Kinas ir fotografija

Savo straipsnyje „Algimanto Kezio fotografija, arba Pokalbis su Sraigtiniais laiptais“[1] Dovilė Daunoravičiūtė išskiria tris sovietmečiu egzistavusias fotografų grupes: fotografai-žurnalistai, fotografai-menininkai ir emigrantai. Fotografas Algimantas Kezys (1928–2015) priskiriamas paskutiniajai, nepopuliariajai grupei. Tačiau iš visų išeivių, su antrąja emigrantų banga pasitraukusių į užsienį, būtent šis menininkas primirštamas nepelnytai ne tik kaip fotografas, bet ir kaip Lietuvos kultūros atstovas. Jo indėlis lietuvių kultūrinėje veikloje žymus jau 9-ajame dešimtmetyje: rinkti ir kataloguoti įvairūs lietuvių menininkų dailės kūriniai, organizuotos parodos įkurtoje Čikagos išeivijos galerijoje, rinktos lėšos premijoms, albumų leidybai ir t. t. (beje, dėl šios veiklos tuometėje Lietuvoje menininkas laikytas milijonieriumi) vardan profesionalesnio lietuvių meninio lygio. Tad Vilniaus „Prospekto“ fotografijos galerijoje atidaryta A. Kezio fotografijų paroda atskleidžia jį ne tik kaip skatinusį Lietuvos meno tobulėjimą, bet ir kaip neįprastą lietuvių fotografijai menininką.

Eksponuojama paroda susideda iš trijų segmentų: nespalvotos A. Kezio fotografijos darytos Čikagoje, Niujorke ir Paryžiuje. Kadangi fotografo estetika ir technika palaipsniui kito, apsiribojama trimis kūrybiniais dešimtmečiais: nuo 7-ojo, kuomet menininkas pradėjo fotografuoti, iki 9-ojo – prieš pradedant kūryboje naudoti naująsias skaitmenines technologijas.

Serija apie Čikagą (tai kone ilgiausiai kurta serija: 1965–1982 m.) išsiskiria kontrastingu šviesos ir tamsos naudojimu. Tai nurodo ir pirmoji parodos nuotrauka „Septynių kontinentų dangaus šviesa. Tarptautinis O’Hore oro uostas“, sugestijuojanti, kad kūrybos pradžioje tai buvo svarbu ir pačiam menininkui. Tiesa, pirmojoje parodos dalyje (o vėliau ir kitose) žiūrovas tuoj pat pastebės svarbiausią A. Kezio nuotraukoms būdingą bruožą – rafinuotą formą ir tam tikrą geometrinės struktūros logiką. Vaizduojamas miestas su savo architektūra ar jos dalimi atrodo kaip dokumentacija be peršamos asmeninės nuomonės ar požiūrio. „Tu stovi prieš vaizdą ir tik jį vieną liudiji, bet su viena sąlyga, būtent, kad tas vaizdas pats turėtų savo prasmę ir savo kalbą.“[2] Čikagoje darytos nuotraukos neperša gilaus filosofinio turinio, daug svarbiau čia formos estetika.

Niujorko serija, galima sakyti, susideda iš kelių dalių: pasaulinių mugių ir oro uostų vaizdai. Beje, mugės užima svarbią vietą menininko kūryboje (A. Kezys jas fotografavo Japonijoje, Kanadoje, Amerikoje ir kitur), nors tuo metu buvo gana stipriai kritikuojamos: „Tą dieną, kai iškeliavau į Japoniją, Cukubą, fotografuoti „Cukubos Expo’85“, „Chicago Sun-Times“ antraštės tvirtino: „Mugės idėja mirė“. Į Cukubą aš vis dėlto nuvykau – ne tam, kad įrodinėčiau savo kraštiečiams, jog pasaulinės mugės yra geras dalykas, bet tiesiog, kad parsivežčiau dar vieną seriją fotografijų, apdainuojančių formą...“[3] Šią parodos dalį galima būtų pavadinti „Vienišumas“, mat nuotraukos persmelktos vienatvės jausmu, net jei vaizduojamos minios. Tokį įspūdį kuria architektūrinės detalės, pavyzdžiui, netvarkingai stovinti minia ir virš jos matomi didžiuliai netvarkingu ritmu išrikiuoti pastatai. Jie visi stovi po vieną. Arba kone visą nuotrauką užimantys sraigtiniai laiptai (autoriaus mėgstama detalė) ir jais lipantis mažas berniukas. Nors formos svarba čia taip pat jaučiama, tačiau serija išsiskiria žmogaus vaizdavimu, o kartu ir vienatvės jausmo perteikimu.

Daugiausia eksponuojamų Paryžiaus vaizdų užfiksuoti 9-ajame dešimtmetyje. Juose jaučiamas modernizmo pabaigai būdingas bruožas: „netvarkinga“ ekspozicija, pasižyminti nukirptu žmogaus šonu ar vaizde palikta tik objekto detale. Pačios nuotraukos atrodo kaip pasaulio šurmuly netikėtai sustingęs vaizdas. Žinoma, A. Kezį šiuo atveju galima lyginti su bendravardžiu fotografu Algimantu Kunčiumi, kurio vaizdai taip pat dažnai atrodo, kaip sustojęs filmo kadras. Juolab abu menininkai užsiėmė ir filmavimu. Tačiau A. Kezio fotografijoje nematyti sovietmečio ženklų: vaizduojamos naujos mašinos, Eifelio bokštas, visiškai tam laikmečiui neįprasta architektūra atskiria jį nuo lietuvių fotografų. Tad Paryžiaus vaizdai apima tarsi tiek pirmąją, tiek antrąją parodos dalis, išartikuliuodami bendrą A. Keziui būdingą braižą.

Nors parodoje norėtųsi geresnio kiekvienos serijos išgryninimo, tačiau didesnio intymumo fotografijoms suteikia tai, kad kiekviename darbuose užfiksuotame mieste, nors ir netiesiogiai, vaizduojamas fotografo autoportretas. Be to, galerijoje galima pamatyti interviu su autoriumi, albumus su menininko nuotraukomis, perteikiančiomis modernistinį A. Kezio požiūrį į pasaulį: „Savo nuotraukose nieko nebandau įrodinėti, nieko nereklamuoju, tik dalinuosi džiaugsmu, kad atradau grožio spindulį kurioje nors žemės kertėje.“[4]

A. Kezio paroda „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki birželio 4 d.

_____________

[1] D. Daunoravičiūtė. „Algimanto Kezio fotografija, arba Pokalbis su Sraigtiniais laiptais“, in: Fotografija [interaktyvus], 2012-12. Prieiga per internetą: http://www.lmka.lt/algimanto-kezio-fotografija-arba-pokalbis-su-sraigtiniais-laiptais/?output=pdf.

[2] A. Kezys, Įvadas parodos katalogui, Čiurlionis Gallery, Chicago, 1983.

[3] A. Kezys „Preface by the Author“, in: Variations on a Theme: World’s Fairs of the Eighties, Chicago: Loyola University Press, 1986.

[4] A. Kezys, Retrospektyva, sud. Giedrė Bautrienėnė, Vilnius: Galerija, 1995.