Ruduo, dedikuotas tapytojui Arūnui Vaitkūnui 3
„Nyksta viskas, kas senesnio, kas prisisunkę gyvenimo kvapo. Mane domina tik seni tikri daiktai, seni namai, istorinės, sakralinės vietos. Daugelis įvykių juose yra tarsi „atsispaudę“, tie atspaudai mane traukia. Šiuolaikiniai daiktai dar neturi istorijos“[1], – teigia šviesaus atminimo tapytojas Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), su kurio aktualiu kūrybos fenomenu meno mylėtojai turi puikią galimybę susipažinti visą rugsėjį – tam organizuojama parodų serija „Šiandien prieš vakar“, suteikianti galimybę į tapytojo kūrybą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
Galima drąsiai teigti, kad A. Vaitkūnas yra tapytojas iš prigimties. Retai kuris menininkas taip stipriai jaučia spalvos reikšmę ir semantiką, figūratyvumą tapybos darbe. Pasak menotyrininkės Rasos Andriušytės, „subjektyvaus patyrimo reikšmė, negailestingų laiko žymių akcentavimas, intuityviai konstruktyvus formos tapsmas, vaizdų nekonkretumas, neužbaigtumas – tipiški XX a. pabaigos lietuvių tapybos bruožai, siejami su ekspresionizmu, ryškiai matomi ir Vaitkūno, ir kitų ryškių tapytojų, tokių kaip Laima Drazdauskaitė, Ričardas Povilas Vaitekūnas, Mindaugas Skudutis, kūryboje“[2]. Autoriaus kūrybos visumą sudaro portretai, gilumo įspūdį perteikiančios abstrakcijos, natiurmortai ir peizažai. Vis dėlto A. Vaitkūnui kūrybos pradžioje didžiausią įspūdį paliko laiptinių motyvas, kuris žymi vienišumą, bet kartu koduoja stabilumą. Kūrėjas gali keisti motyvą tapybos darbuose, jį dekonstruoti, tačiau būtent laiptinės kodas aktualus visuose darbuose, kuriuose kinta emocija, išraiška, bet visada išlieka gilus poveikis žiūrovui.
Sąmoningai tapytojas A. Vaitkūnas nesiekia abstrakcijomis ir ekspresyvumu atkreipti žiūrovo dėmesio. Be abejonės, menininko darbai – tai baigtinis reiškinys. Labiau susikoncentruojama į tai, kokią emociją perteikia įvairūs simboliai, kurie tampa kūrybos motyvu. Pavyzdžiui, A. Vaitkūnas prisimena, kaip giliai laiptinių motyvas paveikia sąmonę, jos vaizdinius retrospektyviai akcentuoja per laiko kategorijas: „Vieną naktį atsidūriau nugyventoje savo namo laiptinėje. Pajutau, kad tos laiptinės oras, aplinka nori man kažką pasakyti, kad joje yra kažkas svarbaus. Atsinešiau dažus ir drobę ir tapiau tą laiptinę iki ryto. Taip gimė ciklas darbų – senų daiktų, interjerų, uždaros erdvės, laiptinių tema. Tapydavau iš natūros, dažniausiai naktimis (dieną laiptinės būdavo išsiblaškiusios ir paprastai nieko nenorėdavo pasakoti).“[3] Rodos, kad tapytojas savo darbuose žiūrovui plačiai atveria niūrios, tamsios ir apniukusios laiptinės įvaizdį. Dėl to A. Vaitkūnui skirtas parodas, pasklidusias per visą Kauną, galime suvokti kaip meditatyvų pasivaikščiojimą po paslaptingas laiptinių erdves – buvusias, esamas ar dar tik būsiančias. Įvairiose vietose eksponuojami darbai, surengtos parodos – tai siekis įprasminti autoriaus palikimą, reprezentuoti menininko kūrybą, į ją pažvelgti iš mokinių perspektyvos ar parodyti, kaip kiti menininkai tęsia A. Vaitkūno kūrybos braižą.
Kauno paveikslų galerijoje veikiančią parodą „Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). Tapybos principas“ (darbai eksponuojami iki spalio 9 d.) galime laikyti pagrindine. Darbų ekspozicija parodo A. Vaitkūno tapybos strategiją, t. y. geriausius darbus, iš kurių jis atpažįstamas meno lauke. Ekspozicija išsiskiria nuoseklumu ir dėmesingai atrinktais darbais (kuratorė Aušra Vaitkūnienė). Paroda reprezentuoja, kaip menininkas traktavo tapybą, kokias emocijas ji kėlė. Svarbu, kad tapytojo figūra išlieka žiūrovų sąmonėje, yra prisimenama.
A. Vaitkūnas teigia, kad „geriausi darbai buvo tapomi visai negalvojant apie tapybą. Negalvojama kaip tapyti, o ką tapyti. Štai šitą man reikia nutapyti, pvz., šitą orą. Kaip tai padaryti – aš nežinau. Aš turiu drąsos ir galvoju tik apie orą. Turiu suspėti, negaliu daryti antraeilių dalykų, turiu nutapyti esmę. Jei pradėsi galvoti, kaip čia užtepti plonai, čia dar kažkaip, tada jau ne... Esmė turi būti aiški.“[4] Šis tekstinis intarpas, kaip ir kiti, papildantys parodą, apibrėžia A. Vaitkūno tapybos filosofiją, kuria kaskart remiamasi. Jeigu ekspoziciją suvoksime kaip tapytojo kūrybos visumą, tai pastebėsime, kad autorius susikoncentruoja ne į abstrakciją ar ekspresiją, bet jam svarbiau figūratyvumas ir koloritas, t. y. elementai, nuskaidrinantys kūrėjo mąstymą, kuris kiekvieną kartą kinta. Geriausias kaitos įrodymas yra autoriaus palikimas – paveikslai.
Darbai apima 1982–2004 metų laikotarpį. Kuratorė atsisako chronologinės tvarkos ir darbus, kuriuos papildo A. Vaitkūno mintys ant sienų, grupuoja tematiškai. Išskiriami svarbiausi motyvai ir jungiami į vientisą vizualųjį pasakojimą. Šiuo atveju pasakojimas prasideda tik įžengus į ekspozicijos erdvę, kurioje žiūrovą pasitinka paveikslas „Laiptų narvelis“ (1982). Tamsiame kolorite išnyra laiptų motyvas – regis, A. Vaitkūnas apmąsto, analizuoja tai, į ką paprastas žmogus neatkreipia dėmesio. Laiptai gali koduoti ir teigiamas, ir neigiamas reikšmes, kurias tapytojas siekia perteikti drobėse.
Kita vertus, darbai varijuoja nuo mįslingumo iki ekspresyvumo, kai žiūrovas akistatoje su paveikslais išgyvena emocijų pliūpsnį, kurio pagrindas – spalva ir idėja. Tai įrodo darbas „Vlado Didžioko kambarys žvakės šviesoje“ (1983). Paveiksle dominuoja sunkiai apibrėžiama, identifikuojama šviesa, ji nušviečia kūrinio reikšmes, kurias galima laisvai interpretuoti. Be abejonės, A. Vaitkūnas perkelia į drobę suabstraktintą Vlado Didžioko kambarį, bet jam suteikia kitą emocinį krūvį ir idėją. Apskritai paroda „Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). Tapybos principas“ išsamiai ir nuosekliai reprezentuoja garsaus tapytojo palikimą, kuris aktualus šeimos nariams, mokiniams ir parodų lankytojams, nes A. Vaitkūnas suvokiamas kaip mokytojas plačiąja prasme.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje pristatoma A. Vaitkūno mokinių paroda, skirta mokytojui atminti ir pažymėti VDA KF Tapybos studijos (dabar Tapybos katedra) dvidešimtmetį (darbai eksponuojami iki rugsėjo 25 d.). Paroda yra iš serijos „Šiandien prieš vakar“, t. y. tęstinio projekto „Meistrai ir mokiniai“ dalis. Pristatomi ne tik buvusių A. Vaitkūno studentų, bet ir vėliau VDA KF tapybos studiją baigusių studentų darbai.
Parodos kuratorė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė teigia, kad rengti parodą, skirtą A. Vaitkūnui atminti, – didelė atsakomybė. „Buvau jo studentė, todėl noriu atrasti žodžius, kurie taikliai įvardytų jo palikimą mums, jo mokiniams. O paliko daug. Atmintyje iškyla pokalbių nuotrupos, kuriose tarsi tinkama nata suskamba jam būdinga intonacija parinkti žodžiai apie tapybą: tapybos procesas, tapybinė situacija, tapybos santykis.“[5] Kuratorė subūrė, atrinko autorius, kurie geriausiai parodytų, ką jiems reiškia mokytojas, kuris buvo ypač vertinamas.
Įdomu, kad J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė pasirinko ne nuosekliai parodyti žiūrovams mokinių visumą, bet akcentuoti kiekvieno autoriaus kūrybos braižą, ieškoti panašumų tarp mokytojo ir mokinių kūrybos estetikos. Iš tikrųjų autoriai – Agnė Deveikytė-Liškauskienė, Ausma Bankauskaitė, Kristina Jatautaitė, Julija Gleixner, Linas Jurčiukonis – savo darbus dedikuoja mokytojui. Ir tai daroma sąmoningai – visi darbai sukurti 2016 metais.
Pavyzdžiui, L. Jurčiukonis per tapybos darbą „R. I. P. – Rest in peace“ (2016) reflektuoja A. Vaitkūno atminimą – remiasi jo kūrybos estetika, bet ją permąstyto per šiandienos perspektyvą. Žinoma, galima ieškoti panašumų tarp autorių, bet tai nebūtina, nes L. Jurčiukonio darbo tikslas yra kitoks – kad prisiminimai dominuotų dabartyje. Paveikslas patraukia dėmesį gilia abstrakcija ir figūratyvumu. Kiekvienas žiūrovas atras skirtingus kodus – nuo debesies iki laivo kontūrų. A. Bankauskaitė taip pat remiasi mokytojo figūra – autorės darbai išsiskiria ypač storu dažų sluoksniu, abstrakcijomis ir ryškiu koloritu. Be abejonės, visi mokiniai parodoje parodo, koks svarbus jiems mokytojas A. Vaitkūnas. Džiugu, kad kuratorė J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė suvaldė stiprią mokinių darbų energetiką, kuria buvo pripildyta ekspozicijų erdvė.
Visiškai kitą energetiką galime pajausti galerijoje „Meno parkas“, kurioje taip pat veikia darbų ekspozicija, išryškinanti mokinių kategoriją (paroda veikia iki rugsėjo 16 d.). Kuratorė J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė, rengdama parodą, nutolsta nuo ryškaus A. Vaitkūno atminimo įprasminimo, bet parodo, kaip mokiniai – daugiausia dabartiniai – transformuoja ir dekonstruoja mokytojo kūrybos estetiką. Dėl to ekspoziciją sudaro gausaus menininkų būrio – Gintarės Marčiulaitytės, Povilo Ramanausko, Simonos Lukoševičiūtės, Giedriaus Zauros, Mildos Gailiūtės, Sauliaus Paliuko, Jūratės Jarulytės, Luko Kolmogorcevo, Igno Gleixner, Agnės Jonkutės, Linos Mikalauskienės, Daivos Jasiukaitytės, Rosandos Sorakaitės – naujausi darbai.
Tapytoja A. Jonkutė paveiksle „Baba“ (2016) nukrypsta nuo A. Vaitkūno estetikos ir susikoncentruoja į savo vidinio pasaulio tyrinėjimus ir ieškojimus. Darbe dominuoja asmeniškumas ir daiktiškos egzistencijos išgyvenimas, kai daiktai žymi brangų žmogų, galbūt jo atminimą. R. Sorakaitė darbe „Nakties šviesa“ (2016) žiūrovą priverčia susimąstyti ir per spalvos semantiką įminti savotišką mįslę, t. y. ieškoti prasminių vienetų, kai juodą nakties spalvą nugali šviesa. Be abejonės, tai autorės kūrybos bruožas, bet jis taip pat buvo aktualus A. Vaitkūnui, kuris teigė, kad spalva yra šviesa ir šešėlis. L. Mikalauskienė, kaip ir kiti autoriai, jungia praeitį su dabartimi, tad darbai „Sutemos“ (2016) ir „Kovas. 3. 1.“ (2016) parodo, kad A. Vaitkūno figūra aktuali dabar ir, manau, nepraras savo aktualumo vėliau.
Galerijos „Meno parkas“ ekspozicija žavi tuo, kad darbai nėra orientuoti į vieną temą ar idėją. Dominuoja darbų įvairovė, atskleidžianti skirtingus autorių kūrybos bruožus, filosofiją, bet visi jie orientuoti į A. Vaitkūno figūrą. Darbai priverčia ieškoti jungčių, kurios išryškintų tapytojo kūrybos palikimą ir šiuolaikinių menininkų požiūrį į praeitį.
Džiugu, kad rudenį Kauno parodinis gyvenimas kupinas A. Vaitkūno kūrybos ir prisiminimų. Suvokiama, kad menininko nebėra šalia mūsų, bet visada išliks šviesūs prisiminimai, aktualūs šiandien, gausus kūrybos palikimas, mintys apie tapybą. Aplankius daugelį parodų kyla jausmas, kad be A. Vaitkūno kūrybos šis ruduo būtų kitoks...
_____________
[1] Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Toks gyvenimo kvapas“. Kaunas: Kopa, p. 17.
[2] Rasa Andriušytė, „Arūnas Vaitkūnas (1956–2005). Išliekantys tapybos ženklai“. Katalogas. Kaunas: galerija „Meno parkas“, 2006, p. 10.
[3] Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Toks gyvenimo kvapas“. Kaunas: Kopa, p. 23.
[4] Tekstinis intarpas iš parodos.
[5] Citata iš parodos anotacijos. Tekstą parengė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.