Airiškos komedijos varianto paieškos 3

Astijus Krauleidis-Vermontas
www.kamane.lt, 2016-03-15

Šiandien profesionalūs teatrai – dideli ar maži – retai pasirenka statyti komedijas ir žiūrovą orientuoti ne į pramogą, bet per juoko kategoriją priversti geriau pažinti save ir aplinką. Atrodytų keista, kad komiškas spektaklis gali pretenduoti į psichologizmą ar parodyti šių dienų realijas. Be abejo, tai sudėtingesnis žanras, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, reikalaujantis, kad režisierius nenueitų lengviausiu keliu ir spektaklio nesubanalintų. Banalių spektaklių ir taip per daug.

Teigdamas, kad šiandien „daug pesimistinių pjesių – apie savižudybes, smurtą, prievartą, blogį... Tiek didžiojo, tiek vidutinio ar mažojo blogio pilna visur“[1], režisierius Gytis Padegimas pasirinko komedijos žanrą ir vasario mėnesį Kauno kameriniame teatre pristatė naujausią spektaklį „Akmenys jo kišenėse“ (pagal airių dramaturgės Marie Jones to paties pavadinimo pjesę). Pastatyme koncentruojamasi į airišką komedijos mokyklą, tradicijas.

Kai komedija virsta tragikomedija

Režisierius G. Padegimas akcentuoja, kad pjesė „Akmenys jo kišenėse“ (iš anglų kalbos vertė Vilija Grigaitytė) gulėjo stalčiuje net vienuolika metų. Ar tiek metų prireikė, kad, rodos, mūsų visuomenei taptų aktualus komedijos žanras ir tokios problemos, kaip susvetimėjimas ir vienybės stoka? Štai pjesė Airijoje apdovanota Laurence’o Olivier premija už geriausią komediją 2001 m., versta į kitas kalbas, statyta įvairiose šalyse. Tuo tarpu Lietuvos žiūrovams ji pristatoma pirmą kartą.

Šiandien daugelis žiūrovų į komedijos žanrą žiūri nerimtai. Mano, kad tai puiki priemonė pasigaminti vitamino C ar atsipalaiduoti. Keista, bet komedija vis labiau laikoma pramogos žanru (komercinis teatras „Domino“). Ir jeigu žiūrovas išvys komediją profesionaliame teatre, ją traktuos ne kaip priverčiančią susimąstyti, o kaip leidžiančią gardžiai pasijuokti visą spektaklio laiką.

Šio spektaklio žanrą apibrėžti gana sudėtinga – ar tai tikrai komedija? Kai kuriuose epizoduose dominuoja tragikomiškumas ar net absurdiškos situacijos. Tyčia ar netyčia patys aktoriai kuria absurdo nuotaiką, nors siekia sudėtingo tikslo – profesionaliai perteikti ne vieną vaidmenį ir ne du, bet per dviejų aktorių išgyvenimus atskleisti penkiolikos individų nuotaikas, pojūčius. Šiuo atveju konstruojamas savotiškas personažų spektras, kurį sudaro du aktoriai. Įdomus atvejis teatro scenoje yra ne tik atlikti keletą vaidmenų, bet taip pat per įvairius personažus kurti dialogišką santykį (pvz., tarp Čarlio (aktorius Vytautas Gasiliūnas) ir Džeiko (aktorius Jonas Baranauskas)). Vis dėlto dėl fragmentiškumo iškyla klausimas – ar tai komedija, ar tragikomedija?

2 aktoriai = 15 personažų

Jauniems aktoriams V. Gasiliūnui ir J. Baranauskui teko sudėtinga užduotis – pertekti penkiolikos personažų siužetines linijas. Manau, kad aktoriams pavyko pasiekti tikslą, tai padaryti padėjo ir jų ankstesnė patirtis įvairiuose spektakliuose („Supermarketas“, „Diena ir naktis“ ar „Dekameronas“). Tik rezultatas būtų įdomesnis ir prasmingesnis, jeigu būtų pasirinkta kita forma, pavyzdžiui, ne komedija, bet intelektualinis ar filosofinis spektaklis. Tačiau originaliame pjesės tekste orientuojamasi į airišką komedijos strategiją ir nuo to nukrypti negalima.

Aktoriai „nardo“ iš vieno charakterio į kitą, o kad jie netaptų bendru mišiniu, naudojamos minimalios vaidmenis atskiriančios priemonės: įsisegamas moteriškas auskaras (aktoriaus J. Baranausko Kerolain Džiovani vaidmuo) ar iš rankų nepaleidžiama racija (aktoriaus V. Gasiliūno Ašlin personažas). Susikoncentruojama į du aiškius vaidmenis, bet vis dėlto spektaklyje dominuoja fragmentiškumas.

Fragmentiškumas, kino meno bruožai būdingi ir pjesei, ir spektakliui. Kuriamos dviejų erdvių plotmės – personažai siekia kurti filmą ir patys teatro scenoje atlieka vaidmenį. Vienos scenos kelia juoką labiau už kitas, kitos nepalieka jokio įspūdžio, tačiau jos vienaip ar kitaip reprezentuoja airių, mėgstančių ne tik alų ir citrininį pyragą, kultūrą. Ją pabrėžia ir Sergėjaus Bocullo scenografija, atkartojanti airišką pubą ar persirengimo kambarį.

Ieškant Airijos ir žiūrovo

Režisierius G. Padegimas akcentuoja, kad „Akmenys jo kišenėse“ yra airiška komedija, vis dėlto scenoje gana sudėtinga atpažinti, kokie būtent yra airiškos komedijos požymiai ar kas kitai kultūrai yra aktualu. Galima (bet nebūtina) vadovautis pjesės vertėjos V. Grigaitytės nuomone, kad Airija „primena Lietuvą – mažą išsivaikščiojusią šalį“[2]. Galbūt geografiškai airiai ir lietuviai panašūs, bet turime skirtingas literatūrines ir ypač teatro tradicijas. Yra ne tik panašumų, bet ir skirtumų.

Anot režisieriaus G. Padegimo, tai – „istorija apie du žmones, atsidūrusius visuomenės paribiuose, kurie yra ir gyvenimo, ir filmavimo proceso, kurį stebėsim, statistai. Tačiau jie jaučia savo vertę, orumą ir sugeba juos pažadinti, ginti bei padėti vienas kitam tai daryti. Tuomet šie statistai tampa asmenybėmis, kurios gali kurti, nepasiduoti manipuliacijoms, nepaklusti valdžią ar pinigus turintiems žmonėms. Taip gimsta pilietinė visuomenė, apie kurią tiek daug kalbam, bet taip ir nesukuriam, nes ne nuo to galo pradedam. Pilietinę visuomenę sudaro žmonės, kurie gerbia save ir kitus, kuriuos gerbia valstybė. Mums labai trūksta bendruomeniškumo, buvimo kartu, bendrų tikslų ir pagarbos vienas kitam“[3].

Be abejo, du aktoriai kuria bendruomeniškumą, bet jis išsiskaido į per daug mikropasaulių, kuriuose veikia personažai. Nors spektaklis paįvairintas airišku šokiu (choreografė Indrė Puišytė) ir vaizdo projekcijomis (vaizdo menininkas Tomas Kalinauskas), vienas ir aiškus Airijos veidas neparodomas. Vis dėlto gerai, kad nesusikoncentruojama į stereotipus, kas aktualu airiams (alus ir muštynės), bandoma išryškinti mikropasaulyje esančio kiekvieno personažo psichologiją.

Manau, režisieriaus G. Padegimo teiginys, kad „mes vis dar ieškome būtent šio – ne lietuviško, ne holivudiško, ne slaviško, o būtent airiško komedijos varianto“[4], yra teisingas. Ir nors šio žanro spektakliai ne visada pritraukia žiūrovus, ieškoti, formuoti komedijos žanrą (galbūt net iš naujo) ir žiūrovo norą per juoką geriau pažinti save pravartu ne tik Kauno, bet ir kitų teatrų kontekste.

_____________

[1] Kalbama apie vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį „Didis blogis“. Citata iš interviu su Gyčiu Padegimu. Mes – katinai, kurie vaikšto po vieną. Nemunas [interaktyvus], Nr. 4, 2016 [žiūrėta 2016-03-12]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Scena/Mes-katinai-kurie-vaiksto-po-viena.

[2] Citata iš spektaklio programėlės.

[3] Citata iš interviu su Gyčiu Padegimu. Mes – katinai, kurie vaikšto po vieną. Nemunas [interaktyvus], Nr. 4, 2016 [žiūrėta 2016-03-12]. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Scena/Mes-katinai-kurie-vaiksto-po-viena.

[4]Ten pat.

 

Gintaro Česonio nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*