Julija Skuratova ir Algirdas Mikutis: apie save „Lėlėje“ ir save su lėlėmis 3
Vilniaus teatrui „Lėlė“ šį rudenį atšventus 55-erių metų sukaktį, į solidų leidinį greta spektaklių eskizų ir nuotraukų sugulė ir teatre kūrusių dailininkų – Vitalijaus Mazūro, Rimanto Driežio, Neringos Keršulytės, Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės, Julijos Skuratovos ir Algirdo Mikučio mintys. Pastarųjų dviejų dailininkų minčių – apie save „Lėlėje“ ir save su lėlėmis – ištraukomis dalijamės su kamane.lt skaitytojais.
JULIJA SKURATOVA (g. 1974 m.)
Teatro dailininkė
Julija Skuratova yra sukūrusi scenografiją spektakliams įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose: Vilniaus teatre „Lėlė“, Kauno valstybiniame lėlių teatre, Kauno valstybiniame dramos teatre, Klaipėdos lėlių teatre, Poznanės animacijos teatre (Lenkija), Žešuvo lėlių teatre „Maska“ (Lenkija), Varšuvos A. Zelwerowicziaus teatro akademijos Balstogės lėlių teatro fakultete (Lenkija), Balstogės lėlių teatre (Lenkija), Košico lėlių teatre (Slovakija), Budapešto lėlių teatre „Budapest babszinhaz“ (Vengrija), Maskvos teatre „TriLika“(Rusija). Nuo 1999 m. dalyvauja scenografijos parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje.
Ryškiausi mano darbai „Lėlėje“ – madrigalinių operų diptikas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ bei spektaklis „Teiresijo krūtys“. Šiuos kūrinius, pastatytus kartu su režisieriumi Gintaru Varnu, laikau esminėmis savo patirtimis. Tiems darbams buvau visapusiškai atsidavusi.
Imponuoja kūrybinis bendradarbiavimas su Gintaru Varnu. Jis itin daug prisideda prie scenografijos sprendimų – jaučia stilių, turi skonį, puikiai orientuojasi meno istorijoje. Net eskizų kūrimas vyksta praktiškai kartu, dažnai susitinkant. „Teiresijo krūtys“ taip pat gimė labai glaudžiai bendradarbiaujant. Kai buvo sukurti eskizai, režisierius gyveno jų apsuptyje – išsikabinėjo didįjį savo namų kambarį, sienas, lentynas, ant valgomojo stalo kelis mėnesius stovėjo spektaklio maketas. Gintaras Varnas taip ir gyveno – kiekvieną dieną matydamas būsimo spektaklio scenografiją.
***
Turbūt kiekvienas scenografas – jo toks darbas – mąstydamas apie vizualinį spektaklio sprendimą užsiima ir tam tikra režisūra. Ji abstraktesnė, ne tokia konkreti, tačiau kokią nors koncepciją, stilių, pagrindą ar ašį, iš kurios spektaklis rutuliojasi, – siūlo. Be abejo, su kiekvienu režisieriumi tas spektaklis išsirutulioti gali skirtingai. Jei sutampa scenografo ir režisieriaus nuomonės, skoniai, humoro jausmas – galimi geri rezultatai. O jei nesutampa – ieškai kažkokio aukso vidurio, susikalbėjimo, nes tai turi būti.
***
Esu labai dėkinga lenkų lėlių teatro kritikui Marekui Waszkieliui už tai, kad pastebėjo mano spektaklį „Juodoji višta“ Kauno lėlių teatro festivalyje ir pasiūlė man važiuoti stažuotis į Balstogę, kur yra Varšuvos teatro akademijos lėlių teatro filialas. Per mėnesį stažuotės užsimezgė naujų pažinčių, teatrinių ryšių, kurie leido pradėti dalyvauti tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose, prasiplėtė profesinės žinios, sulaukiau kvietimų kurti Lenkijoje, Vengrijoje.
Vengrijoje kartu su režisiere Kata Csato kūrėme spektaklį „Senelės pasaka“, kuris jau buvo pastatytas ir Vilniaus „Lėlėje“. Šiame spektaklyje palietėme liūdną karo ir mirties temą. Galbūt tai ir buvo ta „nekomercinė“ jo pusė, nelankomumo Lietuvoje priežastis. <...> Man labai patiko šio spektaklio kūrimo procesas. Režisierė stengėsi mintį išreikšti be žodžių, subtilius dalykus parodyti per lėlių atgaivinimą ir judesį. Be to, ji pati, kaip Balstogės lėlininkystės studijų – aktorinio meistriškumo ir režisūros – absolventė, galėjo aktoriams ne tik teoriškai paaiškinti, bet ir pademonstruoti lėlės valdymo galimybes. Tokius režisierius labai vertinu.
***
Vilniaus dailės akademijoje scenografijos specialybės studentams dėstau kompoziciją ir lėlių technologiją. Sakyčiau, šiandien susidomėjimas lėlių teatru gal ir didesnis nei tuomet, kai aš mokiausi. Lėlių teatras scenografui yra labai palanki kūrybos sritis, suteikianti galimybę pasireikšti fantazijai. Dėl to daug studentų susižavi, susidomi, kuria diplominius darbus. Tačiau baigę studijas išeina... į niekur. Nes šiandien Lietuvoje nėra pakankamai lėlių teatro režisierių. Nėra kam ieškoti jaunų dailininkų. Ir pačių lėlių teatrų juk per mažai. Be to, visuomenės ir kultūros politiką kuriančių valdžios institucijų požiūris į lėlių teatrą yra neteisingas. Teigiama, kad tai tiesiog vaikų teatras, ir toks, per ilgus metus prigijęs stereotipas veikia iki šiol, sukelia aibę problemų. <...> Lėlių teatras – tai formos, dailininko teatras, be galo tinkamas teatriniams eksperimentams.
ALGIRDAS MIKUTIS (g. 1957 m.)
Lėlių teatro aktorius, režisierius, dailininkas
A. Mikutis sukūrė scenografiją ir režisavo spektaklius Vilniaus teatre „Lėlė“, Vilniaus senamiesčio teatre, „Stalo teatre“, Šilutės kameriniame dramos ir vitražinių lėlių „Vaivorykštė“ teatruose bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus lėlių teatre „Berniukas žirniukas“. Taip pat sukūrė televizijos lėlių spektaklių. Lietuvoje A. Mikutis žinomas ne tik kaip lėlių teatro režisierius, bet ir kaip juvelyras, kuriantis iš gintaro, dramblio kaulo, medžio. Nuo 1995 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2004 m. Lietuvos nacionalinio UNIMA centro (Tarptautinės lėlininkų sąjungos Lietuvos skyriaus) narys. Nuo 1985 m. dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse juvelyrikos parodose.
Ieškodamas vizualių spektaklio sprendimų remiuosi Vitalijaus Mazūro teorija, kurią jis įgyvendina ir gyvenime – išraiškos priemonės lėlių teatre nėra baigtinės. Dailininkas turi tiesiogiai pridėti savo ranką prie pjesės, kad tai, ko jai trūksta, įgytų vizualumą, kad ji būtų patraukli, kad būtų perteikta tai, kas nepasakoma žodžiais. Tik lėlių teatre dailininkas turi tokias dideles išraiškos galimybes. Dekoracija yra tai, ko trūksta iki pjesės tobulumo.
***
Mano mokytojai buvo žinomi teatro kūrėjai ir pedagogai: Dalia Tamulevičiūtė, Vitalijus Mazūras, Irena Bučienė, Reinas Aguras. Tamulevičiūtė mokė atsidavimo, fanatizmo, aukojimosi teatrui. Žinodama situaciją „Lėlės“ teatre, pabrėždavo, kad „ten nėra režisierių, tai būkit jais sau patys“. Iš Bučienės išmokau, kad kūryba turi būti visur: ir teatre, ir asmeniniuose santykiuose, ir kulinarijoje, ir interjero puošime. Mazūro klišių laužymas man darė įspūdį: jis versdavosi per galvą, kad nebūtų standarto; buvo įvaizdžio laužytojas, gaivalas. Jis aiškino, kad lėlių teatras neturi jokių ribų, nėra baigtinis, nėra taisyklių ir ribų fantazijai. Aguras mokė spektaklio kūrimo procesų, dėsnių. Kaip rašant rašinėlį - turi būti įžanga, kulminacija, finalas...
***
70 procentų esu dailininkas, o 30 procentų režisierius. Didesnę laiko dalį užsiimu daile, o režisūra yra mano mėgstamas ir mylimas darbas. Juvelyrika ir lėlių teatras – dvi skirtingos sritys, kuriose aš ilsiuosi viena nuo kitos. Lėlių teatre galėčiau išbandyti juvelyrikos meno teikiamas galimybes. Toks variantas intriguoja, tačiau kol kas nesulaukiau pasiūlymų.
***
Pedagoginė patirtis ugdant jaunąją lėlių teatro aktorių kartą atvėrė prieš mano akis lėlių teatro specialistus rengiančių mokyklų spragas. Vilniaus dailės akademijos silpnoji vieta – scenografijos dėstytojų nenoras draugauti. Mąsčiau – kodėl? Gal tai nenoras auginti konkurentus sau? Studentai nėra skatinami bendradarbiauti, o norintiesiems pareiškiama, kad čia jų asmeninis reikalas.
Kalbant apie lėlių teatro aktorių mokyklą, akivaizdu, kad jos nėra. Lietuvoje per keliasdešimt metų tebuvo surinkti vos keli tokių aktorių kursai. Todėl nėra jokios pedagoginio darbo metodikos, instrukcijų, dėstymo tradicijų, net dėstytojų. Mačiau, kur yra spragos, ir organizavau priverstinį savo studentų bendravimą su dailininkais, grafikais, juvelyrais, vitražistais, kad įgautų platesnį suvokimą.
Tačiau, kai nėra dramos aktoriaus pradmenų, lėlininkystės pagrindų taip pat neįskiepysi. Aš galiu išmokyti dirbti su lėle, tačiau neišmokysiu žmogaus „iš gatvės“ būti profesionaliu menininku.
***
Mano naivus tikėjimas, kad sukurtą spektaklį galima patikėti aktoriui, ne kartą atsisuko prieš mane. Nėra nieko nestabilesnio už aktoriaus nuotaiką ir jo požiūrį į vaidybą. Jis dažnai praranda motyvaciją kokybiškai dirbti. Retas aktorius gali į vaidybą žiūrėti taip profesionaliai, kaip derėtų, ir todėl kai kurie spektakliai tampa plaukiojantys, nestabilūs.
***
Dėl savo charakterio spektaklio į niekieno rankas neatiduodu, bet ir dirbdamas su kitu dailininku jam nediktuoju kaip mokinukui. Ne vieną spektaklį kūriau su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene. Ji nėra mano konkrečių sumanymų vykdytoja, stengiamės rasti bendrą kalbą, nes suprantame, kad turime eiti vienu keliu. Iš principo, bet kuris dailininkas turi suvokti pirminę režisieriaus koncepciją. O kaip ji įgyvendinama, priklauso nuo nuotaikos, sveikatos, noro ir begalės kitų aplinkybių.
Iš katalogo „Vilniaus teatro „Lėlė" dailininkai".