Įspūdžiai, liekantys kino salėje 2
Prieš kelerius metus Kauno kino festivalis (KKF) rodė sinefilų mėgiamo režisieriaus Béla Tarro filmų retrospektyvą. Tąkart pakviestas apsilankyti ir pristatyti Kaune savo kūrybą vengras mieliau rinkosi laisvalaikį leisti ne iščiustytame Akropolyje, kurio kino salėse buvo rodomos jo juostos, o traukinių bei autobusų stočių rajone, kuriame, pasak jo, vis dar jaučiamas tikro gyvenimo skonis.
Galbūt būtent todėl, grįžęs iš to „tikrojo“ gyvenimo į Akropolį, jis ūmai nutraukė savojo magnum opus „Šėtono tango“, 7,5 h trukmės filmą pagal to paties pavadinimo László Krasznahorkai romaną, peržiūrą. Kad ir šiek tiek įkaušęs, jis aiškiai išdėstė nustebusiems žiūrovams, kodėl taip elgiasi. Visų pirma, jis negalįs leisti žiūrėti „apkarpyto“ filmo, nes Akropolio kino salė neturi ir, be abejo, niekada neturės tinkamo rėmelio rodyti šiek tiek senesnes juostas (filmui – 20 metų) todėl žiūrovas, pats to aiškiai nesuvokdamas, regi nepilną kadrą, t. y. kadro viršus ir šonas yra „nukirpti“. Antra vertus, filmas yra monofoninis, tačiau kino salės įranga negali deramai atkurti garso įspūdžio, kadangi yra pritaikyta vien tik daugiakanalei garso sistemai, taigi filmo žiūrovas girdi ne visai taip, kaip sumanė autorius. Po savo kalbos, dar kartą atsiprašęs suglumusių, pasipiktinusių ar ką tik pabudusių žiūrovų, režisierius išėjo iš salės. Puoliau paskui Tarrą, tikėdamasis tarstelėti jam kelis žodžius ir padėkoti už jo kuriamą kiną. Širdyje jaučiausi pakylėtai, nors iš pradžių ir negalėjau sau paaiškinti priežasties: juk užuot ramiai leidęs vakarą, paskutinę minutę įšokau į mašiną ir važiavau 100 kilometrų į filmą, kurį ėmė ir sustabdė (gerai, kad jau buvau jį kartą matęs kino ekrane). Buvo vėlyvus vakaras,todėl kino festivalis daugiau jokių filmų nerodė. Į Muitinės ar Donelaičio gatvę užsukti negalėjau, nes vairavau, taigi, nebuvo dėl ko džiūgauti. Tačiau, važiuodamas atgal, netikėtai suvokiau, kodėl nenuliūdau dėl Tarro poelgio, o priešingai, pasijutau kaip niekad puikiai – aš dalyvavau kino įvykyje.
Kitaip nei kiti Lietuvos kino festivaliai, KKF, kadaise prasidėjęs kaip pilietinė akcija prieš kino industrijos homogenizaciją, jei tikėtume festivalio rengėjų teikiama apie save informacija, pirmiausia asocijavosi ne su gausia ar netgi pertekline filmų programa, o su tam tikrais pavieniais, įsimintinais įvykiais: ar tai būtų Apichatpongo Weerasethakulo filmo „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ peržiūra ar diskusija su jau minėtu Tarru. Peržvelgęs šiųmetinę aštuntąjį kartą rengiamo KKF programą (didžioji dalis filmų rodoma po vieną kartą kiekviename mieste), pamaniau, kad festivalio rengėjai tikisi, jog į jų rodomą kiną eis ne tiek atsitiktinis, kiek suinteresuotas, žinantis, kur ir kodėl eina, žiūrovas. Kitaip tariant, yra taikomasi ne į mases, o į gebančius atsirinkti individus. Tai štai, nežinau kaip Kaune, bet Vilniuje, rodos, taip ir nutiko: į Miklóso Jancsó retrospektyvos filmus „Skalvijoje“ susirinkdavo apie dešimt žmonių, panašus skaičius ir į ŠMC kino salėje demonstruojamus filmus. Žinoma, surasti aukso vidurį tarp lankomumo ir kokybiškumo (šiuo atveju visai praverstų filmų vertimų redakcija, ypač tų, kurie bus rodomi už festivalio ribų) yra be galo sunku, bet galų gale net ne tai yra svarbiausia – svarbiausia būtų užduoti klausimą, kodėl apskritai yra organizuojamas šis kino festivalis, kokia yra jo ateities vizija. Tai, kad vyksta esminiai pokyčiai festivalio viduje, kad yra tarsi bandoma naujaip suformuluoti savo tapatybę, kad yra traukiamasi iš konkurencinės kovos su kitais pagrindiniais Lietuvos kino festivaliais, veikiausiai liudija gerokai sumažėjusi KKF programa: be vengrų klasiko Jancsó filmų retrospektyvos ir pagrindinės programos dar buvo rodomi ukrainietiški filmai – atkreiptas dėmesys į Ukrainos kinematografą, aišku, neturėtų stebinti. Žinoma, mažesnė nei įprasta programa nėra savaime blogas reiškinys, atvirkščiai, tai galėtų būti stiprus koziris pakeliant tiek festivalio kokybės kartelę, tiek padauginant mano minėtus įvykius, dėl kurių būtent ir yra įsimenamas bet kuris ilgametis renginys. Ar pavyko to pasiekti aštuntajam KKF?
Apžvelgdama Kamanėje septintąjį KKF, kino kritikė Goda Jurevičiūtė pasidalino pesimistine įžvalga, kad ateityje Lietuvoje vykstantys kino festivaliai, o jų ne taip jau ir mažai, užuot atitinkamais filmais išugdę ir suformavę besigaudančią judančiuose vaizduose publiką, tiesiog atsiveš didžiausių pasaulio festivalių laimėtojus, kurie ir taip be didesnių pastangų pritraukia žiūrovą. KKF, pradėjęs bendradarbiauti su KTU, lyg ir siekia pabrėžti edukacijos svarbą, tačiau programos esminis akcentas visgi išlieka Kanų kino festivalio laimėtojai: Nuri Bilge Ceylano „Žiemos miegas“, Kornélio Mundruczó „Baltas dievas“, Alice Rohrwacher „Stebuklai“ ir Jeano-Luco Godard‘o „Sudie kalbai“ (tiesa, pastarasis filmas taip ir nebuvo parodytas, nes paskutinę minutę rusų platintojai persigalvojo). Natūralu, kad žiūrovas pirmiausia rinksis būtent Kanų favoritus, todėl kiti filmai, išskyrus kelias išimtis, tarkime, gerai lietuviams pažįstamo ir nebegąsdinančio savo labai ilgo metro (tiesiogine prasme) filmais filipiniečio režisieriaus Lavo Diazo naujausias darbas „Nuo ko prasideda buvęs laikas“, paskęs jų šešėlyje. Be kita ko, tendencingas susikoncentravimas į vieną didįjį festivalį yra ganėtinai abejotinas, nes, viena vertus, iškyla klausimas: kam iš viso rengti kino festivalį, galima tiesiog nusipirkti teises į tuos kelis filmus, ką, beje, KKF ir padarė, ir rodyti juos kino teatrų repertuaruose. Antra vertus, apdovanoti filmai tiesiog gali atspindėti ano festivalio politiką, kuri gali būti visiškai nepriimtina kitame kontekste organizuojamam renginiui. Trečia vertus, sprendimas sekti jau išmintomis pėdomis nebūtinai garantuoja sulauksiantis tokios pačios palankios recepcijos.
Todėl nenuostabu, kad vienas iš labiausių nuvylusių KKF rodytų filmų yra būtent pagrindinį Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ programos apdovanojimą gavęs „Baltas dievas“. Mundruczó pastarasis darbas, prifarširuotas kinematografinių klišių, nė kiek nepanašus į ankstesnius jo filmus, bylojusius apie ryškų autorinio kino braižą. „Ypatingojo žvilgsnio“ apdovanojimą jis, matyt, gavo – tai jau savaime ironiška – dėl to, kad dalis filmo yra nufilmuota tapatinantis su šuns žvilgsniu. Vis dėlto nereikia apsigauti – tai ne bandymas, sekant spekuliatyviaisiais realistais, išsivaduoti iš antropocentrinės žvilgsnio pozicijos – šuo elgiasi kaip pats tikriausias žmogus (akimirkomis netgi atrodė, kad tuoj ims kalbėti). Filmo mintis yra aiški – tai paternalistinės (isteriški tėvai ir mokytojai), rasistinės (šunų mišrūnų eksterminacija), totalitarinės (sąmonės pavergimas ir pakeitimas) visuomenės kritika, tačiau patį filmą suprasti sunku. „Baltas dievas“, tarytum norėdamas įtikti kuo platesnei publikai, o gal turėdamas pretenziją į menamą originalumą ir ironiškumą, reikia manyti, neintencionaliai, svyruoja tarp absurdo ir melodramos, žiauraus realizmo ir naivaus idealizmo, kol galiausiai nusirita į nuspėjamą finalą – juk neveltui šuns šeimininkė visur su savimi nešiojasi trimitą. Žymiai įdomesnis, taip pat reflektuojantis Vengrijos situaciją, pasitelkiant alegoriją ir laiko distanciją, yra Jancsó retrospektyvos filmas „Apsuptis“. Būtent šiam 2014 metais mirusiam vengrui yra dedikuotas „Baltas dievas“. Šaunu, kad KKF operatyviai sureagavo ir pristatė šio mažai žinomo Lietuvoje režisieriaus filmus.
Be kita ko, džiugu, kad KKF stengiasi laikytis tam tikro tęstinumo: 2012 metais festivalyje buvo rodomas gilų įspūdį palikęs kanadiečio režisieriaus Deniso Côté „Bestiariumas“, praėjusiais metais jis ir pats apsilankė Kaune, o šįmet buvo galima pamatyti jo naujausią dokumentinį filmą „Žmogaus troškimų džiaugsmas“. Tiesa, sprendžiant iš kelių susirinkusiųjų į seansą ir aktyviai išeinančių iš jo žiūrovų, ši pavardė, kuri, reikia manyti, jau turėtų būtų žinoma kinu besidominčiųjų rate, negarantuoja komercinės sėkmės. Vis dėlto tai vienas įdomesnių matytų festivalio filmų. Savo estetika ir ritmu „Žmogaus troškimų džiaugsmas“ šiek tiek priminė garsaus kino antropologo Fredericko Wisemano bandymus atskleisti institucijų vidinę mašineriją, kurią sudaro tiek žmonės, tiek įvairi įranga. Tačiau Côté, priešingai nei Wisemanui, kuriam rūpi įstaigų struktūra, ideologija, galios pasiskirstymas, dėmesio centre atsiduria gamyklų rutina, taigi laikas, kurį darbininkai palieka prie savo agregatų. Jis siekia kamera užfiksuoti mašinų, žmonių bei mašinų-žmonių judėjimą, kuris yra ir gražus, bet dažnai beprasmis. Côté sėkmingai išnaudoja deskriptyvios ir poetinės dokumentikos techniką, tačiau, tarytum išsigandęs, kad žiūrovui pabos kamera fiksuojama gamyklų tikrovė, į filmą įterpia gana dirbtinių personažų – lėkštokos dramaturginės situacijos yra akivaizdus šaukštas deguto.
Tam, kad kinas nevirstų teatru, reikia ne tik talento, bet ir meistrystės. Tai daugiau ar mažiau įrodo Nuri Bilge Ceylanas, kurio filme „Žiemos miegas“ tvyro čechoviška atmosfera, o mizanscenos dažnai primena vyksmą ant teatro scenos, tik scenografija čia tikra – tai įspūdinga Kapadokijos gamta su uolose iškaltais namais. Filmo centre – pagyvenęs vyras, vardu Aydinas, kuris kartu su savo sese bei žmona valdo senovinį viešbutį Kapadokijoje ir pusę nekilnojamojo turto aplinkiniuose kaimuose. Ceylano išskirtinis bruožas – negailestingas požiūris į savo personažų žmogiškumą. Ne išimtis ir „Žiemos miegas“. Aydinas nepaliauja vaidinęs, net ir tada, kai bendrauja su kitais žmonėmis ar užsiima abejotina intelektualine veikla, t. y. užuot dirbęs prie veikalo apie Turkijos teatro istoriją, rašo įvairiausius pseudo švietėjiškus straipsnius į vietinius žurnaliukus. Jo sesė, nepakelianti vienišumo, svaičioja apie nesipriešinimą blogiui, apie gebėjimą atleisti net ir didžiausiam piktadariui, t. y. savo vyrui, o gerokai jaunesnė žmona užsiima, ar bent jau tiki, kad užsiima, filantropija, nors pamačiusi deginamus pinigus, kuriuos pati ir paaukojo, puola į ašaras. Žiūrint filmą, atrodo, kad skaitai XIX amžiaus pabaigos rusų literatūrą: yra nagrinėjamos modernaus žmogaus, patenkinusio žemiausius A. Maslow piramidės poreikius, dvasinė krizė ir iš jos kylančios dilemos (sesė apie savo brolį sako: tu kaltini tikinčiuosius, kad jie buki ir neišsilavinę, o ateistus – kad jiems trūksta dvasingumo), keliami sąžinės ir garbės klausimai. Veiksmo filme mažai, taigi vidinės veikėjų būsenos atsiskleidžia ne tiek jų veiksmuose, kiek žodžiuose – kai kurios dialogų scenos trunka be galo ilgai, režisierius čia nepasižymi išradingumu, pasitenkina dviem-trim skirtingais kameros rakursais. Apskritai be kelių ryškesnių, išliekančių atmintyje kadrų „Žiemos miegas“ nufilmuotas gana paprastai, netgi nuobodžiai, estetika kartkartėmis primena televizinį serialą. Tačiau mėgstantiems à la Bergmano stiliaus kiną šis filmas tikrai patiks. Kodėl Kanų Auksinės palmės šakelę laimėjo būtent šis filmas, o ne, tarkime, nepalyginamai įtaigesnė ankstesnė jo juosta „Kartą Anatolijoje“ (identiška situacija nutiko ir graikų režisieriui Theodorui Angelopoulosui), nėra prasmės aiškintis – šio apdovanojimo Ceylanas, neabejotinai, nusipelnė. Tačiau apdovanojimai – apdovanojimams, o filmas turėtų būti vertinamas kitais matais. Kaip ten bebūtų, „Žiemos miegas“ buvo laukiamiausias KKF filmas...
Kai praeinu pro tebestovinčius vienoje gatvėje stendus, turinčius kviesti į jau praėjusį KKF, tačiau veikiau primenančius kokią nors socialinę reklamą, kiekvieną kartą nesąmoningai perskaitau užrašą ant jų: „Įspūdžiai persekios ir po filmo“. Toks yra šių metų KKF šūkis – šūkis, kuris mane nukelia į tamsią tuščią kino salę: ekrane sukasi KKF užsklanda, į savo vietas atsisėda keli žiūrovai, tuoj prasidės filmas – tokia kamerinė aplinka, kurioje šįmet visi įspūdžiai, deja, ir liko.
