Grafikos meistrai ir mokiniai 6
Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Pamėnkalnio galerijoje, tęsiasi dailės projektas „Meistrai ir mokiniai“. Nuo gruodžio 18 d. iki sausio 9 d. čia eksponuojama viena iš projekto dalių – paroda „Edmundas Saladžius ir mokiniai“. Tai kodinis pavadinimas arba pats paprasčiausias slaptažodis, naudojamas bandant prisiminti grafikos dailininkų svarbias susitikimų vietas. Taip jau atsitiko, kad Kaunas tapo svarbia tarpine stotele susitikti Edmundui Saladžiui, grafikos srities profesoriui, ir jo buvusioms mokinėms: menininkėms Gretai Grendaitei, Auksei Petrulienei, Indrajai Raudonikytei ir Oksanai Judakovai.
Praėjusiais metais šis projektas taip pat dairėsi Kauno meno židinių, tuomet buvo atsigręžta į Dailės gimnaziją ir jos istoriją. Anksčiau, kai gimnazija buvo dar tik Kauno vaikų dailės mokykla, ten dirbo grafikė Elena Jakutytė, o jos mokiniai buvo įvairių sričių, vėliau išgarsėję ir jau tapę klasikais, dailininkai – Laima Drazdauskaitė, Petras Repšys, Edmundas Saladžius, Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir kiti, kurie savo bendra paroda ir reprezentavo ilgo periodo dailės istoriją. Praėjusi paroda buvo sunkių okupacijos metų dienoraštis. Joje atsispindėjo tragikomiški mokinių bandymai pritaikyti socrealizmą arba vėlesni, brandžių autorių daugybės sluoksnių ezopišką vingruotumą atskleidžiantys kūriniai.
Ši paroda nauja karta ir stiliumi nebeprimena praėjusio periodo, bet šmaikštumas, ironija, netiesioginė kalba, poetika, romantika, sumišusi su aštria kritika, išlikę kūriniuose, susijusiuose su grafikos šaltiniais, ir ne tik E. Saladžiaus kūryboje, kuris dalyvavo abiejose parodose, bet ir jo mokinių naujausiuose visiškai kito amžiaus darbuose.
Yra ir dar viena bendrystė tarp šių autorių – jau minėtas svarbių vietų akcentavimas. Šie kūriniai susiję su nepamirštama, nebūtinai pozityvia, bet ypatinga aplinka. Vienur tą vietą lengva atsekti iš pavadinimų, kitur reikėtų konkretesnių konotacijų, dar kitur kūriniai laisvai pasiduoda skirtingoms improvizacijoms ar vizijoms. Vienaip ar kitaip perpasakojami tęsiniai, permanentiniai naratyvai įsikuria cikluose – beveik visa ši paroda sudėstyta iš serijinių kūrinių, o tai asocijuojasi su kartote, tradicija, mokymusi ir, galiausiai, su parodos pavadinimo kodu, kur įsikuria ir mokytojas, ir mokiniai. Autoriai kažką kartodami vis naujai, vis nepabaigdami, bet prisimindami, pasinaudodami minėta šmaikščia įžvalga ar ironijos atspalvių rinkiniais, gali pasiekti įvairių meno tikslų, ne tik nukopijuoti laiko ir erdvės prisiminimus (kad tik jų neužmirštum), bet ir improvizuoti, iš to sukruti naujas vizijas.
E. Saladžiaus piešiniai (ciklas „Kauno dienoraštis“, 1990–1998 m.) yra ta jungtis tarp skirtingų epochų, kur gerai atsikleidžia ir dabar jau mažai kam žinomi konkretūs bičiulystės momentai, ir bendresnės, mitologijos glėbin patekusios mintys. Kaip sakė pats grafikas, piešiniuose pavaizduoti „tie žmonės, su kuriais buvo smagu pergyventi tuos laikus“. Parodoje į vieną ilgą eilę sudėstyti didelio formato spalvoti piešiniai priverčia žiūrovą eiti pirmyn, sekti kartais vienui vieną liniją, kuri brėžia linksmą ar liūdną motyvą. Tušavimui grafikas neskiria daug dėmesio, užtat iš minkštos, „riebios“ ar lengvos, švelnios ar sudirgusios linijos kuria labai skirtingus personažus: nustebusią gerbėją, bauginančias laumes ar smagiai besiskeryčiojantį užstalėj draugą, tyloje ir vienumoje paskendusį bičiulį, sfinkso povyzą imituojantį šunį, begalę išraiškingų kontūrų katinų. Visus juos autorius kurdina lengvai arba nelabai identifikuojamuose Kauno peizažuose ar numanomų dailininkų dirbtuvių interjeruose.
Kad ir kiek pustoniais ir lenktos linijos pasikartojimu apibendrinami šie motyvai, vardai maskuojami slapyvardžiais ar neišskaitomai užrašytomis eilutėmis, jie vis tiek šaukte šaukia ne apie globalius, o apie čia pat vykusius konkrečius dalykus. Anot E. Saladžiaus, tai yra „Kauno horizontai, ir tik už jų prasideda kitas pasaulis“.
|
|
G. Grendaitė tęsia savo kūrinių serijas „Flora & Fauna“ bei „Tuštumos“ jau bene nuo 2012 metų, Paryžiaus rezidencijos laikų. Parodoje rodoma dalis 2012–2015 metų kūrinių iš „Flora & Fauna“ (tušas, koliažas) ir dalis iš 2013 metų „Tuštumos“ (varis, emalis, grafitas). Ketverių metų laikotarpis neišsėmė šių teminių ieškojimų, netgi parodos išvakarėse autorė toliau dirbo ta linkme. Išliko ir pagrindinės mėgstamos technikos – liejimas tušu ant popieriaus ir emalio naudojimas ant vario. Peržiūrėjus pirmosios serijos darbus, į akis labiausiai krinta palieto tušo plonyčių siūlelių abstraktus išsiskleidimas, tarsi švelnus susiformavęs debesis ar apšarmojęs stiklo gabalėlis, ir tų nemažą plotą užėmusių pasiliejimų susidūrimas su staiga visai kitokia linija, dėme, faktūra – daug ir grubios aiškinamosios galios turinčia plakatiška iškarpa. „Tuštumos“ serijoje šį keistą piešinyje atsiradusį susidūrimą atlieka viename taške susijungusios visai nepritaikytos „iškabos“ – sentencijos, ženklai, skirtingi eksterjerai ir asmenys.
Meilę piešiniui G. Grendaitė išsakė jau seniai, dar prieš keletą metų pasakojusi, kad „atsitiktinumo dėka“ negalėjusi fotografuoti, todėl rezidencijos metu piešė, eskizavo arba tiesiog „įsiminė reikalingas situacijas“. Vėliau atrado viso to jėgą, kaip neprisirišus prie technologijų (pvz., vaizdo, fotografijos kūrybos) „paprastu minimalistiniu piešiniu“ galima pasakyti tą patį ir koncentruotai. Įvertino ir tokio piešinio stilių. Anot jos, „atsirado savotiškas humoro filtras, padedantis net į skaudžias problemas žvelgti kritiškai, bet be slogumo, tiesmukiškų moralų, paliekant erdvės skirtingiems požiūriams“. Atrodo, kad ir dabar piešinys yra toji galia, vizualiai tiksliausiai paveikianti autorės skirtingų minčių jungtį.
Klasikinėmis grafikos technikomis užsiiminėjanti O. Judakova daug kam buvo atradimas šioje parodoje. Retai besieksponuojanti autorė šį kartą parodė 2010–2015 metų lino raižinius arba sausa adata atliktus kūrinius. Visų jų pavadinimai anglų kalba tarsi sufleruoja autorės pagrindines kūrybines inspiracijas – keliones. Įvairūs minimi vietovių pavadinimai ar vardai nesunkiai ir iškart žiūrovui atkuria numanomo gyvenimo būdo, potyrių ar patirtų būsenų amplitudę. Nebūtinai tai bus tiksli ir konkreti dailininkės būsena, bet, užsižiūrėjus į berlynietišką medūzą ar Čikagoje sutiktą dzenbudistą, empatiškuose darbuose supranti ir mažo grumstelio, ir didžiulio akmens svarbą asmenybei.
Mažo formato darbai taip pat labai svarbi detalė šioje kūryboje. Kartais jie – kaip keliaujančio autoriaus bloknoto užrašai, kiek tik įmanoma smulkiau „prirašyti“ lapeliai, o kartais –kaip pro namų langą žiūrinčio žmogaus mašinaliai ir daug kartų braukiančio rašikliu ant bet kokio popieriaus plotelio fantazijos. Prisimenu, kaip į seniai vykusią atviruko formato parodą Kaune O. Judakova siuntė savo atviruką-padėkliuką su nuo kavos puodelio dugno įspaustais ratilais. Tai buvo jos darbo paieškų laikotarpis, nužymėtas apvaliomis pasikartojančiomis kavos pėdsakų formomis. Ciklas tarsi kartojasi ir dabar – jei ne tos formos, tai asmenų, įvykių, prasmės ir giedros šypsenos paieškos. Ciklas atliktas meistriška technika, bet sudėliotas paprastais suprantamais akcentais, kartais pakartotais, kartais uždėtais vienas ant kito, kad giliau įsispaustų į atmintį keliais galimais variantais arba kad sukeltų abejonių.
Kompiuterine grafika susižavėjusi I. Raudonikytė taip pat eksponuoja dalį savo ciklo „Virtuvėje tik merginos“ (2014 m., skaitmeninė spauda; keletas ciklo darbų pavadinimų: „Tavo – mano altorius“, „Karštis“, „Žemės trauka“, „Bemiegės naktys“, „Rytojaus praeities šešėliai“, „Aeon“ ir kiti).
Kaip matome, pasirinkusi virtuvės aurą, I. Raudonikytė atranda čia visą pasaulį: moters kūno kontūras pripildytas ir ryškių rakandų, ir pro atvirą langą matomos žaliuojančios vešlios augmenijos, kartais augalų vieta nebeatsekama, tai gali būti alijošius ant palangės ar tolumoje juoduojančios šakos. Visa tai susipina su pirmaplaniu kūnu – šakos draikosi tarsi plaukai, o gal plaukai – šakos, o balkšvu pustoniu tarsi palietu išskydusiu pienu išbalinta kūno forma abstraktina visą žvilgsnį pro langą. Taip kai kurie plotai išsilaisvinę iš realistiškų detalių tampa beveik neįžiūrimais, todėl įdomiais momentais, o šie verčiasi į nerealios virtuvės vaizdus.
|
|
Parodos atidarymo metu gyvai vyko „Psilikono“ teatro (Auksė Petrulienė ir Darius Petrulis) audiovizualinis 2015 m. rudens premjerinis spektaklis „Plaukuota burna“ (garso takelis: džiazo trio „Chui“ – Toni Starešinic, Janko Novoselic ir Vojkan Jocic, Kroatija), kuris po atidarymo rodomas kaip vaizdo filmas šalia stendo su spektaklio silikoninėmis lėlėmis.
„Plaukuota burna“ – šešių veiksmų spektaklis, kuriamas čia ir dabar Auksės Petrulienės rankomis, sinchroniškai rodant projektoriumi vaizdus, tuo pačiu per kompiuterį derinant muzikinius garsus (Darius Petrulis). Pagrindiniai personažai ir dekoracijos – silikoninės lėlės, laboratorinės kolbos, vintage nuotraukos, sentencijų iškabos – patys savaime gana iškalbingi vaizdiniai. Lėlės gali susisukti į virvutę, išplerti į balas, čia pat prisipūsti tarsi balionai, žodžiu, susilankstyti ir pavirsti į kažkokią naują prasmę ir paskirtį įgaunančią daikto išnarą – simbolį, vaizduojantį jau nebe materialius, o mentalinius dalykus. Iškart keičiant formas ir spalvas, vaizdiniai gali tapti tuo, ko nematome įprasta akimi, ir viso to negalima sukurti jokia kita technika. Visa „išversta“ ir išdidinta per projektoriaus ekraną tampa tarsi baugiu reanimacijos eksperimentu – langu, nuolatiniu makabrišku lėlių šokiu, atveriančiu šalia kokio cheminio giganto ir nužmoginimo fabriko mūsų gyventą ilgą laiką.
Nuolatinė metamorfozė, keliaujanti per šešetą veiksmų, pripildo išdidintą vaizdą vis judančių, besikeičiančių formų bei akcentuoja naują išrastą „tekstą“, skirtingai perprantamą žiūrovams: vaikams ar rodyto laikotarpio amžininkams.
Metamorfozė svarbi ne tik animuojančiam vaizdui, bet ir visai parodos koncepcijai: užtenka perbėgti akimis ekspozicijos kūrinius ir pajusti, kokiais įvairiais keliais pasuko menininkai, kažkada studijavę grafikos mokslus toje pačioje erdvėje. Besikeičianti linija nuvedė juos į nepriklausomas plačias sritis: ar tai būtų konceptualus piešinys, ar animacija. Ir dabar kiekvieno reikėtų perklausti, ar dar jie pripažįsta grafikos šaltinio būtinumą.