Eilėraščiai – vienatvėje (t)veriamas pasaulis 4
Rolandas Rastauskas. Vienišos vėliavos: rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014 – 224 p.
Rolandas Rastauskas (g. 1954) – poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas. Ir tai ne viskas... Kalbėti apie R. Rastausko veiklą galima (bent jau) trimis perspektyvomis – mokslinis darbas, kultūrinė veikla ir literatūros kūryba. Tačiau jos myšta tarpusavy, skaidosi į smulkesnes atšakas, susisiekiančias savais keliais, tad liesdamas vieną, nori nenori palieti kitą, o nutylėti – netikslinga-neteisinga – negalima!
Esminiai faktai mokslo srityje: 1978 m. Vilniaus universitete baigtos anglų kalbos ir literatūros studijos, dėstytojo darbas Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose, stažuotės Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose, įgytas docento laipsnis. Ištartis esminiai faktai nepretenduoja į tiesą, juo labiau vienintelę ir neginčytiną. Kas gali įvardyti, pamatuoti esmingumą, vertę? Pats žmogus... Vis tik mokslinės veiklos kryptys – dramos teorija, Vakarų ir rusų modernizmas, Rytų Europos teatro režisūros tendencijos – leidžia teigti, kad teatras yra pelnęs ar net užkariavęs R. Rastausko dėmesį. Tai patvirtina organizuoti gatvės vaidinimai-performansai, įvairi veikla tarptautiniuose kultūros projektuose, konferencijose, meno festivaliuose.
Literatūros kūryba – įvairiakryptė, įvairiaformė, daugiaplanė. Žiūrint literatūros žanrų, skirtinos dvi reikšminės erdvės: grožinė literatūra ir publicistika. R. Rastauskas savo kelią pradėjo dramaturgijoje, kai 1971 m. pasirodė pjesė Lenktynių aitvaras. Po trejų metų autorius pristatė pjesę Talmantas Žuvėdra (1974). Vėliau stojo tyla, besitęsusi trylika metų, kol 1987 m. buvo išleista pjesė Bermudų trikampis. Teatro meilės tekstinė raiška – dramos kūriniai nesiriboja pjesėmis, R. Rastauskas yra ir trijų scenarijų autorius: Klepsidros sanatorija (2001), Othello?! (2002), Notturno, arba Bebrų respublika (2002).
Poezijoje debiutavo 1987 m. eilėraščių rinkiniu Albumas. Po penkerių metų pasirodė Tinginio raudos (1992), prabėgus dar ketveriems – Aktorius pasitraukia (1996). Dešimtmečio pertrauką nutraukė rinkinys Metimas (2006). Tai bendras Rolando Rastausko ir Arkadijaus Gotesmano kūrinys. Čia poezija ne tik išrašyta popieriuje, bet ir skamba balsu, laukiančiu klausytojo kompaktinėje plokštelėje.
Publicistikoje pradžia matytina, žymėtina redaktoriaus darbu Operos ir baleto teatre (1978–1986). Jo tąsa – skilčių rengimas įvairiuose leidiniuose: „Atgimimas“ (1989–1990); „Lietuvos rytas“ (1993–2003); „Akiračiai“ (Čikaga) (2003–2004); nuo 2005 m. – „Verslo klasė“. Ir tai ne viskas...
Vertimai. Paprastai tai yra dvipusė veikla: verti kitakalbį kūrinį į savo gimtąją kalbą, o tavo, parašytą gimtąja kalba, į svetimakalbę verčia kažkas kitas. Taip ir šiuo atveju – R. Rastauskas verčia iš anglų, lenkų, rusų, slovėnų, švedų kalbų; jomis bei dar keletu kitų byloja ir paties autoriaus tekstai. Minėtina 1986 m. iš rusų kalbos išversta Jurijaus Kovailio apysaka Vasios Kurolesovo nuotykiai, bendradarbiavimas 2004 m. verčiant iš švedų kalbos Bruno K. Öijerio eilėraščių rinktinę Kol nuodai veikia.
Esmės kaip ir vertės matai dažnai nėra tikslūs, tinkami, neretai pro juos, kaip pro reto rėčio akis, išbyra, išteka ne vienas grūdas, o kas juos surinks, pamatys? Recenzijoje[i] per maža tekstinės vietos, tad ribojamasi jau esamais įvertinimo ženklais: 2001 m. LR kultūros ministerijos premija už geriausią metų kultūrinę publicistiką – publikacijas dienraštyje „Lietuvos rytas“ (2000), 2005 m. Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas R. Rastausko esė rinktinę Kitas pasaulis (2004) (leidinyje išspausdinti dešimtmetį – 1993–2003 m. – rašyti tekstai) pripažino geriausia 2005-ųjų metų knyga, 2006-aisiais rinktinė pelnė Ievos Simonaitytės premiją, 2010 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje ir už sakinio eleganciją“.
Recenzijoje dėmesys telkiamas į poeziją, 2014 m. pasirodžiusį eilėraščių rinkinį Vienišos vėliavos. Kaip rašoma paskutiniame knygos priešlapyje, sugulę eilėraščiai, rinkti iš 1987–2006 m. išėjusių lyrikos knygų, atskleidžia autoriaus kūrybos spektrą – nuo savito santykio su lyrikos tradicija iki originalios šiuolaikiškos kalbėsenos, nuo švelnaus lyrizmo iki grakščių ironizavimų. Kalbėsenos variacijai, žiūros slinktims pasirinkta ir pritaikyta draminė struktūra. Rinkinys – keturių veiksmų drama (?) su prologu ir epilogu ar veikiau lyriška poetinių tekstų dramos aliuzija, metafora, kylanti iš vaizdinio panašumo, regimo knygos kaip materijos tekstografiniame įprasminime, kurio autorius – dailininkas Kazimieras Paškauskas. Vienišos vėliavos – baltai pilka knyga, rankraščių fragmentų, piešinių eskizų – žmogaus minties (-mi) ir rankos (-a) įkalbama tyla; o kitaip būti paprasčiausiai negali.. „Man artima toji lietuviškųjų balsių tyla, – ištarta R. Rastausko, savo poetinę kūrybą į(si)vardijančio taip: – Eilėraštis kaip momentinė nuotrauka. Ir eilėraštis kaip kardiograma. Abi – akustiškai įgarsintos. Tarp šių polių turbūt ir plyti mano poezijos laukas“ (p. 213).
Eilėraštis Šuolis į tolį, tas pats – į aukštį – pokalbis su kūrėju – kitu, savimi pačiu, atskleidžiant, kad kūryba gimsta, kai patikima savimi, ji reikalauja drąsos – besąlygiškos, net atsitrenkti į sieną: „Kas mus sulaiko nuo šuolio į tolį – / baimė palikti seserį, brolį? / Baimė staiga atsitrenkti į sieną / kaulais visais, smegenim?“ (p. 7). Dešimtyje penkiaeilių mąstoma kūrėjo ir kūrybos esatis, prasmė, vertė; o dešimtajame susumuojama: „Kas mus sulaiko nuo šuolio į tolį – / baimė palikti tėviškės molį? / Jį tebeminko rankos ir kojos – / taip atsiranda naujosios trojos, – / tverias tiesa apie vietos galiūną... / Šuolis į tolį – iš liūno į liūną!“ (p. 11). Rodos, toji šuolio į tolį baimė nėra tik neigiama, nėra tai, ką būtina nugalėti, galbūt tai ir prisirišimo jausmas – pirmojoje strofoje prie artimųjų: sesers, brolio, paskutinėje – prie gimtosios vietos, tėviškės. Tebeminko, vadinasi, nešoko – (pasi)liko, o likus, minkant gimtąjį molį statomas savo miestas, rūmas, poeto atveju – tekstinis (kūrinys), tampama vietos galiūnu – savo buvimu, įsiprasminimu tveriama tiesa, grindžiama ne ko kito – savęs, nors visa – iš liūno į liūną – pradžios pabaiga – pradžioje. Bet visgi – šuolis!..
R. Rastausko kūryboje nemaža sąšaukų, kalbinių, žodinių susitikimų, minties mainų, pratąsų. Viena jų – eilėraščio pavadinimas Ergo sum. Juk tai René Decarteso kadaise ištartos frazės – garsiojo lotyniško aforizmo pabaigos žodžiai. Ergo sum – „vadinasi esu“ mintį tęsia kūrinio eilutės, jose skleidžiasi lyrinio aš jausena esant: „Sergu / Manęs nebesupranta motina“ (p. 15).
Rinkinyje daug teatro, tai nestebina, nekeista, juk minėta autoriaus meilė teatrui, tad jo tekstai įprasmina, liudija literatūros ir teatro buvimą drauge, kartu – viena kyla iš kito, virsta kitu. Triptikas Keistasis teatras dedikuotas Gyčiui Padegimui. Kūrinys skiriamas ne šiaip sau, tai lemia santykis – daugiau mažiau asmeniškas prisilietimas. Prie teatro žmogaus – režisieriaus – liesdamasis (visada) nori nenori užčiuopi, palieti jo teatriškąją esatį. Tiesiog asmenybės būtis jau nedaloma skirties tarp tikrovės ir meninės realybės: „Paukščių akys išlestos. / Planetariumų lūžtančios lubos. / Ir kopos iš niekur: į niekur. // Žaibolaidžiai virš teatrų. / Skudurinė širdis. / Tik rylos aidas girdėti“ („I“) (p. 18). Akys išlestos, vadinasi – nemato, neregiai. Planetariumas lūžtančiomis lubomis – galimybė palikti žemiškąjį teatrą – būtį po-saule ir iškeliauti į erdvę – teatrališką visatą, tačiau frazė iš niekur: į niekur, kaip ir iš liūno į liūną teigia pabėgimo, ištrūkimo negalimybę, bergždumą (?). Žaibolaidžiai – energijos tekėjimas, srovės sankaupa ir nuokrypis, šiuo atveju veikiausiai į kūrybinę laisvę, mintį, idėją, tikėjimą. Ypač tikėjimą, kadangi žaibolaidžiai ir virš bažnyčių. Teatre tikėjimas yra sąlyga, idant skudurinė širdis – bejausmė, negyva, netikra, bet (galbūt) laukianti, kad ją pamiltų, ja patikėtų, – imtų jausti. Stebuklas – teatro stebuklas (!) – įvyksta patikėjus, tikint. Taip efemeriška teatro būtis perkeičia gyvenimo tikrovę, sukurtoji realybė tampa tikresnė, nušvinta žmogaus esatis – nuskaidrėjama: „Tavo pražilę plaukai nušvinta, / Varis ir popierius atneša riksmą: <...> Atsiveria durys. / Laiptai sugirgžda klasiko vardą. / Lengva ir gera praradus tūrį – / Tarsi senas dekoracijas ardant“ („II“) (p. 19). Tačiau teatras, kaip ir gyvenimas, liudija, akivaizdžiai parodo, kad visa – laikina, efemeriška, (iš)nyksta: „Renkis. / Grimuotoja mirė. Tik lempos negęsta. / Išnykusiai dulkėse aktorei lenktis, / Ir veidrodžiui lenkis ištardamas „basta“!“ („III“) (p. 20).
Eilėraštis apie baletą – dar vienas teatro gyvenimo ar paties gyvenimo kaip teatro įvaizdis, kai nelieka skirties tarp tikro ir meninio buvimo, kai antrasis tampa tikresnis už pirmąjį. Šokio išraiška atskleidžia žmogaus esatį, kal͂ba, byloja patį žmogų: „Meno sunkiausio – šokti save – / Niekad netekti tu negalėsi. / Basas ateisi amžiaus gatve / Į Balerinų krantinės pavėsį. <...> Bet nesidžiauk per anksti – / juk sugriauna / Tobulą veiksmą išdygus vinis“ (p. 21).
Meno rūšių, formų santaka – gyvenime, nepažintame, nepažiniame; prabėgančiame, ištekančiame, bet ir liekančiame liudijimuose – būta. Kiekvieno savaip, kitaip – balerina nuotraukoje, poetas eilėraštyje – įsirašyta, tas įrašas – duoklė: „Už miego tvarstį / Dar plakančią širdį // Gera už – / migti“ (p. 22). Miegas – dienos pabaiga, o diena – gyvenimo fragmentas, tad užmigti – pabandyti, pasimokyti nebūti, įžengti į nebūtį. Kaip ištaria lyrinis aš, „gera užmigti / Su eilėraščio nuolauža burnoje / Ir pabusti neužmiršus nė žodžio“ (ten pat). Įprasminus dieną gera užmigti, o eilėraščio nuolauža – saitas į kitą dieną, kitą būtį, tai žmogaus kaip veikiančio, kuriančio išsigelbėjimas, pateisinimas, buvimo (amžino) garantas. Ir ne tik tai... Eilėraštis – atminties negatyvas (p. 24). Šią poezijos esaties atodangą reikia atsidėjus mąstyti, o tada veriasi interpretacijos begalinė platybė. Atminties negatyvas – tai, kas buvo, būta, tačiau dabar tamsoje laukia, prašosi ryškalo, idant pasirodytų – būtų atminta, prisiminta pamačius. Tai suponuoja matymo ir atminimo artumą, tačiau Šventajame Rašte Jėzus apaštalui Tomui ištaria: „Tu įtikėjai, nes pamatei. / Palaiminti, kurie tiki nematę!“[ii] Todėl pasikliauti vien rega, vien žiūrėti, paisyti to, kas matyti, matoma – nevalia. Atmintyje esama daug daugiau negu vien tik asmeninės, subjektyvios patirties, čia glūdi bendroji žmonijos patirtis, tad išryškinti negatyvą eilėraščiu – leistis į kelionę nežinion, bandyti iš nežinios patekti į žinią – praskleisti, atslėpti slaptį. Tai pirminė – viena galimų – šiuo atveju kuriančiojo, rašančiojo veika. Užduotis skaitytojui-interpretatoriui – aiškintis, vaikščioti, išžiūrėti eilėraštį, o jis – miškas tankus, kur susikibę už rankų įžengia (p. 24) rašantysis-poetas ir... Tu, skaitytojau!
Dienos ir nakties, gimimo ir mirties, buities ir būties, tikrovės ir sapno, vaizduotės pasaulio sąlyčiai, dviejų polių, buvimo galimybių, formų samplaika, sąmaiša – kūrėjo lemtis, kai naktį regimi pasauliai dieną virsta kūryba, meninėmis pajautomis, išgyvenimais. Tikėjimas pasaulio, gyvenimo – vieno galimo stabilumu, tikrumu iškeičiamas į pasaulių, gyvenimų daugį: „Šiąnakt skaudžiai tave sapnavau – / Tarsi būčiau atradęs iš naujo. / Sapnas smigo į kūną, bet kraujo / Nepraliejo. Todėl gyvenau / Užsimerkęs ir Dievą meldžiau / Nepaleisti iš pamiršto rato“ (p. 37). Pamiršto rato įvaizdis suponuoja kartotės galimybę, progą galbūt kitaip realizuoti, išpildyti susitikimą, pažintį; o gal sapnas – iliuzija tikintis su(si)grąžinti tai, kas prarasta, ko netekta?...
„Vėl buvai artima, vėl sode / Žolėje ligi kelių stovėjai <...>! Mano sapnas artėjo į pradžią, / Kur liečiau tave jauną ir gražią, / Nežinodamas – tu ar ne tu...“ (ten pat). Artėjimas į pradžią – kelionė laiku atgal, o jauna ir graži, ta ar ne ta – pati būtis (?), kurios mažoji atitiktis – para: diena esant, o naktis – dar ne ir jau ne. Interpretaciją siūlo trečiojoje eilėraščio strofoje pasitelktas graikų mitologijos įvaizdis. Artemidė – medžioklės deivė, skaistaus mėnulio įprasmintoja ir vaisingumo bei gimimo globėja, serginti, kai iš tamsos pereinama į šviesą, iš nebūties į būtį, iš nakties į dieną: „Keitė marmuro formas ir teisė / Artemidę išaušus diena. / Sapno ašmenys šaukė mane – / Ir todėl privalėjau nubusti. / Kambary, mano varganas būste, / Būk laimingas su knygų minia!“ (ten pat). Knygų minia varganame būste priešinga sapno pasaulio marmuro formoms. Tačiau toje minioje knygų taip pat esti kita realybė, į kurią pabėgama, patenkama iš vargano tikrovės pasaulio, ne užmigus, bet vaizduote. Taip aiškėja, veriasi amžina kūrėjo klajonė, būtis tarp čia ir ten, šiapus ir anapus – tik ko? Kur daugiau?..
Poezija visada artima tapybai, tapybiška – tai vaizdo kūryba žodžiu – žodiniai vaizdai, prasminantys jausmą, jauseną, iš (dėl) kurios kilo, kuriai rašoma: „Kada juoda infarktinė žiema / Sukausto tavo judesį ir balsą, / O rėmuose įlinkus žemuma / Meluoja pagal Bruegelį ir Halsą; / Kada visi daiktai ne daiktuose, / Ir angelas sparnu pakeičia kryptį / Išjojusiems vidurnaktį trise / Senais žirgais, išmokytais sutrypti / Visus, kas pasipainios kelyje <...>. Šalyje / Nėra balsų. Tau niekas neatsako. / Nėra balsų, ir mirusiems baisu“ (p. 40). Tai fragmentas antrojo kūrinio triptike „Tapyba“, skirto dailininkui Pranui Gailiui. Infarktinė žiema, sukaustanti judesį ir balsą tarytum beištinkanti, grasinanti mirtis, nuo kurios šįkart išgelbsti angelas. Recenzentės akimis, pajauta, trise išjoję senais žirgais – re͂gima kaip mirties įvaizdis, galima aliuzija, meninės idėjos sąšauka su Albrechto Dürerio „Keturiais apokalipsės žirgais“ (1498). Ksilografijoje žirgai – keturi, tačiau paveiksle ir poetiniame tekste sutrypiama visa, kas esti kelyje, tad nešama, sėjama mirtis, kuri – neišvengiamybė. Eilėraštyje esama ir ne subjektyviomis asociacijomis aiškinamų nuorodų – Nyderlandų dailininkų pavardės – Pieteris Bruegelis (vyresnysis) ir Fransas Halsas. Pirmasis – peizažistas, siužetinių scenų kūrėjas, antrasis – portretistas; jų duetas – pasaulio esatis, jo (meniškai interpretuotas) atspindys, kurį regi ir poetiniais tekstais pasakoja R. Rastauskas. Žodiniame kūrinyje žymi pasaulių sąmaiša – gyvųjų ir mirusiųjų, meninė ir gyvenamoji realybės – víena lyrinio aš jausenos raiškoje.
Eilėraščiuose ne tik pinasi meno formos, myšta realybės, bet taip pat vyksta kūrybiniai susitikimai. Jų akivaizdoje išryškėja metaforos knygų minia reikšmė. Meno pasaulio, literatūros erdvės pažintis, išmanymas yra inspiruojanti, įkvepianti kūrybos galia; šiuo atveju išreikšta ir skaitytojo patiriama intertekstualia iškalbinga kultūros poezija: „Margosios paukštės gitaros iš plunksnų / Šitiek vienatvių šitiek paunksmių // Teka upokšnis gyvatiškais vingiais / Vakar dar gyvas šiandien jau dingęs // Piemenys savo avis suskaičiavo / Dangūs išblėso debesys ciao“ (p. 56). Vakaro pajauta, kai piemenys suskaičiuoja avis, kai nusirengę renkasi guolį, ir nežinai, ar matai margų paukščių plunksnų gitaras, ar jas girdi, o gal ir viena, ir kita, kai matydamas girdi ir girdėdamas matai, nes poezija – žodžio vaizdas, vaizdų žodžiai garsuose. Taip išsiskleidžia tarpkultūris, tarplaikis ar belaikis baroko ispanų poeto Luis de Gongora ir Rolando Rastausko poetinis susitikimas – eilėraštis parašytas 1984 metais.
Garso pajauta, lemianti muzikinio išgyvenimo vertę, kai ne tik klausoma, bet ir girdima, girdint jaučiama, įprasminta kūrinyje „Kvartetas“, skirtame dirigentui Donatui Katkui: „Kada atskirti smuikas tai ar altas / Tegali tamstos judanti ausis / <...> Kada smulkiausias daiktas karalystėj / Nepagriežta bet išgirsta nata / Ir Dievo dovana – beveik neklysti / O klysti irgi Dievo dovana“ (p. 58). Tai eilutės, strofos muzikui apie muziką, jo gebą, talentą būti garsų karalystėje, tačiau eilėraštyje kalbama ir apie kito – klausytojo esatį, kol kas laukiamą viliantis, kad kurtieji vis tiek išgirs.
Rinkinio pavadinimas Vienišos vėliavos – neatsitiktinis, vienatvė – prigimties lemtis, todėl žmonės – vienišos esatys ar tiesiog, kaip metaforiškai ištaria poetas: „Mes amžinos katės“ (p. 42). Tačiau vienatvė ir pasirinkimas, atsisakius savo kaulus mesti į bendrą kapą, katilą, guolį, paniekinus bendriją, kuriai ant akinių, paltų – migla, ieškant nosinės (ten pat). Referuotoje eilėraščio ištraukoje čiuopiasi kūrėjo siekis kažko daugiau už efemerišką miglą – amžinatvės?.. Jam tai, kas čia ir dabar žemiškoje būtyje – visiems, visų – nereikalinga, nuvalytina nosine; bet kartu – valytina, ieškotina, o nuskaidrinus įžvelgiama, atrandama kas kitų nepastebima – iškalba juodumos tyloje: „Ieškai nosinės // Kaip Malevičius / Savo kvadrato“ (ten pat). Vienišas, nes unikalus – pozicija, Grupiniame portrete leidžianti kalbėti ir išryškinti vieną – jį, kuriantįjį.
Kūrėjo vienatvės ir meninių su(si)tikimų, esant tarp čia ir ten ar truputį čia ir truputį ten, dominuojanti mąstymo, būsenų, jausenų priežastis ir duotis – pats gyvenimas, kuris poezijoje, rašomoje vienumoje, skleidžiasi kaip kelionė nuo vieno išsiskyrimo: „Jų paskutiniai pusryčiai. <...> Smilkinyje nauja vienatvė tvinksi, / puodukas dūžta, nuskelta ąsa (p. 82), – iki kito: Užmiršk mane, užmiršk, prašau, kaip stotį, / Kur nesustoja traukiniai“ (p. 83). Tai punktyrai, fragmentai, jų visuma – liūdnas karas, „kuriam kariauja mūsų aršios lytys – / du ledkalniai būty ir buityje“ (p. 82). Kitaip neįmanoma, nes „man laikas. – bet kitoje strofoje, – (Dar neskubėk, dar arbata, dar vynas, / Dar spindesys ir skurdas kaip kadaise“ (p. 83). Ir visgi išsiskiriama, paliekama pasirinkus tai, kas amžina, – jausmas, jausminė atmintis: „Tu mylėjai ją“ (ten pat). Neišsipildymo, pabaigos, trūkio ir vienišumo jausena sklando Name ant jūros kranto (p. 88), kur gimsta perlas karūnos Brangiajai, kurios kvapas dvelkia tyliam kambary – vienatvės tvirtovėj, nes nužudyta...
Žodinė kalbà tarsi anga, kuria įeinama, einama, praeinama, nueinama. Įvaizdis skleidžiasi R. Rastausko eilėraščių triptike, pavadintame Angos. Pirmajame veriasi, akivaizdėja: visa – kalbà, kalboje; poetinis tekstas, kuriamas kalbà to, kuris paskendęs kalboj žodžių vyną pila į sakinių taures (p. 92). Žodžiais, žodžiuose susitinkama – kažkas lyriniam aškalbėjo, o dabar kažkam kal͂ba jis, nedrąsiai prisipažinęs: „Iš vienos taurės ir aš netyčia nuliejau, / Ir vynas įpūtė vėjo į atminties bures“ (ten pat). Rašymas, skaitymas – susitikimas ir galimybė pabėgti iš vienišos būties: „Taip, mes abu artėjam mūsų vienatvės jūra – / Kaip aidas, kriauklėj užgimęs, ir aidas Dievo ausy“ (ten pat). Tas aidas kriauklėj, Dievo ausy – gausmas, virstantis žodžiais ar kilęs iš jų, kaip sapnas – yra ir nėra, bet „kol sapną gali prisiminti, tol gyvas esi“ (ten pat). Toks pat sapnas – esantis ir nesantis – gimtinė, gimtoji šalis ją palikusiam, išvykusiam: „Nėra / tos / Lietuvos // ar / anos // Yra / viena / Lietuva // kurios / nėra“ (p. 95). Eilėraštis Lietuva yra skirtas Jonui Mekui, veikiausiai todėl Lietuvos ir nėra, nes ji palikta, tačiau, gimtinė visada yra vaikystės pasaulis – unikalus, vienintelis, tik tavo vieno toks turimas, į kurį sugrįžti ir rasti tokį pat ne(be)galima, neįmanoma, ne veltui gimtinė turi prarastojo rojaus[iii] šalies reikšmę. Esminga kūrinyje žymimà Lietuvos vienatis, ji lietuviams – viena ir vienintelė, gal kiekvieno kitaip, savaip įprasminta, pažinta, patirta, bet visiems šalis – ta pati.
Kaip minėta recenzijos pradžioje, R. Rastauskas savo eiles tarpina nuotraukos ir kardiogramos akustikoje. Tai pati tikriausia poezijos erdvė, kurioje įkalbamos prasmės. Jos tyloje, numanomos, jaučiamos, kartais tik nujaučiamos, laukiančios ištarimo. Taip, tyla – iškalbinga, jos kalbà – nežodinė, negarsinė – emocinė, jausminė, todėl bendra, suprantama visiems, visų pasaulio kalbų vartotojams, susitinkantiems „Tylaraščiuose“, kuriuose tyla prieš audrą, neateinančią, juslių tyla, raidžių ir skaičių tyla, muzikos tyla, fotoaparatų tyla – iki užfiksuota, šviesos tyla, žodžio trūkio tyla, telefonų tyla, uždarytų durų tyla, tyla muziejuose, šūvio tyla, kaltės ir nekaltumo tyla... (p. 158–159). Tyla, įžodinama ir sunkiai, labai sunkiai išverčiama. Poetinio žodžio – garso ir tylos santakos, sąlyčio vertimas – misija, reikalaujanti ypatingo jautrumo, neretai poetui – tylos iškalbėtojui ji (gal) net skausminga, nes tonas, jausmo virpesys kartais reiškia visa, jam nesuskambus, nutilus kitų žodžių gaudesy, prasmė sugrįžta tylon. Kartais tai ir it bučinys, skiriamas giminingų valstybių sienos (p. 198). Galbūt verčiau klausytis įžodintos tylos, bandant prasmę jausti, negu ištartu žodžiu nužudyti prasmės pajautą: „Neversk manęs į kitus liežuvius / ką sakys pasakys sakinys / <...> neversk nevesk ne į prarają ties / bedugnės pačiu krašteliu mąstyk // t. y. matyk t. y. patikėk dovana / <...> išeik pro duris // ten kur tobulas visom kalbom / gali būti tik nebylys / <...> statantis žodžių pilis // mintinai numinta atmintis / postosvencimo eilės oro paštu / poezija – būtinoji gintis / ir nuosprendis pačiam sau raštu“ (p. 131). Įžodinta tyla, liudijanti poeto, kalbos žmogaus, gyvenimą, jį patį, esti jo pasaulis, kuriuo ginamasi nuo žudančios tikrovės, į kurį einama, pasitraukiama iš tikrojo, jis tampa vieninteliu galimu ir tikru gyvenimo vertės argumentu. Tai byloja Rolando Rastausko eilėraštis Mano vertėjas, parašytas iš pajautos ir Tonės Pretnaro, anapily pirštais rašančiam dulkėse OM (ten pat), atminimui.
Vienišos vėliavos plazda vėjyje, o kiekvienas eilėraštis kaip „musė // skrenda į šviesą / į mirtį“ (p. 140) – ar pasieks skaitytoją, taps prasme jam, jo išgirsta, pajausta? Ar nedrąsus, neužtikrintas, užčiuoptas, skiemenimis trūkčiojantis poetinis iškalbėjimas „mi-li-me-tri-miam / at-min-ties po-pie-riuj“ (ten pat) – autoriaus viltis, idant „iš Dievo / kūrinio // meno / kūriniu“ (ten pat) – išsipildys – atsakai tu, skaitantis.
_______________
[i] Informacija apie R. Rastausko veiklą pateikta remiantis medžiaga interneto tinklalapiuose: tekstai.lt (žiūrėta 2015-08-25). Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/321-rastauskas-rolandas; Books from Lithuania (žiūrėta 2015-08-25). Prieiga per internetą: http://www.booksfromlithuania.lt/lt/node/239; Lietuvos rašytojų sąjunga (žiūrėta 2015-08-25). Prieiga per internetą: http://www.rasytojai.lt/lt/rasytojai/63-rasytojai/esami-nariai/r/356-rastauskas-rolandas.
[ii] Jn 20, 283 Naujasis Testamentas. NT: Lietuvos vyskupų konferencijos leidinys. Salzburg, 1989.
[iii] Daujotytė V. Mažoji lyrikos teorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 59.