Apie teatro dabartį Lietuvoje – pokalbis su teatrologe D. Šabasevičiene 3
Baigiantis teatro sezonui reikšminga stabtelti, pažvelgti atgal ir pagalvoti, koks jis buvo. Pokalbiui apie teatro gyvenimą šiandienėje Lietuvoje pasikvietėme humanitarinių mokslų srities menotyros krypties (teatrologijos) daktarę, Lietuvos nacionalinio dramos teatro literatūros skyriaus vedėją, Vilniaus dailės akademijos dėstytoją Daivą Šabasevičienę. Kelios dešimtys teatrologės mokslinių straipsnių, daugiau negu šimtas spektaklių, parodų recenzijų, pokalbių su režisieriais, aktoriais, dailininkais bei ne mažas skaičius išsamiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro, režisierių, aktorių kūrybą pristatančių leidinių byloja: teatro būtis atidžiai stebima ir profesionaliai vertinama.
Kaip apibūdintumėte besibaigiantį 2014–2015 m. teatro sezoną? Jūsų akimis, jis – ryškus, blankus? Kodėl?
Kol kuria menininkai, su kuriais aš augau, brendau, iš kurių mokiausi, tol man įdomu. Iki šiol laukiu jų pastatymų, ir yra ką veikti, analizuojant jų darbus. Pavardės tos pačios, bet net kelis dešimtmečius jos išlieka stipriausios. Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Valentinas Masalskis, Gintaras Varnas, Eimuntas Nekrošius – tai kūrėjai, sudarantys unikalaus lietuvių teatro panoramą. Jų kūrybos intensyvumas – neįtikėtinas. Joks Europos režisierius per metus nesukuria tiek spektaklių, kiek jie. Maža to, jie yra puikūs pedagogai, vadovauja įvairiems teatrams. Visas sezonas buvo ne tik intensyvus, bet ir labai įdomus.
Kokį teatro reiškinį (-ius) – režisierius, aktorius, trupė, spektaklis – išskirtumėte kaip svarbiausią (-ius) šiame sezone?
Spektaklio „Didvyrių aikštė“ gimimas – unikalus atvejis. Režisieriaus Krystiano Lupos buvimas greta aktorių, repeticijos ir repeticijų metafizika – tai yra įdomiausia, ką teko patirti stebint ar būnant greta teatrinių procesų. Pirmą kartą teko matyti, kad režisierius ne rodo, kaip reikia vaidinti, ne reikalauja, ne provokuoja, bet per visą repeticijų laikotarpį lygiagrečiai su aktoriais išgyvena visų personažų būsenas. Šis procesas yra svarbesnis ir gražesnis už pačią tampriausią draugystę. Lupa – žmogus, kuris prieš repeticijas realiai tapo scenovaizdį, o joms prasidėjus savo jausmais „tapo“ aktorių sielas. Ir tai nėra teatrinis „romantizmas“. Tai teatro metafizika, kurią aktoriai išgyveno ir jaučia iki dabar. Po šio susitikimo „Didvyrių aikštėje“ kai kuriems aktoriams tapo sunku vaidinti kitų režisierių spektakliuose.
Visomis prasmėmis puikus darbas – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“ pagal Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno to paties pavadinimo pasaką. Nors spektaklis rodomas vakarais, iš jo galėtų mokytis įvairaus amžiaus žiūrovai. Tai toks mažas šedevras, kuriame visi kūrėjai vienodai reikšmingi ir matomi. Scenarijaus autorė, režisierė, lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė, unikalų spektaklio stilių padiktavusi scenografė Renata Valčik, kaskart vis naujai nustebinanti kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografė ir atlikėja Sigita Mikalauskaitė ir jos kolegos Šarūnas Datenis, Martynas Lukošius, Deivis Saparinas, Dainius Tarutis. Pasiilgstu šio spektaklio.
Rusų dramos teatro trupė – bene stipriausia trupė Lietuvoje. Gal dėl to, kad aktoriai mažiausiai blaškosi, repertuare yra daug ansamblinių darbų. Ne taip paprasta žaisti „ping pongą“ su savo kolegomis. Lietuvių trupėms daugiau būdingas gerų aktorių individualumas. Rusų dramos teatro „Karalių Lyrą“ galima laikyti viena iš pasibaigusio sezono viršūnių.
Kas Jums asmeniškai buvo netikėta, nustebino – gerąja ar blogąja prasme? O gal teatras Lietuvoje per mažai rizikuoja eiti ten, kur dar neita? Ar kaip tik pernelyg eksperimentuojama ir turinys iškeičiamas į formą?
Nors Lietuvoje „triūbinama“, kad trūksta režisierių, jauna režisūros mokykla, bet kai buvo galima mokytis, pavyzdžiui, iš režisieriaus Krystiano Lupos, ne tik garsaus režisieriaus, bet ir pedagogo (šis menininkas yra išugdęs ne vieną teatro talentą, tarp jo mokinių – daugelyje pasaulio scenų dirbantys režisieriai Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna ir Michalas Zadara, jis mokė ir Mają Kleczewską, Anną Augustynowicz, Janą Klatą), į repeticijas labai retai užsukdavo tik Gintaro Varno mokiniai. Nors režisierius leidimą studentams ir buvo davęs, dėl jų užimtumo, o kartais ir dėl nuovokos stokos nuoseklaus proceso beveik niekas nesekė. Visi tik svajoja ir kalba apie Europą, Maskvą, konferencijas, vykstančias Afrikoje, Australijoje, o čia pat egzistuojančios esmės „nepagauna“. Muzikos akademijos programa taip pat nepaslanki, nesugebanti operatyviai reaguoti į tokius reiškinius, jauniesiems praktikams tiesiog nebuvo leista pasinaudoti geriausiomis profesinių studijų galimybėmis.
Šį sezoną Lietuvoje itin intensyviai dirbo Oskaras Koršunovas, pastatė įvairaus žanro spektaklių su skirtingų kartų aktoriais, bet taip pat nesimatė jaunųjų praktikų, kurie norėtų sekti procesą. O tai juk yra pati didžiausia mokykla.
Kalbant apie grynojo teatro riziką, būtina pabrėžti, kad visi savitiksliai procesai yra šiukšlių verti. Eksperimentai, kai turinys iškeičiamas į formą, nei filosofine, nei praktine prasme nieko nereformuoja. Inovatyvus spektaklis gali būti tik toks, kuriame veiksminė dramaturgija išlieka kūrinio pagrindu. Kai kuriems teatro praktikams atrodo, kad jie gali savo „egocentriškais išsišokimais“ bendrauti su žiūrovu, tačiau retai kada tokiuose „kūriniuose“ pavyksta pakeisti intelektualinę dėlionę. Dažniausiai tai yra savo technikos demonstravimas, noras dominuoti, lyderiavimas. Tik protingas veiksmas tampa istorine slinktimi.
Ar sutiktumėte, jog viena šio sezono žymių – retrospekcija? Pasidalykite mintimis apie stebėtas naująsias interpretuotes, ar turėti sumanymai įgyvendinti? Teatrologo akimis, retrospekcija pasitelkta tinkamai, išnaudotos galimybės?
Teatras niekada neatliko fantastinio apsakymo vaidmens. Jo dialektika yra retrospektyvi tiek istorine, tiek filosofine, tiek psichologinėmis prasmėmis. Visi teatre analizuojami procesai vienaip ar kitaip yra išgyventi praeityje. Net nūdieną reflektuojantys spektakliai yra žvilgsnis į praeitį. Be konteksto, be istorijos, be analizės jokia retrospekcija neįmanoma.
Jei susiaurintume temą ir retrospekciją laikytume viena šio sezono žyme, tai kokybė pasiekta tik tuomet, kai tie „retrospektyvūs“ spektakliai įvairiomis formomis kreipiasi į šiuolaikinį žmogų, antraip šie spektakliai būtų „gyvi lavonai“. Nereikia pamiršti ir istorinio momento: per mažas laiko tarpas, kad galėtume daryti tokius apibendrinimus. Reikalingas didesnis atstumas.
Žvelgiant į kritikos pėdsakus, tenka pripažinti, kad trūksta analitinių straipsnių, tekstų, analizuojančių spektaklio struktūrą. Tad visai nematau prasmės „iš toli“ ar „iš arti“ daryti panašius apibendrinimus.
Apskritai, kaip vertinate bandymus iš naujo statyti kadaise jau kurtus spektaklius? Ką rodo teatro (režisieriaus) atogrąža į savo praeitį? Ko siekiama ar, Jūsų nuomone, turėtų būti siekiama, brendant į tą pačią upę dar kartą?
Operos ir baletai visame pasaulyje dažnai perstatomi. Ypač tai populiaru Rusijoje. Dramos režisieriai tai daro kur kas rečiau. Jeigu tai atlieka ne amatininkai, o menininkai, tai virsta ne „dublikatu“, o visai nauju kūriniu. Laisvam laisvė! Ne mums spręsti, ką jie privalo statyti. Visais atvejais, kai kūrėjas į tą patį vandenį brenda antrą ar net trečią kartą, tai rodo tik jo kūrybinės kelionės tęstinumą, norą apibendrinti, išryškinti naujus dalykus. Galiausiai dialektiškai ratas sukasi, ir daug kas vėl tampa aktualu. Kartais režisieriai tai daro ir pedagoginiais tikslais.
Įdomiausia, kai tas pats kūrinys to paties režisieriaus rankose virsta visiškai nauja dramaturgija. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo W. Shakespeare’o „Audra“, kurią jis 2011 metais pastatė Miesto teatre Reikjavike, Lietuvoje virto „Miranda“. Pasikeitė ne tik spektaklio forma, bet ir žanras, turinys. Arba trys „Jelizavetos Bam“. Vokiškos (1993, Parchemo miesto teatras) ir lenkiškos (1998, „Teatr Studio“) neteko matyti, bet neabejoju dėl iškilusios būtinybės šį spektaklį šiandien pastatyti ir Lietuvoje – dėl daugelio priežasčių. Įdomi ne tik nauja šio spektaklio erdvė (veiksmas vyksta po scena, t. y. teatro šerdy), bet ir visiškai naujų sceninių prasmių atradimas, jungiant intensyvią aktorių vaidybą ir sceninių šviesų dinamiką. Tuo įsitikinau dar kartą peržiūrėdama paskutinį šį sezoną rodytą spektaklį. Teatro šviesų architektonikos dievais laikomi Robertas Wilsonas ir Kirsten Dehlholm dramos teatre tokių aukštumų nepasiekė. Šviesų galerijomis jie „judina“ muzikines partitūras arba kamerinius kūrinius. Tuo tarpu O. Koršunovas, naudodamas tik grynojo teatro ženklus, sukūrė sudėtingos polifonijos spektaklį. Net kinematografijoje jokie „žiedų valdovai“ nepasiekia tokios gelmės, kokia atsiveria šiame spektaklyje.
Kokias kelių metų Lietuvos teatro tendencijas išskirtumėte?
Lietuvos teatras blaškosi, ieško ir savęs, ir kažko kito. Tai yra normalu. Taip vyksta visur. Man šiuo metu įdomiau ne tendencijos, bet teatro savastis, jos filosofinis būvis. Būtų teisinga, jei teatru daugiau užsiimtų filosofai. Juk teatras gimė dar anksčiau už filosofiją. Ir pagal savo sandarą mes esame jai artimiausi. Filosofai per teatrą galėtų išsiaiškinti ir paaiškinti daug dalykų, deja, dažnai jie užsiima „frazeologizmais“.
Pati baisiausia tendencija – nerašyti apie spektaklius. Spektakliai be recenzijų pasmerkti merdėjimui. Plikame lauke ima klestėti aktorinė režisūrinė saviveikla.
Ar žvelgdama abstrahuotai teigtumėte, jog šiandien Lietuvos teatras – režisieriaus teatras? Ar nėra taip, kad turima idėja įgyvendinama daugiau ne režisūra, išnaudojant aktorinę kalbą, o vizualiniais sprendimais, ypač stipria scenografija, tad gal šiuolaikinis teatras – režisieriaus ir (ar) scenografo teatras?
Ketvirta dimensija nepasiekta. Po dramaturgo ir aktoriaus teatro XX susiformavo režisieriaus teatras. Postdraminis teatras nesuformavo naujo dievo. Anaiptol, jo ratas labai greitai apsisuko. Nesakau, kad režisieriaus teatras išliks amžiams, bet kol kas tokia realybė. Gal dėl to, kad aš asmeniškai susiformavau stiprių režisierių apsupty, man įdomiausia, kai spektaklio dramaturgiją kuria režisierius. Tuomet išryškėja ypatingi aktorių darbai, jų metafizinis egzistavimas. Stiprių režisierių kontekste lengviau išsikristalizuoja ir dramaturgai-grafomanai, ir dar kartą įsitikini, jog klasikai dažnai skamba šiuolaikiškiau už daugelį dabartinių rašytojų.
Koks, Jūsų akimis, aktoriaus vaidmuo, funkcijos šiandienos teatre? Kaip vertinate aktorių bandymus režisuoti? Ką tai rodo, galvojant apie teatro būtį, procesus?
Aktorius visais laikas išlieka svarbiausiu spektaklio komponentu. Kitas klausimas, kiek juo „naudojasi“ aplinkiniai? Šiandien aktoriai vis dažniau tampa idėjiniais spektaklio partneriais: kartu su jais rašomi spektaklių tekstai, repeticijų metu jie provokuojami įvairiems atsivėrimams, vyksta savotiškas „vampyriavimas“ jų atžvilgiu. Bet tai yra negailestinga profesija. Šiandien aktoriais „minta“ ne tik žiūrovai, bet ir dramaturgai, scenografai, režisieriai. Vyksta nuolatinis blaškymasis pirmyn ir atgal. Ieškoma šių dienų idealo – aktoriaus antižvaigždės. Populiariai tariant – „dokumentinio“ aktoriaus. Nevaidybos. Nors kiekvienas mąstantis aktorius įrodo, kad „nevaidyba“ yra visiška nesąmonė. Šiuo atveju aktoriaus „būviai“, jų egzistavimo formos ne tiek svarbu, esmė išlieka dialektinė. Kad būtų svariau, galima remtis Patrice’o Paviso svarstymais: „Turėtume IMTIS ieškoti produktyvaus, praktiško, prisitaikančio, politiško aktoriaus, kuris padėtų žiūrovui susiorientuoti savyje ir jį supančiame pasaulyje.“ T. y. filosofinė mintis išlieka svarbiausiu segmentu, kurį išspinduliuoja aktorius.
Kaip matote jaunąją teatralų kartą? Kokia ji? Jūsų akimis, kokios galimybės, sąlygos įsilieti į teatro pasaulį? Ar jos išnaudojamos? Galbūt esate pastebėjusi ir galėtumėte įvardyti, kas artimoje ateityje turėtų būti dėmesio centre – režisierius, trupė, dramaturgas, teatrinė kalba, kt.?
Šiandien jauni žmonės turi daugiau galimybių išprotėti, nei, tarkime, mano kartos. Itin gaila jaunų aktorių, kurie studijų pabaigoje nušvinta lyg meteorai, sukuria ne vieną įsimintiną vaidmenį, bet jų likimas tragiškas – pasyvus merdėjimas, laukiant pakvietimo. Tendencija, kai režisieriai daugiausia kviečiasi savo mokinius arba „išbandytus“ aktorius, išliks amžinai. Kasmet net kelios dešimtys aktorių baigia aukštąsias mokyklas. Maža to, stojantys į vaidybą (kaip ir visur kitur), tampa ne menininkais, o „krepšeliais“.
Profesionalioje scenoje aktoriai turi galimybę išnirti anksčiau nei režisieriai. Taip ir turėtų būti. Tik dėl kvailų vadybininkų vis dažniau į dienos paviršių stengiamasi ištraukti nesusiformavusius režisierius. Jie kviečiami režisuoti įvairius skaitymus ar pan. Ši tendencija ydinga. Režisieriai į teatrą turėtų ateiti kuo vėliau, kuo labiau subrendę, kuo labiau „išsitaškę“ mokymosi procese. Dabar toks periodas, kai rengiama nauja režisierių karta, reikia luktelėti kelerius metus. Be vietinių režisierių neįsivaizduojama teatro ateitis. Kviestiniai režisieriai yra tik teatro desertas.
Viename interviu[i] rašytojas Sigitas Parulskis prisiminė savo kelionę į Ameriką dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tada aplankytas teatras nustebino – prasidėjo ne, kaip Lietuvoje juokaujama, rūbinėje, o prie stalų, nukrautų valgiais. S. Parulskis pasakojo, jog scenoje ką tik vaidinę aktoriai per pertrauką vaikščiojo tarp staliukų kviesdami vaišintis. Šią patirtį rašytojas ironizuodamas metaforiškai įvardijo ateities pamatymu, kadangi, jo teigimu, tokio teatro jau yra ir Lietuvoje. Veikiausiai turimas galvoje komercinis teatras, kuris yra tiesiog viena laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo formų. Kaip Jūs vertinate teatro kaip pramogos reiškinį? Koks, Jūsų nuomone, šiandien Lietuvoje teatro kaip vyksmo čia ir dabar, siekiant prasminių įžvalgų, katarsio išgyvenimo, ir teatro-pramogos santykis? Ar sutiktumėte, jog viešojoje erdvėje dažnai jie neskiriami, todėl per mažai pasidomėjęs žiūrovas vietoje vieno gauna kitą?
Amerikoje teatro apskritai nėra. Ten tik pavieniai reiškiniai, įvairūs nebaigti procesai (angl. work in progress), jie mėgsta peržiūrėti įvairias teatrines sistemas, žodžiu, kuriamas sintetinis menas. Todėl kalbėti apie „sriubos teatrą“, kuris populiariausias Skandinavijoje, per daug nėra prasmės. Šiandien žiūrovai pakankamai lengvai atskiria pelus nuo grūdų. Kvailesni žiūrovai tegul būna atidesni – patys kalti, kad ant savęs turi išbandyti daug nesąmonių.
Kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su „lengvo turinio“ spektakliais. Jų apstu pietinėje Europoje, toje pačioje Skandinavijoje. O tarp jų nemažai yra aktorinių benefisų.
Lietuvoje dominuoja „komercinio teatro“ samprata. Šis terminas daugeliui asocijuojasi su „antro galo“ dramaturgija, sintetinėmis, raudonomis, prakaitu prasmirdusiomis buvusio kino teatro „Vingis“ kėdėmis. Bet komercinio teatro apraiškų pilna ir profesionaliame teatre.
Jeigu būtų aktyvesnė kritika, galėtų paanalizuoti profesionalių teatrų antiprofesionalius reklaminius tekstus, painiojančius žiūrovą. Visi skalambija: „geriausias“, „apdovanotas“, „žinomiausias“, tuo tarpu privalėtų daugiau kalbėti apie esmę, turinį. Profesionalios spaudos nedaug, tad laikraščiai taip pat pasitenkina lozungine reklama.
Kaip matote šiandienos teatro žiūrovą? Ko jam reikia? Ko jis tikisi iš teatro? Ar jis nusiteikęs ir pasirengęs būti, dalyvauti spektaklyje, nebijo pasinerti, ar nori tik pramogos, atsipalaidavimo?
Jau praėjo laikai, kai „gydytojas mano, kad reikia užmušti mikrobą, o liaudis mano, kad reikia užmušti gydytoją“. Šiandien į teatrą sugrįžo išprusęs žiūrovas. Žinoma, jis skirtingas ir tarp gerų spektaklių atsirenka savo krypties spektaklius. Manau, pasiektas normalus dialogas. Galėtų būti dar sodresnė panorama, dar daugiau sudėtingų spektaklių. Svarbiausia, kad apie pramoginius spektaklius jau net neįdomu galvoti, tai yra praeitis, kuria dar kvėpuoja visiškai išsikvėpę teatrai.
Pasidalykite mintimis apie teatro kritikos diskursą. Ar kritika pakankamai ir adekvačiai atliepia, vertina šiandienos teatro vyksmus? Kiek kritiko kaip teatro specialisto balsas šiandien girdimas, svarbus?
Geri režisieriai visada vertino ir vertina analitinę kritiką. O jos vis mąžta. Jie net kai kurias scenas perrepetuoja, nors iš pažiūros prieštarauja kritinėms pastaboms. Režisierių ir aktorių pasąmoniniai procesai labai sudėtingi. Į analitinius tekstus, kurių su žiburiu reikia ieškoti, visi įsiklauso.
Jau pora sezonų apie spektaklius rašo vos keli kritikai. Šiandien prieitas beveik liepto galas. Kritika pasiekė neįtikėtiną impotenciją. Režisieriai nuščiuvę... Šiek tiek įsigilinus į aukštųjų mokyklų teatro kritikų, teatro istorikų ar teoretikų rengimo situaciją, vaizdas darosi dar liūdnesnis.
Ko palinkėtumėte teatrui, žiūrovui, apskritai teatro žmonėms?
Prisimenant mąstytoją Justiną Mikutį, norisi palinkėti pirma kurti savo krikščionišką pasaulėvaizdį, „o toliau – jau kaip natūralią pasėką – ir tikrąjį meną, nes pats esmingiausias menų menas žmogaus kūryboje vis dėlto yra pasaulėžiūra“.
_______________
[i] Kryževičienė J. 2015: Naktinis ekspresas [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. birželio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/N/1896/naktinis_ekspresas.