Lapkritis

Šis straipsnis gimė iš netikėto įspūdžio, patirto savanoriaujant „Kauno bienalės’11“ kuruotame Fluxus troleibuse. Spalio 19 – 26 dienomis šis spalvingas troleibusas, kuriame buvo eksponuojama tarptautinė fluxus paroda, judėjo įvairiausiais maršrutais Kauno gatvėmis. Šios eksperimentinės parodos priežastis buvo du jubiliejai – penkiasdešimt metų nuo pirmojo fluxus įvykio ir aštuoniasdešimt metų nuo Jurgio Mačiūno gimimo. Stebint šios judančios parodos procesą piršosi išvada, kad fluxus netikėtumas tikrai įvyko, ir tai buvo galima įžvelgti kiekvieno žiūrovo reakcijoje. Būtent tai paskatino pasvarstyti ir patyrinėti, kas slypi už fluxus ir ką gali reikšti rasta gana netikėta sąsaja su Tolimųjų Rytų filosofija ir proceso potyrio svarba.

Net keliuose straipsniuose apie fluxus minima dzen budizmo, Tolimųjų Rytų kultūros įtaka šiam judėjimui, tačiau Lietuvos spaudoje ji nėra plačiau nagrinėjama. Turbūt tokiems teiginiams sunkoka rasti argumentų, juolab kad atsakymų ieškoma tik teorijoje, o ne praktikoje. Galėčiau drąsiai teigti, kad Kauno bienalės projektas buvo skirtas grynam patyrimui, o ne teorijoms ar pateisinimams ieškoti. Fluxus judėjimo tyrinėtoja Hannah Higgins teigia, kad iš viso neįmanoma apibūdinti ar aprašyti šio judėjimo.¹ Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, tai inspiravo prabilti apie fluxus, remiantis paroda „Jurgis Mačiūnas ir kontekstas: Fluxus niekada nesibaigia“.

Reikėtų paminėti, kad fluxus judėjimas gimė ryškiame XX amžiaus septintame dešimtmetyje Amerikoje. Šiuo laikotarpiu, vykstant karui Vietname, tarp Vakarų ir Rytų įvyko įdomūs abipusiai kultūriniai mainai. Iš Rytų į Ameriką plūdo ne tik įvairiataučiai emigrantai, bet ir įvairūs religiniai tekstai, formavosi kitoks estetikos suvokimas. Fluxus pavadinimą, reiškiantį nuolatinį tekėjimą, išrinko menininkas Johnas Cage'as, kuris netrumpą laiko tarpą praleido Rytų filosofijos, dzen budizmo „Black Mountain“ koledže.² Bet, kaip žinome, fluxus judėjimą organizavo ir išplėtojo Jurgis Mačiūnas ir jo draugai. Be J. Cage‘o, šiame koledže mokėsi ir Ray Johnsonas – ryškus, tačiau tik vėliau išgarsėjęs fluxus narys, stebinęs savo „Nieko“ įvykiais ir pašto menu. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad be Marcelio Duchampo idėjų ir dadaizmo fluxus taip pat nebūtų susiformavęs. Tad fluxus galima interpretuoti kaip Vakarų meno formų ir Rytų filosofijos jungtį.

Kauno bienalės organizuotos parodos pavadinimas „Jurgis Mačiūnas ir kontekstas: Fluxus niekada nesibaigia“ rodo, jog organizatoriai sutelkė dėmesį į kontekstų ir proceso reikšmę šiam judėjimui. Mintis panaudoti troleibusą gimė kaip bendras bienalės organizatorių sprendimas, tačiau esminis projekto iniciatorius yra Eddas Carollis. Fluxus troleibusas važinėjo Kauno gatvėmis, stojo visose įprastose transporto stotelėse, leisdamas kiekvienam keleiviui susipažinti su fluxus menu ir jį patirti. Toks sprendimas Lietuvos meninio gyvenimo fone išsiskiria kaip įdomus eksperimentas, pabrėžiantis nepastovumą ir kitimą bei laužantis parodų pateikimo tradicijas.

Visus troleibuso eksponatus buvo galima liesti, atidarinėti fluxus dėžutes, išimti jų turinį ir su juo žaisti. Įdomu, kad paprastas, senas troleibusas, įgavęs fluxus dvasios, tapo ir galerija, ir eksponatu, ir būdu sukelti netikėtumo pjūtį, privertė atsigręžti į tai, kas vyksta dabar ir čia. Keleiviai patirdavo gana stiprų šoką: vieni apsidžiaugdavo, kiti išreikšdavo sarkazmą, treti tik gūžtelėdavo pečiais, tačiau neliko nė vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip sureagavęs. Būtent ši žiūrovų reakcija buvo įdomi ir sukėlė netikėtą įspūdį. Dar neteko matyti, kad meno paroda šitaip priartėtų ir paveiktų kiekvieną visuomenės narį, pakeisdama jo kasdienybės potyrius.

Čia vėl galima prisiminti Rytų kultūrą ir pacituoti Sidhartos Gautamos žodžius: „Tavo darbas yra atrasti save dirbantį, o tada atsiduoti tam visa širdimi.“³ Ši citata nusako vieną esminių budizmo tiesų – reikia susitelkti ties dabartimi, veiksmu, kurį atlieki. To siekiama įvairiais metodais, kurie įvairiose budizmo atšakose skiriasi. Vienas būdas – spontaniškas ir netikėtas fizinis gestas, kuris pažadina iš nuolatinio atsidavimo mintims ir rutinai. Būtent tokiu, visuomenei netikėtu gestu galima pavadinti ir fluxus troleibusą Kauno gatvėse.

Dažniausiai tik drąsesni keleiviai ryždavosi lipti į vidų, nes troleibusas neturėjo numerio, nurodančio maršrutą. Įlipusieji, žinoma, iškart teiraudavosi, kuria kryptimi bus važiuojama. Jurgis Mačiūnas turbūt į keleivių klausimus atsakytų vienu žodžiu: „Fluxus.“ Kauno fliuksiniame troleibuse, užuot gavę atsakymą, keleiviai rasdavo neveikiantį komposterį su užrašu „Fluxus yra visur“. Keleivių patirta nuostaba ir spontaniškumas išmušė daugelį jų iš saugios rutinos, ir tai, mano manymu, yra įrodymas, kad projektas pavyko ir net paskatino pamąstyti apie įvairesnes filosofines potekstes.

Vis dėlto fluxus yra vertinamas gana kontraversiškai. Mano nuomone, didžiausias nesusipratimas – tai noras, kad šis judėjimas turėtų aiškią ir suprantamą reikšmę, konceptualų rėmą, nutolstant nuo nuolat kintančios praktinės patirties. Vakarų kultūroje pasauliui pažinti pasitelkiama dar nuo Platono laikų pagrįsta filosofija, vis atgimstanti iš naujo. Ji teigia, kad už visų daiktų ir reiškinių slypi esminė, nekintanti idėja. Rytų filosofijoje, kuri remiasi konfucionizmu ir daosizmu, dėmesys kreipiamas ne į prasmių ieškojimą, bet į procesualumą⁴, santykį tarp daiktų ir teigiama, kad esminis dėsnis yra nuolatinis kitimas, o vienos nekintančios idėjos nėra. Kaip minėjau, terminas flux reiškia tekėjimą, kitimą, o juk tekėjimas griauna tai, kas yra pastovu. Tad manyčiau, kad fluxus judėjimo dinamiškumas ir eksperimentiškumas, kuriam galėjo padaryti įtaką budizmo filosofija ar bent žmonės, kurie ja domėjosi, buvo ir tebėra jėga, iš naujo įvertinanti vakarietiško meno ir mąstymo standartus.

Fluxus troleibuso ekspozicijoje tarp daugiau nei 200 eksponatų teko aptikti įdomią įvykių scenarijų bibliotekėlę. Brazilijos menininkė Dorian Ribas Marinho siūlo nukirpti ateinantiems svečiams nagus, sudėti juos į maišelius, o vėliau vėl svečiams juos padovanoti. Kitas pasiūlymas – prisigrūsti pilną burną vynuogių ir skaičiuoti, kiek jų ten sutelpa. Įdomu, kad Rytų religijoje (konkrečiai – dzen budizme) taip pat vartojami paradoksalūs ir gluminami teiginiai, nelogiški dialogai ar istorijos, vadinami koanais. „Koks yra plojimo viena ranka garsas?“ – tokio pobūdžio klausimų – koanų paskirtis taip pat neapibrėžta, o jie gimsta bendraujant mokytojui ir mokiniui, kuris po šio dialogo gali pasiekti net nušvitimą. Tačiau svarstant logiškai, tokie iš pažiūros iracionalūs ar vaikiški pasiūlymai, klausimai gali atrodyti visiškai absurdiški – būtent toks požiūris neretai vyrauja aptariant fluxus.

Kyla klausimas: ar bandoma fluxus išgyventi, dalyvauti jo vyksme, ar tik siekiama šį judėjimą atitinkamai įvertinti. Būtent tai ir yra tik Vakarų filosofijos taikymas, nuvertinant spontaniškumą, žaismę ir proceso patyrimą, kurį iškelia Rytų filosofija. Kaip tik dėl žaismės Jurgis Mačiūnas iki šiol yra laikomas didžiu pokštininku, kurio performansai ir kolekcijos vis dar atrodo netikėtos ir keistos. Galbūt, norint tai pažymėti, Kauno bienalės fluxus troleibuse ir buvo eksponuojama muzikinė dėžutė, iš kurios iššokęs spoksojo klounas J.Mačiūno veidu.

Taip pat parodoje buvo gausu pašto meno, tekstilės, įvairių karpinių eksponatų, kuriuos iš pažiūros galėtų sukurti kiekvienas. Ant troleibuso puikavosi fluxus manifesto citata, skatinanti kurti „ne- meno realybę, suvokiamą visų žmonių, ne tik kritikų, diletantų ar profesionalų“. Šį teiginį galėtų papildyti viename iš troleibuso eksponatų pavaizduotas užrašas: „Mačiūnas turėjo geras akis įžvelgti Fluxus“ ir šalia pateikta akies sandara. Užuomina, jog visi turime akis, galinčias įžvelgti fluxus netikėtumą, žaismę ir patirti šį kūrybos procesą. Tad fluxus paroda priminė, jog tai, kas iš pažiūros nereiškia nieko ar net atrodo absurdiška, jei išdrįsime išbandyti ir pasigilinti, gali reikšti labai daug.

Būtų sunku vienareikšmiškai pasakyti, kiek Tolimųjų Rytų filosofija, o kiek Vakarų kultūra paveikė fluxus judėjimą. Konkretūs faktai tokias sąsajas esant įrodo, tačiau labiausiai tai patvirtina realių patirčių galimybės, įvykių scenarijai, kūrybiniai eksperimentai. Kauno bienalėje surengtas projektas parodė, kad fluxus tikrai gali keisti ne tik meno parodų pateikimo būdą, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybės potyrius. O tai turėtų paskatinti atsisakyti išankstinių vertinimų ir suteikti sau galimybę atrasti netikėtus eksperimentus bei procesus.

_______________________

1. Art Journal, 2000. http://www.jstor.org/pss/778097

2. Chapter VI - John Cage. http://ditollalove.blogspot.com/2011/01/chapter-vi-john-cage.html

3. Chapter IX - Nothings. http://ditollalove.blogspot.com/2011/01/chapter-ix-nothings.html

4. Loreta Poškaitė, Žmogaus tapatumo samprata klasikinėje kinų filosofijoje. Kultūrologija, T. 8, Kultūros filosofijos ir meno institutas, Vilnius: 2002.