Baltoje drobėje įpinta vasara 3
Ar kada nors susimąstėte, kokia gamta gali būti įvairialypė ir nuolat mus žavinti? Ir tai nepriklauso nuo metų laiko – pavasaris ar vasara, ruduo ar žiema. Kaskart gamtoje ieškome įkvėpimo, prieglobsčio arba paprasčiausia – norime su gamta susilieti. Šį sykį Kauno tapytoja Sofija Rickevičiūtė nuo gruodžio 17 d. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje kviečia susipažinti su skirtingomis gamtos apibrėžtimis retrospektyvinėje parodoje „Vasaros vėjai“ (parodos kuratorė Jurgita Rimkutė), kurioje eksponuojami 2015 m. sukurti 38 darbai. Įdomu tai, kad menininkės kūryboje gamta užima itin svarbią vietą ir turi skirtingas išraiškas, t. y. simbolius, kurie sudaro kūrybos visumą. Tapytoja S. Rickevičiūtė lieka ištikima moteriškumui, žaismui, bet vis mažiau drobėje palieka neužtapytų vietų. Taip savotiškai brėžiama nauja kūrybos linija.
Abstraktus ekspresionizmas moters akimis
Menininkė S. Rickevičiūtė (g. 1950) gyvena Kaune, kur intensyviai kuria, dalyvauja pleneruose ir parodose (ryškiausios 2015 m. surengtos parodos vyko Raudondvario dvaro pilies „Rūsio galerijoje“ ir Kauno „Parko galerijoje“). Atstovauja ekspresionizmo estetikai, kuri tapytojos meno lauke įgauna daugiau švelnumo ir moteriškumo nei vyrų kūryboje. Taip pat menininkė, 1977 m. baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), kuria grakštesnę tapybos manierą negu jos mokytojai (Antanas Gudaitis, Vladas Karatajus, Arvydas Šaltenis ar Jonas Švažas). Vis dėlto būtent iš V. Karatajaus ir A. Šaltenio menininkė S. Rickevičiūtė perėmė tapybos struktūros ir kolorito strategijas, leidžiančias kurti savo suvokimą apie abstraktų ekspresionizmą, kuris neretai yra žaismingas ir užburiantis žiūrovą. Pasirenkama ne sekti mokytojų kūrybą, bet savo darbais kurti lengvumo įspūdį, siekti harmonijos ir tobulumo. Tai menininkei svarbiausia.
Tapytoja lieka ištikima didelėms drobėms, kurios suteikia minties laisvumo, nors pretenduojama į abstrakciją. Naujausioje parodoje „Vasaros vėjai“ S. Rickevičiūtė vis mažiau baltoje drobėje palieka neužtapytų vietų. „Tie balti plotai nėra tik paprasčiausia balta drobė, kuriai nesuradau spalvos. Tai taip pat viena mano paletės spalvų, neatsiejamų nuo paveikslo nuotaikos. Be jų būtų neįmanoma išreikšti minčių, būsenų, pojūčių. Tai būtina sudedamoji kompozicijos dalis. Visko neužtapau, noriu, kad būtų galima kvėpuoti“, – sako menininkė. Šiuo atveju parodoje išlieka aktualios neužtapytos vietos drobėje, bet jos papildomos ryškių spalvų ir abstrakcijų pasirinkimu, leidžiančiu parodyti skirtingas menininkės kūrybos apibrėžtis, kurios nukreiptos į gamtos kategoriją. Būtent gamta S. Rickevičiūtės kūryboje užima svarbią vietą ir yra įvairi (nuo harmoningos iki moteriškai dramatiškos). Tapytojai svarbu, kaip gamta atsinaujina, kokios pastebimos paralelės, t. y. sąsajos, tarp žmogaus ir gamtos.
Gamta, kaip žmogų išlaisvinanti
Tapytojos S. Rickevičiūtės parodos dominantė – tai gamta, kuri išlaisvintų žmogų, jo minčių ir juslių pasaulį, leidžiantį reflektuoti aplinką, ją pažinti. Iš tikrųjų darbai ekspozicijoje varijuoja nuo ekspresyvių iki minimalistinių, kai minties išraiška nėra vienoda, t. y. ir paveikslo plokštumoje, ir menininkės pasaulyje ji kinta. Pavyzdžiui, ekspresyvūs darbai priklauso užbaigtų drobių grupei, kur baltos spalvos mažiau, o minimalistiniai – kur neužbaigtumas ir balta spalva dominuoja. Toks pasirinkimas ypač tinkamas, juk gamta nėra linkusi į monotoniją. Kaip visada kūrėjai svarbi idėja, kurią išpildo tikslus spalvos ir potėpio pasirinkimas, leidžiantis ieškoti gamtos apibrėžčių sąmonėje ir pasąmonėje. Darbai – realistiški, nors dėl švelnių potėpių ir linijiškumo kuria mirgantį vaizdą, bet žiūrovo neklaidina, o leidžia jam pasinerti į vasaros malonumus per individo švelnią išgyvenimų prizmę.
Menininkės akis intensyviai fiksuoja gamtos apibrėžtis, kurias kiekvienas suvokiame skirtingai. Gamta S. Rickevičiūtės kūryboje aktyviausia vasarą. Kiekvienas tapybos darbas pretenduoja į šviesią nuotaiką, spinduliuoja vitališkumu. Jaučiamas lengvumas, siekiama atsisakyti įtampos ir susikoncentruoti į Lietuvos pajūrio vaizdą (paveiksluose „Regata ryte“, „Erškėčiai kopose“, „Prieš audrą“ ar „Šiaurinis molas“). Lengvai ir grakščiai teptuko mostu konstruojamas pasakojimas paveikslo plokštumoje, kai linija ir abstrakcija turi gilesnę prasmę negu realistiškas vaizdas ar simbolis. Menininkė sąmoningai pasirenka žaisti linijomis ir formomis, taip skatinti žiūrovą įdėmiau žvelgti į paveikslo pasaulį, galbūt net susitapatinti su kūriniu.
Paveikslas „Erškėčiai kopose“ koduoja tokią vasarą, kokią įsivaizduoja tapytoja. Linija, kuri, rodos, tęsiasi per visą paveikslo erdvę, kuria lengvą nuotaiką, kai pasirenkamos fundamentalios spalvos (mėlyna, žalia, geltona ar raudona). Baltas – neužtapytas – drobės vietas galima suvokti kaip tą gaivų pajūrio vėją, kuris toks svarbus menininkės kūryboje. Kita vertus, tokie simboliai, kaip regatos ar paukščiai, brėžia svarią liniją tapybos darbuose, kuriuose balta spalva, t. y. teptuko nepaliestos vietos, nurodo į tai, kas buvo, yra ir, be abejonės, bus. Tai svarbiausios menininkės kūrybos laiko kategorijos, leidžiančios žaismingai žvelgti į dabartį ir idiliškai prisiminti praeitį, bet šviesiai žvelgti į ateitį (paveikslas „Vakarėjant“).
Nuo judėjimo iki iliuzijos
Kitas svarbus tapytojos kūrybos bruožas – tai judėjimas, kuris nukreiptas į realybės ir iliuzijos simbiozę (paveikslas „Bėga, laša, teška“). Svarbu, kaip per gamtos kategoriją menininkė geba joje pastebėti progresą, ieškoti kitų kūrybos krypčių, eksperimentuoti. Tai pretenduoja į minties ir kūrybos laisvę, kuri vietą randa drobėje. Parodoje eksponuojami darbai simbolizuoja gyvybę, nors jaučiamas vasaros laikinumas (paveikslas „Rudens atspindžiai“). Šiuo atveju menininkė žino, kad taip mylimas laikas – vasara – turi pradžią ir pabaigą, bet suvokia, kad gamtoje viskas sukasi ratu. Todėl paveiksle „Rudens atspindžiai“ galima pastebėti vasaros pėdsakų, gražaus laiko prisiminimų (melsvos spalvos pasirinkimas, prislopintos rudeniškos spalvos). Taip parodomas moteriškumas ir vasaros romantika. Labai svarbi laiko, ypač vasaros, idilė, per kurią ir kuriami tapybos darbai (triptikai, ciklai ar vientisi darbai). Taip parodoma, kad ir individas, ir menininkė gamtą suvokia gana panašiai.
Tapytojos S. Rickevičiūtės drobėse gamta yra viena iš iliuzijos išraiškų, kurios leidžia paveikslo plokštumoje giliau pažinti paslaptingą gamtos pasaulį (paveikslai „Iliuzija“ ir „Atspindžiai“). Per spalvotas dėmes ir linijas pasirenkama perteikti tai, ką sąmonė gali užfiksuoti ir išsaugoti. Tokiu būdu per praeitį žvelgiama į ateitį. Pavyzdžiui, paveiksle „Sapnas“ pasirenkama atkartoti pajūrio vaizdą, kuris nėra ryškus, bet efektingas (kompozicijos prasme įdomiai pasirinktos spalvotos dėmės, kurios primena rašalo dėmes ar per melsvą spalvą siekiama atkartoti audringą jūrą vasaros metu). Vis dėlto viskas perteikiama per žavų moteriškumą. Ar tai būtų linija, ar teptuko brūkštelėjimas, visa tai žymi menininko vasarišką nuotaiką ir šviesius išgyvenimus, kuriuose nėra vietos niūrioms spalvoms ar dramatiškumui, kai paslaptinga šviesa, pastebima S. Rickevičiūtės drobėse, nugali tamsą.
Gėlės – svarbiausia kūrybos išraiška
S. Rickevičiūtės darbuose karaliauja gėlės – pačios įvairiausios (nuo rožių, hortenzijų, lelijų iki įvairių gėlių puokščių). Jos sudaro menininkės kūrybos pagrindą, iš jų atpažįstame kūrėją meno lauke, ypač iš rožių įvaizdžio (paveiksluose „Baltos rožės“, „Rausvos rožės“ ar „Rožynas“). Būtent per gėlių semantiką menininkė pastebi gamtos grožį, kuris varijuoja nuo paslaptingumo iki minties tolygumo. Per paveikslo plokštumą ar baltas vietas, kurios nėra paliestos teptuko, siekiama priversti žiūrovą susimąstyti, kokią vasarą jis mato paveiksle, o kokią gali įsivaizduoti. Todėl nors dominuoja sodrios spalvos, dažas pasirenkamas gana ryškus ir intriguojantis, žvelgdami į darbo visumą atpažįstame prigesintą spalvą (paveikslas „Rausvos rožės“).
Retrospektyvinėje parodoje „Vasaros vėjai“ tapytoja žaismingai žvelgia į gamtos pasaulį ir yra pasirengusi priimti tai, ką jai atneša vasaros vėjai. Neretai siekiama žaisti su žiūrovu. Vasara suvokiama kaip viena iš sezono dalių, kuri tapytojai yra įdomiausia. Gamta, Lietuvos pajūris traktuojami ne tik kaip įkvėpimo šaltiniai, bet ir kaip menininko kūrybos pasaulio atspindžiai. Tai tik dar kartą įrodo, kad tapytoja S. Rickevičiūtė nuolat žavisi gyvenimu ir jį reflektuoja, perteikia per sodrias spalvas ir linijas, ieško naujų kūrybos krypčių, kurios alsuotų vasara.
S. Rickevičiūtės paroda „Vasaros vėjai“ Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, veiks iki sausio 17 d.