„Laisvės impulsų“ architektūra be architektūros 2

Eglė Aleknaitė
www.kamane.lt, 2013-11-21

Praėjusį Kauno architektūros festivalio įžanginį projektą Laisvės impulsai pradėjo jaunieji architektūros kūrėjai. Jiems buvo suteikta galimybė viešai pristatyti idėjas, kurios skatintų diskusijas apie šios miesto dalies atgaivinimą. Kaip pagrindiniai projekto tikslai buvo keliami nesutvarkytų vietų, apleistų statinių užstatymo ir funkcinių spendimų ieškojimai. Taip pat naujosios ir senosios architektūros derinimo problemos. Jaunųjų kūrėjų projektai turėjo nusitaikyti į šias alėjos realijas ir priversti visuomenę išsakyti savo nuomonę. Laisvės alėja pasirinkta neatsitiktinai. Įkūrus Kauno guberniją ir išgyvenus tarpukario pakilimą, sovietmečiu (1982 m.) ji pirmą kartą buvo paversta pėsčiųjų zona, kuri ilgainiui pavirto pilku miesto audiniu. Atėjus antram nepriklausomos valstybės etapui, įvairiomis priemonėmis bandyta atgaivinti ir išsaugoti tai, kas sukurta. Vis dėlto – nesėkmingai. Šį kartą pasistengta užbėgti už akių: diskusijų forma siekta išsiaiškinti, ko reikia ir ką norėtų matyti visuomenė Laisvės alėjoje. Laisvės impulsai kūrėjams kėlė nedaug kriterijų. Tuo pasinaudodami kai kurie architektai nusisuko nuo architektūrinio projektavimo ir pasinėrė į fantazijų pasaulį.

Kauno savivaldybės pastatas. E. Aleknaitės nuotrauka

Žvelgiant į stendus su interpretacijomis kyla klausimas: kur dingo architektūra? Laisvės alėjos statinių istorinis kontekstas ir tapatumo paieškos turėjo įtakos kūrėjų fantazijos klodams. Projektuose jie statiniams siūlo tarptautinius ikoninius kūrinius, kurie pažįstami kiekvienam. Užduoda klausimą Kas jeigu? ir projektuoja tikrovėje neįgyvendinamus projektus. Šie eskizai – pilni atvirų ženklų, išduodančių architektų požiūrį į pagrindinės miesto arterijossustorėjimų vietas. Daugiausia dėmesio susilaukė Savivaldybės pastatas, restoranas Miesto sodas, kino teatras Romuva, Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, senasis Pieno centro pastatas (KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas) bei daugelis kitų rekonstruotų ir funkcionuojančių pastatų. Kodėl jie projekto rengėjų koncepcijoje vadinami gydomais? Greičiausiai čia kalbama apie moralinį nusidėvėjimą, nes, žvelgiant pragmatiškai, Laisvės alėjoje yra kur kas prastesnės būklės pastatų.

Pagrindiniai miesto gyvenimo klausimai sprendžiami Kauno savivaldybės pastate. Ten ir įsmigo pagrindinis kūrėjų žvilgsnis. Autorius Vaidas Bulikas su Miesto forumu kviečia viešai diskutuoti pateikdamas romėnų amfiteatro stilizaciją. Dekonstruktyvių formų platforma bandoma iškelti posėdžių salę į viešąją erdvę. Ji suteiktų trimatės faktūros aplinkai, gal net sutelktų glaudesniam bendradarbiavimui. Vis dėlto projekte pats istorinis statinys lieka nepaliestas, o įvairaus dydžio kaladėlės – tik neryški faktūra greta monumentalaus statinio. Siekiant atgaivinti statinį gal reikėtų atsisakyti vienos dienos konstrukcijų ir galvoti, kaip pakeisti realų statinio veidą. Architektūros parkas siūlo gramofoną Let it be. Tebūnie – kas? Idėja – paprasta ir atvira, vėl sprendžianti visuomenės ir valdžios nesusikalbėjimo problemą. Lyg ir turime teisę užsisakyti muziką, tik nesugebame pasirinkti tinkamos plokštelės. Pastatas dailiai išpieštas, sukurtas pasakų namelio vaizdas. Architektūrinio projektavimo čia beveik nėra – panašiau į kultūringą grafitį ar eskizą. Apsisukus prieš akis iškyla graikų legenda apie Minotaurą, kadangi kūrėjų kolektyvas, pasivadinęs Chebra prie meno, siūlo pasivaikščioti po labirintą. Akivaizdu, kad projektas iliustruoja sudėtingą kelią iki norimo tikslo, painių sprendimų įgyvendinimą ar visų mūsų sutrikimą. Tik gudriausi pabūna Tesėjais ir pasiekia norimą tikslą.

Visi siūlomi savivaldybės pastato projektai panašūs: mintis dėliodami greta, jie nekeičia objekto fizinės būklės, aplinką paverčia dramatiška mūšio vieta. Kur priešprieša – pastatytas Pirmosios Respublikos modernizmo statinys ir žaismingos Lego dėlionės. Nė vienas iš kūrėjų nepažvelgė į architektūrą iš praktiškumo kampo. Spręsdami tapatumo problemas, užspaudė savo kūrybinę laisvę ir paskendo eksperimentuose. Liko suvaržyti vienos tematikos, kurios pagrindas buvo surasti tinkamą kelią visuomenės ir valdžios pokalbiui. Tokios utopinės idėjos atskleidžia hiperbolizuotą architektūros statinio suvokimą, kaip tam tikros institucijos veidą.

Vaikštant po alėją galima susidurti su keliais pažįstamais statiniais. 314 Architektai į alėjos erdvę įterpia Mulen Ružą – žymiausią Paryžiaus kabaretą. Diskutuoti apie ateitį toks projektas tikrai neįkvepia, greičiau skatina aptarti senas problemas. Ar reikia į kažką lygiuotis norint būti pastebėtiems? Labai panašiai pasielgta ir su KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetu: jam apvilktas A. Gaudi Casa mila rūbas. Provokacija, kelianti klausimą: gal turime pamąstyti, ar būtų kitaip, jei tarpukario modernizmas Kaune būtų suvokiamas, atpažįstamas ir pripažintas globaliai? Apžvelgiant idėją vizualiai – atsakymas paprastas: ne, nebūtų geriau, nes niekas nekaltas, kad negalėjome patys sau uodegos pasikelti. Tačiau dar  ne vakaras... Projektas Nuodėmė vėl įžūliai provokuoja, kritikuodamas statinio paskirtį. Nuogi žmonių kūnai, sukrauti vienas ant kito, primena dailės kūrinį. Simbolinė idėja skatina pagalvoti apie įprastą viešbučio paskirtį, glaudų visuomeninį ryšį ar nestabilumą, tačiau pamąstyti apie realų vaizdinio pakeitimą – ne. Tai projektai, kuriuose  architektūra išnyko iš viso. Architektūros kūrybos principai prieštarauja konkurso pagrindinėms sąlygoms, įvardijančioms, kad dalyvauja kūrėjai, kuriantys šiuolaikišką ir progresyvią, maksimaliai aukštos kokybės architektūrą.

Apie kokią čia diskusiją kalbama? Aptartieji atvejai nesulaukė ryškaus visuomenės vertinimo. Kauno architektūros festivalio vadovas G. Balčytis portalo Kauno diena straipsnyje Kas triumfuos Kauno architektūros festivalyje? pabrėžė, kad nusivylė nesulaukęs daugiau  visuomenės, paveldo ir savivaldybės atstovų dėmesio. Nelabai tikėtina, kad tokie projektai galėtų sukelti susidomėjimą ir skatinti diskusijas, jei juose nėra realiai įgyvendinamos architektūros.

Tomas Grunskis straipsnyje Kai kurie eksperimentinės architektūros tipologinės raidos ypatumai (2011 m.) tokią architektūrą įvardija kaip eksperimentinę. Anot autoriaus, tokia architektūra apima ne tik architektūrines, bet ir urbanistines utopijas bei idėjas, kurios įkūnija visuomenės lūkesčius ir įtampas, išreiškiamas architektūrai artimomis raiškos priemonėmis. Būtent todėl šie kūriniai, atlikę pirminio įspūdžio ir intrigos funkciją, susidomėjimą sukels trumpam laikui. Visuomenė juos suprato, kaip problemų atspindį, bet ne kaip jų sprendimo būdą.

Akivaizdu viena: didžiausias palaikymas bei dėmesys atiteko realiam ir praktiškai įgyvendinamam projektui Miesto sodo terasa, kurį pristatė Lipo architects komanda iš Danijos. Miesto sodo restoranui kūrėjai siūlo organinių formų, funkcionalų, žalią projektą. Kūrinyje pagrindiniu akcentu tampa laiptai, sujungiantys du aukštus ir kartu pabrėžiantys simbolinę, lengvą neformalią sąjungą. Vadinasi, skatinant diskusijas reikia ne tik provokuoti ir mėginti spręsti tapatumo ar sociokultūrines problemas. Projektas siekė realaus rezultato – mūsų nuomonių. Turbūt reikėjo pagalvoti, kaip rasti balansą tarp praktiškumo ir idėjos išraiškos. Ar ne tokia yra tikroji architektūros paskirtis?

Šie eksperimentinių projektų plakatai buvo afišuojami greta gydomų pastatų. Kai kurių kūrinių vizualizacijas lydi architektūros virtuozų mintys. Citatos nepadeda atskleisti greta afišuojamų kūrinių idėjų. Priešingai – kontrastuoja. Architektų retorinės mintys skirtos tik praeivio pamąstymui. Praeivio, kuris gyvena šiame mieste ir tikisi konkrečių pasiūlymų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*