Režisierius R. Atkočiūnas: „Rimtai kalbėti apie rimtus dalykus šiais laikais yra netgi nepadoru“ 3

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
www.kamane.lt, 2015-09-02
Režisierius Rolandas Atkočiūnas. NKDT archyvo nuotr.

Teatro temomis rašantys žurnalistai ir apžvalgininkai puikiai žino, kaip svarbu atrasti tinkamą laiką pasikalbėti su premjeros užvaldytu režisieriumi. Šį kartą su Dea Loher „Klaros santykių“ režisieriumi Rolandu Atkočiūnu, kurio premjerą išvysime Nacionaliniame Kauno dramos teatre rugsėjo 25, 26, 27 dienomis, susitinkame labai neįprastu metu – po uždaros spektaklio peržiūros, vykstant korekcinėms repeticijoms.

Režisieriaus praktikoje tai bene pirmas atvejis, kai su kūrybine komanda per gana trumpą laiką paruošę spektaklį, jį kaip generalinę repeticiją birželio pabaigoje pristatė teatro trupei. Aktoriai vilkėjo tikruosius kostiumus, o veiksmas vyko išbaigtose dekoracijose. „Turime dar kelias savaites vidinio nervo, antra vertus, šį laiką galima išnaudoti: apgalvoti, pakeisti kai kurias detales“, – laukimo periodą apibūdina režisierius.

Dea Loher pjesė „Klaros santykiai“, dar verčiama „Klaros ryšiai“, parašyta 1999 m. Kodėl ją realizuojate scenoje būtent dabar?

Niekas labai nepasikeitė, galbūt priešingai – sutirštėjo pjesėje keliami klausimai. Prisipažinsiu, tai buvo savotiškas iššūkis man – moteriška dramaturgija ir moteriškas pasaulio pajautimas. Man atrodo, kad ši pjesė labai asmeniška. Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo, išpažinimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes jau stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru. Rimtai kalbėti apie rimtus dalykus šiais laikais yra netgi nepadoru. Dialogai – pasąmonės srautai – gana sudėtingi, norėjosi juos „palengvinti“.

Ką vadintumėte pagrindine spektaklio ašimi / vertikale?

Ši pjesė yra apie mūsų santykius. Ji parodo, kiek mūsų technokratiniame amžiuje išlikę paties žmogaus. Galima apie tai ir nekalbėti. Perskaičius medžiagą, pasidarė įdomu, kas toji Klara, kaip ji suvokia savo buvimą ir kas vyksta su šiuo asmeniu. Ji – viena iš mūsų. Beje, Klara žino, ko nereikia, kas jai trukdo, bet plano neturi. Jos planas eiti per save, veikti savimi, dėl to Klara save aukoja kaip auką, bet niekas šito nepriima. Suprasčiau, jeigu šį kelią pasirinktų mažai apdovanotas žmogus, kuriam trūksta laimės, grožio... Klara neturi jokių fizinių trūkumų, nors turime pripažinti, kad moteris yra tapusi produktu. Grožio industrija veikia. Bet ne mūsų reikalas teisti. Norime šį autorės požiūrį restauruoti, bet ne moralizuoti. Tai lyg savotiška psichoanalizės laboratorija.

Kokius uždavinius skyrėte aktoriams? Per pirmąjį pjesės skaitymą minėjote, kad aktoriai neturėtų susitapatinti su personažais, nes šie vaidmenys – kaukės?

Man norėjosi minimalizuoti teatrą, teatrališkumą. Tai sudėtinga, bet pasirinkus kamerinę erdvę (Rūtos salė – red. pastaba) atsiranda daugiau buvimo, ne deklaravimo, forsavimo. Kalbame šiuolaikine kalba su žiūrovu, lygiavertiškai, nepaliekant didelio skirtumo, ar su juo bendrautume virtuvėje, ar čia.

Sutinkate, kad personažai „Klaros santykiuose“ tarsi groteskiškos figūros? Ypač „aštri“ buvusi mokytoja Elizabet (akt. Inesa Paliulytė)?

Grotesko yra, kadangi Elizabet labiausiai veikiama socialinių aplinkybių. Ji tarsi visuomenės atlieka. Tokių personažų sutiktume gatvėje, jie – labai teatralizuoti. Groteskas nekuriamas specialiai, – jis kyla iš įtampos. Visiems kažko trūksta, vieniems vitaminų, kitiems – bendravimo. Sutikime, kad mus užvaldo šiuolaikinės komunikavimo priemonės per feisbukus, rašant komentarus. Neliko tiesioginio bendravimo. Teatras – ta vieta, kur dar bandoma išlaikyti dialogą su žiūrovu, nesvarbu, kad jie tyli, tačiau klauso. Kiti personažai – santykinai „sveiki“, bet diagnostikas visiems nustatytų neurozes. Kita vertus, ar gali absoliučiai „sveikas“ individas išgyventi? Klara suvokia, kad daugiau tokia būti nebegali. Ne veltui Dea Loher pasirinko trisdešimt penkerių metų moterį. Dantė sakė: „Nuėjęs gyvenimo pusę kelio, aš pasiklydau miško tankmėje...“ Tas pats Kristaus amžius... Tuomet pradeda kilti klausimas, ką aš veiku, kam, ką, ar tai, ką veikiu, tikrai yra tai? Jeigu nekyla šie klausimai, irgi gerai.

Galima sakyti, kad Klara (akt. Gabrielė Aničaitė)veikia lyg sniego gniūžtė: paleista sukelia sniego griūtį, t. y. sugriauna ją supančių žmonių gyvenimo tėkmę.

Yra nusistovėjusi sistema ir bet kas įriedėjęs ją sujudina. Klausimas, ar tai gerai, ar blogai? Ar revoliucijos yra gerai? Istorija rodo, kad ne. Šiuo atveju abejoju, ar Klara revoliucionierė: ji nieko neteigia, ji veikia per save. Bet jos paveikti kiti herojai susieina, apsikeičia vietomis. Įvyksta natūralios slinktys. Kaip ir gamtoje po žemės drebėjimų.

Ar šioje premjeroje žiūrovas išvys socialinį teatrą?

Čia yra daug socialinio teatro, bet rastume ir poetinio. Tą diktuoja ir autorės tekstas, kuris išdėliotas lyg zongai. Tame yra kažkas šiuolaikinio – antikinio.

Scenoje herojai veikia skirtingose erdvėse: stikliniame bute, laukiamojo salėje (scenografas A. Šimonis – red. pastaba)... Naudojate daug buitinių daiktų. Sąmoningai ieškote tiesioginio sąlyčio su esamu laiku?

Daug kas vyksta intuityviai, atkeliauja iš praeities. Pamenate, buvo populiarios laidos, kuriose žmonės gyvendavo už stiklo sienų („Akvariumas“ – red. pastaba)? Dabar statomi stiklo namai. Tai, matyt, kažką reiškia. Iš vienos pusės – savisauga, iš kitos – savęs demonstravimas. Galbūt buities detalių galėjo būti dar daugiau, tačiau norėjosi minimalizmo, vis dėlto akcentuojame santykius.

***

Pabaigoje norisi išduoti, kad spektaklyje gyvai atliekama Peterio Gabrielio daina „Don’t give up“, prancūzų atlikėjo Jean-Marco Zelwerio kūrinys ir arija  Džakomo Pučinio (Giacomo Puccini) operos „Madam Baterflai“. Bent jau taip buvo spektaklio peržiūros metu. Paklaustas, ar nieko nežada keisti, režisierius suintrigavo, kad kūrinių gali būti ir daugiau.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*