Profesija – aktorius. I dalis. Mikrolygmuo 4
„Katedroj“ žibintininkas Motiejus Lauryno klausia: kas yra talentas? Kai šis neturi ką atsakyti, Motiejus sako, kad svarbiausia – nuolankiai tarnauti. Mes tarnaujame ne meno vadovui ar Kultūros ministerijai. Mūsų tarnystė nukreipta į dvasinį ryšį su žiūrovais. Gali būti įvairių priežasčių, kodėl einame į sceną, ir įvairių priežasčių, kodėl jie ateina žiūrėti spektaklio, bet kažkodėl tarp mūsų susikuria ryšys. Jam mes ir tarnaujame.
Toma Vaškevičiūtė
„Į teatrą ateinu tada, kai esu užimta“, – sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorė Nelė Savičenko. Vasario 16 dieną jai bus įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. „Aktoriai vis dar yra valstybės tarnautojai, todėl reikia surašyti jų darbo valandas“, – teigia Henrikas Savickis, aktorius, Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorių profsąjungos pirmininkas. Šiuo metu jis yra ir darbo grupės Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo projektui parengti narys. Į šią grupę iš viešosios erdvės persikėlė rudenį užvirusios diskusijos dėl Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimo. Nors tema, rodos, sulaukė didelio atgarsio, vis dėlto domėdamasi šiuo klausimu pastebėjau, kad spaudoje ji paliesta paviršutiniškai, iš esmės nebandyta atsakyti, kodėl aktoriai nepatenkinti siūlomu įstatymu, nemėginta ieškoti sutarimo tarp skirtingų teatro grandžių. Todėl, kalbėdamasi su teatrologu Andriumi Jevsejevu[i], vadovavimo valstybiniam ir nepriklausomam teatrui patirtį turinčia Greta Cholina[ii] bei aktoriais Roku Petrausku[iii], Henriku Savickiu[iv], Nele Savičenko[v] ir Toma Vaškevičiūte[vi], mėginau išsiaiškinti, kas apibrėžia aktoriaus darbą bei kodėl minėtas įstatymo pakeitimas, iš pažiūros atnešantis daugiau kaitos, taigi ir daugiau naudos, sulaukė didelio nepritarimo. Galbūt tai kažkam padės susigaudyti sudėtingoje teatro situacijoje ar suprasti kitaip mąstančių argumentus.
Kaip ir daugelio kitų sričių menininkų, aktorių darbą gaubia mistikos šydas. Visų pirma taip yra dėl to, kad jų kasdienybė nėra lengvai apibrėžiama – žodžiai repetuoti ir vaidinti gana abstrakčiai nusako tai, kuo jie užsiima prieš ar per kiekvieną pasirodymą scenoje. Taigi, ką aktoriai veikia darbe? Kuo turi rūpintis dirbantys pagal darbo sutartį ir laisvai samdomi, biudžetinių teatrų ir nepriklausomų trupių kūrėjai? Kaip gyvenimas keičiasi etato netekusiems? Kuo aktoriai išskirtiniai tarp kitų menininkų? Kaip sudaromas jų atlyginimas ir kodėl jie vis dar turi valstybės tarnautojų statusą? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus.
Vaidmenys ir repeticijos
„Į teatrą ateinu tada, kai esu užimta, – teigia N. Savičenko. – Turiu būti geros formos, adekvati spektakliui, pasiruošusi vaidmeniui. Turiu repetuoti. Repeticijos vyksta ne tik vaidmenį kuriant: LNDT aktoriai prieš kiekvieną pasirodymą renkasi anksčiau, pereina tam tikras mizanscenas, pasitikrina tekstus, ritminius dalykus. Kai susirenkame po ilgesnio laiko, pavyzdžiui, po atostogų, darome spektaklio perbėgas – su apšvietimu ir su garsu pereiname viso spektaklio mizanscenas. Prieš kai kuriuos spektaklius, tarkime, „Lilijomą“, perbėgas darome kiekvieną kartą. Toks pat principas galioja ir Oskaro Koršunovo teatre (OKT). Jei Oskaras neišvykęs, prieš pasirodymus visada repetuojame. Jei darbe nesu užimta, ateinu žiūrėti, kaip vaidina kiti. Dabar spektaklį statys Krystianas Lupa, būtų įdomu sudalyvauti jo repeticijose. LNDT taip daro visi: dažnai sutinku premjeras ar repeticijas stebinčius kolegas. Kiek ir kaip aktorius dirba, priklauso nuo jo sąmoningumo laipsnio. Kas gali pamatuoti tavo darbą, jei naktį nemiegi ir galvoji apie vaidmenį? Arba jei ateini į teatrą tik pažaisti šachmatais su kolegomis? Joks teatro vadovas to nesuformuluos.“
Pagal neterminuotą sutartį tame pačiame teatre dirbanti aktorė T. Vaškevičiūtė sako: „Darbo diena teatre priklauso nuo vaidmenų – kiekvienas spektaklis yra kaip atskira planeta. Vieniems visi aktoriai pasiruošia individualiai. Kitiems, ypač tiems, kur yra daug techninių detalių, tarkime, „Broken Heart Story“, ruošiamės pereidami visas mizanscenas nuo pradžios iki galo, tada padarome pertrauką ir vaidiname žiūrovams. Be repeticijų yra ir kitų dalykų, bet jie – individualūs, ruošdamasi pasirodymams aš juos darau namuose. Laikotarpiais, kai kuriame naujus vaidmenis ir vaidiname senesnius, teatre būname nuolat. Pavyzdžiui, pasibaigus „Išvarymui“, iki rytinės repeticijos lieka 9 valandos. Kartais juokaujame, kad nereikia eiti namo.“
Laisvai samdomas aktorius R. Petrauskas teigia: „Dieną prieš pasirodymą mintys jau nukreiptos į spektaklį, o į teatrą ateini bent prieš 2 valandas. Ar bus repeticija, priklauso nuo režisieriaus. Tad prieš vienus spektaklius ateini repetuoti, prieš kitus – pasiruošti fiziškai arba psichologiškai. Visada apšylu balsą, kad nekliūtų žodžiai, kad kvėpavimas būtų laisvas ir girdėtųsi balsas. Spektaklio tekstas, jei spektaklis nuolat vaidinamas, manyje visuomet yra. Kartojuosi, jei esu apie porą mėnesių nevaidinęs. O toliau priklauso nuo vaidmens. Prieš vieną pasirodymą ateinu ir gerai pasportuoju, kad įgaučiau tonusą, turėčiau žvėriškos energijos. Prieš kitą padarau kvėpavimo pratimus, kad įsimagnetinčiau, įsižeminčiau. Yra vienas spektaklis, prieš kurį specialiai nieko nedarau – jis interaktyvus, turiu būti su žiūrovais, todėl labiau stengiuosi pajausti, kokia yra ta diena, pasiduoti tėkmei.“
Nors laisvai samdomi aktoriai nėra įpareigoti repetuoti, kalbintieji teigia, kad jų požiūris į darbą nepriklauso nuo teatro, kuriame jie dirba. T. Vaškevičiūtė, po vieną spektaklį vaidinanti ir NKDT bei „Domino“ teatre, sako: „Kituose teatruose į sceną einu jausdama tokią pačią atsakomybę. Bet tai – mano pačios pasirinkimas ir nemanau, kad tai gali apibrėžti koks nors įstatymas.“ Trijuose OKT spektakliuose vaidmenis turinti N. Savičenko pastebėjo, kad „OKT, kuriame nėra pagal darbo sutartis dirbančių aktorių, yra nustatytas repeticijų laikas, ir, jei aktorius negali dalyvauti, turi derinti tai iš anksto“.
Įsipareigojimai, atsakomybės ir kiti rūpesčiai
Nors scena iš darbo sutartimis neįpareigotų aktorių reikalauja tokio pat profesinio indėlio, šiems dar tenka ir kita veikla, kurią biudžetiniuose teatruose atlieka vadybininkai, administratoriai ir buhalteriai. „Kai esi laisvai samdomas, – sako R. Petrauskas, – viską turi organizuotis pats: deriniesi grafikus, dėliojiesi repertuarą, išrašinėji sąskaitas, skaičiuoji mokesčius, kuriuos turi sumokėti. Toks organizavimas atima šiek tiek laiko. Aš šių reikalų nesuprantu, visada stengiuosi prašyti pažįstamų, kad man juos sutvarkytų. Dienų dienas galiu analizuoti, ieškoti ir kurti meno, bet ne sutarčių srityje.“
Taip pat R. Petrauskas atkreipia dėmesį, kad darbo sutartis biudžetiniuose teatruose vilioja tuo, jog čia, priešingai nei mažo biudžeto teatruose ar trupėse, prieš spektaklius aktoriai neturi techninių spektaklio aptarnavimo rūpesčių: „Visada norėjau daryti savo, aktoriaus darbą, kai gali ateiti į repeticiją ir repetuoti. O, pavyzdžiui, su „Degam“ trupe mes viską darome patys. Patys skambinamės ir organizuojame, patys susinešame dekoracijas ir jas vežame, patys vairuojame. Turėjome spektaklį „Berniukas ir žuvėdros“ pagal gruzinų šešėlių teatro metodą. Ryte iš 6 aukšto susitempdavome dekoracijas į autobusiuką, prisikraudavome jį pilną metalo ir dėžių, tada nuvažiuodavome į teatrą, išsikraudavome, susistatydavome dekoracijas, dar susitardavome su technikais. Po viso to repetuodavome ir galiausiai, kai jau atrodydavo, kad per dieną labai daug nuveikėme, vaidindavome žiūrovams. Man patinka, kad filmavimo aikštelėje tau nereikia rūpintis, kaip prisitaikyti prie aplinkos, kaip filmuoti, kaip paleisti dūmų... Man atrodo, kad ne aktorius tai turi daryti. Jis turėtų susitelkti į personažą, galvoti, kaip geriau jį sukurti, kaip papildyti bendrą kūrinį.“
Reikia pastebėti, kad pagal darbo sutartis dirbantys aktoriai turi daugiau įsipareigojimų ir, pavyzdžiui, negali atsisakyti naujo vaidmens repeticijų dieną, trukdančių jam susikoncentruoti į vaidmenį, kurį reikės vaidinti vakare. „Kai turiu sunkius vaidmenis, tą dieną stengiuosi susitelkti į vakarinį spektaklį ir atsisakyti bet kokių kitų dalykų, nes kitaip man sunkiau sekasi, – pastebi T. Vaškevičiūtė. – Pavyzdžiui, vien „Išvarymas“ ar „Katedra“ yra pakankamas krūvis. Kartais juos turime vaidinti po visos dienos naujo spektaklio repeticijų. Todėl man atrodo, kad kartais aktorius turėtų teisę gauti išimtis – galimybę tą dieną atsisakyti naujo vaidmens repeticijos, pasirinkti tik pasirodymą žiūrovui.“
Taip pat darbo sutartimis teatrui įsipareigoję artistai neturi (ar beveik neturi) galimybės nedalyvauti naujame pastatyme, kuriam yra paskirti. „Negaliu rinktis, su kuo dirbti arba atsisakyti pasiūlyto vaidmens. Kiekvienas spektaklis reikalingas teatrui, jis yra teatro politikos dalis. Jei aš pasakysiu ne, kyla klausimas: kodėl aš esu tame teatre?“ – sako N. Savičenko.
Tuo tarpu laisvai samdomi aktoriai turi daugiau galimybių rinktis. „Esu atsisakęs darbų, matydamas, kad jie nenaudingi mano profesiniam tobulėjimui, – teigia R. Petrauskas. – Žinoma, tai yra didelė prabanga. Bet kartais atsisakius vieno, atsiranda du kiti, kurie suteikia turtingos patirties. Yra daug pagal darbo sutartis dirbančių aktorių, kurie stengiasi dirbti kuo geriau net gaudami prastus vaidmenis ir prastus, savo amato neišmanančius režisierius.“
Terminuotų darbo sutarčių ir socialinių garantijų problema
Kultūros ministerijai pasiūlius įvesti terminuotas darbo sutartis, kilo nuogąstavimų, kad pasikeitus teatro vadovui bei pasibaigus sutarties terminui su aktoriais nebus pratęsiamos sutartys. A. Jevsejevas linkęs nedramatizuoti: „Dabar daugybė žmonių dirba pagal vienkartines sutartis. Visų Lietuvos valstybinių teatrų pastatymuose apstu taip dirbančių aktorių. Jei spektaklis yra lankomas, reikalingas, vertingas, jis ir toliau bus rodomas net ir pasikeitus vieno ar kito teatro meno vadovybei. Ir tai anaiptol nereiškia, kad jame vaidinantys aktoriai nebeturės darbo – jie galės toliau dirbti kaip laisvai samdomi artistai.“
Situaciją, kai terminuotą darbo sutartį turėjęs aktorius tampa laisvai samdomu, iliustruoja H. Savickis: „Anksčiau teatre turėjau terminuotą sutartį. Mirė keli aktoriai, teatras atšaukė spektaklius, kuriuose jie vaidino, ir aš likau be vaidmenų. Tuometis teatro meno vadovas Gintaras Varnas turėjo kitą komandą ir į naujus spektaklius manęs neėmė. Terminas baigėsi, sutartis pratęsta nebuvo. Vėliau gavau 3 vaidmenis Kauno mažajame teatre, 3 vaidmenis Kauno kameriniame teatre, dirbau su Rūta Staliliūnaite, mane pakvietė „Laimingi žmonės“. Trejus metus buvau laisvai samdomas. Viską rašydavausi – reikėjo planuoti, manęs klausdavo, kaip aš užimtas, repertuarą dėliojausi pats. Per mėnesį vidutiniškai išpuldavo po 14 spektaklių, man pavyko sukurti gražių dalykų.“
Kalbėdamas apie savo patirtį, jis kelia vieną opesnių klausimų: „Problema buvo ta, kad žinojau, ką darysiu šį ir ateinantį mėnesį, o toliau tik vienas kitas vakaras būdavo užimtas. Neturėjau jokių garantijų. Jei susilaužyčiau koją, iš ko reikėtų gyventi? Kai esi laisvai samdomas, negali susirgti, negali turėti vaikų, jei prastai su sveikata, geriau mirk greitai, kad nereikėtų gulėti ligoninėje...“ H. Savickio teigimu, aktorius yra išskirtinis menininkas, nes pagal savo darbo specifiką negali dirbti vienas, priklauso nuo kitų – teatro organizacijos, režisieriaus, kolegų: „Aktorius laukia, kol jį pakvies. Yra daug nelaimingųjų, taip ir nesulaukusių vaidmens, kuriame galėtų atsiskleisti.“ Taip pat jis atkreipia dėmesį, kad, prieš gaudamas darbo sutartį, kiekvienas artistas daug kartų pereina atranką: per stojamuosius egzaminus, studijų metu, įsidarbindamas, galiausiai gaudamas vaidmenį. Augti ir tobulėti jis gali tik vaidindamas: „Kaip muzikantui groti, dailininkui – piešti, taip aktoriui reikia nuolat eiti į sceną.“
Aktorių darbo vertinimas ir atlyginimai. Biudžetiniai teatrai
„Jei 5 kartus per mėnesį vaidini masinėse scenose, – N. Savičenko nusako darbo skirtinguose vaidmenyse skirtumus, – tavo apkrovimas skiriasi nuo darbo, kuris tenka pagrindinio vaidmens atlikėjui – šis 2–3 valandas scenoje išgyvena sudėtingiausią gyvenimą. „Katedroje“ mano vaidinamai Abatei yra pora scenelių, o „Lilijome“ jau turiu vaidmenį. Nors jis yra antraplanis, bet sudėtingesnis ir dramaturgijos, ir laiko, kurį praleidžiu scenoje, atžvilgiu.“ Tai – viena priežasčių, kodėl aktoriaus darbą įvertinti nėra paprasta. A. Jevsejevas atkreipia dėmesį, kad aktoriaus darbo vertinimas yra subjektyvus ir priklauso nuo vertintojo (kritiko, režisieriaus, kolegos) pažiūrų ir skonio. Vis dėlto, norint su aktoriumi atsiskaityti sąžiningai pagal jo darbo indėlį ar rezultatus, reikia pamėginti tai padaryti bent santykinai.
H. Savickis pristato įstatymais apibrėžtą atlyginimų tvarką biudžetiniuose teatruose: „Yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 511, kuriame nustatyta biudžetinių įstaigų darbuotojų apmokėjimo tvarka. Visi darbuotojai gauna atlyginimus pagal koeficientą, o vienas koeficientas vertas 122 litų (35 eurų). NKDT vidutinis kūrybinio darbuotojo koeficientas yra 12,6, maksimalus koeficientas aktoriui yra 18,8. Daugiau jam atlyginimo kelti negalima. Koeficientas kiekvienam priskiriamas pagal meistriškumą ir nuveiktus darbus, gali būti pakeliamas arba sumažinamas atestacijų metu. Nuo šių metų liepos 1 d. visiems kultūros darbuotojams atlyginimai pakelti 2 koeficientais, atlyginimas, atskaičius mokesčius, padidėjo apie 160 litų (46 eurais). Taip pat aktoriai gauna priedą už suvaidintus spektaklius, juos kiekvienas teatras skiria pagal savo sistemą. NKDT jau 3 mėnesius įvesta nauja tvarka: skaičiuojama, kiek ir kokio lygmens vaidmenų aktorius atliko per ketvirtį, ir, turintiems aukščiausią balą, prie pastovios atlyginimo dalies išmokamas 100 proc. priedas (t. y. jis gauna dvigubą algą, daugiau biudžetininkams mokėti negalima), turintiems mažesnį balą – 80 proc. ir t. t.“
Panaši sistema taikoma ir LNDT. Tačiau, anot T. Vaškevičiūtės, anksčiau priedas priklausė ir nuo naujai kuriamų vaidmenų, o dabar, visiems padidinus atlyginimus, panaikintas: „Už naujus pastatymus mums nemoka, nuo naujų vaidmenų atlyginimas nepriklauso. Pernai iš teatro neišėjau: statėme „Mūsų klasę“, tada „Barikadas“, atvažiavo Saara Turunen, dirbome su „Broken Heart Story“ ir galiausiai kūrėme „Demokratiją“. Visą laiką dirbome. Be to, kai teatras ruošiasi premjerai, rodoma mažiau spektaklių. Pavyzdžiui dabar, beveik 2 savaites prieš K. Lupos premjerą, Didžioji scena bus visą laiką užimta.“ Taigi, galima sakyti, kad aktoriaus darbo krūvis šiame teatre išlieka arba padidėja, bet už jį, atitinkamai, mokama mažiau arba atlyginimas nesikeičia. Apie panašią situaciją, kai nauji vaidmenys kuriami vienas po kito, kalbėjo ir H. Savickis. Jis atkreipė dėmesį, kad esant dideliam užimtumui nelieka galimybių ne tik kurti, bet ir dirbti kituose teatruose: „Pavyzdžiui, Kauno mažajame teatre turėjome spektaklį „Katytė P“, režisierius norėjo repetuoti, bet aš negalėjau ir vietoje manęs pakvietė kitą aktorių.“
Anot G. Cholinos, jos vadovavimo Vilniaus mažajam teatrui metu priedą prie atlyginimo lėmė kelios dedamosios. Iš pradžių jos buvo trys: priedas priklausė nuo viso teatro veiklos efektyvumo, kuris sezono metu galėjo kisti, ir nuo to, keliuose spektakliuose bei kokio sudėtingumo vaidmenis per mėnesį atliko aktorius. „Vaidmenų sudėtingumą dešimtbalėje skalėje įvertindavo režisierius, – sako buvusi teatro vadovė, – nes jis geriausiai gali pamatuoti kūrybinį aktoriaus indėlį.“ Vėliau, kaip pasakoja G. Cholina, šį principą papildė ir dalis už kuriamus vaidmenis: „Biudžetiniame teatre pagal darbo sutartis dirbantys aktoriai honorarų už naujus spektaklius negaudavo, repetuodavo už bazinį atlyginimą. Čia pastebėjau, kad kai kurie taip užimti nuolat – iš vieno spektaklio eina į kitą. Tad skaičiuodama priedą pridėjau papildomą dedamąją, kad daugiau dirbantis aktorius būtų labiau motyvuojamas, finansine prasme užimtų geresnę poziciją nei naujame pastatyme mažiau dirbantis aktorius. Visų darbą norėjosi sąžiningai įvertinti, dėl to priedų mokėjimo sistemą nuolat tobulinome.“
H. Savickis atkreipia dėmesį, kad „aktoriai vis dar yra valstybės tarnautojai, todėl jiems reikia surašyti ir darbo valandas. Manau, kad tai nėra normalu. NKDT kolektyvinėje sutartyje yra reglamentuota, kad mes kažkiek laiko skiriame individualiam pasiruošimui, todėl jei auditoriai domisi, kur mūsų kūrybiniai darbuotojai, visada galime pasakyti, kad jie ruošiasi savarankiškai. Kitas sprendimas gali būti projektinis požiūris: darbui atlikti reikalingas tam tikras darbo valandų skaičius. Taigi, valandas galima surašyti, o kaip tie žmonės jas panaudoja – tai jų reikalas. Jie turi parodyti rezultatą, kuris tenkina visas puses. Bet biudžetinėse įstaigose tokio principo taikyti negalima“.
Aktorių darbo vertinimas ir atlyginimai. Nepriklausomi teatrai ir aktoriai
Nepriklausomuose teatruose situacija yra kitokia. Paprastai aktoriai juose laisvai samdomi, teatrai atsiskaito už konkretų darbą – po premjeros už vaidmens sukūrimą ir vėliau už kiekvieną vaidinimą. Pasak Anželikos Cholinos šokio teatro (A|CH) įkūrėjos G. Cholinos, taip yra, nes nepriklausomi teatrai neturi pastovių, bent minimalių, pajamų ar finansavimo iš Kultūros ministerijos ir nenori prisiimti aktorių išlaikymo naštos, kol negali sau ir jam garantuoti pastovaus repertuaro. Nepriklausomi teatrai gali būti finansuojami (ir tai tik iš dalies) iš Kultūros tarybos skiriamų lėšų, o kad toks finansavimas būtų paskirtas, reikia pereiti atranką. „Norėdami išlikti tokiose aplinkybėse, nepriklausomi teatrai turi būti ne tik kūrybingi ir kovingi, bet ir lankstūs bei labai taupūs“, – sako jau 15 metų dirbančio teatro vadovė.
Šalia finansinių sunkumų nepriklausomi teatrai susiduria su problema, kai sudėtinga suderinti visų aktorių repertuarus, nes visi jie dirba keliuose teatruose. G. Cholina pateikia pavyzdį: „A|CH teatro spektaklyje „Ana Karenina“ dalyvauja artistai iš 5 teatrų. Nelengva suderinti, kad jie visi galėtų vaidinti vienu metu: dažnai teatrai laukia vieni kitų repertuarų, nes vienas ar kitas pagal darbo sutartį dirbantis artistas yra samdomas kito teatro spektakliams. Taip susiformuoja uždaras ratas. Vieno teatro repertuare įvykęs pakeitimas gali priversti keisti kito repertuarą, nes per artistus jie visi tarpusavyje susiję. Tokia yra teatrų vadovų kasdienybė: jų galvose yra visų artistų visi repertuarai, o planuoti į priekį – sudėtinga. Šis pavyzdys rodo, kad pagrindinių artistų branduolį būtina turėti įdarbintą pagal darbo sutartį.“
R. Petrauskas kalba iš laisvai samdomo aktoriaus perspektyvos: „Su manimi atsiskaitoma per autorines sutartis arba individualią veiklą. Autorinės sutartys jau išeina iš mados, nes teatrai turi mokėti didelius mokesčius. Jei turėčiau pinigų, mielai nusisamdyčiau agentą, kaip tai daro aktoriai užsienyje. Juk visada nori darbo kuo daugiau ir kuo kokybiškesnio, bet taip pat nori gauti už jį pinigų. Kita pusė savo ruožtu siekia naudos sau, tad nori mokėti mažiau... Sudėtinga tai derinti pačiam. Manau, kad menininkams turėtų būti sudaromos tokios sąlygos, kurios leistų turėti žmogų, suderinantį jo finansinius ir buhalterinius dalykus.“ Dirbdamas su skirtingomis organizacijomis ir vaidindamas vidutiniškai 6–7 kartus per mėnesį, R. Petrauskas sako, kad neišgyventų, jei nebūtų papildomos veiklos: filmavimų, įgarsinimų, renginių, koncertinės veiklos su grupe „Neteisėtai padaryti“.
Atlyginimo derinimo problemas mini ir T. Vaškevičiūtė: „Prisimenu būseną, kai reikia suderinti savo atlyginimą, parduoti save kaip prekę. Bet ką parduoti lengviau nei save. Kitų akyse tampi nieko neveikiančiu kvailiu, kovojančiu už kelis šimtus eurų į savo sąskaitą. Gaila, kad dėl mokesčių naštos iš autorių buvome paversti individualios veiklos vadybininkais, už vaidmenį kine pildančiais sąskaitas faktūras.“
Atestacijos
Anot H. Savickio, bazinį neterminuota sutartimi įdarbinto aktoriaus atlyginimą lemia koeficientas, kuris aktoriui nustatomas atestacijos metu. Taigi, daugelio biudžetinių aktorių atlyginimas priklauso nuo atestacijų. H. Savickis atkreipia dėmesį, kad „Lietuvoje atestacija yra popierinė. Balai paliekami tokie, kokie yra, arba, kaip girdėjau apie Šiaulių dramos teatrą (ŠDT), vadovai norėjo paskirti aukščiausią balą visiems aktoriams vienodai (tiesa, Kultūros ministerija to nepatvirtino). Taip pat yra moralinis atestacijų aspektas. Tuometis KVDT (dabar NKDT) meno vadovas G. Varnas, nugirdęs apie ŠDT atestaciją, pareiškė, kad jis yra už tikrą, o ne popierinę atestaciją. Vykdydami meno vadovo nurodymą, komisijos nariai taip įvertino savo kolegas, kad kai kurie aktoriai nesisveikina vienas su kitu ligi šiol, nors alga padidėjo ar sumažėjo tik po 50 litų. Komisija buvo sudaryta iš teatro aktorių. Kaip aš galiu vertinti savo kolegą?“
Klausimą apie vertinimo objektyvumą kelia ir A. Jevsejevas: „Kaip gali žmogus, turintis visiškai kitą ideologiją, vertinti, ar kuris nors aktorius yra geras, talentingas, ar jis yra reikalingas trupei? Greičiausiai nė vienas nebūtų reikalingas, bet ne dėl to, kad jis yra blogas, o dėl to, kad vertintojas turi kitą estetinę pasaulėžiūrą, kitą teatro viziją.“
H. Savickio teigimu, nors atestacijos turi vykti kas 3 metus, NKDT paskutinė buvo prieš 4 ir vadovai nepasinaudojo galimybe kūrybiniams darbuotojams padidinti algas. Aktorius pasakoja, kad dabar pirmam atestacijos etapui pakviesti ne teatro darbuotojai – Vidmantas Bartulis, Gintaras Makarevičius, Petras Venslovas. Kitame etape šių žmonių paskirtus vertinimus tvirtins komisija iš 4–6 Kultūros ministerijos paskirtų asmenų ir profsąjungos atstovo. H. Savickis palaiko atestacijų principą, bet mano, kad reikėtų tobulinti: „Kai aktorius dirba pagal terminuotą sutartį, jis nėra atestuojamas. Vadinasi, jis tampa rinkos dalyviu – jį perka arba ne, jo kainą nustato rinka. Kas garantuos, kad aktoriams mokės tiek, kad jie galėtų išgyventi?“
A. Jevsejevas savo ruožtu mano, kad atestacijos nėra teisingas principas: „Kai kurie aktoriai kalba apie atestaciją kaip apie kažkokį neva humanišką, teisišką būdą. Bet būdą kam? Ogi būdą pasakyti aktoriui, kad jis nebereikalingas. Dabar klausimas: esant dabartinei sistemai, kur tas atestacijos keliu iš teatro kolektyvo eliminuotas aktorius ras darbą? Tikrai ne valstybinėje sistemoje, kurioje kadrų rotacija beveik nevyksta. Vadinasi, toks aktorius būtų eliminuotas ne tik iš konkretaus teatro, bet, greičiausiai, ir iš visos valstybinių teatrų sistemos. Kitaip tariant, „aktorių teisių gynėjai“ (sąmoningai ar ne visai) siekia, kad blogą, nenaudingą, nepatogų aktorių būtų įmanoma eliminuoti, o įstatymo pataisų šalininkai (sąmoningai ar ne visai) siekia, kad būtų atidaryta rinka ir aktorius turėtų galimybę garbingai pakeisti darbo vietą, kolektyvą, pereiti ten, kur potencialiai turės darbo ir jam nereikės sėdėti rūkykloje ir keiksnoti valdžios, Dievo, likimo ar situacijos beviltiškumo.“
Socialinės garantijos
Kalbant apie pagal darbo sutartis dirbančius ir nepriklausomus aktorius, ši tema, rodos, skaudžiausia. A. Jevsejevas įspėja: „Daugelis nepriklausomų aktorių norėtų tokių socialinių privilegijų, kokias turi pagal darbo sutartis dirbantys aktoriai. Kiekvienas žmogus rūpinasi savimi, tai normalu. Bet nereikia apsiginklavus skambiomis frazėmis apsimetinėti, kad kovoji už tiesą, už teatro ateitį ir panašiai. Tai nėra kova už tiesą, tai – kova už savo asmeninį saugumą.“
Taigi, ką aktoriams reiškia socialinės garantijos, kam ir kokiu būdu jos turėtų būti suteikiamos? Pasak G. Cholinos, specifinis laikas teatre – ne sezono metas. Vasarą ir aktoriai, ir spektaklius aptarnaujantis personalas gauna atlyginimą, bet kai nėra naujų pastatymų repeticijų, būti darbe jų nereikalaujama. „Ar reikia imituoti darbą?!“ – klausia buvusi VMT vadovė. Anot jos, vasara yra tinkamas metas repetuoti naujus spektaklius nepriklausomiems teatrams, nes tuo metu aktoriai paprastai laisvi nuo įsipareigojimų biudžetiniuose: „Žinoma, reikia suprasti, kad artistams irgi sunku: jie atidirbo visą sezoną, jų kūnai žvėriškai pavargę. Tad A|CH teatras sugalvojo rengti kūrybines stovyklas prie jūros ir statyti spektaklį ten, kad vieną pusdienį jie galėtų repetuoti salėje, o kitą – eiti į paplūdimį.“
Laisvai samdomiems aktoriams socialinės garantijos – ir ligos, motinystės, senatvės pensijos draudimai, ir atostogos – jų pačių reikalas. R. Petrauskas: „PSD moku pats, o jei nemoku, negaliu nueiti į polikliniką. Pensija, rodos, man nesiklaupia. Aš nelabai apie tai galvoju, nes kai tik pradedu tuo rūpintis, tuoj pradeda skaudėti galvą. Atostogas gali planuoti pagal savo grafiką – kada esi laisvas, tada jos ir bus. Tik už jas niekas nemokės. Taigi, turi taupyti.“ H. Savickio manymu, aktoriai, dirbantys su vienkartinėmis arba terminuotomis darbo sutartimis, išvis negali turėti šeimų. „Ypač pažeidžiamos yra moterys ir aktoriai, auginantys neįgalius vaikus. Socialiai pažeidžiamiems darbuotojams, dirbantiems pagal neterminuotas sutartis, yra numatytos socialinės garantijos ir lengvatos, bet vienkartinė arba terminuota sutartis neleidžia jomis pasinaudoti“, – sako jis.
H. Savickis atkreipia dėmesį, kad gali būti įvairių variantų, kaip nustatyti darbo santykius su biudžetiniuose teatruose dirbančiais aktoriais: „Vokietijoje reikia viename teatre išdirbti 15 metų, tada pasirašoma neterminuota sutartis, Suomijoje – 10 metų. Olandijoje nors truputį padirbęs aktorius vėliau 2 metus turi teisę į didelę pašalpą.“ R. Petrauskas minėjo Prancūzijoje taikomas socialines garantijas laisvai samdomiems, su prastovomis dirbantiems aktoriams. NKDT aktorių profsąjungos pirmininkas atkreipia dėmesį, kad būtent dabar yra laikas, kai „valstybė turėtų apsispręsti, ar nori puoselėti kultūrą. Jei taip – turėtų išlaikyti ją skleidžiančius žmones ir nutarti, kokį modelį pasirinkti“.
Taigi, kita problema – vyresnės kartos aktoriai. G. Cholina atkreipia dėmesį, kad įstatyme galėtų būti pagalvota apie artistus, kurie 15 ar daugiau metų atidavė vienam teatrui ir siūlo sudaryti jiems išskirtines sąlygas: „Šioje situacijoje reikia supratimo. Jei jie tam tikru momentu atidavė geriausius metus ir vaidino, sakykime, 15 spektaklių per mėnesį, jie užsitarnavo būti tame teatre, nes nuosekliai jį kūrė. Su jais galėtų būti sudaroma neterminuota sutartis, sudaromos galimybės rinktis vaidmenis ar vaidinti kiek leidžia sveikata.“
„Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų teatre yra Vaiva Mainelytė, – sako T. Vaškevičiūtė. – Žinoma, ji scenoje pasirodo rečiau negu aš. Galbūt net ir sveikatos nebūtų tiek kartų vaidinti. Ateis laikas, kai ir aš dirbsiu mažiau.“ Paklausta, ar vis dar mano, kad nebebūtų aktorė, jei įstatymas panaikintų neterminuotas darbo sutartis, ji atsakė: „Aš nežinau, kas šitaip pavertė mano žodžius. Tai keista situacija, jie buvo ištraukti iš konteksto visiškai nesigilinant. Pati tokią interpretaciją sužinojau, kai kolegos ėmė mane kritikuoti. Ar turėčiau aiškintis?“
Dėl socialinių garantijų vyresnės kartos menininkams pritaria ir laisvai samdomas R. Petrauskas: „Terminuotų sutarčių sistema gal ir gera, man atsiveria didesnės galimybės. Bet labai gaila vyresnės kartos aktorių, kurie teatrui daug davė. Tokie aktoriai kaip Regimantas Adomaitis, Vaiva Mainelytė, Gediminas Girdvainis, Vytautas Paukštė negali pakelti tiek vaidmenų, kiek jauni. Norėtųsi, kad jie nebūtų skriaudžiami. Bet tiems, kurie jaunesni ir pūna savo etatuose, norisi spirti į užpakalį: yra daug žmonių, norinčių dirbti, o ne šiaip gauti pinigus!“
Iš pokalbių su pašnekovais tapo akivaizdu, kad dabartinėje teatrų sistemoje aktoriai, dirbantys pagal darbo sutartis biudžetiniuose teatruose ir dirbantys kaip laisvai samdomi, turi skirtingas darbo sąlygas, už jų darbą atsiskaitoma pagal skirtingus principus, jiems suteikiamos netolygios socialinės garantijos. Tai – viena priežasčių, sukelianti daug nerimo, nes baiminamasi, kad visą gyvenimą biudžetinėje sistemoje dirbę aktoriai nesugebės prisitaikyti prie sąlygų, kuriose vos išgyvena laisvai samdomieji. Situacija opi, nes kiekvieno aktoriaus darbas priklauso nuo skirtingų veiksnių ir sudėtinga jį įvertinti. Biudžetiniuose teatruose tai priklauso nuo kolegų, režisieriaus arba vadovo požiūrio, o atestacijų klausimas nėra išspręstas. Vargu ar laisvosios rinkos sąlygomis aktoriaus darbas būtų įvertinamas objektyviai – šiuo metu jie nuolat priversti daryti kompromisus tarp įdomaus, profesiniam augimui sąlygas sudarančio ir atsiperkančio darbo. Tokioje situacijoje ypač pažeidžiami vyresnės kartos aktoriai, didelę savo gyvenimo dalį praleidę aktyviai dirbdami biudžetinių teatrų scenose.
Bus daugiau.
___________________
[i] Andrius Jevsejevas, 31 m., teatrologas, nepriklausomas teatro kritikas, dirbęs OKT/Vilniaus miesto teatre, Kauno dramos teatre, Vilniaus mažajame teatre, Tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Šiuo metu dirba pagal individualios veiklos pažymą ir autorines sutartis.
[ii] Greta Cholina, 36 m., A|CH teatro įkūrėja bei vadovė nuo 2000 m., 4 metus vadovavo Vilniaus mažajam teatrui.
[iii] Rokas Petrauskas, 26 m., laisvai samdomas aktorius, šiuo metu vaidina spektakliuose: „Žavūs nerangumai“, „Pelytė – Zita“ (trupė „Degam“), „Sesuo“ (Kauno mažasis teatras), „Kovos klubas“ (Valstybinis jaunimo teatras), „Kaligula“ („No Theatre“), „Ričardas 2: postfactum“ (Artūro Areimos teatras), „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Persikūnijimai“ (Keistuolių teatras) – vidutiniškai 6–7 spektakliai per mėnesį.
[iv] Henrikas Savickis, 44 m., Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, kurį laiką dirbęs kaip laisvai samdomas, dabar – pagal neterminuotą darbo sutartį; NKDT aktorių profsąjungos pirmininkas; darbo grupės Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo projektui parengti narys. Šiuo metu vaidina spektakliuose „Akmenų pelenai“, „Amerika pirtyje“, „Astrida“, „Balta Drobulė“, „Barbora“, „JAH“, „Kiškis pabėgėlis“, „Laimingi“, „Mano brangioji Pamela“, „Priežastys ir pasekmės“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), „Damian“ („Bravo teatras“) – vidutiniškai 10 spektaklių per mėnesį.
[v] Nelė Savičenko, 57 m., pagal darbo sutartį dirbanti Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, anksčiau pagal darbo sutartį dirbusi Klaipėdos dramos teatre, šiuo metu vaidina spektakliuose „Akmuo“, „Bakchantės“, „Katedra“, „Lilijomas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) „Dugne“, „Hamletas“, „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras), „Paleistuvis“ (Klaipėdos dramos teatras) – vidutiniškai 7–8 spektakliai per mėnesį.
[vi] Toma Vaškevičiūtė, 28 m., pagal neterminuotą darbo sutartį dirbanti Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė; šiuo metu vaidina spektakliuose „Barikados“, „Broken Heart Story“, „Demokratija“, „Dėdė Vania“, „Išvarymas“, „Katedra“, „Mūsų klasė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Laimingi“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), „Daktaras“ („Domino“ teatras) – vidutiniškai 10 spektaklių per mėnesį.
Taip pat skaitykite: Profesija – aktorius. II dalis. Makrolygmuo