„Klamo karas“: širdies aritmija 3
Artūro Areimos teatras (AAT) – tai nonkonformistinis, šiuolaikinis teatras, pasižymintis inovatyvumu ir judėjimu į priekį. Juo nesiekiama žiūrovui suteikti nei teatrinio atpažinimo džiaugsmo, nei nusiraminimo po sunkios darbo dienos, nekviečiama gerai praleisti laiką, nenugramzdinama į gaivinančius žemiškųjų rūpesčių užsimiršimo Letos upės[1] vandenis. Tai – naujasis teatras, kuris sukuria atvirkštinį efektą – į paviršių iškelia pūliuojančias ir skausmingas šiuolaikinio pasaulio ligas. Jis yra nepažinus, išbalansuojantis, jame nuolatos kuriama kažkas naujo ir neįprasto. AAT darbai skatina žiūrovą „pabusti“, šokiruoja, trikdo, kelia nerimą. Prieš eidami į A. Areimos spektaklį, daugelis, žinančių šio režisieriaus pavardę, numano nebūsiantys paglostyti ir pasiruošia savotiškam disbalansui, o jei kažkas anksčiau nežinojo šio režisieriaus, po spektaklio jo pavardę tikrai įsimins. Vienas naujausių A. Areimos darbų – 60 minučių trunkantis „Klamo karas“, pastatytas pagal vokiečių rašytojo Kai Henselio pjesę, po kurio sukelto sąmyšio nori nenori žengi iš savo stiklinių „rūmų“ ir dar bent 60 valandų viduje kariauji „savo karą“.
Jei reikėtų nupiešti režisieriaus A. Areimos spektaklio „Klamo karas“ širdies diagramą, joje išryškėtų nuolatiniai ritmo sutrikimai. Spektaklio pradžioje dominuoja greitėjimas: vyrauja chaosas, į intymią, užtamsintą, tik 80 žmonių talpinančią Menų spaustuvės salę renkasi žiūrovai, kuriems šį kartą neteks patogiai atsilošti kėdėse. Jiems skiriamas vokiečių kalbos mokytojo, vardu Klamas, klasės vaidmuo. Kėdės nesunumeruotos, kaip įprasta, tad visi ieško vietos atsisėsti kuo arčiau salės viduryje stovinčio paslaptingo stiklinio kubo, kuris veidrodžio principu atspindi kiekvieną iš besirenkančiųjų tyliai kovoti Klamo karą. Fone girdimas mokyklos klegesys, atvirai kalba mokiniai ir mokytojai, žiūrovai taip pat įnirtingai šurmuliuoja. Į publikos pusę atsukti ekranai, kuriuose šmėžuoja neaiškūs fragmentai ir sukasi skaičiai, žymintys kintantį laiką...
Staiga įsijungia šviesos, nukreiptos į kvadratinį stiklo izoliatorių – mažą, slogią erdvę, reprezentuojančią tuštumą. Nėra jokio vaizdų pertekliaus, scenografija minimali, kviečianti žiūrovą „įjungti“ savo vaizduotę. Klamas sėdi stiklinio kubo viduje už niekuo neišsiskiriančio stalo, pilku, tartum visus mokytojus niveliuojančiu kostiumu. Tačiau šis vokiečių kalbos mokytojas tikrai neeilinis, greičiau visiškas nonkonformistas: jo veidą dengia apynasris, tarsi simbolizuojantis sužvėrėjimą, antžmogiškumą ir priverstinę tylą, o iš smilkinio srūva kraujas tarytum dar būtų šviežias po šūvio, net rankos nežymiai juo suteptos. „Klamo kare“, kitaip nei klasikiniame spektaklyje, ne žiūrovas atitveriamas nuo teatrinio veiksmo „ketvirtąja siena“, o aktorius uždaromas nuo publikos stiklinėmis sienomis, izoliuojamas, lyg būtų pavojingas visuomenei ar net sau pačiam. Tačiau nei stiklas, nei apynasris, kurie stebinčiajam sukuria fizinį saugumo jausmą, neapsaugo nuo psichologinio Klamo afekto.
Mokytojo istorija, kaip ir asmenybė, – neeilinė ir tikrai neprivers žiovauti: Klamas savo mokinei Sašai parašo vienu balu mažesnį pažymį, nei jai reikėtų norint gauti atestatą ir įstoti į universitetą, ši prašo mokytojo „patempti“ pažymį iki teigiamo balo, tačiau sulaukusi neigiamo atsakymo nusižudo. Merginos klasės draugai kaltina mokytoją dėl jos savižudybės ir skelbia jam karą, pasitelkdami vienintelį savo ginklą – tylėjimą. Aštuoniasdešimt Menų spaustuvės salėje sėdinčių „mokinių“ ir vieną sužvėrėjusį mokytoją skiria plonas stiklas. Skambant sunkiasvorei noise muzikai, kuri sustiprina emociją ir dar labiau suaštrina spektaklio kampus, Klamas smerkiamai ir įtaigiai, sunkiai pakeliamu žvilgsniu nužvelgia savo klasę – žiūrovus. Taip prasideda karas, kurio dvejose skirtingose priešų linijose – mokiniai, kurių ginklas yra tyla, ir mokytojas, kariaujantis žodžiais bei veiksmais. Klamas teigia: „Mokytojai negali nugalėti mokinio“, tačiau kaip yra iš tiesų? Kuri pusė laimės šį karą? Kuri pusė teisesnė? Kuris ginklas galingesnis? Kurioje pusėje esi tu?
Intensyvus širdies ritmas ima lėtėti tik tuomet, kai mokytojas nusiima apynasrį ir nutyla disonuojantys garsai. Klamas pradeda monologą, teigdamas, jog viskas yra bereikšmiška – ir meilė, ir pavydas, ir pyktis, ir atsiprašymas. Viskas. Spektaklio tekstas stiprus, kartais nepatogus ir žiaurus, o kartais labai liūdnas. Pavyzdžiui, ne kartą nuskamba ausis rėžianti frazė, kuri akcentuojama kaip nenuginčijamas faktas: „Mokytojai yra žudikai“, tačiau, kaip tokia pat tamsi, bet savotiška atsvara žiaurumui ne kartą išgirstami liūdni, žmogaus vienišumo įspūdį sustiprinantys, suicidiniai klausimai, tokie kaip „O kas manęs pasiges?..“ ar teiginiai apie tai, kaip darosi vis blogiau ir viskas nuolatos grimzta į purvą...
Žodis – vienas stipriausių mokytojo Klamo ginklų, tačiau vis dėl to spektaklyje emociškai paveikesnė ir įtaigesnė psichologizuota aktoriaus vaidyba, kuri kelia kur kas daugiau įtampos ir širdies aritmijos požymių, nei žodis. Lengviau atlaikyti smerkiantį monologą, nors ir šis nukreiptas į žiūrovus (atliekančius klasės vaidmenį), kurie nuolat linčiuojami ir smerkiami, negu tiesioginį, kupiną pasibjaurėjimo žvilgsnį, kurio intensyvumas žiūrovui buvo akivaizdžiai neatlaikomas. Klamo žvilgsnį galima palyginti su romėnų mitologijoje minima fascinum[2] – blogio akimi, kuri pagal mitą sukelia aukai paralyžių, o tą akimirką, kuomet stebimas subjektas sustoja, yra numarinamas. Čia vertėtų dar kartą paminėti paslaptinguosius ekranus, pakabintus kubo viršuje, virš publikos. Tai – tarsi vienintelė vieta, į kurią, vos pakėlus akis, rodos, galima pabėgti nuo intensyvaus ir trikdančio Klamo žvilgsnio, tačiau ir čia susiduriama su dar viena išbalansuojančia akistata – su pačiu savimi ir suvokimu, jog visi kiti publikoje esantys asmenys šiuo momentu taip pat tave stebi. Taip „Klamo kare“ tarsi kuriamos dvi teatrinės realybės: viena – stikliniame Klamo kube, kita – ekranuose, kuriuose didžiąją spektaklio dalį pagrindiniais aktoriais tampa žiūrovai.
Trečioji spektaklio linija – už kubo, toliau nuo klasės sėdinti mirusi Saša, vos pastebima, neišraiškinga, atkreipianti dėmesį tik savo kraujuojančiomis venomis. Šis sprendimas kiek ironiškas ir taiklus, tartum sakantis: „Juk ne Saša čia svarbiausia, o mūsų karas“. Tai yra refleksija to, kas dažnai vyksta realiame gyvenime – svarbu kariauti, sėti pyktį ir lieti agresiją, tačiau dauguma, įsismarkavę į asmeninius karus, jų eigoje jau sunkiai įvardytų pradines konfliktų priežastis. Nors Klamas kupinas save ir kitus naikinančių jausmų, tačiau kyla klausimas, ar jis tikrai kaltas dėl Sašos savižudybės? Ar vienas vienintelis balas, skaičius, gali nulemti žmogaus pasirinkimą atimti sau gyvybę? Ar kas nors iš klasės susimąstė, ar Saša išvis buvo laiminga? Ar kada nors jos to paklausė? Ar nėra patogiau kitam krauju ištepti rankas, o savas nusiplauti?
Klamo vaidmuo – įdomus reiškinys šiuolaikinio teatro scenoje, nes jį atlieka aktorius inkognito. Jauno ir talentingo spektaklio protagonisto vardas ir pavardė neafišuojama, jis pristatomas tiesiog kaip vokiečių kalbos mokytojas Klamas. Taip atimama galimybė teatro pasaulyje suskambėti aktoriaus pavardei, tačiau, slepiant jo tapatybę, sukuriamas realistiškesnis poveikis, įspūdis žiūrovui, kad Klamas egzistuoja mūsų realioje tikrovėje ir tai nėra tik teatrinis personažas – tai realus žmogus. Kas galėtų paneigti, kad daugiau tokių klamų mūsų visuomenėje nėra?
Žiūrovai spektaklyje vykstančią žiaurią realybę kontempliuoja skirtingai. Klasės vaidmenį atliekančią publiką būtų galima padalyti į dvi stovyklas – tuos, kurie nė niek nenutuokia, apie ką dėstoma pamoka, nesistengia gilintis ir „skaičiuoja varnas“, o negebėdami suprasti piktinasi ir jaučiasi „užgauti“, ir tuos, kurie stengiasi pajusti, suprasti ir kažko išmokti. Kaip ir kiekvienoje realioje klasėje. Tik „Klamo kare“ buvo akivaizdus pasidalijimas tarp vyresniosios ir jaunosios kartos žiūrovų.
Jaunų žmonių reakcijose į spektaklį jautėsi sumišimas, tačiau jis buvo persipynęs su susidomėjimu ir susižavėjimu. Stebint jaunąją publiką susidarė įspūdis, jog Klamas kelia ambivalentiškus jausmus, regis, nejučiomis imi pritariamai linksėti ir širdis ima entuziastingai šokčioti, jam beriant šiurkščią ir skausmingą tiesą apie mokykloje vyraujančią prievartą, visų aklą siekį įtikti vieni kitiems, apie beprasmybės pritvinkusį būvį, bergždžias prasmės paieškas, egzistencinę baimę – rodos, jis sakąs visišką teisybę, kurios garsiai nedrįsta ištarti didžioji dalis visuomenės, nebent kažkas tyliai šnabžda sau po nosimi, besislėpdamas po mandagumo ir etiketo kaukėmis, tačiau jo niekas taip ir neišgirsta. O Klamas garsiai teigia: „Aš esu paskutinis mokytojas, vienintelis, kuris dar kažką sako.“ Tačiau kartais apima atvirkštiniai jausmai, nejučiomis įsitempi ir imi spausti kumščius, Klamui šaltakraujiškai atsikratant bet kokios atsakomybės už savo mokinės mirtį. Jis klausia, už ką turėtų atsiprašyti? Už Sašos mirtį? Ne, Klamas neprisiima individualios atsakomybės, teigia, jog visi mokytojai yra žudikai ir atsiprašo taip: „Atsiprašau, kad esu žudikas, kuris suvalgė tarakoną“. Bet ar tai atsiprašymas, kurio laukia visa klasė?
Vyresniųjų reakcijose daugiausia vyravo pasipiktinimas ir pernelyg asmeniškas viso teatrinio vyksmo priėmimas. Kai mokytojas atakavo savo klasę tokiomis frazėmis kaip: „Visi jūs esat padugnės“, „Negaliu į tave žiūrėt“ ar „Ji negyva, o aš laimingas“, neigiamą žiūrovų reakciją išdavė dramatiški išėjimai iš salės, galvų kraipymai ar aikštingi nusisukimai, iš kurių buvo nesunku bent apytiksliai išskaityti vyresnės kartos publikos minčių vingius: „Negaliu žiūrėti į šią nesąmonę“, „Kaip jis gali taip šnekėti“, „Pasibjaurėtina“, „Kur ritasi šių dienų jaunimas...“ ir panašiai.
Panašu, kad šis areimiškas publikos „papurtymas“ – aliuzija į dramaturgo Peterio Handkės pjesę „Publikos išplūdimas“, kur publika apipilama panašaus turinio epitetais, pavyzdžiui: „Jums visko per akis, mizerijos jūs, netikėliai jūs, bevaliai padarai, visuomenės atmatos jūs.“[3] Spektaklį pagal šią pjesę Lietuvoje yra statęs vyresnės kartos režisierius Valentinas Masalskis, kurio kūrybinis braižas, kaip ir A. Areimos, pasižymi žiūrovo provokacija, skatinimu mąstyti, siekiu užduoti svarbius klausimus. Akivaizdu, jog toks bendravimas su publika nekelia žiūrovui pačių švelniausių jausmų, o piktina ir šokiruoja, bet jeigu „Klamo kare“ publika tampa aktoriumi, tyla kariaujančiu prieš Klamą, vadinasi ji turi būti supykusi? Privalo vykti konfliktas, kurio pagrindas ir yra pyktis? Ir tai turi kažką keisti? Juk pokytis – tai kažko naujo atsiradimas. O nauja – tai judėjimas į priekį. Kurti naujas formas ir neužsistovėti senosiose – režisieriui A. Areimai būdingas bruožas. Tačiau čia svarbu iškelti teatro pasauliui aktualius klausimus: tai vis dėlto kokį teatrą reikia kurti? Kam reikia jį kurti? Ar jį reikia kurti kaip visiems žmonėms priimtiną reiškinį? O gal – orientuotis ir „auginti“ savo publiką? Ar svarbiau, jog iš spektaklio išeitų šimtas niekuo nepakitusių, bet estetiškai pasitenkinusių žiūrovų, ar verčiau iš šimto atėjusiųjų devyniasdešimt aštuoni išeitų pasipiktinę, o keli – pajutę savyje perversmą, kuris veda į kažką gero ir naujo?
„Klamo karo“ pabaigoje įvyksta emocinis atlydis: kraujas vėl ima cirkuliuoti venose, širdies aritmijos požymiai slopsta, pulsas susinormalizuoja, įtampa atslūgsta, visą spektaklį dirginti ir erzinti žiūrovai užliejami švelnios melancholijos bangos, juntamai keičiasi publikos nuotaika, nyrama į apmąstymus: kas ir kodėl čia įvyko? Klamas tampa kažkoks androginiškas, sunku suvokti tokį staigų ir įtaigų persikūnijimą į priešingos lyties atstovą ir iš žiaurumo bei agresijos pertvindyto būvio – virsmą į trapų, beprotiškai liūdną, švelnų moteriškumą. Dainą „Everything is meaningless“ pakeičia daina „Hope There's Someone“.[4] Garsams nutilus ir užgesus šviesoms įsivyrauja ilga tylos pauzė, žiūrovai dar ilgai negriauna tylinčios klasės vaidmens, ir tik tada pasigirsta pirmieji aplodismentai, o Klamas išsilaisvina iš savo „Stiklo kalėjimo“...
Aplodismentai A. Areimai už tokią nekaltą manipuliaciją, psichologinį žaismą žiūrovo emocijomis. Kitokios pabaigos atveju žiūrovas greičiausiai iš spektaklio išeitų nedaug tesupratęs ir pasipiktinęs, tačiau tas staigus švelnumas paskatino sustoti, nurimti ir susimąstyti. Po „Klamo karo“ pasijauti nei degantis, nei perdegęs – rusenantis, bent su 60 klausimų galvoje ir ausyse skambančiais Klamo žodžiais: „Visiškai keista, neapibrėžta egzistencinė baimė“...
Ir nori nenori stoji į karą su savimi.
_____________
[1] Let‖à (gr. Lēthe), sen. graikų mitologijoje — požemio karalystės (Hado) upė; mirusiųjų vėlės, paragavusios vandens, užmiršdavusios žemiškąjį gyvenimą.
[2]http://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Roman/Texts/secondary/SMIGRA*/Fascinum.html
[3]http://www.tekstai.lt/buvo/versti/handke/publikos.htm
[4] „Antony and the Johnsons“ daina „Hope There's Someone“.
Lauros Vansevičienės nuotr.