Vaikų ikonografija Lietuvoje ir pasaulyje (I dalis) 3
|
|
Tyrinėdami vizualaus meno katalogus, istorikai koncentruojasi į suaugusiųjų atvaizdus, kaip būdą atskleisti konkretaus laikotarpio atmosferą, tuo tarpu vaikų portretistikai skirtas minimalus dėmesys. Taigi pirmoje straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime vaikų ikonografiją nuo seniausių laikų iki XVII a. pasaulio ir Lietuvos kontekste, įvertindami, kiek portretus veikė politiniai bei kultūriniai veiksniai.
Vaikų atvaizdai aptinkami jau senovės Mesopotamijoje, tačiau išsamiausiai apie tuometinę vaikystę, ankstyvosios motinystės vargus supažindina senovės Egipto paminklai. Ankstyvieji šaltiniai teikia nedaug žinių apie merginų menstruacijas, nors Naujosios Karalystės skalbinių sąrašuose minima kažkas panašaus į „sanitarinius rankšluosčius“. Pasak vieno rašytinio disputo iš Viduriniosios Karalystės, vadinamo „Amatų satyra“ (Satire of the Trades), skalbėjas yra nelaimingas žmogus, nes turi „išvalyti menstruacijų kamuojamos moters rūbus“1. Nepaisant aukšto mirtingumo, vidutinė šeima turėjo 5–10 vaikų. Esama įrodymų, kad egiptiečiai nevengė ir įsivaikinti, kadangi nevaisingumas laikytas didžiausia tragedija. Kita vertus, nestinga įrašų ir apie kontracepciją, todėl senovės visuomenės gana artimos nūdienai. Gimdančios egiptietės vaizduotos susigūžusios ar atsiklaupusios, besiremiančios į dvi plytas ir padedant dviem ar daugiau pribuvėjų, viena jų laiko nėščiąją iš priekio, kita gelbsti vaiką2. Liaudies mene figūruoja statulėlių kolekcijos, vaizduojančios nėščiąją arba gimdančiąją. Vis dėlto nemažai reliktų simbolizuoja motinystę, t. y. motiną, žindančią kūdikį, tarsi deivę Izidę, laikančią ant kelių sūnų Horą. Tokių skulptūrėlių pasitaiko net 3000 m. pr. Kr., pavyzdžiui, viena eksponuojama Berlyno Egipto muziejuje. Pastaroji, vaizduojanti stovinčią apkūnią moterį su prispaustu prie krūtinės vaiku, rasta šventykloje ir, tikėtina, buvo padėka vietinei dievybei už lengvą gimdymą arba prašymas susilaukti vaikų. Vaikus žindančių motinų statulėlės yra retai randamos pasaulietiniame kontekste3. Aukštuomenės ir karališkos šeimos moterys žindymą perleisdavo auklėms, kurios dėl savo ryšių vėliau šeimoje įgydavo privilegijų. Kadangi daug kūdikių mirdavo, vaikai į visuomenę įsiliedavo pamažu, t. y. iki lytinio brendimo netapdavo pilnateisiai nariai, nors mene vaizduoti nuolat, pvz., skulptūrinėje grupėje, priklausančioje neūžaugai Senebui ir jo žmonai Senetitei (2475 m. pr. Kr.), jų atžalos berniukas ir mergaitė atvaizduoti įprasta vaikams poza: nuogi su piršteliu burnoje4.
Kiek kitokia vaikų ikonografija senovės Graikijoje. Metropoliteno muziejuje eksponuojama mergaitės su balandžiais antkapinė stela, rasta 1775 m. Paro saloje, Kikladų salyne. Būtent šiose salose, kur gausu aukščiausios rūšies marmuro, išliko meistriškai iškaltų antikinių antkapių. Viename nevaikiškai susikaupusi mergaitė stovi profiliu nulenkusi galvą. Ji vilki peplą, paprastą vilnonį apdarą, susegtą per pečius. Švelni vaiko rimtis yra gražiai išreikšta per jos saldų atsisveikinimą su augintiniais balandžiais5. Dera pažymėti, jog vaikai klasikiniuose antkapiuose vaizduoti su savo augintiniais, ką įrodo ir kita, nemažiau išraiškinga stela, priklausanti mergaitei Melisto – čia ji su maža lėle ir šuneliu. Klasikinio meno istorikė ir archeologė Dženifer Neils (Jenifer Neils) ir archeologas Džonas Hovardas Auklei (John Howard Oakley) knygoje „Pilnametystė senovės Graikijoje: vaikystės atvaizdai iš klasikinės praeities“ (Coming of Age in Ancient Greece: Images of Childhood from the Classical Past, 2003) pabrėžia, kad paukščiai, katės, šunys ir netgi žebenkštys buvo senovės Graikijos vaikų žaidimų draugai, tačiau tai sunkiai paaiškina gausią paukščių paletę stelose6. Manoma, jog auginti paukščius buvo pigiau, o juos iškalti ant nedidelių vaikiškų paminklų patogiau nei šunį ar žebenkštį. Paukščiai dažniau vaizduojami ant vaikų antkapių vieni. Tai, matyt, suvokta, kaip atitinkamas mirusiųjų žaislas, mat šie, kaip ir sielos, galėjo kirsti požeminio pasaulio ribas ir toliau likti žaidimų draugais7. Be to, archeologai, remdamiesi vaikų įkapėmis, mėgina apibūdinti jų kasdienybę. Daugelis vaikų naudotų žaislų randami kapuose, taip pat aptinkama ir augintinių paukščių kaulų8. Pastarasis veiksnys grindžia pasaulietinio ir dvasinio pasaulių sąjungą mene.
Slenkant amžiams, vaikų ir suaugusiųjų įvaizdžiai susiliejo, pvz., Bizantijoje, viduramžių Europoje. Taip nutiko, nes vaikai ilgą laiką visuomenėje buvo eliminuojami, suvokiant juos kaip tiesioginę tėvų nuosavybę. Jei atidžiau patyrinėsime viduramžių vaikų atvaizdus, matysime, jog net šventuosiuose paveiksluose kūdikėlis Jėzus vaizduotas lyg suaugęs mažo ūgio žmogelis, vilkintis tradicinius tapytojo amžininkų rūbus, pvz., Gado Gadi (Gaddo Gaddi, 1240–1312) „Mergelė su kūdikiu soste ir dviem šventaisiais“ (Šv. Remigijaus bažnyčia, Florencija). Šiek tiek realistiškesnis paveikslas Mazačo (Masaccio, 1401–1428) ir Filipino Lipi (Filippino Lippi, 1457–1504) freskoje „Teofilijaus sūnaus prikėlimas“ iš Sta. Maria Novella bažnyčios Florencijoje, kur šviesiaplaukis berniukas stovi pirmoje gretoje nudelbęs akis žemėn, lyg baimindamasis priešais vykstančio stebuklo9. Beveik panašiai vaikai atsiskleidžiami ir Mogolų laikotarpio miniatiūrose. XVII a. Didieji Mogolai buvo galingiausia ir turtingiausia Islamo dinastija pasaulyje, valdanti Indiją bei aplinkinius kraštus. Vakarų pasaulyje jų galia ir rafinuotumas įprasminti anglų poeto Džono Miltono (John Milton, 1608–1674) poemoje „Prarastasis rojus“ (Paradise Lost, 1667), kur Mogolų Indijos miestai demonstruojami puolusiajam Adomui, kaip būsimi Dievo stebuklai10.
Tenka apgailestauti, jog apie Mogolų dailininkus duomenų beveik nesama. Viskas, ką turime, – trumpi įrašai, užslėpti paveikslų detalėse; vienas Mogolų meistras Abu l’Hasanas (Abu’l Hasan, 1600–1635), kuriam imperatorius Džahangiras (Jahangir, 1569–1627) suteikė Nadir al-Zaman („Epochos stebuklas“) titulą, sąmoningai pasirinko užrašyti savo vardą paveiksle ant kastuvo, skirto mėžti šeimininko dramblio išmatas11. Visgi ir čia neapsieita be vaikų, kurie papildo imperatoriaus svitą. Vaikai Mogolų mene – maži suaugusieji, sudarantys pagrindinio paveikslo foną, pvz., „Šachas Abasas I priima chaną Alamą, Džahangiro ambasadorių, 1617 m.“12. Paveiksle du už šacho nugaros stovintys vaikai vilki tipiškus suaugusiųjų rūbus ir labiau primena tarnus. Bemaž turtingiausiame Mogolų rinkinyje „Šacho Džehano albumas“ sukaupta 50 iliustracijų ir kaligrafijos piešinių, kurie fiksuoja intymias gamtos studijas, karališkos šeimos bei aukštuomenės portretus. Albumas pradėtas valdant Džahangirui, o tęstas jo sūnaus Šacho Džehano (Shah Jahan, 1592–1666) bei anūko Aurangzebo (Aurangzeb, 1618–1707). Be animalistinių, karinių vaizdų vietos randa ir vaikų portretai, pvz., „Šachas Šuja vaikystėje“ (1650) vaizduoja 5–6 metų berniuką lengvais permatomais rūbais, atviroje pievoje skinantį gėles. Veido mimika, rūbai, vos matoma aureolė, rodo jo priklausomybę imperatoriaus šeimai. Pati paveikslo kompozicija nesudėtinga, atskleidžianti individo jausmingumą, nekaltybę. Kitame paveiksle „Princas Churamas (Šachas Džahanas) su sūnumi Darašuku“ (1620) taipogi matome idilišką sceną, kurioje berniukas žaidžia su turbano puošmena bei povo plunksna13. Pagrindinį siužetą supantys povai, kurapkos ir įvairios gėlės sudaro įspūdį, tarsi žmonės mėgautųsi šilta vasaros popiete sode. Tai, beje, būdinga didžiajai daliai Mogolų tapybos. Toks tapybinis sumanymas prieštarauja Kinijos dvaro menui, kuriame vaikams suteikiama realistiškumo, žaismingumo.
Pradedant kalbėti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meną, apima neviltis, nes, palyginti su kitomis Europos šalimis, neturime nė vieno originalaus didžiojo kunigaikščio ar jo šeimos nario vaikystės portreto. Taigi spėlioti apie Lietuvos valdovų vaikystę, jų išvaizdą atrodytų pernelyg hipotetiška. Vis dėlto patys ankstyviausi vaikų atvaizdai aptinkami renesansiniuose kokliuose iš Vilniaus Žemutinės pilies. Juose matome žaidžiančius (joja ant žaislinio žirgelio) ir muzikuojančius (pučia dūdelę, muša būgną) vaikus14. Deja, išsamesnių duomenų apie koklių amžių lietuvių istoriografijoje neaptinkama, bet ši mada greičiausiai atsirito į Lietuvą iš Vakarų Europos. Ne ką išsamiau šaltiniuose apibūdinamas „Mažamečio Žygimanto Augusto portretinis raižinys“ (1524), kur būsimas valdovas vilki margaraštį drabužį (sajaną) su įprastine kvadratine apykakle15. Šalimais, ant stalo, tupintis paukštis suteikia paveikslui anksčiau minėtą antikinę metaforą. Tuo tarpu pirmieji tiksliau datuojami Lietuvos vaikų atvaizdai yra „Sigmundo Heldto kodekse“ (1570–1580). Jame turime tris piešinius, atspindinčius dvi socialines LDK klases: turtinguosius ir vargšus. Pirmajame Rytų Europoje mėgstamu susegamu suaugusiųjų kostiumu vilkintis berniukas laiko rankoje žaislą – lazdelę su paukščio galva ir seka paskui motiną. <...> Antrajame taip pat vilkintis berniukas iš Gardino stovi priešais auklę, supančią ant rankų suvystytą kūdikį. <...> Trečiajame skubanti neturtinga miestietė už rankos tempia nuogą vaikelį16. Visuose piešiniuose mėgdžiojama vakaruose paplitusi vaiko-suaugusiojo ikonografija. Toks pat „subrendęs kūdikis“, pusiau gulomis išsitiesęs ant sofos, atvaizduotas Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčios Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) sūnaus Mykolo (mirusio 1588 m., vienerių metų, 8 mėnesių ir 27 dienų) antkapyje17.
Kitų M. K. Radvilos Našlaitėlio vaikų portretus aptinkame M. Kruzijaus „Graikų poemos“ (1566) ir M. Raderio „Šventieji vyrai“ (1604) knygose. Atsiranda ir naujo tipo kūrinių, beveik nesiskiriančių nuo Vakarų Europos portretų. Toks yra paskutiniojo Livonijos magistro Gotardo Ketlerio (1517–1587) dukters Onos (1561–1610), ištekėjusios už LDK dvaro maršalkos Alberto Radvilos (1558–1592), portretas18. Smulkių bruožų mergina dėvi prabangiais papuošalais išdabintus madingus tamsaus audinio rūbus (lyg ispanų tapytojo Chuano Pantochos de la Kruzo (Juan Pantoja de la Cruz, 1553–1608) įamžinta „Elžbieta Valua“, 1565). Naujas, anksčiau nepasitaikantis kompozicijos elementas yra ant stalo gulintis Radvilienės glostomas šuniukas, dėl kurio visas kūrinys praranda bet kokį oficialumą19. Tarp originalesnių LDK portretų minėtinas jauno Vytauto Didžiojo (1350–1430) atvaizdas, kur monarcho veide matyti veikiau vaikiškas šypsnys, nei rūstus žvilgsnis, toks įprastas vėlesniuose portretuose. Kunigaikščio kepurė įgavusi charakteringą plokščios renesansinės beretės pavidalą, viršutinis apdaras primena tuo metu dėvėtą šūbą, o šarvų apvadas – madingus smulkius dantukus aplink kaklo iškirptę20. Pažymėtina, jog XV–XVII a. vaikų portretai tapyti atsižvelgiant į nulemtą asmens likimą, todėl šarvai yra dažnas kostiuminis elementas, pvz., Antonio van Deiko (Antoon van Dyck, 1599–1641) „Karolis II, Velso princas, dėvintis šarvus“ (1638). Be to, Vaitkuškio dvare saugoti vaikiški riterio šarvai su raudonomis tymo kelnėmis.
|
|
Naujos srovės vaikų portretistikoje pasklido XVII a., kuomet idėjos reiškėsi ne tik spalviniu koloritu, figūrų grupavimu, bet ir modelio garderobo įvairove. Šaltiniai skelbia, jog karališkoji Respublikos paveikslų kolekcija garsėjo vertingais eksponatais. Mūsų valdovų aistrą rinkti dailės kūrinius iliustruoja Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens, 1577–1640) pomirtinio rinkinio aukcionas, kur lietuvių ir lenkų pirkėjus nurungė tik ispanai21. Apmaudu, tačiau šiandienės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tapybos kolekcijos kuklumas buvo paveiktas Švedų Tvano (1655–1660) ir XVIII a. pab. negandų. Susiformuoti rinkiniui labiausiai padėjo Vladislovo Zigmanto Vazos (1595–1648) pomėgis, garsinęs jį visoje Europoje. Galima spėti, jog mecenatystę įkvėpė ATR dvaro aplinka, kurioje, dar valdant Steponui Batorui (Báthory István, 1533–1586), dirbo genialusis karališkosios giminės portretistas Martinas Koberis (Marcin Kober, 1550–1598); iki jo mūsų valstybė negalėjo didžiuotis šio žanro autoriais22. Taigi M. Koberis yra ne tik portreto pirmtakas ATR, bet ir „Sarmatiško portreto“ (lenk. portet sarmatycki) formuotojas23. Šio autoriaus portretų, balansuojančių tarp manierizmo ir baroko žanrų, galima išvysti įvairiuose Europos muziejuose, nes savo stiliumi ir po šimto metų turėjo įtakos vakarietiškai (ypač Ispanijos) tapybai. Tai ryšku lyginant M. Koberio „Vladislovo Zigmanto Vazos portretą“ (1596), jo sesers „Anos Marijos Vazaitės (1593–1600) portretą“ (1596) su Ispanijos baroko tapytojo Diego Velaskeso (Diego Velázquez, 1599–1660) Madrido dvaro vaikų portretais.
|
|
Pirmasis ir vienintelis Zigmanto Vazos (1566–1632) ir Onos Habsburgaitės (1573–1598) sūnus Vladislovas Zigmantas Vaza buvo ne tik sosto įpėdinis, bet ir vienintelis pirmosios valdovo žmonos vaikas, sulaukęs pilnametystės. Anot šaltinių, berniukas, matyt, dėl savo graudžios lemties, ATR didikų buvo mylimas. Daug vėliau Varšuvos dvare lankęsis Ispanijos rūmų pasiuntinys Abrahamas fon Dona (Abraham von Dohna, 1561–1613) apie princą užsiminė: Tai puikus jaunuolis, apipiltas visomis gamtos dovanomis: stuomeningas, aukšta kakta, <...> didele, gailestinga ir neišdidžia siela. Jis puikiai kalba keturiomis kalbomis: lenkiškai, vokiškai, itališkai ir lotyniškai.<...> Tai puikus raitelis, aistringas karys24. Tuo tarpu M. Koberio portrete į mus žvelgia vienerių metų šviesiaplaukis, tamsių akių sosto įpėdinis, tuo laiku populiaria raudona, auksu siuvinėta suknele bei balta raukinių apykakle, rankų gestais demonstruojantis karališką orumą. Jei palyginsime šį portretą su princo tėvo Z. Vazos vaikystės portretu (1568), atributuotu Johanui Baptistai van Uteriui (Johan Baptista van Uther, mirusiam 1597), išvysime aiškų skirtumą, nes pastarojo modelis susikaustęs, nerealistiškas, vis dar išlaikantis senąją tapybos manierą, kuomet labiau orientuotasi į simbolius. Tad modernus jaunojo princo įvaizdis puikiai įsilieja į XVI a. pab.–XVII a. pr. Europos aristokratų portretistiką Franso Halso (Frans Hals, 1583–1666), Izaoko Oliverio (Isaac Oliver, 1556–1617), D. Velaskeso, Danieliaus Mytenso (Daniël Mijtens, 1590–1647/48) darbuose25. Ant berniuko krūtinės tarp aukso grandinių kabo kriaušės formos perlas (gr. apotrepein)26, t. y. simbolis, kuris atbaido blogą akį, beje, lygiai toks pat papuošalas nutapytas ir princesės Anos Marijos portrete, tai rodo stiprią magijos reikšmę ATR rūmų kultūrai. Tačiau modelių garderobas leidžia manyti, kad vakarietiškos mados mūsų kraštuose nebuvo retenybė. Įdomu, jog suknelėmis berniukai pradėti rengti XVI a. vid., ir tai siejama ne tik su finansais (kelnės kainavo brangiai), bet tuo pačiu su simboliniu gestu, nes sulaukęs septynerių metų berniukas gaudavo formalų vyrišką kostiumą ir įžengdavo į suaugusiųjų pasaulį. Žinoma, toks garderobas neretai palikdavo psichologinę žaizdą sąmonėje. Tai iliustruoja nemažai amžininkų pavyzdžių. Prancūzų dvasininkas ir memuaristas Fransua Timoleonas de Šoasi (François-Timoléon de Choisy, 1644–1724), pasak šaltinių, rengtas mergaitiškai iki aštuoniolikos, o ir po to nevengė viešumoje rodytis tai vyriškais, tai ekstravagantiškais moteriškais tualetais, kol galop sulaukė Liudviko XIV sūnaus Liudviko Didžiojo Dofino auklėtojo Šarlio de Sent-Moro (Charles de Sainte-Maure, 1610–1690) priekaištų27. Ši dabar neįprasta mada truko iki Didžiojo karo, nors XVII a. vid. berniukų rūbai įgavo savotiškus tikslingai funkcionuojančius bruožus. Pastaroji tendencija atsiveria Stanislovo Leščinsko portretuose 1677–1678 m., esančiuose Janikės ir Beno Jakoberių fondo (Fundación Yannick y Ben Jakober) kolekcijoje, garsėjančioje didžiausiu XVI–XIX a. vaikų portretų rinkiniu28. Visai kitoks V. Z. Vaza vaizduojamas 1605 m. nežinomo autoriaus nutapytame portrete. Dešimtmetis čia dėvi XVII a. vyrišką kostiumą su prie šono prisegta špaga; bemaž identiškai įamžintas jo brolis Aleksandras Karolis Vaza (1614–1634). Taigi tokie portretai formuoja nuomonę, kad perėjimas į brandos etapą laikytas svarbiu giminės įvykiu.
Nors Ispanijos ir ATR istoriniai-kultūriniai ryšiai nebuvo pernelyg glaudūs, tačiau būtent ispaniškoji mada iš dalies paveikė mūsų tėvynę. 1615 m. Zigmanto III pasiuntinys Madrido rūmuose prašė Pilypo III, lenkų karaliaus vardu, patikimų valdančiosios šeimos portretų. Po kelerių metų jie greičiausiai tapo modeliais jo elegantiškiesiems sūnums, portretuotiems Anos Kataržinos Konstancijos krikštynų proga 1619 m. rugsėjį29. Taigi nieko keisto, jog D. Velaskeso ir M. Koberio paveikslai turi tam tikrų panašumų. Vienas žymesnių D. Velaskeso kūrinių „Infanta Margarita Tereza mėlyna suknele“ (1659) priklauso Ispanijos karaliaus dukters Margaritos Terezos Austrės (Margarita Teresa de Austria, 1651–1673) gyvenimą žyminčių portretų serijai. Paveikslas, kuris ilgai laikytas dingusiu, 1923 m. atrastas, atskleidžia Velaskeso, kaip portretisto, talento ir stiliaus įvairovę.Šiurkščiai škicuota dešinė modelio ranka vos matoma uždengta šešėlio, bet suknelės rankogaliai savo technika nėra nutolę nuo F. Halso stiliaus ir tuo pat artimi impresionizmui30. Princesės suknelėje atsispindintis šviesos ir šešėlių žaismas, įmantri audinio tekstūra D. Velaskesą išskiria iš amžininkų kaip unikalų koloristą. Nemažiau V. Z. Vazos portreto siužetui artimas „Felipės Prospero Austro portretas“ (1659). Trečiasis Ispanijos monarcho sūnus Felipė Prosperas (Felipe Próspero de Austria, 1657–1661), vilkintis paprastą rausvą suknelę su prijuoste, pozuoja atsirėmęs į krėslą, kuriame susirangęs baltas šuo. Tapytojo kūrinys labiau kelia užuojautą, negu didybę, žinant, kad vaikas sirgo ir po kelerių metų mirė. Šiuos veiksnius dar labiau stiprina ant berniuko krūtinės kabantys apsauginiai medalionai. Mažąjį princą 1661 m. taip pat nutapė Chuanas Bautista Martinezas del Mazo (Juan Bautista Martínez del Mazo, 1611–1667), tačiau pastarojo darbas dar giliau atskleidžia artėjančią dramą, išduodamą blyškaus modelio veido. Kompoziciją bandoma gyvinti ryškiai raudonu suaugusiojo kostiumu; tai leidžia spėti, kad princas buvo greičiau įvestas į suaugusiųjų ratą.
|
|
Artimesnėje LDK meninėje kultūroje vaikų portretai pasitaiko retokai. Yra žinoma, jog Kauno Pažaislio vienuolyno bažnyčios interjere tarp stiuko lipdybos dekoro Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684) paprašė įamžinti jo kūdikystėje mirusį sūnų. Be viso to, didžiuliame Radvilų šeimos rinkinyje būta net aštuonių mirusių Radvilų giminės vaikų paveikslų. Tarp jų minimas neįvardytas miręs „jų malonybių kunigaikščių“ vaikas, dvylika metų išgyvenęs Stanislovas Radvila, 17 mėnesių kūdikiai Jonušas ir Kristupas, penkių savaičių sulaukęs Mikalojus ir dar vienas miręs mažametis Mikalojus31. Tai kelia prielaidą, jog kūdikiai ir vaikai LDK tapyti jau po mirties, kaip būdinga kaimyninėse šalyse. Iš retesnių vaikų portretų minėtinas Jono Karolio Chodkevičiaus (1561–1621) ir Sofijos Meleckytės (1566–1619) sūnaus Jeronimo Krizostomo Chodkevičiaus (1598–1613) atvaizdas (1612), kadaise priklausęs Nesvyžiaus Radvilų rinkiniui, o dabar esantis Baltarusijos Nacionaliniame dailės muziejuje (Minske). J. K. Chodkevičius, tėvo nutarimu, ruoštas tapti vienuoliu, ką liudija Kretingos Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios duryse išdrožtos jo portretinės hermos su atramoje įkomponuotu rožiniu. Toje pat bažnyčioje, kur ir palaidotas, išlikęs puošnus vaikino alavo sarkofagas, priklausantis patiems seniausiems Lietuvoje. Priešpaskutiniais gyvenimo metais tapytame portrete berniukas kaire ranka remiasi į žaliu audiniu uždengto stalo kampą, o dešinėje laiko neaiškios paskirties juodą pailgą daiktą, galbūt ginklą. <...> XVII a. pradžioje vyrų pamėgta lengva tamsiai plytinio aksomo ferezija su trumpomis rankovėmis prasegta ir priekyje apvedžiota siaura auksine virvele, o iš krašto prisiūtos uogas primenančios pailgos sagos su perlų antgaliais ir virvelės kilpos32. Nors paskirtas dvasiniam keliui, modelis mėgdžiojo to meto madas, tai rodo ne tik garderobas, bet ir skusta galva, virš kaktos paliekant vešlių plaukų sruogą.
Tuo tarpu daug impozantiškesnis vakarietiško stiliaus portretas priklauso Kristupo II Radvilos (1585–1640) ir Onos Kiškaitės sūnui Jonušui Radvilai (1612–1655), būsimam LDK didžiajam pakamariui (1633), LDK didžiajam etmonui (1654). Pradėjęs mokslus Biržuose, Kėdainiuose ir Slucke, toliau studijas tęsė Leipcigo, Altdorfo ir Leideno universitetuose. 1631 m. tėvo liepimu įstojęs į Jungtinių Nyderlandų Provincijų valdytojo Fridriko Henriko Oraniečio (Frederik Hendrik, 1584–1647) kariuomenę, dalyvavo Ispanijos kare dėl Olandijos nepriklausomybės. Būtent tuo laikotarpiu sukurtas minėtas portretas priskiriamas olandų aukso amžiaus tapytojo Davido Beli (David Bailly, 1584–1657) teptukui. Olandų graverio ir dailininko Jakobo de Geino (Jacob de Gheyn, 1565–1629), kurio drobės žymi perėjimą iš Šiaurės manierizmo į Olandišką realizmą, mokinys, garsėjo gėlių ir žvakių kompozicijomis, įkūnijančiomis gyvenimo laikinumą. J. Radvilos visafigūriniame portrete švelnių bruožų modelis pečius siekiančiais ir kaktą dengiančiais tamsiais plaukais dešinėje rankoje laiko ploną lazdelę, o kaire remiasi į iš tamsos išnyrantį stalą33. Paveikslas atspindi tipišką olandiškos tapysenos pavyzdį, skirdamasis nuo XVII a. aštuntajame dešimtmetyje užsienyje Hiršos Leibovičiaus tapyto mažamečio Boguslavo II Kristupo Radvilos (1620–1669) atvaizdo, įkūnijančio prancūziškąją madą. Plačios, pūstos keliose vietose sutrauktos marškinių rankovės čia tapusios itin reikšmingu kostiumo elementu34.
Galų gale nedera užmiršti Bartolomėjaus Strobelio Jaunesniojo (Bartholomäus Strobel, 1591–1650) „Vladislovo Zaslavskio-Ostrogiškio portreto“ (1635). Vokiečių kilmės baroko menininkas, ilgai dirbęs Prahoje, bėgdamas nuo Trisdešimties metų karo (1618–1648), grįžo į ATR. Jo istorinių paveikslų stilius išlieka vėlyvas, ir net labai archajinis, tęsiantis Bartolomėjaus Sprangerio (Bartholomeus Spranger, 1548–1611) ir kitų Šventosios Romos imperatoriaus Rudolfo dvare buvusių tapytojų Šiaurės manierizmo tendencijas35. Apsigyvenęs ATR, nuo 1625 m. jis tarnavo Vroclavo vyskupui, karaliaus Z. Vazos sūnui, princui Karoliui Ferdinandui Vazai (1613–1655). Savo tapybine maniera B. Strobelis pelnė karališkų šeimų malonę36. 1634 m. persikėlęs į Gdanską gavo daugybę užsakymų tapyti kilmingųjų lietuvių ir lenkų portretus bei paveikslus bažnyčioms, įskaitant karališkąją Šv. Kazimiero koplyčią Vilniuje (1636–1637). Už tai autoriui 1639 m. suteiktas karaliaus dvaro tapytojo titulas, užsakant garsiausią jo šedevrą, dabar eksponuojamą Madrido Prado muziejuje, „Erodo šventė su Šv. Jono Krikšytojo nukirsdinimu“ (1630–1643)37. Kunigaikščio Vladislovo Dominiko Zaslavskio-Ostrogiškio (1616–1656) portretas tėra vienas iš daugelio aristokratų užsakymų. Ši persona garsėjo kaip turtingiausias to meto magnatas Volynėje, savo turtais nusileidęs tik ATR magnatui Stanislovui Liubomirskiui (1583–1649). Portrete devyniolikmetis vaikinas dėvi puošnius prancūziškus ar olandiškus rūbus ir savo apkūniu stotu primena Bartolomėjaus van der Helsto (Bartholomeus van der Helst, 1613–1670) „Žerardo Bikerio portretą“ (1640–1652), nes abejuose puikiai atsiskleidžia didikų gyvenimo būdas.
___________________
1Ancient Egypt, sud. Silverman P. D., London, 1997, 84 p.
2Ibidem., 84 p.
3Egypt. The world of the pharaohs, sud. Schulz R. ir Seidel M., 2007, Köln, 409 p.
4Ancient Egypt............84 p.
5Grave stele of a little girl [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.metmuseum.org/toah/works-of-art/27.45.
6The symbolism of birds on Ancient Greek grave steles [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://classicsnewsneedsandnow.blogspot.com/2013/11/the-symbolism-of-birds-on-ancient-greek.html.
7Neils J., Oakley H. J., Hart K., Beaumont A. L., Coming of Age in Ancient Greece: Images of Childhood from the Classical Past, Niu Heivenas, 2003, 307–308 p.
8Ibidem., 199 p.
9Florence. Art and Architekture, sud., Cerioti G., Udine, 2005, 230–231 p.
10Dalrymple W., Mughal art: might in miniature [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.theguardian.com/artanddesign/2012/apr/27/mughal-art-might-in-miniature.
11Dalrymple W., The Spirit of Indian painting by BN Goswamy review – an out-and-out masterpiece [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.theguardian.com/books/2015/jan/24/the-spirit-of-indian-painting-by-goswamy-review-william-dalrymple.
12Shah Abbas I receiving Khan Álam [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.britishmuseum.org/research/collection_online/collection_object_details.aspx?objectId=231248&partId=1.
13The Shah Jahan Album [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.metmuseum.org/toah/hd/empe/hd_empe.htm.
14 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 356 p.
15 Matušakaitė M., Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003, 74–75 p.
16Ibidem., 104–108 p.
17 Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija......356 p.
18 Matušakaitė M., Portretai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius, 2010, 47 p.
19Ibidem., 47 p.
20Ibidem., 360–361 p.
21 Jasłowski Z., Dwa portrety królewicza Władysława Wazy [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.rodaknet.com/rp_jaslowski_5.htm.
22 Stangler G., Franciszek Stolot F., Polen im Zeitalter der Jagiellonen 1386–1572, Vienna, 1986, 219 p.
23Marcin Kober, http://www.malarze.com/artysta.php?id=201&biografia=f&l=pl
24 Jasłowski Z., Dwa portrety królewicza Władysława Wazy.....
25 Jasłowski Z., Dwa portrety królewicza Władysława Wazy.....
26 Żukowski J., Milusińscy w sukienkach, czyli ubiory chłopięce w XVII w [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://wilanow-palac.pl/milusinscy_w_sukienkach_czyli_ubiory_chlopiece_w_xvii_w.html,
27 Perkins R., Famous Trannies in Early Modern Times [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.gendercentre.org.au/resources/polare-archive/archived-articles/famous-trannies-in-early-modern-times.htm.
28 Żukowski J., Milusińscy w sukienkach, czyli ubiory chłopięce w XVII w….
29Ibidem., Żukowski J., Milusińscy w sukienkach, czyli ubiory chłopięce w XVII w….
30Infanta Margarita Teresa in a Blue Dress, 1659 by Diego Velazquez [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.diego-velazquez.org/infanta-margarita-teresa-in-a-blue-dress.jsp#prettyPhoto.
31 Matušakaitė M., Portretai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje...........226 p.
32Ibidem., 245–247 p.
33Ibidem., 253 p.
34 Matušakaitė M., Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje.........171 p.
35 Ossowski Z., La Degollación de San Juan Bautista y el banquete de Herodes, del Museo del Prado, T. 10, Nr. 28, 1989, 22 p.
36 Harosimowicz J., What could be better now than the struggle for freedom and faith [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lwl.org/westfaelischer-friede-download/wfe-t/wfe-txt2-30.htm.
37Bartholomeus (Bartłomiej) Strobel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://culture.pl/en/artist/bartholomeus-bartlomiej-strobel.