Replika

Ši paskaita susijusi su Arvydo Šliogerio išplėtotu filotopinės žiūros konceptu, ir ja siekiu linkėti auditorijai to, kas vestų autentiško egzistencinio buvimo link: gyvenimo ne postmodernybėje, o labiau remiantis tradicine tvarka. Pagal šią tvarką žmogus turėtų įsitvirtinti ne erdvėje, bet vietoje – ne Rytų Europoje, o ten, kur yra dabarties akimirką. Kuo tai skiriasi? Jeigu gyvenama Rytų Europoje, nėra atsakomybės už konkrečią vietą. Jeigu būnama vietoje, net nesąmoningai už vietą pasitikinčiai atsakoma. Linkiu, kad kiekviename mieste, kuriame žmogus beatsidurtų, per tris dienas įleistų į tą vietą šaknis. Trys dienos yra svarbios Jonui Mekui (jis yra rašęs, jog per tokį laiką įsišaknytų net Sacharoje) ir turi prasmę pagal katalikų tikėjimą. Ketvirtąją dieną naujas miestas ar vieta jau nėra svetimi. Pirmąsias tris dienas žmogus patiria suvokimo perėjimą: erdvė konkretėja iki vietos jutiminio ir moralinio patyrimo.

Antrasis linkėjimas – būti individu, nesusilieti su mase, tačiau nevengti karnavalo, kuris yra labai dažnas šiuolaikinėje visuomenėje – šou, šventės, įvairūs minėjimai ir pan. Karnavalo masiškumas ištrina asmenybės individualumą. Atsidūrus karnavale, geriausia pozicija yra šiek tiek atsitraukti ir žiūrėti į tai, kas vyksta, iš distancijos. Turiu galvoje ne fizinį, o mentalinį atsitraukimą. Dažnas tokio galvojimo būdas yra nepikta ironija, kurianti atstumą ir sukurianti žmogų kaip individą.

Kiekvieną kartą susidūrus su tokiu elgesiu, kuris pažeidžia nusistovėjusias normas, etiką, moralę, simbolinio pasaulio (jis sukuriamas individams bendraujant kalba) reikšmes, linkiu negalvoti, kad pažeidusįjį minėtas konvencijas reikia izoliuoti ar bausti. Šias sankcijas (socialinėje fenomenologijoje jos vadinamos „naikinimu“) knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ yra nagrinėjęs prancūzų filosofas Michelis Foucault. Alternatyvi pozicija būtų terapija, kuri reiškia ne gydymą, o normų, etikos, moralės, simbolinio pasaulio tolerantišką papildymą naujomis reikšmėmis, todėl tikrovė gali turtėti naujomis vertybėmis. Neuždaras žmogus, įsileidžiantis į savo mąstymą terapiją, ir pats tobulėja, auga. Tai – išeitis iš kraštutinio nacionalizmo ir daugelio kitų destruktyvių požiūrių kuriamų problemų.

Labai svarbu nebijoti būti tarpininkais. Rašydami žmonės yra tarpininkai tarp diskurso ir daiktų, kurie yra konkrečioje vietoje. Asmuo, remdamasis diskurso tvarka, priskiria daiktams ir vietoms, simbolinio pasaulio patirtį ir mąstymą. Be to, nereikėtų vengti likti be žmonių, vien su daiktais, kurie yra ne tipiniai, masinės gamybos, o unikalūs. Geriausias tokių daiktų pavyzdys yra meno kūriniai kaip objektai, turintys specifinę juslinę formą. Tai būtų vadinama tarpininkavimu tarp žmonių, skirtingų nuomonių, priešingybių ir ypač kraštutinumų. Tik būnant tarpininku, įmanoma suvokti ir kurti niuansus. Toks buvimas nėra susijęs su laviravimu, kai kraštutinės pozicijos kelia grėsmę viena kitai. Reikia bandyti elgtis taip, kad būtų pasiektas senovės graikų filosofų mąstytas vienis: pozicija, talpinanti savyje priešingybes, be loginės ir kitokios distancijos, be priklausomybės nuo žmogaus.

Linkiu rašyti dienoraštį ir nevengti autobiografinio retrospekcinio fiksuojančio žvilgsnio į save. Žmogaus atmintis visada iškreipia, nutyli, cenzūruoja, konstruoja. Kai žmogus rašo dienoraštį, po kelių dešimčių metų jį atsivertęs, gali žinoti, ką patyrė vieną ar kitą praeities dieną. Tai – nebūtinai tradiciškai suvokiamas dienoraštis. Svarbu periodiškai, savo dažnumu rašyti, nes tai apsaugo nuo melo pačiam sau ir kitiems. Jei rašoma, įmanoma gyventi be melo apie praeitį.

Drąsiausias ir kartu sunkiausias linkėjimas yra nebijoti atsisakyti savęs – būti be subjekto ir objekto santykio, žvelgti į pasaulį be jokio savęs ir išorinės tikrovės vertinimo. Atsisakius subjektyvumo, išsivaduojama nuo ideologijos diktato, aklo sekimo, nusikalstamo elgesio prieš žmogiškumą (pavyzdžiui, dalyvavimo antisemitizme). Kai nėra žmogaus kaip subjekto, objektyvi institucija ar socialinis darinys praranda galią valdyti. Toks žmogus nepriklauso simboliniam pasauliui. Ar įmanomas neprievartinis dalyvavimas simboliniame pasaulyje? Ar komunikacija be galios yra diskomunikacijos sąlyga? Laisvė – komunikacija ar diskomunikacija?