Pokalbis su rašytoju Donaldu Kajoku – buitis ir būtis literatūros kontekstais 3

Elvina Baužaitė
www.kamane.lt, 2015-10-26

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas (g. 1953) kuria eiles, rašo įvairaus pobūdžio, skirtingų žanrų, varijuojančios apimties prozos tekstus, verčia – veiklos barai platūs, keliai išsišakojantys, bet visa susijungia ne kur kitur, o literatūroje. Rašytojo eilėraščių rinkinys „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (2015) įtrauktas į geriausių poezijos knygų penketuką ir pretenduoja tapti 2015 metų Poezijos knyga. Galbūt kiek netradiciškai, o gal veikiau natūraliai pašnekesiui su D. Kajoku pasitelkiau jo kūrinių – romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012) ir minėto eilėraščio rinkinio „Apie vandenis...“ – mintis. Tad literatūra klausia literato...

„Žmogus gyvena įprastą gyvenimą – tokį, kokį jam pasiūlė tėvų ir protėvių tradicijos. Po kiek laiko pajunta, kad čia kažkas ne taip, ir liepia savo protui: patikrink – ar toks gyvenimas yra prasmingas. Protas pradeda tikrinti ir sako: prasmės nėra. Gerai, sutinka žmogus, sukurk man gyvenimo modelį, kurio laikydamasis aš būčiau tikras, kad gyvenu prasmingą gyvenimą. Protas <...> praneša: toks modelis neįmanomas, nes prasmė neįmanoma iš principo, mano duomenimis, gyvenimas yra grynas absurdas. – Tačiau: – privalo būti dar kažkas (be planų, troškimų, svajonių, strateginių tikslų, siekių, kurie paprastai tik nuvilia), kas esminiu akcentu paverstų ne žinojimą, dėl ko gyveni, bet amžiną ir neatremiamą motyvą gyventi“ (2012, p. 56–57). Jums asmeniškai, kas yra toji gyvenimo prasmė – verčianti ir (ar) žadinanti norą išgyventi kiekvieną dieną akivaizdoje, rodos, pilkos kasdienybės, o kartu ar veikiau išties nepaliaujamo bėgsmo baigties, gal amžinatvės link?

Gyvenimo prasmė – klausimas iš amžinųjų, arba užkeiktųjų, padermės. Kuo toliau, tuo jis man atrodo mažiau svarbus, gal net pačios kalbos sufabrikuotas. Ką tuo noriu pasakyti? Tarkime, iš vieno taško žiūrint gyvenimo prasmė yra socialinė atjauta, žmonių būvio tobulinimas, iš kito – kūryba, iš trečio – valia ir galia (dvasinė, fizinė, finansinė), iš ketvirto – Dievo meilė etc. Eidamas panašia linkme galiu sakyti, kad man gyvenimo prasmė yra gyventi, t. y. neieškoti gyvenimo prasmės, nes, kai gyveni, nesi jos pametęs.

Bet ir šis teiginys, jei netampa gilia vidine patirtimi, lieka vien kalbos ekvilibristika, mat visi gyvenimo prasmės įžodinimai jau kitą akimirką, atsidūrus gretimame taške, anuliuoja patys save. Tai anaiptol nereiškia, kad šiame buvime aš nematau prasmės, tiesiog tai, ką regiu, jaučiu, patiriu, kuo alsuoju, aš vadinu ne prasme, o ne-beprasmybe.

Manau, niekados neverta tvirtinti, jog būti čia beprasmiška, tačiau turbūt visuomet galima atsargiai šypsotis iš visų gyvenimo prasmę apibrėžiančių sakinių, formuluočių, juolab šūkių. Nes jie, anot vieno mano bičiulio, yra teisingi atsakymai į neteisingus klausimus.

Triptikas „Malonumėlis“ pradedamas Gintauto Dabrišiaus aforizmu: „Eilėraščiai – naje, koks čia darbas!“ (2015, p. 15). Tarsi prisipažįstate, Jums – poetui – priekaištaujama: „Vis rašai ir rašai <...> o kada darbą / dirbsi? <...> vis dirbi ir dirbi / sako žmona <...> kada gi / ilsėsies?“ (ten pat, p. 15–16). Jūsų atsakas: „Žinai jeigu dar ir ilsėčiaus // ir jėgų ne vien laiko pristigčiau // labai / labai“ (ten pat, p. 16), – suponuoja kūryba maitina kūrėją. Kiek rašytojiška esatis padeda išgyventi kasdieną?

Kūryba maitina kūrėją. Manau, šie žodžiai arti tiesos. Bet ir ji turi kelis dugnus. Kasdienės duonos vieną kitą kąsnelį suteikia kūrybos rezultatas, o nekasdiene, kur kas svarbesne, slėpiningesne duona kuriantį žmogų maitina kūrybos procesas.

„Ežere...“ kalbama apie silpnumo akimirkas. Taip, jų patiriame kiekvienas, jos tarsi asmens palydovės, bendrakeleivės, tik vieno rečiau, kito dažniau sutinkamos, taip pat skirtingai palydimos, nulydimos išsiskiriant – išsigelbėjant. Kaip Jūs, rašytojas, poetas, gelbėjatės? Ar literatūros siūlomi būdai – rašymas, skaitymas – gelbsti iš (nuo) gyvenimo silpnumo akimirką?

Kai iššoki iš gyvenimo, kai nesutampi su savo gyvenimu, nusižengi jam, taip, tuomet tenka gelbėtis. Tačiau iš tos būsenos dabar mane dažniau gelbsti ne rašymas, ne literatūra, o laikas ir meditacinė sukauptis, kuri demaskuoja daugelį pseudoproblemų, atsitiktinių bendrakeleivių ir kitokių silpnumo akimirkų, paverčia jas dėmesio nevertais niekaliukais.

Rašyti visa jėga aš galiu tik tuomet, kai išsigelbsčiu ar būnu išgelbėtas. Tiesa, sykiais praverčia ir kitų autorių knygos. Tos, kurios veda panašia linkme, t. y. padeda kabarotis iš dvasinės, intelektualinės ar net fizinės duobės. Bėgant metams, tokių knygų, deja, kažkodėl randu vis mažiau ir mažiau. Bet tai ne jų, tai, matyt, mano bėda. Arba: toks kelio tarpsnis.

„Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“ (2012, p. 29). Mąstant literatūros perspektyva, ši mintis, regis, liudija, įvardija pačią literatūros esatį. Kaip autorius, Jūs kalbos rašytojui suteikta galia siekiate verti, atslėpti gyvenimo, būties slaptį ar daugiau norite sukurti savąjį pasaulį? Jeigu antrasis variantas, kaip nusakytumėte tą kuriamą pasaulį ir kaip jį pozicionuotumėte gyvenimo realybėje, koks realybių tarpusavio ryšys – paralelios, gretimos, priešingos, prieštaringos, konkuruojančios ir kt.?

Plačiausia prasme žmogus nėra joks kūrėjas, tik esamų segmentų perdėliotojas, savotiškas kompiliuotojas. Todėl net tuo atveju, kai sakoma, jog rašytojas sukūrė savo pasaulį, tėra vien kalbos viražas. Nieko jis nesukūrė. Tik išryškino, ištraukė iš šešėlio jau esančio pasaulio lopinėlį, kontūrą, briauną. Taigi, kaip autorius aš turbūt tilpčiau į pirmą Jūsų paminėtą variantą.

„Pasauly nieko nėr, ko negalėtų būti“, – šią „Ežere...“ užrašyto sakinio dalį mūsų kontekste galima interpretuoti, tarkime, taip: kiek žmonių, kiek minčių, kiek sapnų, likimų, jausenų, žvilgsnių, tiek ir pasaulio regėjimo vizijų. „Tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“, – galima perskaityti taip: visos tos vizijos neadekvačios tam, kas pasaulis yra iš tiesų, realiausioj realybėj, pilniausioj pilnybėj, tuščiausioj tuštybėj.

Galima interpretuoti dar ir trečiaip, ketvirtaip. Kiekvienam pagal savo išmanymą, patirtį, vizionieriškumą. Nes pats tasai save ryjantis sakinys yra tik žvilganti atslėpto pasaulio šukė.

Ankstesnis klausimas eilėraščių diptiko „2014-ųjų liepos kaitra“ kontekste, pasuktinas kitu rakursu  „1“: „su vakaru būna / pasišnekam <...> ir abudu / neklystam“ (2015, p. 45); „2“ „mums šnekantis būna / ateina ir trečias // koks raišas užguitas / eilėraštis // nuleipęs nėmaž / neparašytas <...> ne ne, sako man / eilėraštis // taip taip, sakau / eilėraščiui // ir abu / oi kaip klystam“ (ten pat, p. 46). Kiek kūryboje nežinojimo, nuostabos, kai (nu)einama ten, kur net negalvota, nemanyta ar (ir) nenorėta eiti? Jūsų nuomone, patyrimu, tekstas (eilėraštis) pasirašo pats ar vis tik jį parašo kūrėjas?

Visa šio to verta kūryba – iš nežinojimo. Arba, kaip sakė L. Tolstojus, iš neprotingo žinojimo. Iš to intuityvaus, neįrodomo žinojimo nuostabos.

Geras, atsitikęs, kaip žolė pro asfaltą prasikalęs, pats pasirašęs eilėraštis dažnai būna gyvesnis, erdvesnis, išmintingesnis už autorių, kuris kasdienybėje dažniausiai telpa tarp kepurės ir batų.

Tačiau žmogus, kaip visuma, visuomet didesnis, mįslingesnis, amžinesnis už visus genialiausius pasaulio eilėraščius.

Koks Jūsų požiūris į ironiją (kūryboje ir gyvenime), ji – išmintinga palydovė kasdienybės absurde ar kandi priešė?

Ironija – ir tas, ir anas. Apie ją esu rašęs „Komentaruose“, tad persakysiu kai kurias mintis. Gebėjimas ironizuoti, paleisti taiklų sąmojį rodo, kad šią savybę turintis žmogus yra protingas, nujaučiantis svarbius pasaulio ir mūsų samprotavimų netolygumus. Vis dėlto perdėm sureikšmintas tasai gebėjimas rodo ir kitką: atsisakymą mąstyti rimtai, iki galo. Ironijos meistras neretai būna jau įstrigęs pusiaukelėje: jam pavyko nueiti tolėliau už kitus, išvysti daugelio problemų prieštaringumą ir tai išvydus nuleisti rankas. Nuolatinis ironizavimas – pasąmoninis atsisakymas klausimą spręsti iš esmės; tiesos paieškas keičia patrauklumo siekis, noras patikti ar išsišokti, tuo tarsi pranešant – žiūrėkite, aš esu! Taip ironija, iš pradžių buvusi jėgos ženklu, virsta bejėgyste. Pro esmių vartus jokia ironija neįsileidžiama. Jei tavo bendrakeleivis tenkinsis vien pašaipiomis replikomis, vadinasi, anksčiau ar vėliau jūs atsisveikinsite. Žinoma, jei tave domina rimta kelionė.

Tiek apie ironijos privalumus bei trūkumus. Bet ne apie šypseną. Kai kas jas painioja, nors tai labai skirtingi dalykai. Šypsena įsileidžiama pro visus vartus!

Kaip matote rašytojo būtį šiandienos visuomenėje, kurioje, rodosi, rašyti yra lengviau, paprasčiau negu skaityti? Ar girdimas rašytojo balsas, skaitomas–perskaitomas žodis?

Gerų kūrinių visose meno srityse yra labai mažai, o autorių, kurie tikisi būti išgirsti, – labai daug. Štai čia ir kyla dilema – dėl ko tu nori būti išgirstas? Kad išspręstum savo psichologines problemas? Kad paveiktum aplinką, tikrovę? Performuotum, patobulintum, sušvelnintum realybę? Ar tai neprimena tuščių mesianistinių užmačių? Ar tikrai tuo turi rūpintis rašytojas, menininkas?

Geri klausimai. Tačiau atsakymai gali būti tik labai individualūs, asmeniniai, netgi intymūs. Nes jie liečia ne tik gyvenimą, bet ir visą būtį. Kitaip sakant, tavo ir mirties santykį. Dar kitaip – kaip tu suvoki pačią realybę, būtį, buvimą.

Atsakius į šiuos klausimus, – nebūtinai racionaliai, gal tik intuityviai, – jau įmanoma, mano galva, šį tą parašyti, nutapyti, sugroti. Nes tikslių proporcijų, laiko iltims atsparus kūrinys turbūt labiau primena ne mūsų pastangas paveikti realybę, o Realybės balsą ir to balso poveikį mums. Va šis, o ne rašytojo balsas gal ir yra svarbiausias.

„Pasukus lemtingų ieškojimų linkme, visiškai nesvarbu pirmauti prieš kitus, priešingai – daug svarbesnis tykus džiaugsmas: aš ne pirmas, vadinasi, ne vienišas“ (2012, p. 138). Rašytojas, – asmeniškai Jūs, – vienišius, kuriam reikia tylos, ar draugijos – kūrybinės bendruomenės – žmogus?

Aš turbūt labiau esu vienišius, kuriam iš tiesų reikia daug tylos. Daug dienos. Daug ramybės.

Vis dėlto vienišius esu ne vienatvės, o vienumos prasme. Bent kol kas...

„Kažin ar didelė vertybė žinoti, ką tuo ar anuo klausimu pasakė, pavyzdžiui, Kantas. Kur kas vertingiau žinoti, ką Kantas pasakė <...>“ (p. 138), – „Ežero...“ ištrauka siūlo svarstyti teksto, kūrinio autorystę, kiek ji svarbi pačiam autoriui, visuomenei, skaitytojui? Kiek ji žymėtina, saugotina? Ar apsaugotina?

Jeigu tą citatą pratęstumėte, turbūt paaiškėtų, jog joje šnekama ne tiek apie kūrinio autorystę, kiek apie būtinybę esminius žmogaus klausimus spręsti savarankiškai. Koks Kantas ar Sokratas gali būti tik pakeleivis, kuris su tavimi dalijasi savo patirtimi, savo intelekto turiniu, tačiau į gyvybiškai svarbų klausimą privalai atsakyti tu ir tiktai tu. Sykiais gal net prieštaraudamas didiesiems pasaulio autoritetams. Arba švelniai koreguodamas juos. Nes jų gyvenimas yra jų, o tavo yra tavo.

Kalbant apie kūrinio autorystę, ji svarbą įgyja tik tuomet, kai turime galvoje, tarkime, atlygį už kūrinį, menininko duoną kasdienę. Juk meno žmonės irgi valgo, rengiasi, nori turėti stogą virš galvos. Bet pačia plačiausia prasme autorystė, man regis, nėra labai svarbi. Tarkime, kai kurie kinų poetai nepasirašinėjo po savo eilėraščiais. Jie tarsi sakė, jog tiesa, anot vieno antikos filosofo, nėra didesnė nuosavybė to, kuris ją atrado, negu to, kuris ją pasisavino. Ši nuostata man yra ir graži, ir teisinga, ir priimtina.

„Nubudęs negalėjau atitokti, nes patyriau beveik niekam nežinomo literato savotišką pranašumą prieš daugelį pripažintų autorių, prieš virtinę visokiausių premijų laureatų, tariamos išminties kulto įkaitų, paženklintų klasikinio pasipūtimo įdagu. <....> jie sykiais iš tiesų pasijunta kone nemirtingi!“ (p. 145). Šis romano fragmentas tiesiog verčia klausti, kaip vertinate Lietuvos rašytojų bendruomenę? Kokia tai terpė? Ar nepritrūksta, nepasigendate autoritetų balso savo aplinkoje, taip pat ir viešumoje? Kaip matytumėte jauno, pradedančio literato galimybes ir iniciatyvas reikštis šiandienos literatūros pasaulyje?

Lietuvos rašytojų bendruomenę vertinu blaiviai. Visko joje yra – ir tikrų talentų, ir tvirtų amatininkų, ir akivaizdžių vidutinybių. Kaip visur ir visada. Autoritetų balso nepasigendu, ypač viešumoje, nes rašytojo uždavinys yra rašyti kuo geresnes knygas, rūpintis mūsų kalba ir literatūra, o literatūros uždavinys nėra pertvarkyti pasaulį, juoba rūpintis pensijomis ar šilumos kaina. Kai reikėjo, mūsų autoritetingiausi rašytojai lipo ant bačkos ir sakė liepsningas kalbas, tapo šaukliais. Turiu galvoje Atgimimo laikus. Dabar rašytojai turi rašyti, politikai politikuoti, žemdirbiai sėti ir pjauti. Neduokdie, jei vėl ateis metas lipti ant bačkos ir, užuot rašius, vėl kur nors šaukti tautą.

O pradedančio literato galimybės reikštis, mano galva, šiandien yra kur kas palankesnės nei, tarkime, sovietmečiu. Gali rašyti ką nori ir kaip nori. Blogiausiu atveju išleisi knygą savo lėšomis. Ar būsi pastebėtas, skaitomas, vertinamas, įtraukiamas į platesnį literatūros kontekstą, kitas klausimas. Čia gali būti du keliai: talentas ir išradinga rinkodara, skandalinga reklama. Pirmasis kelias sunkus, lėtas, bet tikras; antrasis – greitas, tačiau greitai ir išsikvepiantis. Vienadienės sėkmės istorija, vien ego viršūnėlę patenkinanti aklavietė.

„<...> knygų gausa jį pribloškė. Ir kiekviena atrodė sklidina šimtmečius kauptos išminties. Apėmė siaubas – visų neperskaitysi, o iš tiek išsirinkti neįmanoma! Kuri yra vienintelė, šiuo metu jam reikalingiausia?“ (2012, p. 29). Kaip iš skaitytojo pozicijos regite, vertinate milžinišką – tiek verstinių, tiek lietuvių autorių – knygų pasiūlą? Pagal kokius kriterijus renkatės, ką skaityti? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti knyga, kuri šiandien, šiuo metu Jums reikalingiausia, gal – vienintelė?

Nepriklausomybės laikais, manau, buvo išversta tikrai daug geros prozos knygų. Ir kokybiškai išversta. Šis faktas džiugina. Apie poeziją to nepasakyčiau.

Dažniausiai skaitau vien tas knygas, kurias įsigyju. Pasiekia jos mane įvairiais būdais – vienas perku, kitas padovanoja knygų autoriai, trečios dar keistesniais keliais atsiduria mano knygų lentynose.

Knygas, kurias skaitau, santykinai skirstyčiau į tris grupes: 1) tos, kurios padeda man keliauti vidinę (dvasinę, intelektualinę, gyvenimiškąją) kelionę, vadinu jas to meto, to kelio tarpsnio bendrakeleivėmis, dažniausiai, deja, tai būna arba verstinės, arba kitos kalbos knygos; 2) tos, kurias parašo talentingiausi arba artimiausi kolegos; 3) tos, kurias iš dalies galima pavadinti pramoginėmis, smagiai paskaitomomis prieš miegą, tarkime, „Dvylika kėdžių“, „Šveiko nuotykiai“, „Don Kichotas“ ir pan.

Svarbiausiomis, man reikalingiausiomis, be abejo, laikau pirmos grupės knygas. Jos keičiasi. Kartais tampa nereikalingos, kartais grįžta, kokį kelio tarpą vėl paėjėjame drauge. Ir visai nesvarbu, kada jos buvo parašytos – vakar ar prieš kelis tūkstančius metų.

„Transo būsena panardina žmogų į vidinį pasaulį, ten jis sutinka labiausiai nerimą keliančius savo sąmonės pavidalus ir akistatoje su jais tarsi įvykdo tai, ko neįstengė padaryti išoriniame pasaulyje, kitaip sakant, sudaro savotišką sandorą su jį kamavusiomis grėsmėmis, o kai išnyra iš transo, jo dvasinės struktūros būna įgijusios jau kitą darną, <...> tada jau ir žolė žalesnė, ir sniegas baltesnis, ir vanduo skaidresnis“ (ten pat, p. 118–119), – tai rašytojiškos, kūrybinės patirties, o gal (ir) skaitymo, kai panyrama į fikcinį pasaulį, atitiktis, įprasminimas? Kiek, Jūsų manymu, skaitytojas yra knygos, skaitomo teksto kūrėjas, bendraautoris? Kiek jis turi būti aktyvus, gabus interpretatorius, idant kūrinys būtų atvertas, kalbà kalbėtų? Ar vis tik visa lemia autorius?

Jūsų minima citata aprašo ne fikciją, o gana tikslų kai kurių šiaurės tautelių šamanų ritualą. Tai ne metafora, tai konkreti tam tikros tradicijos dvasinė praktika, „apsėstųjų gydymas“.

Rašytojas, išleidęs knygą viešumon, pats tampa tik jos interpretatoriumi. Tiesa, prieš kitus jis turi šiokį tokį privalumą: būna kur kas atidžiau įsigilinęs į tekstą, mat pats jį parašė. Vis dėlto man naivoki atrodo autoriai, kurie tikisi, kad knyga bus perskaityta vien taip, kaip jie nori, kaip leidžia. Tiesiog kuo įvairesnės skaitytojų interpretacijos, tuo tekstas erdvesnis, literatūriškai stipresnis, ilgaamžiškesnis (prisiminkime, kiek interpretacinės laisvės teikia šventraščiai!). Gerame kūrinyje visuomet egzistuoja šešėliniai, nuo autoriaus valios nepriklausantys turiniai, slankiojančios prasmės. Suprantama, neturiu galvoje interpretacijų, kurios atsiranda deramai net neperskaičius knygos, painiojant faktus, vardus, idėjas, turint vienintelį tikslą – sunešioti tekstą į šipulius, įgelti ar pasistaipyti prieš veidrodį. Pasakysiu dar daugiau: interpretuoti tekstą galima tik tuomet, kai esi nors šiek tiek jį pamilęs. Kitaip sakant, skaitytojas, interpretuojantis pamėgtą tekstą, yra beveik lygus autoriui. Bemaž tą patį tvirtina ir anksčiau mano minėta įžvalga: tiesa nėra didesnė nuosavybė to, kuris ją atrado, negu to, kuris ją pasisavino.

Ankstesni klausimai veria ir kitą – koks, Jūsų manymu, turi (turėtų) būti autoriaus ir skaitytojo susitikimas: tekstinis – skaitymo metu, akivaizdus – bendraujant tiesiogiai?

Jeigu kalbame apie literatūrą, svarbiausias, mano galva, yra tekstas. Pažįstu moterį, kuri vieno renginio metu išvydo provokuojamai besielgiantį rašytoją ir pažadėjo sau: „Daugiau to chamo knygų neskaitysiu!“ O be reikalo. Jo knygos buvo puikios, talentingai parašytos.

Būna ir atvirkščiai. Auditorijai rašytojas gali kalbėti įtaigiai, pažerti intriguojančių minčių, tačiau rašyti labai vidutiniškas, netgi poprastes knygas. Tai oratorinio žodžio meistras, charizmatiškas tribūnas, bet ne rašytojas.

Tad pirmenybę aš teikčiau tekstui ir tik tekstui. Būtent jis, o ne kitos žodinės raiškos formos ir yra literatūra.

Viename straipsnyje teigiama: „D. Kajokas, kurdamas savąją poeziją, pastebimai domisi kalbos galimybėmis arba veikiau viliasi, kad „gera poezija išlaisvina visų žmonių kalbos jausmą.“[i] Eilėraštyje „Beveik apie smuiką“ bylojate: „kad protingai tvirtai / ir galbūt suvisam // nusiviltum lietuvių / kalba // privalai nugyventi / mažų mažiausiai šimtą // viešų ir poslapčių / tremčių gyvenimų <...> su / ja, su lietuvių // tada tik/ dorai nusivilsi // arba nustėrsi turįs / stradivarijų“ (2015, p. 48–49). Kaip regite, patiriate, jaučiate dabartinę lietuvių kalbos būtį ir buitį, kokia jos būklė? Kalbà šiandien yra vertybė ar?..

Kalbant Jūsų terminija, sakyčiau, kad lietuvių kalbos būtis yra ganėtinai normalios būklės, o buitis galėtų būti ir geresnė. Kalba – gyvas organizmas, jis privalo nuolat atsinaujinti, reaguoti į pasaulyje vykstančius procesus, kisti, tačiau saugoti savo stuburą, neleisti, kad jis būtų iškreiptas ar perlaužtas. Tokia yra kalbos būties fizika ir metafizika.

Tačiau kalba yra ir žmonės, kurie ja šneka, rašo, ją puoselėja, saugo, protingai ir profesionaliai rūpinasi jos gyvastingumu ir sveikata. Tai jau kalbos buities sritis, o ja pas mus, sakyčiau, rūpinamasi vangokai, kai kam toji būtis atrodo netgi varganos būklės. Bet panašiai nerimaujama daugelyje šalių, kone visos kalbinės bendruomenės, ypač Europos, pastebi agresyvoką anglų kalbos bei jos lingvistinių struktūrų invaziją.

Tiesiog darykime, ką išgalime: leiskime savo kalbai kisti, alsuoti, bet ir saugokime, neleiskime, kad jai būtų perlaužtas stuburas. Tik taip ir mes, ir mūsų kalba nugyvensime dar ne vieną šimtą viešų ir poslapčių gyvenimų.

„Ežere...“ esama štai tokios ištraukos: „<...> jūsų pavardė gana iškalbinga. Aušautas – sūduvių dievo vardas, jei neklystu, pirmą kartą paminėtas rinkinyje „Costitutiones Synodalis“. Šis baltų genties dievas gretinamas su antikiniu Eskulapu. Aušautas, tiesą sakant, yra fonetinė transformacija, jos šaknys glūdi žodyje „atsveikti“, taigi – pasveikti, išvaryti ligas“ (p. 76). Kas Jus, grojantį stradivarijumi, labiausiai stebina – ar vis dar stebina – kalboje, kalbant? Kokie atradimai džiugina, nuvilia?

Kalba kaip fenomenas mane stebina vis labiau. Stebina ir nuvildama, ir džiugindama. Nuvilia tuomet, kai pajuntu, jog ji yra gana nepatikimas tarpininkas tarp realybės ir žmogaus, t. y. ji vienaip ar kitaip iškraipo realybę, palikdama mus ne tikrame, o iškreiptame kalbos pasaulyje. Arba kalbos iškreiptame. Kalba, dažniausiai žmogui to net nepastebint, tampa siena tarp jo ir pasaulio, tarp to, kas galbūt egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės.

Kai kiek pabūnu, gal net pasimėgauju tuo nusivylimu, kalba ima mane džiuginti. Mat suvokiu, jog vis dėlto egzistuoja dvi stebuklingos jos formos, kurios turi galios tą sieną (save!) suploninti, padaryti vos ne vualiu, lengvu šydu.

Tos dvi formos, mano galva, yra šnekamoji (kasdienė) ir poezijos kalbos. Jos daugiau ar mažiau išsipildžiusios, esančios arčiausiai realybės.

Kaip komentuotumėte mintį, jog kalbos žmogų džiugina atogrąža į kalbos pradmę, ištakas, kai kalbà žmogui išties kūrė pasaulį, nes kas ištarta – (su)vokta, pažinta, esti minty, o kartu ir pasauly – pasaulis buvo kalboje, nes kalbà iš pasaulio; o liūdina žiūrà ateitin, kur, rodos, žodis netenka, ar jau net ir dabar netekęs, vertės – kalbama nežinant prasminio turinio, ir gal net baisiausia – nuoširdumo, tikrumo – patikimumo žymės?

Matot, mano požiūris į kalbą truputį kitoks, ne toks romantiškas... Kalba nekuria nei būties, nei pasaulio, kalba kuria vien kalbos pasaulį, ne visai tikslių veidrodžių karaliją. Tam tikra prasme kalba išbūtina realų pasaulį. Jei norime grįžti būtin, realiausion realybėn, privalome rasti ypatingą santykį su kalba. Tai bandė daryti įvairios filosofinės, religinės sistemos. Pvz., kai kurios budizmo atšakos (dzenbudizmas) savo dvasinėse praktikose stengiasi išvis atsisakyti kalbos, kaip patikimų žinių tarpininkės, paslaugų (koanų tradicija).

Sakote, „žodis netenka (...) nuoširdumo, tikrumo“, bet ar žodis čia kaltas? Nuoširdumas, tikrumas – žmogaus savybės, ne kalbos. Kalboje jos tik atsispindi kaip veidrodyje. Tad Jūsų keliamas klausimas, manau, yra ne tiek kalbos, kiek žmogaus, jo santykio su pasauliu, su kitais, kas be ko, ir su pačia kalba problema.

Sutelkus žvilgsnį į mažiausią teiginį – žodį – ir beskaitant „Ežero...“ kalbinės žaismės ištartį: „Kai esu vienas, vienišauju, kai su ja – dvienišaujam...“ (p. 162), – norisi klausti, kiek Jums, rašytojui, maga būti kalbos kūrėju – žaisti kuriant naujadarus? Naujadaras – kalbinė provokacija – vienkartinis skaitytojo dėmesio sužadinimas ar (ir) lūkestis, jog kalbà ne tik perduotų mintį, bet būtų pastebėta kaip esatis?

Kurti naujadarų nesistengiu. Jei patys ateina, įsileidžiu. Ir tik tuomet, jeigu jie, mano manymu, organiškai įsipina į teksto audinį. Tad būti kalbos kūrėju neturiu jokių pretenzijų, man kur kas svarbiau pasinaudoti pačios kalbos neišsemiamomis galimybėmis.

Kita vertus, pagal tam tikras teorijas poezija yra apsunkinta kalba. Skaitant poeziją, nevalia šuoliuoti, kaip dažnai šuoliuojama kitos rūšies tekstais. Reikia grįžti, dar kartą perskaityti, įsigilinti, suvokti, patirti potekstes, slaptąsias žodžių jungtis, suokalbius. Todėl poezijai gal ir tinka pasakymas kalbinė provokacija. Iš dalies tai labai artima jos prigimčiai, jos esačiai.

„Kad pamiltum, su žmogum reikia nugyventi visą gyvenimą“ (2012, p. 162). O jeigu mąstytume apie kalbą, literatūrą, kiek skaitytojas yra (turėtų būti) kalbos mylėtojas? Kada kalbà Jums tapo ne tik susižinojimo būdu, bet mylima – kuriama ir kuriančia – esatimi?

Kalba labai svarbia, protinga ir įdomia bendrakeleive man tapo gana vėlai, sulaukus 25–26 metų. Tikrai geras literatūros – ypač poezijos! – skaitytojas, manau, irgi privalo pamilti kalbą, jausti jos niuansus. Tokį skaitytoją galima laikyti kone eilėraščio ar poezijos knygos bendraautoriumi. Dar sykį perfrazuosiu jau ne kartą šiame pokalbyje išsakytą mintį: poezija nėra didesnė nuosavybė to, kuris ją sukūrė, nei to, kuris ją priėmė su meile.

Literatūros buities ir būties mąstymą norisi baigti pojūčiu – koks literatūros kvapas? Pirmoji mintis, asociacija.

Pirmoji? Žydintis ir svaigiai dūzgenantis pipirinis drakonas.

Dėkoju už pokalbį.

________________

[i]ŠMC skaitykloje savo kūrybą pristatys rašytojas D. Kajokas. lrytas.lt [interaktyvus], 2014 [žiūrėta 2015-09-01]. Prieiga per internetą: http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/smc-skaitykloje-savo-kuryba-pristatys-rasytojas-d-kajokas.htm.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*