūrinti „Dugne“ Mykolė. O mama, grįždama į Kauną namo, dusliu balsu lyg sau, lyg man pasės abejonę: „Nežinau, ką begalėsiu dar žiūrėti teatre, kai š i t a i p pakelta kartelė...“ Nudžiungu, kad prieš kelionę nerimavau be reikalo. Jokio amžiaus, jokio kartų, kultūrų skirtumo.
Jonas Verseckas, Tomas Žaibus, Darius Meškauskas, Dainius Gavenonis, Rytis Saladžius, Julius Žalakevičius, Giedrius Savickas. Darius Gumauskas. Dar įstabiosios „Dugno“ moterys – Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko. Ir, žinoma, režisierius O. Koršunovas. Ir visa šio OKT spektaklio komanda: kompozitorius Antanas Jasenka, dailininkas Dainius Liškevičius. Ir rekvizitininkė Edita, ir režisieriaus padėjėja Malvina, ir visam techniniam vyksmui vadovaujantis Mindaugas. Kodėl apie tai smulkiai rašau? Visi iki vieno, pradedant Simona, pasitinkančia prie nedidelio OKT, kuriame vaidinamas „Dugne“ durų, atstove spaudai Agne, baigiant gastroles užsienyje organizuojančia ir tarptautinius ryšius mezgančia Audra, – visi šie žmonės sudaro vieną gyvą teatrą. Nėra nė vieno spektaklio, kuriame vienaip ar kitaip nedalyvautų šio teatro žmonės.
Kodėl rašau tai dabar, nors šis spektaklis buvo jau pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi? Todėl, kad „Dugnas“ (leidžiu sau kaitalioti pavadinimo galūnę, nes ir aktoriai tarpusavyje būtent taip vadina) nesibaigia. Todėl, kad šią pjesę režisierius (kaip ir visus kitus savo kūrinius) nuolat prižiūri, keisdamas ir tikslindamas užduotis, klausydamasis, kas pakito per tą laiką – nuo spektaklio iki spektaklio – pasaulyje, aktoriuose ir jame pačiame. Ir ne niuansų dailinimas, ne šešėlių skaptavimas, o nuolat kintančios ir atsiskleidžiančios esmės, nuožmiai diktuojamos vienintelio – kūrybos – imperatyvo. Kūrybos santykio režisierius reikalauja ir iš aktorių, ir iš savęs. Diena su spektakliu – tai diena, kai esi kitoks, kitas.
„Skaitykite VISĄ Gorkio „Dugną“ dar sykį! – spektaklio aptarimo metu, prieš artėjančias gastroles, primena ratu susėdusiems prie to paties „Dugno“ stalo O. Koršunovas. – Ir aš pats skaitysiu. Ne tik tą ketvirtą veiksmą, kurį vaidiname, bet v i s ą. Kiekvienam turi atsinaujinti vaidmens priešistorė, jo dvasia, jo kelias. Reikia patikslinti kiekvieno santykį su Seniu – nesvarbu, kad šis jau ir nepasirodo. Būtinai d a r k a r t ą perskaitykite.“
Įeiname į nedidelę salę Ašmenos gatvėje, kai iki spektaklio likusios vos kokios penkios minutės. Mindaugas atveria duris, pasitinka Malvina, režisieriaus padėjėja. Mūsų čia jau laukia. Įsitaisę prie ilgo stalo, apkabinti „daugiadienių“ nerimo, kovos su savimi ir su alkoholio demonais, kovos vienas su kitu. Sėdi, jau apkabinti mirties. Iš tiesų tai nuteistieji myriop. Mums, tarytumei smalsiems žurnalistams, praveriamos durys į bendrą pasimatymų kambarį. Nuosprendis jau paskelbtas visiems, tik neaišku, kada bus įvykdytas. Jie, sėdintieji užu stalo, – Satinas, Nastia, Aktorius, Bubnovas, Baronas, Kleščius, Totorius, Alioška, Kvašnia, Medvedevas – taip arti mūsų. Nebėra net mandagios ribos, skiriančios aktorių nuo žiūrovo. Nė veidrodžio. Dabar veidrodžiu personažui, o ir pačiam artistui, tampame mes, žiūrovai.
Ką galiu pasakyti nuteistajam, atėjusi „kameron“ išklausyti gyvenimo išpažinties? Prieš pat nuosprendžio vykdymą? Nors, žinoma, pjesėje to nuosprendžio ir nėra, – aliuzija. Regis, kad jie, sėdintieji užstalėje, nebeturi gyvenimo, tačiau dar turi laiko apie jį galvoti, svajoti, maišyti bendroje kalčių ir vilties paletėje norimą su esamu, fantaziją su tikrove. Ir kas gi yra kiekvieno, esančio „Dugne“, tikrovė? Kas yra mano pačios tikrovė? Kiek joje tikro, švaraus, o kiek brutalaus, atnašauto nuodėmei? Kas gi yra nuodėmė? Štai klausimas... Ir aš girdžiu, esu įtraukta į realybės, fantazijos, skausmo, girtų filosofijų, patyčių ir nuoskaudų, akistatos su sąžine dialogą. Jei aš, žiūrovė, t.y. „lankytoja“, bijau to artumo, kuriam provokuoja režisierius su aktoriais, tai manęs per prievartą niekas ir nelies. Visada baisėdavausi spektakliais, dirbtinai, dažnai per jėgą provokuojančiais intymų sąlytį su žiūrovais. Būk ramus, OKT lankytojau. Šio teatro kūrėjai turi tokią išlavintą vidinę klausą, kuri apsaugos nuo netikro bendravimo, nuo „meno prievartos“, nuo neskonybės, apsaugos tave, pasiryžusį žvilgtelėti į „Dugną“. O tiksliau – į save. Būk ramus, kalbų apie „Dugną“ prisiklausęs žiūrove, jei tu nenorėsi ir nepakelsi akių, niekas jokiam dialogui tavęs ir neprovokuos. Tik kad pats neišlaikysi, ir, nori tu to ar nenori, dialogas ims tyliai skleistis tavyje. Ir koks gi? Taip, toks pat: būti ar nebūti. Tam, kad suprastumei, kas esi, kad bent sykiais suvirpėtum iš nuostabos, liūdesio, džiaugsmo ar pasibaisėjimo – negi tai aš? Būtent tam, manau, ir kuriamas Oskaro Koršunovo teatras. Ir apskritai – geras, tikras teatras. Įminti žmogaus prigimtį, anot Koršunovo. Ne moralizuoti, ne teisti, ne herojizuoti. Atverti. Kad pasijustumei esąs dugne, nebūtina nei žudyti, nei gerti alkoholio. Kiekvienam – savas matas. Mes juokiamės žiūrėdami „Dugną“ ne tik todėl, kad režisierius žiūrovui duoda keletą pauzių, kad bloškia į paradoksus. Mes juokiamės, nes dar neprisileidžiame spektaklio iki savo patirties, tikėdamiesi, jog ši pasaka – apie užstalės herojus. Bet tik ne apie mus pačius, tik ne apie mane. Mes iš paskutiniųjų ginamės. Nesitikėjome pateksiantys į sielos operacinę. Kas gi galėtų šioje operacijoje tapti narkoze? Galbūt palaima, kad šioje erdvėje man, taip taip, konkrečiai man (ir – tau, ir – tau...), bus skiriamas toks vienintelis, toks išskirtinis dėmesys. „Ar tu žmogus?“ – klausia Gavenonio Satinas. „Taip, žmogus, matai... O aš – žmogžudys“, - lyg sau priduria. Ir jo įsiūčio ašaros tampa tavo atgaila.
Ir tasai neužmušamas meilės ilgesys Samuolytės Nastionkos pasakojime apie savo princą su „revolveru“, taurumas ir šviesa, kai kalba apie įsivaizduotąjį ar tik jai realų mylimąjį, tikėjimas, jog jos istorija – neatimama iš gyvenimo, – taip prispaudžia, kad susiriečiu. Ir kuo gilyn į spektaklio laiką, tuo artyn – į save patį. Per Žalakevičiaus Bubnovo žudantį azartišką vaikiškumą, per Savičenko Kvašnios žūtbūtinę aistrą gyventi ir kabintis, per švento Vito šokį, į kurį konvulsiškai krinta Savicko Alioška, per nuplaukusias girta dykuma liūdnas Saladžiaus Medvedevo akis, per totoriškas aimanas ir desperatišką tvarkos ilgesį, – tegu ir keliais šluotos judesiais, – tik į save patį. Per Gumausko Aktoriaus apsisprendimą grįžti į tikrąjį save, tą, kuris mokėjo pasakyti svarbiausius savo žodžius, kuris sakralųjį „būti ar nebūti“ kažkada ištardavo tyliai, ramiai, neužsikirsdamas. Grįžti – per mirtį į Prisikėlimą.
Nudraskytos mano puikybės vėliavos skiautės dar voliojasi su lėkščių duženomis ant Paskutinės vakarienės grindų. Privalau kai kam atleisti. Ir, nors visi mes neatplėšiamai susiję, –paleisti. O tada – susidėlioti, kiek manyje tikro ir žmogiško manęs. Kol dar neišgirdau nuosprendžio.
