Rosanda Sorakaitė: „Nesiekiu perteikti tik tos realybės, kurią mato akys“ 3
Jauną menininkę Rosandą Sorakaitę įsidėmėjau per jos magistrinio darbo gynimus (2014 m., galerija „Meno parkas“). Ekspozicijoje pristatomuose kūriniuose matėsi subrandintas ilgo kūrybinio proceso rezultatas.Tai jautėsi ir iš ramios, bet užtikrintos, baigiamajame darbe nagrinėtą temą pristatančios R. Sorakaitės kalbos. Nuo tos dienos vis ieškojau progos pakalbinti menininkę.
Nors R. Sorakaitė parodose pradėjo dalyvauti dar pirmaisiais bakalauro studijų metais, tačiau po magistro mokslų baigimo ji ypač tvirtai įsiliejo į profesionalų gretas. Per 2014 m. pristatė dvi personalines parodas Klaipėdoje ir Jonavoje. Tais pačiais metais buvo apdovanota specialiu prizu tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai“. Jos kūriniai neseniai buvo rodomi abiejose atrankinėse šiuolaikinės tapybos festivalio „Kartos XY.Z?“ parodose, o prieš savaitę atidaryta menininkės paroda „Kažkas panašaus“ galerijoje „Meno parkas“.
Su R. Sorakaite kalbame ne tik apie šiuo metu veikiančią personalinę parodą, kurioje minimalistiniuose tapybos kūriniuose užfiksuoti kasdienybėje banaliai tarpstantys objektai, subtilūs šviesos ir šešėlių prieblandos šokiai, jautrus dienos ir nakties sąlytis, bet ir apie gyvenimą kartu su aktyviai kuriančiu menininku.
Teko skaityti, kad į profesionaliuosius menus patekai galbūt tik susiklosčius palankioms aplinkybėms, beveik atsitiktinai. Ar dabar, kai jau šis tas šioje srityje nuveikta, jautiesi esanti savo rogėse?
Taip, kai atradau išraiškos būdą, jaučiuosi savo vietoje. Nors dėl gyvenimo krypties dvejonių buvo, bet labai džiaugiuosi, kad paklausiau vidinio balso.
Tavo kūriniuose jaučiamas ilgas minties brandinimo, įsižiūrėjimo, įsijautimo procesas. Galbūt tai būtų galima pavadinti tam tikra meditacija... Kas Tau pačiai yra kūryba?
Kūrybos procesas man yra susikaupimas. Jei jaučiuosi blogai, tada ir tapyti negaliu. Kita vertus, kurdama atiduodu labai daug įvairiausių emocijų, tik tai vyksta lyg žiūrint į viską iš toliau, šiek tiek nurimus pirminiams jausmams. Tapydama permąstau daugybę praėjusių dienų, vizijų, įsivaizdavimų. Tapant man patinka prie kūrinio prieiti iš lėto, būti su juo ilgai. Kartais būna ir taip, kad tiesiog praleidi laiką šalia kūrinio: mąstant, stebint, fotografuojant iš visų pusių, stengiantis pamatyti jį vis kitokioje šviesoje. Tai yra atsiribojimas. Laikas, skirtas kūrybai, yra laikas, skirtas sau.
Ne viename kūrinyje vaizduoji veidrodį. Kodėl renkiesi šį motyvą? Susidaro įspūdis, kad jis Tau svarbus ne tik kaip tam tikra atspindį reflektuojanti universalija, bet konkretus veidrodis, kuris, tikriausiai, reiškia kažką daugiau?
Taip, vaizduoju konkretų veidrodį. Neatsimenu, kuris iš mūsų, aš ar Povilas (Povilas Ramanauskas – D. S.), jį radome Vilniaus dailės akademijoje Kauno fakultete. Kai mokiausi, tas veidrodis buvo šalia dvejus ar trejus metus. Ir būtent jis man yra įdomus. Galbūt dėl spalvos, gal dėl ovalios formos. Gal patraukė iš savęs spinduliuojančia energija, kurią turi kai kurie seni daiktai... Viena vertus, tai tiesiog savas daiktas, jo atspindžiuose pamatau įdomių kompozicijų, kartais blyksteli šviesa. Tokių kažką reiškiančių daiktelių vis atsiranda. Kai juos vaizduoju, mėginu atsiriboti nuo jų paskirties, taigi ir veidrodis mano kūriniuose nieko neatspindi.
Tapydama neturiu tikslo pasakyti vieną ar kitą dalyką. Pirminis kūrybos šaltinis yra intuityvus. Motyvus pastebiu dėl nuojautų, jausenų. Kad ir šiame kūrinyje (kuriame vaizduojamas veidrodis – D. S.), atrodo, tarsi nieko ypatingo, tik laisvai užteptas fonas ir gana banali plokščia forma, bet galbūt kažkas tame yra daugiau... Užsimezga kažkokia paslaptis.
Užsiminei apie Povilą. Man visada įdomi menininkų šeimų tema. Norėčiau Tavęs paklausti, kaip sekasi gyventi kartu su aktyviai kuriančiu menininku? Ar nebaisu, kad laikui bėgant galite supanašėti?
Be abejo, abu esam tapytojai, turime panašią pasaulėžiūrą, dominančias temas. Man visada įdomi jo nuomonė, žaviuosi kai kuriais jo kūriniais, sumanymais. Bet tikrai nemanau, kad mums gresia suvienodėti. Mūsų skirtinga energija, temperamentas, abu turim savo stipriąsias puses.
Povilas mane visada labai palaiko. Nuolat tariamės, diskutuojam. Jis yra pirmas žmogus, su kuriuo pasidaliju naujais pastebėjimais. Povilas yra mano vyras, esame šeima, bet pirmiausia man jis – geriausias draugas.
Paskutiniu metu su vyru dalijatės ir bendra kūrybine erdve. Tau pradėjus joje kurti, erdvė gerokai pasikeitė. Kiek Tau reiškia kūrybinė aplinka? Kodėl ji būtinai turi būti tvarkinga, švari? Juk stereotipinis menininko portretas kiek kitoks...
Studijos „tvarka“ ir procesas yra vienas tų taškų, kurie tarp mūsų nesutampa. Turbūt daugumai menininkų kūrybinė erdvė yra tokia vieta, kurioje gali pabūti vienas ir kurioje galioja tik tavo taisyklės. Povilui chaosas yra priimtinas, gal net reikalingas. Aš, prieš pradėdama dirbti, mėgstu apvalyti erdvę nuo nereikalingų daiktų, kad žvilgsnis galėtų laisviau judėti, kad pašaliniai objektai netrauktų dėmesio. Bet mums susitarti pavyksta.
Kaip prieini prie kūrinių motyvų? Kas kūrybiniame procese Tau svarbiausia?
Kūrybinis procesas apima kelis etapus ir visi jie vienodai svarbūs. Tarp jų – ir motyvų atranka, bandymas juos pažinti. Mano kūrinių motyvai – paprasti daiktai. Vienus jų prisipratinu, kasdien juos matydama ir stebėdama. Ir su laiku jie man tampa vis įdomesni. Kitus pagaunu netikėtai. Pirmu atveju įdomu juos ilgai stebėti: kaip atrodo skirtingoje šviesoje ar perkelti į kitą vietą. Antru atveju gelbėja fotografija. Tuomet peržiūrinėju savo archyvus. O kartais išskirtinę akimirką užfiksuoju tik atmintyje, lieka tik stiprus prisiminimas.
Pats paveikslo tapymas dažniausiai yra ilgalaikis, nes man priimtiniausia daugiasluoksnė tapyba lesiruojant. Mėgaujuosi tuo, kad galiu skirti laiko paveikslo sukūrimui.
Užsiminei, kad kaip atspirties tašką tapybos kūriniams naudoji fotografiją. Kodėl Tau svarbu, kad motyvai būtų ištraukti iš realybės?
Visi motyvai mano kūriniuose yra realiai egzistuojantys. Galvoju, kad tai, kaip jie atrodo, kokia jų forma, yra dalis visos momento atmosferos. Vėliau, jau tapant, daug kas „nusivalo“, nesiekiu perteikti tik tos realybės, kurią mato akys.
Fotografija naudojuosi kaip dokumentacija, kuri leidžia „ištraukti“ vaizdus iš atminties, naudojuosi ja realybėje pastebėtam motyvui nupiešti. Būna, kad tiesiog staiga kažką pamatai ir tas vaizdas tiesiog įsirėžia atmintyje. Pavyzdžiui, visai neseniai pamačiau baltą balandį, kuris dėl šviesos srauto už jo atrodė tarsi su aureole. Ir tas vaizdas man labai įstrigo, nors nufotografuoti nespėjau. Šiuo metu galvoju apie vieną būsimą paveikslą iš prisiminimo. Neturint to momento nuotraukos, gelbėja anatomijos vadovėlis.
Tavo kūryboje svarbus koloritas. Kai kurie Tavo kūriniai šiuo aspektu – ypač subtilūs. Natūraliai kyla klausimas, kaip ir kiek laiko trunka spalvų paieška?
Pirmiausia galvoju ne apie konstrukcinius paveikslo elementus, pavyzdžiui, kompoziciją ar piešinį, bet apie nuotaiką, kurią norėčiau perteikti, emociją, ir tam svarbu spalva. Kartais ją padiktuoja tikrovė, bet dažniau pati tapyba. Būna, kad tinkamų spalvų laukiu ilgai. Yra tekę palikti darbą metams laiko, kol sulaukiau įsivaizdavimo, koks tas paskutinis sluoksnis turėtų būti. Tiesiog žiūriu į kūrinį ir žinau, kad jis dar nebaigtas. Prie konkrečių sprendimų prieinu netikėtai, kol dirbu kitus darbus, tapau kitus paveikslus. Tiesiog ateina momentas, kai, atrodo, kad žinai, ką daryti. Tiesiog reikia išlaukti.
Apie ką yra šiuo metu galerijoje „Meno parkas“ veikianti paroda „Kažkas panašaus“?
Galbūt pagrindinė mintis būtų tokia: tapyba niekad nėra tai, ką matei, ką prisimeni, ką ketinai pavaizduoti. Stovi prieš kūrinį ir jauti, kad tai kažkas kita, tau tik vos vos pažįstama.
Tavo kūriniuose reiškiasi nenusakomas tarpinių būsenų išjautimas – subtilus balansavimas tarp realaus ir iliuzinio, tarp šviesos ir tamsos, tarp įvardijamo ir abstraktaus. Jautrus vaikščiojimas tokiomis siauromis briaunomis iš dalies leidžia spręsti apie Tave, kaip asmenybę. Ar kūriniuose atsispindi Tavo charakteris? Kaip manai, ar kūryba yra menininko sielos veidrodis?
Manau, kad per kūrybą tikrai atsiskleidžia menininko charakteris, jo kūrybinė pozicija nuo jo būdo negali būti atsieta. Net neigimas, kai savęs visiškai nenori atskleisti, yra tam tikra pozicija, kuri parodo asmenybės bruožus.
Labai patiko viena A. Camus’o mintis: kai matai aktorių vaidinant daugybę kartų, tai galima sakyti, kad kažkiek jį pažįsti ir kaip asmenybę.
Jeigu žmogus sąžiningas sau, tiek temas, tiek išraišką, priėjimą prie jų nulemia jo paties savybės; ir kaip gali kurti vienas, kitas negali. Būna tokių pastebėjimų, kai suprantu, kad aš jų neperteikčiau taip, kaip gerai tai gali padaryti kitas žmogus.
Tau aktuali laiko tema. Su ja glaudžiai siejasi kitos egzistencinės temos. Taip pat ir mirtis. Ar kurdama apie tai galvoji?
Konkrečiai šios temos neakcentuoju, bet, žinoma, laiko tėkmė su klausimais apie egzistenciją, apie mirtį žengia greta. Stebint kasdienybėje tarpstančius daiktus, juos reflektuojant, pajauti jų banalumą, bereikšmiškumą. Daiktai prieš amžinybę neturi prasmės, taip pat kaip ir mes nieko nereiškiame nuolat kintančiame pasaulyje. Viskas laikina: dabar yra, egzistuoja, bet bėgant laikui pakeičia būvį, išsisklaido dulkėmis, išnyksta.
Vytauto Paplausko nuotraukos
Projektas „Susitikimai menininkų studijose“