Gruodis

Mindaugas Grigaitis
www.kamane.lt 2008 12 23 

Prisimenate Kauną populiarinantį šūkį „Kaunas yra gražus“? O plakatą, kuriame gandro snape įkliuvusi varlė kvaksi „Kaunieti, nepasiduok!“? O legendų legendą – „Ir Kaune galima gyventi!“?

Prie jų pridėkime dar vieną neseniai nuskambėjusią istoriją: turizmo agentūros darbuotojai užsienio turistams pažintį su Kaunu pasiūlė pradėti „Akropolyje“, o paprašyti paaiškinti, kas tai yra, atsakė: „didelė parduotuvė“. Turistai mandagiai padėkojo ir patikino, kad ir kitose šalyse yra didelių parduotuvių.

Tai tik keletas istorijų, kurios kalba apie šiandieninį Kauną – savo tapatybės niekaip neatgaunantį miestą.

Tokie liūdnai ironiški pasakojimai stiprina visuomenėje įsitvirtinusius stereotipus apie Kauną kaip provincialų, vartotojišką, turčių ir nusikaltėlių miestą. Šie stereotipai ypač eskaluojami žiniasklaidos priemonėse ir turbūt jau yra tapę gyvybingesni net ir už praeities pasakojimus, įrašytus į Kauno istoriją.

Daug kas prieš atvykdamas į Kauną šį miestą tapatina su laikinosios sostinės mitu. Jį įsivaizduoja kaip europietišką, tarpukario Lietuvos dvasią išlaikiusį miestą, su kuriuo tapatinosi daugybė iškilių rašytojų, poetų, filosofų, istorikų.

Vis dėlto iš dažno atvykėlio pasigirsta, kad Kauno gatvėse pirmiausia pasitinka miesčioniška dvasia, įrašyta anonimiškuose veiduose, kurie savo menkumą ir nepasitikėjimą savimi maskuoja puikybės ir paniekos kaukėmis.

Pasakojimas apie Laisvės alėjoje įsikūnijusią laisvės dvasią, kuri nuolat sovietmečiu į šią gatvę išvesdavo minias „laisvės ir nepriklausomybės dvasia nėščių žmonių“, taip pat dabar atrodo tik graži praeities idilė. Gangrenuojanti pagrindinė gatvė, užgriozdinta trisdešimties metų senumo betono luitais, šiandien greičiau simbolizuoja ne laisvę, o sovietinio režimo traumų paralyžiuotą miesto sielą.

Įvairiaspalviai pasakojimai apie Kauno bohemą taip pat virsta tik ilgesingais prisiminimais. Bohemiška gyvensena, kažkada artinusi miestiečių ir menininkų kasdienybes, nebeturi gyvybės. Kaune ji nebejaučiama.

Bohemą glaudusios kavinės visai išnyko arba prisitaikė prie vartotojiškų miesčionijos poreikių. Menininkai pamažu virsta „stalo menininkais“. Užsidarę savo kambariuose, jie pamažu praranda kūrybinę aistrą ir ima kurti sau ir savo draugams kolegoms.

Vis dažniau tenka išgirsti dar vieną liūdną frazę apie Kauną. Miestas, kuriame buvo teatras. Po Kauno valstybinio dramos teatro reformos kalbama apie mirštantį Kauno teatrą.

Miestas, kuris buvo moderni, europietiška sostinė. Miestas, kuriame miršta Laisvės alėja. Miestas, kuriame užgeso bohema. Miestas, kuriame nyksta teatras.

Tai naujieji pasakojimai apie skausmingas Kauno identiteto prarastis, jo nesibaigiančią melancholiją ir kol kas nerealią viltį, jog beveidiškumas kada nors baigsis.

Kol kas, atrodo, šie naujieji pasakojimai negailestingai naikina Kauno tapatybę kūrusias istorijas apie europietišką laikinąją sostinę, nepriklausomą Laisvės alėjos dvasią ir legendas apie įvairiaspalvį bohemos gyvenimą.

Su paskutiniais bohemos atodūsiais nyksta ir „literatūriniai mitai“ apie Kauną. Atrodo, šį miestą apleidžia ir jame kuriantys rašytojai.

Spalvingos Kęstučio Navako ir Gintaro Patacko nuotykių legendos, buvusios Kauno veido dalimi, jau traukiasi į užmarštį, o pasižvalgius į pastaraisiais metais išleistas Kauno rašytojų grožinės literatūros knygas, sunku rasti autorių, kuris leistųsi į gilesnes šio miesto identiteto refleksijas.

Pamažu grįžtama prie chrestomatinių pasakojimų: Juliaus Kaupo pasakose Kaunas buvo visatos centras; čia gyveno ir kūrė Vaižgantas; čia geriausias mintis Nemunas šnabždėjo mąsliajam Maironiui.

Vargu ar tokie nemirštantys literatūriniai pasakojimai gali padėti mums ieškoti šiuolaikinio Kauno. Vargu ar jie gali kovoti su žiniasklaidoje plintančiais stereotipais.
Tačiau šiuolaikiniai Kauno rašytojai tarsi ignoruoja vienišą melancholijoje paskendusį savo miestą.

Žinoma, negalima reikalauti iš rašytojų prievarta tapatintis su savo miestu. Kūrėjas yra laisvas ir pats renkasi įkvėpimo šaltinius. Vis dėlto tai, kad Kauno rašytojų knygose beveik nėra šiuolaikinio Kauno, skaitytojus nuvilia.

O neviltį dar labiau pagilina literatūros kritika, kuri tarsi susivienija su nuo savo miesto šiandienos atsitvėrusiais rašytojais ir tą uždarumą netgi paverčia jų autentiškumo ženklu.
Prieš dvejus metus literatūros kritikė Audinga Peluritytė straipsnyje „Sapnuojantis Kaunas“ Kauno rašytojus pavadino „ypatinga rašančių žmonių konglomeracija, maitinama nesuprantamų įkvėpimų šaltinių“.

Literatūrologė pirmiausia giria rašytojų produktyvumą: „Vien per 2005 m. pasaulį išvydo beveik 50 knygų.“ Apie įspūdingos Kauno rašytojų knygų leidybos mitus jau kalbėta ne kartą. Kartotis neverta.

Tiesa, A. Peluritytė minėtame straipsnyje nevengia kritikuoti Kauno rašytojų, bet nei iš kritiškų, nei iš giriamųjų replikų nepaaiškėja, ar kritikė pašiepia įvairius stereotipus apie Kauną ir kauniečius, ar juos palaiko.

Iš kalbėjimo tono susidaro įspūdis, kad kritikė, nors ir kalba žaismingai, bet kaunietiškumo stereotipų griauti nebando.

Jos manymu, kauniečių poezijoje „nuolat pabrėžiamas kaunietiškumo matmuo“, kuris yra „toks svarbus šio miesto gyventojams ir atspindi tam tikrus gentinės, gimininės bendruomenės gyvenimo papročius ir įpročius, būdingus apskritai lietuviškam mąstymui ir kultūrinei aplinkai“.

Kalbėdama apie Kauno poetinę tradiciją A. Peluritytė teigia, kad kauniečių poezija „visada atsigręžusi į save, į lietuviškąją realybę su Jono Aisčio debesėlių tankiu ižu ir graudžia graudžia daina ir pasiruošusi ginti savo lietuviškąją tapatybę nuo išorės priešų, užsiverti, hermetizuotis ir sapnuoti. Sapnuoti viską, kas kada nors įvyko, palietė egzistencijos šerdį ir sugraudino“.

Įdomu, kaip šiuos teiginius vertina patys Kauno rašytojai? Mano subjektyvus įspūdis – jie skamba netgi ne ironiškai, o sarkastiškai.

Turbūt kritikės frazės tiksliai apibūdina LRS Kauno skyriaus rašytojų kuriamą tradiciją. Dauguma Kauno poetų greičiausiai audringai paplotų už tokį elegantišką jų sujungimą su poetine lietuvių tradicija.

Štai Robertas Keturakis teigia, kad jam pats didžiausias idealas „yra menininkai, kurie tautinio atgimimo metais – XIX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais – XX amžiaus pradžioje – pateikė ne tiktai idėjų, bet ir nuostatų, be kurių – be Tėvynės, be savo kalbos, be savo tapatybės – kaip paskutiniai aisčių atstovai neturėsime kitos atramos ir apskritai galėsime būti tik tas molis, iš kurio bet kas bet kurioje pasaulio šalyje galės žiesti žaislelius ar sau reikalingas pagalbines priemones“.

Rašytojas tikina, kad labai norėtų, „jog menininkas ir šiuo metu būtų lygiai toks pat ne tik naujų idėjų kūrėjas, bet ir tų amžinų idėjų įtvirtintojas“. O „segmentuota, išpaikinta, suglobalinta“ jaunosios kartos kūrėjų sąmonė nejaučia, kad „tarp tūkstančių praėjusiųjų mano tauta yra vienintelė, tik per Dievo stebuklą išlikusi šioje žemėje“.

Aldona Ruseckaitė tvirtina, kad be klasikos neįmanomas joks šiuolaikiškumas: „Klasika, apie kurią viskas sukasi, – nutolsta, vėl priartėja. Ji gyva, ji turi tvirtą pamatą”.
Pasklaidykime „Nemuną“ bei „Kauno dieną“ ir rasime daugybę panašių Kauno rašytojų pasisakymų. Jų požiūriu, kol mes pamažu tirpstame chaotiškoje postmoderno kasdienybėje, jie stoja ginti tradicijų.

Kad ir kokią didingą misiją sau priskirtų šie rašytojai, kad ir kaip juos palaikytų kritika, vargu ar visi Kauno gyventojai yra nedaloma, vienodai mąstanti „gentinė bendruomenė“, kuriai svarbiausias gyvenimo tikslas – saugotis bet kokios kaitos.
Literatūrinė Vieno lito premija man visada buvo liūdnas įrodymas, kad pasakojimai apie Kauną – gūdžią literatūrinę provinciją – yra pagrįsti.

Ši premija teikiama už: 1) grušišką kūrybingumą, 2) kudirkišką pilietiškumą, 3) vaižgantišką kalbos sodrumą, 4) maironišką tautiškumą.

Negalima paneigti klasikos ir tradicijos svarbos, tačiau toks prisirišimas prie tradicijos, sakyčiau, yra liguistas. Nesistengiu nuginčyti visų čia įvardintų klasikų išskirtinumo. Bet nesusilaikysiu nepaklausęs: ar tokie kriterijai neuždaro šiuolaikinės literatūros, o kartu ir paties Kauno provincialumo aptvare? Ar literatūra, taikanti į šiuos kriterijus, iš tiesų gali padėti mums pajusti mūsų šiuolaikiškumą?

Visada žavi rašytojai, kurie sugeba užčiuopti kintantį laiko pulsą ir įtaigiai mums atverti, jog esame vieninteliai ir nepakartojami pirmiausia todėl, kad gyvename būtent šiuo metu, šioje konkrečioje terpėje. Kadangi ne visada ją suvokiame, viltingai kreipiamės į šiandienos literatūrą, tikėdami, kad galbūt ji mums padės ieškant savęs ir savo laiko.

Atrodo, kad tuo, ką mes patiriame gyvendami čia ir dabar, elitinei literatūrai priskiriami Kauno rašytojai paprasčiausiai nesidomi. Tarsi jie iš tiesų būtų savanoriškai ištrėmę save į gražiomis abstrakcijomis išdabintus pasaulius, kurie nuo šiandieninės mūsų egzistencijos yra nutolę neįveikiamu atstumu.

Galima labai rimtai žiūrėti į literatūrą, mąstyti apie ją daug ir dvasingai, puoselėti „amžinas idėjas“. Gyvenimo laikinumo perspektyvoje ši veikla, kad ir kokia svarbi mums asmeniškai ji būtų, vis tiek atrodo kaip žaidimas.

Tiems, kurie Kauno rašytojų kūriniuose tikisi rasti šiuolaikinio Kauno tapatybės ieškojimų, dažniausiai tenka nusivilti. Didžioji dalis Kauno rašytojų taip užsiėmę amžinųjų idėjų gynyba, jog iš „giluminių dimensijų“ net nenori pažvelgti į miesto kasdienybę.

Turbūt toks jaunas, gyvenime nedaug tematęs kritikas neturėtų mokyti, kaip turi rašyti patyrę kūrėjai. Tikrai nesistengiu to daryti.

Tiesiog kaip skaitytojas, kuris tikisi, jog literatūra prakalbins kasdienybėje pasislėpusią egzistenciją, klausiu: ar Kaunas tikrai yra toks neįdomus, jog apie jį neverta rašyti? O gal rašytojai tiesiog nesugeba atpažinti tikrovės, kurioje gyvena jų skaitytojai, todėl glaudžiasi prie gražių, visiems gerai pažįstamų abstrakcijų?

Jeigu pagal Kauno rašytojų kūrybą spręstume apie Kauno ir kauniečių tapatybę, iš tiesų miestą greičiausiai matytume kaip gūdžią intelektualinę provinciją, paniškai ginančią savo papročius nuo bet kokių bandymų keisti įprastą mąstymo būdą.

Per pastaruosius metus iš „literatūrinių pasakojimų“ apie Kauną turime tik pagal Vieno lito premijos kanonus nukaltas Laimono Inio legendas apie Kauną knygoje „Milžinai ir nykštukėliai“ ir dirbtinai mitologizavimo prieskoniais paskanintą Marko Zingerio romaną „Sezonas su šokėja“.

Žinoma, visų, net ir per vienerius metus išleistų, Kauno rašytojų knygų perskaityti nesuspėju, tad galbūt tokie teiginiai ir per drąsūs. Bet kultūrinė žiniasklaida – tyli. Kalbų apie įtaigią literatūrinę fikciją, apie šiuolaikinį Kauną negirdėti. Atrodo, kad rašytojai nejaučia apsnūdusio Kauno liūdesio, nepastebi, kaip skausmingai jis bando atrasti save.

Visuomenėje įsitvirtinusiems neigiamiems mitams apie Kauną kol kas neatsiranda svarios alternatyvos. Rašytojų tyla atrodo kaip pritarimas, kad laikinoji sostinė yra tik tuščių išorinių stereotipų besivaikantys soliariumų ir grožio salonų lankytojai, girti gatvių chuliganai, gobšūs verslininkai, niūrios, tamsios gatvės, sausakimši švytintys prekybos centrai ir provincijos aptvare užsisklendę menininkai.

Turbūt rašytojams tikrovė yra per daug banali ir per daug purvina, kad iš švytinčių dramblio kaulo bokštų būtų verta į ją nusileisti. Bet ne mums juos moralizuoti. Neverta drumsti jų sapnų apie amžinybę savo trumparegiškais prašymais pasakoti apie mūsų ir miesto šiandieną. Kūrėjo vaizduotė laisva ir neprivalo paklusti skaitytojų reikalavimams.
O mums belieka viltis, kad klaidžiodami gūdžiomis Kauno gatvėmis save ir savo miestą atrasime ir be „talentingojo konglomerato“ įžvalgų.