Du renginiai iš daugelio: 10-oji Kauno bienalė 3

Kristina Budrytė-Genevičė
www.kamane.lt, 2015-11-27

Apie šiemetinę Kauno bienalę neįmanoma papasakoti išsamiai ir informatyviai – per daug renginių, kuriuos galėtų aprėpti suaugęs stebėtojas (pridėjau patikslinantį žodį „suaugęs“, nes daug programų yra edukacinių vaikų būrelių pavidalu, kuriuose be vaikų sudalyvauti kaip ir neįmanoma).

Tik oficiali bienalės interneto svetainė arba savanoriai gerbėjai gali registruoti, kasdien raportuoti ir ruošti papildomus reportažus apie besikeičiančius įvykius. Kitiems, norintiems pareflektuoti svarbų Kauno kultūrinį sezoną, tenka rinktis iš gausybės renginių ir pagrįsti savo pasirinkimus.

Visi dar turbūt prisimena, kad rugsėjo 18 d. pavakare einant Laisvės alėja prie Kauno centrinio pašto pastato buvo sunku prasibrauti per žmonių minią. Iš chaotiško žmonių debesies, kuris tvyrojo tarp Zoologijos muziejaus, Kanto g. pradžios ir Laisvės al. liepų, ilgainiui susiformavo vinguriuojanti ilga meno parodos lankytojų eilė, kuri laukė bene kelias valandas, kol pateks į vidų. Žmonių eilėmis šiaip jau niekas nesidžiaugia, nes gaištamas laikas ir ilgas laukimas sekina smalsulį, bet šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai. Laukti, kol po mažą grupę žmonių įleis apžiūrėti trijų aukštų, potencialiems žiūrovams buvo smagu, dauguma lygino šį laukimą su Vakarų Europos muziejų eilėmis.

Iš tikrųjų, Kauno centriniame pašte atidaryta Nicolas Bourriaud kuruota paroda „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ dėl savo kokybės ir aktualios minties galėjo įvykti bet kuriame Europos miesto muziejuje, o Kauno istorinis pastatas suteikė europietiškam variantui keletą lokalinių aspektų, kurie priaugino prasmes sukurtiems darbams. Pagal kuratoriaus idėją, gijos kelia klausimus apie tikrovę ir apie atstumus: ne tik erdvės, bet ir laiko. Todėl parodos katalogo tekste (autorius Nicolas Bourriaud) apžvelgiant šiuolaikinio kūrinio idėją dažnai nuklystama į dailės istoriją. Skaitmeniniai tinklai kaip taškiniai sulyginimai (Kelley Walkeris, iš serijos „Devynios katastrofos“, 2012 m.) priartėja prie Seurat puantilizmo, arba kokakolos gėrimo spalvos konceptualizmas (Liam Gillick kūrinys „Štai viduje, mes įžengiame į kambarį kokakolos spalva dažytomis sienomis“, 1998–2015 m.) kaip visuomenės ženklas be didžios įvairovės tinka daugeliui atvejų ir visiems socialiniams sluoksniams (atėjęs iš popmeno principų). Be to, ir apibendrinanti Walterio Benjamino auros paieška nusako šiuolaikinio meno keliones ne tik geografinėse platumose, bet ir amžių spiralėse. Tada meno kūrinys atsiranda lyg ir tame pačiame, bet ir vertikalės aukštesniame taške sukaupęs iš seniau, žemiau esančias patirtis.

Vienas su lokaliu laiku ir erdve susijęs kūrinys mus pasitinka iškart lipant laiptais – „sugedusios“ lemputės šviesa, t. y. vis pasikartojantis mirkčiojimas tam tikru intervalu (kas penkios min.). Šis ritmingas šviesos trukdis (Carsteno Höllerio įvietinta šviesos instaliacija „7,8 HZ“, adaptuota 2015 m.) erzina ir verčia kreipti akis žemyn, bent trumpam prisimerkti ir nuklysti į netolimą vaikystės daugiabučio laiptinę, kur sovietmečiu ne tik dažnai gesdavo lemputės, bet jos dar ir būdavo išsukamos, pasisavinamos. Toks „nereprezentacinis“ žiūrovo įvedimas į vaizdų ir minčių gija-tinklį yra specialus sutrikdymas, paerzinimas, privertimas užsimerkti bent trumpam (visa tai asocijuojasi ir su Centrinio pašto 5-ojo aukšto slapta funkcija, kai iš čia sovietinis saugumas leido trukdžius radijo bangomis transliacijoms iš Vakarų). Prie šio laiptinės kūrinio jungiasi ir durų-vaiduoklių girgždesiai bei judesiai (Julijono Urbono instaliacija „Dvejojančios durys“, 2015 m.). Juk išnykus tarpukario naujiems vėjams, sovietmečio „pasitvarkymams“ ir saviems reikalams, liko daug vietos dvasioms ir auroms.

Apskritai, norint sugaudyti šios parodos gaires ir gijas, vertėtų kelionę pradėti su gidu, todėl sveikintina, kad buvo tokių ekskursijų, kur bienalės rengėjai, organizatoriai keliaudavo su grupe žmonių ir kartu kalbėdavosi apie eksponatų kilmę ir priežastį, kaip jie čia atsirado. Kartais, sekant bienalės vadovės žingsniu, kai durys nuo žmogaus artumo pačios prasiverdavo arba būdavo specialiai pastumiamos, įvykdavo ir kinematografiški momentai. Akys tarsi pro kamerą apžiūrėdavo erdvės sienas, langus ir lubas, ir tik po to susirasdavo meno objektą. Be jokio montažo, nuolatinis vaizdų sekimas ir informacijos srautas galėtų, pvz., priminti ir režisieriaus Aleksanderio Sokurovo nenutrūkstamą kameros judėjimą po Žiemos rūmų pastato istoriją. Todėl per sujungtą ratlankiais aparatūrą (grupė Pakui Hardware: Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, „Crave That Mineral“, 2015 m.), be pradžios ir pabaigos, vamzdeliais cikliškai tekantis mineralinis vanduo įsiliejo į pašto langų ornamentinę struktūrą ir neleido abejoti akims, kad nuolatinė regimybė yra įmanoma.

Ir toliau lipant, vaikštant po kelis aukštus, žiūrovui primygtinai ir kartu labai paslėptai bus teigiama, reikalaujama, juokaujama ar aiškinama. T. y. kartais publika įeis vos ne į tuščią auditoriją, turės susirasti žvakės liepsną kaip Prometėjo žinią apie kitus pasaulius (Katie Paterson, „Žvakė iš Žemės į Juodąją skylę“, 2015 m.) arba įžvelgti cikliško judėjimo (laiko-laikrodžio rodyklių) ne tikrąjį, bet šešėlinį pasaulį (Attila Csörgő, „Laikrodžio mechanizmas“, 2015 m.). Kalbu apie mažai vaizdo, bet daug meditatyvios minties turinčius savyje kūrinius, prie kurių dar būtų galima pridėti vienodus laikrodžių ciferblatus su nevienodais rodyklių parodymais Saulės sistemoje (Katie Paterson, „Laiko kūriniai“, 2015 m.) ir būsimąjį šimtametį mišką – knygų antologiją (Katie Paterson, „Ateities bibliotekos sertifikatas“, 2014–2114 m.).

Ar visa ši kelionė po pastatą, perfrazuojant Arno Anskaičio kūrinį „Keliautojas“, patikima? Jis teigia, kad nelabai, juk kiekvienas keliautojas papildo savo kelionę pramanytais nuotykiais, t. y. tokiais, kuriuos galėjo pamatyti, bet nepamatė. Apraizgyti jau ir taip gijomis apvytą pastatą ėmėsi ir patys žiūrovai, besikeisdami nuomonėmis, potyriais.

Kaip pasakojo bienalės vadovė Virginija Vitkienė, kas kartą pravesti pažintinę kelionę po šį pastatą užtrunka vis ilgiau ir ilgiau, nes išgirstos istorijos, patirtys ar čia pat sukurtos interpretacijos iš žmonių srauto apaugina kūrinį dar ir dar kartą keliais apsauginiais sluoksniais, kuriuos nukopijuoti ar perkelti į kitą vietą būtų sunku. Tad išeinant iš Kauno centrinio pašto galima neabejoti, kad ir pats pastato architektas Feliksas Vizbaras (1880–1966) turėtų būti tarp parodos autorių, tą netiesiogiai pripažino ir N. Bourriaud, pavadinęs pastatą parodos ready-made’u.

Kiti miesto užmiršti ir istorijai palikti pastatai, tokie kaip Drobės fabrikas ar Dirbtinio pluošto gamykla, taip pat įvietino po keletą konceptualių parodų, teatrinių pasirodymų ir turėjo įvairias patirtis „prisitaikyti“ prie menų. Bet norėčiau pakalbėti ne apie tokius sėkmingus prisitaikymus, o apie mažiausiai dėmesio iš miesto publikos sulaukusį renginį – bienalės pakviestų kuratorių ir menotyrininkų tekstų rinkinio „Šiuolaikinio meno bienalė kaip specifinės vietos atvejis: lokalumas prieš globalumą“ pristatymą M. Žilinsko dailės galerijoje.

Ne vienas žiūrovas, džiaugęsis galimybe pasinaudoti aiškinamaisiais tekstais arba pasakojimais apie šiuolaikinį meną, ignoravo tokį renginį, tarsi bienalė būtų nelauktai išdygusi miesto muziejuose ir nelankomuose apleistuose pastatuose ir visi žinotų, kodėl taip atsitiko. Knygos pristatyme buvo pasidalyta ne tik bienalės istorija, bet ir, svarbiausia, aptartas bienalės reiškinys kaip galimybė. Liverpulio bienalės vadovas Lewis Biggsas, atvažiavęs į leidinio pristatymą, pasakojo savo patirtis apie bienalės santykį su viešomis miesto vietomis, piktžaizdėmis ir meno kūrinio, pvz., viešos skulptūros, objekto ar instaliacijos, sugebėjimą prisiartinti ar prakalbinti bendruomenes. Tokie pavyzdžiai labai tiktų ir mūsų bienalės atveju. Dabar viešų ir „kalbančių“ objektų galime suskaičiuoti tik ant vienos rankos. Tai Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ Vilniuje, sukėlusi aršius debatus, arba, atvirkščiai, jau prijaukinta jaunimo vieta – Roberto Antinio Romo Kalantos atminimui skirtas skulptūrinis objektas Kaune, arba neprieinama, tik iš tolo pravažiuojančių mašinų pastebima V. Urbanavičiaus sukurta „Kabančių akmenų“ (Kaune, Taikos prospekte) instaliacija. Turime tokius viešos miesto erdvės skulptūrinius pavyzdžius, kurie įvairiai padeda bendruomenei kažkiek keistis, galvoti ir vertėtų tą pavyzdžių skaičių dauginti, taip kalba ir tarptautinė patirtis.

Kiti kuratoriai, šiuolaikinio meno tyrinėtojai savo tekstuose minėjo įvairiausius bienalės apibūdinimus (pvz., agora), susijusius su demokratijos dalykais, mene jau primirštamais... Metaforiškai kalbant, iš bienalės kaip apynaujo reiškinio meno pasaulyje (seniausiai Venecijos bienalei – truputį per 100 metų) tikimasi labai daug, tai ir kultūros lakmuso popierėlis, ir naudingas skersvėjis, pravalantis dulkes stabiliose, bet sustabarėjusiose meno institucijose, tai ir svarstyklių išlyginimas meno rinkos hermetiškoje erdvėje. Visos šios vizijos gali įvykti visai šalia mūsų, verta pasiskaityti.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*