Džiazuojančios stiklo meno improvizacijos 0
Neretai menotyrininkai, kritikai ar įvairius šių dienų meninės sklaidos reiškinius analizuojantys teoretikai kritikuojami dėl pernelyg sudėtingų žodžių ir beletristika apipinto šiuolaikinio meno pristatymo. Šie atkerta, jog ne visada šiuolaikinį meną kuriantys menininkai geba verbalizuoti ar savo kūrybą įvilkti į tekstą, todėl, palikdami erdvės interpretacijoms, patys kūrėjai rizikuoja būti apibūdinami pasitelkiant subjektyvoką teoretiko nuomonę. Jei nepateikiamas joks išplėstinis idėjos aprašymas, kūrinys ar bet koks kitas meninis „produktas“ analizuojamas per jo vizualinę ar fonetinę estetiką.
Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje Panevėžyje vykusio šiuolaikinio stiklo meno simpoziumo „Glass Jazz 2014“ analizei galime pasitelkti abu interpretacinius variantus. Muzika ir dailė čia persipynė, papildydamos viena kitą išskirtiniais savo bruožais. Pagrindinis bruožas, siejantis simpoziumo meninę ir muzikinę linijas, – kūrybinė improvizacija. Būdama ne tik teoretikė, bet ir stiklo meno praktikė bei suvokdama karšto stiklo technologijos sudėtingumą, šio darbo preciziką, galiu vienareikšmiškai teigti, jog stiklo technologijos procesai nėra paprasti, kaip daugelis galėtų pagalvoti, išgirdę improvizacijos terminą. Ko gero, tokia kūrybinio veiksmo definicija daugeliui siejasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu, apie kurį dabartiniame mokslo diskurse dažnai kalba mokslininkai, turėdami galvoje fizinio pasaulio struktūrą ir realybės suvokimą. Taip, tiek studijinio karšto stiklo gamyba (labai nesinori vartoti šio žodžio kalbant apie meną – čia turiu galvoje grynai techninį darbą), tiek džiazo muzikos kompozicijos pasižymi savybe tapti netikėtu rezultatu. Improvizacija ir yra vienas pagrindinių tikslų, kurių buvo stengiamasi pasiekti įgyvendinant simpoziumo idėją. Tačiau išties galutinio produkto neapibrėžtumas reikalauja ne tik atlikėjo (menininko, techninio darbuotojo ar muzikanto) talento, bet ir sąmoningo suvokimo, kompetencijos ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o ne harmoninga visuma. Improvizacija nėra chaosas, ir net chaosas nėra padrika laisvamaniška struktūra – tai sistemingo triūso, kūrybos ir profesionalaus darbo simbiozė. Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti.“
Taigi gebėjimas improvizuoti iš esmės turėtų būti siejamas su gebėjimu profesionaliai sukurti improvizacijos modelį. Kiekviena improvizacija – meninė ar muzikinė – turi savo sistemą su skirtingomis įmanomomis pabaigomis, ir tik kūrybos procesas suponuoja vienos jų atsitiktinį pasirinkimą. Reliatyvus netikėtumas profesionalumo fone. Ir tikrai – simpoziumo metu stebėtas kūrybines dirbtuves tik iš pažiūros galėjai pavadinti „lengvu pasitaškymu karštu medaus konsistencijos stiklu“. Suprantant technologinių procesų sudėtingumą labai žavu matyti skirtingų kartų ir tautybių vyrų ir moterų bendradarbiavimą, kurį implikuoja kūrybos akto ir galutinio estetinio rezultato siekimas. Komandinis „GlassRemis“ stiklo studijos branduolys, suformuotas dar menant lietuviško meninio stiklo istoriją, atsakingai ir kruopščiai dirbo nelyginant koks džiazo virtuozų „bandas“. Solinę partiją šiose improvizacijose atlikti buvo kviečiami 28 skirtingi, tačiau tos pačios materijos subtilybes įvaldę menininkai iš 12 šalių. Įkvėpti tarptautinio stiklo simpoziumo koncepcijos arba tęsdami savo anksčiau pradėtus kūrybinius ieškojimus, visi jie, padedami profesionalių stiklo meistrų, įgyvendino ir parodai pateikė gausybę įspūdingų stiklo meno objektų bei kompozicijų. Kiekvienas stebėtojas buvo mentaliai įtrauktas į nuo krosnių įkaitusią, ypatingo susikaupimo bei darbinio prakaito pritvinkusią atmosferą. Skirtingomis kalbomis bendraujantys šio išskirtinio proceso dalyviai derino skirtingas patirtis, mintis, įgūdžius ir inspiracijas, paversdami jas trapaus, tačiau drauge tvirto kokybinės atžvilgiu stiklo meno kūriniais.
Džiazas, kaip reiškinys, mums primena skirtingų kultūrų įtaką perėmusią europietiškos ir afrikiečių muzikos ritmo samplaiką. Vakarų kultūros muzikos suvokimas ir vertinimas ilgą laiką rėmėsi harmonijos ir griežtos struktūros principais. Su tam tikrais apeiginiais ritualais siejami juodaodžių ritminiai motyvai įliejo į europietišką muziką improvizacijos ir džiugesio, mėgavimosi procesu prieskonio. Pats grojimo aktas tapo žaidimu, į šią atmosferą interaktyviai įtraukiančiu ir žiūrovą. Čia gal išsiskiria džiazo ir stiklo linijos – stiklo liejimo ir pūtimo procese mažai vietos komunikacijai su žiūrovu. Ne tik dėl saugumo, bet ir dėl įkaitusios aplinkos stebėtojai laikosi tam tikro fizinio atstumo, tačiau smalsumas ir susižavėjimas nesąmoningai įtraukia į veiksmą ir paverčia žiūrovą „meninio akto vojeristu“. Vienas dalykų, taip traukiančių žvilgsnį, tai meistrų disponavimas specialiais įrankiais, kurie yra tarsi džiazo instrumentai. Ne kiekvienas gali groti muzikinę partiją valdydamas muzikos instrumentą, taip pat ir su stiklo menu – tenka daug ir nuodugniai mokytis, kad taip grakščiai rankose imtum sukioti metalinį strypą, kurio vieną galą – iki geltono raudonumo tūkstančiu laispnių įkaitintą stiklo gumulą – veikia žemės trauka. Komandinė dvasia – dar vienas bendras taškas, žymintis stiklo meno ir džiazo santykį. Visas stebėjimo procesas tampa atraktyvia pramoga akiai ir ausiai: ne kasdien matomi tokio kūrybinio darbo vaizdai, fone skambant džiazo manipuliacijoms. Todėl į atviras kūrybines dirbtuves susirinkę panevėžiečiai ar miesto svečiai, stengdamiesi nesipainioti darbo erdvėje, įsitraukė į vaizdo ir garso improvizacijų sintezę. Ne tik dalyviai, bet ir stebėtojai jautė įtampą kaskart meistrui atliekant sudėtingus technologinius veiksmus ir su stiklu elgiantis kaip su sau pavaldžia medžiaga. Stiklas dar prieš mūsų erą datuojamuose šaltiniuose buvo priskiriamas prie tokių materijų kaip brangieji metalai ar brangakmeniai, tačiau išliko vienintele „magiškąja materija“, sukurta žmogaus.
Susigrojimas, susiklausymas, susikalbėjimas ir darnus darbas – keturi veiksniai, dominuojantys „Glass Jazz 2014“ eteryje. Be menininko ir meistro bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo neįmanomas joks teigiamas rezultatas. Kaip džiazuodamas muzikantai turi jausti ir girdėti aplinką ir komandos narių garsus, taip ir simpoziumo meistrai turi suprasti ir net perprasti menininkų idėjas, o šie – įvertinti meistrų galimybes. Periferiniu matymu veikti ir intuityvia pajauta disponuoti veiksmu – toks scenarijus tinkamiausias darniam darbui apibūdinti džiazuojančio stiklo kontekste. Menas tampa universalia kalba, peržengiančia verbalinės komunikacijos barjerus. Tai kalba, valdoma pajautos, interakcijos tarp meno kūrinio ir žiūrovo, estetinio pasitenkinimo ir individualios interpretacijos. Per kūrybą menininkas kalba vaizdu, ženklina savo koncepciją meno produkto estetika, kuri atskleidžia ne tik intencinę kūrėjo sąmonės ir pasąmonės santykio jėgą, bet ir aprėpia žiūrovo vaidmens strategiją suvokiant ir užbaigiant kūrinį. Kiekvienas meninio stiklo objekto centimetras žmogui, išmanančiam gamybos procesus, patvirtina, kiek laiko ir energijos pareikalavo šis subtilus estetinis artefaktas, kuris dabar verčia aikčioti iš susižavėjimo ir nuostabos visą Panevėžio galerijos erdvę užtvindžiusią minią. Neretai džiazas siejamas su avantiūra, o meninis stiklas kuo profesionalesnio lygmens, tuo labiau reikalauja žinių ir užtikrintumo.
Simpoziumo metu sukurtus stiklo kūrinius galima skirstyti į kelias grupes pagal vizualinę formą – tai daugiau kameriniai stiklo meno objektai arba jų grupės, kitaip tariant – kompozicijos. Žinoma, technologiniai procesai ir ribotas kiekvieno dalyvio laikas prie krosnių nulėmė, jog didelių instaliacinio pobūdžio darbų sukurta nebuvo. Visi darbai pirmiausia sukurti pasitelkus karšto stiklo technologiją, o tolesnės jo apdorojimo procedūros įvairuoja: vieni autoriai komponuoja kūrinius eksponuojamoje erdvėje tik atkaitintus, kiti juos šlifuoja ir poliruoja vadinamosiomis „šalto apdirbimo“ staklėmis, treti graviruoja (Aleksandras Fokinas), klijuoja (Vygantas Paulauskas – jo kūrinys „Jos kūdra“, ko gero, iš visos parodos darbų išsiskiria elementų gausa) ar į sudėtines stiklo objektų struktūras įtraukia kitas medžiagas – metalą, šiaudus, medį (Edo van Dijko „Skrisk, kūdiki, vasara baigėsi!”, „Veidai”, Valmanto Gutausko „Paukščiai ir jūra“). Galutinėje parodoje neišvydome ryškiaspalvių, polichrominių stiklo formų, būdingų amerikietiškajai stiklo meno mokyklai. Kūriniai santūrių atspalvių, o jei spalva ir naudojama, tai ji subtiliai persipina su stiklo optiškumu ir blizgesiu. Jokių dažytų paviršių – liejant stiklą specialūs chemikalai nudažo pačią stiklo masę. Spalva nedominuoja prieš formą. Atsitiktinai ar apgalvotai, tačiau menininkai vengia „šaukiančių“ ir opalinių spalvų, taip tarsi pabrėždami stiklo privalumą būti skaidriam. Dalis darbų – masyvūs, profesionaliai suvaldyto ir apdoroto stiklo luitai, virtę atpažįstamais naratyviniais motyvais (Indrė Stulgaitė-Kriukienė, Valmantas Gutauskas, Artis Nimanis, Anda Munkevica). Dalis – šiurkščią tekstūrą įgavę ar / ir poliruoti fundamentalių formų elementai (Remigijus Kriukas, Julija Pociūtė, Zaiga Baiža, Ivo Lill). Vieni darbai akcentuoja stiklo subtilumą (Patricko Illo „Juodame žingsnyje“ stiklo estetiką vizualiai sujungiant su šešėliu, pabrėžiamas medžiagos trapumas), kiti atvirkščiai – šią materiją demonstruoja kaip masyvią, sunkią, tvirtą meninę priemonę, treti autoriai pasitelkia stiklo pūtimą, tempimą (Palo Macho, Kai Koppel). Ryškiausiai simpoziumo idėją įvaizdina menininkas Aleksandras Fokinas – muzikantų figūrėles jis išgraviruoja ant stiklinio saksofono („Glass Jazz“). Kūrėjo duktė Taisiya Fokina eksponuoja labai intymų, taip pat muzikinės tematikos kūrinį „Mano muzika“. Dominuojančios kūrinių temos – socialinis, emocinis menininko kontekstas ar tiesiog žaismingos manipuliacijos. Kai kurie kūriniai nenutolsta nuo iš dalies funkcionalių sprendimų: autoriai Robertas Emeringeris, Kazimierzas Pawlakas, Aleksandra Stencel sukūrė vazų kompozicijas, kurios čia įgauna meninę vizualinę, o ne utilitarią funkciją. Nemažai ir skulptūrinių dekoratyvinių objektų ar jų dalių (Juris Dunovskis, Louis Sakalovsky, Dainis Gudovskis, Vesa Varrela, Elena Atrashkevich, Fidailas Ibragimovas), stiklinių veidų, figūratyvų (Viivi Ann Keerdo, Pavelas Voinitskis). Labiausiai žaidžiama efektu – stiklo, kaip medžiagos, eksponavimas jau savaime žavi ir traukia žiūrovo akį. Eglė Kartanaitė-Dunovska tęsia savo kūrinių seriją, tad jos kompozicija jau virtusi atpažįstama stilistika: stiklas „sulankstomas“ tarsi tekstilė. Idėjine prasme labai stiprus Julijos Pociūtės darbas „Atminties kultūra“, kuriame kultūra pozicionuojama kaip fosilija – kažkas sustingusio, įsirėžusio, praeities perduoto dabarčiai stagnacijos pavidalu. Andryi Bokotejus jungia skirtingas formas į vieną „mechanizmą“, sukuria balanso pojūtį, kuriame spalvota vertikalė kontrastuoja su pagrindu.
Nevengiame paklausti – o kodėl stiklas? Kiekvienam šiuolaikiniam meno reiškiniui krypstant konceptualumo link ir į pirmą planą iškeliant naratyvą, tampa nebesvarbu, kokią medžiagą menininkas pasirenka savo idėjai įvaizdinti ir įforminti. Tačiau stiklą vis dar renkasi ne tik stiklininkai. Ar jie galėtų įgyvendinti savo kūrinio idėjąį pasirinkę kitą meninę priemonę? Turbūt taip, bet vis dėlto – kokios fikcinės medžiagos galėtų atstoti stiklo optiškumą, skaidrų, laužiantį šviesą blizgumą ir galimybę atspindėti? Stiklo menas Lietuvoje nėra labai populiarus, neretai netgi nuvertinamas ir priskiriamas funkcionaliam dizainui ar utilitarinės paskirties namų interjero elementams. Tačiau turint omenyje prabangą ne tik įsirengti, bet ir palaikyti studijinio stiklo technologinę bazę, džiugu, jog Panevėžys puoselėja šiandieninę stiklo meno tradiciją, diegia naujoves kūrybos procesuose ir galų gale, rengdamas tarptautinį stiklo meno simpoziumą, platesnę visuomenę supažindina su šia į šiuolaikinio meno standartus taikančia ir konceptualumo tendencijas grindžiančia meno šaka. Bepigu komentuoti ir kritikuoti procesus, kurių ir taip labai maža lietuviško individualizuoto (beje, karštas stiklas – gana kolektyvinės veiklos rezultatas) meno padangėje. Pritariu nuomonei, jog fizinis meno kūrinio būvis nereikalingas, jei jis nėra būtinas. Tačiau kalbant apie stiklo meną nereikėtų užmiršti idėjos leisti galerijos erdvei įsileisti šiuolaikinį objektinį meną, fizinį apčiuopiamą estetinį produktą. Ne visos galerijos privalo virsti „baltais kubais“, ne visi projektai turi pasibaigti videoprojekcijomis arba likti lėbaujančių meno „grandų“ kalbelėse. Ne visi meno kūriniai gali kelti šleikštulį ar kontraversiškas diskusijas, ne visi privalo kvestionuoti grožio sampratą ir meno vaidmenį, tapti beformiai, skleidžiantys tik idėją... Kaip garsus stiklo menininkas ir išradėjas Louis Comfortas Tiffany yra pasakęs: „<...> ir mes niekada neturėsime gero meno savo namuose, kol žmonės mokysis atskirti grožį nuo bjaurumo“, taip pabrėždamas meno vertinimo kriterijų reliatyvumą.
Tad norėtųsi užtarti iniciatyvą puoselėti estetinį ir vis dar „įformintą“ į fizinį pavidalą meną. Nebūtina vertinti kiekvieno kūrinio pagal jo aprašo ilgumą ar vietą interjere – nesistengdami diferencijuoti, kas yra tikras šiuolaikinis menas, o kas ne, leidžiamės į tikras kūrybinio atradimo improvizacijas ir patiriame estetinį pasitenkinimą. O tai ir yra pagrindinė meno užduotis – neįsisprausti į jokius vertinimo rėmus, o būti atviriems įvairiausiems galimiems meno kūrinio baigimo (t.y., jo suvokimo) variantams. Neapibrėžtumo principas apibrėžia operavimo procesu svarbą. Svarbiau tampa pats kūrybos aktas, o ne jo rezultatas: karšto stiklo kūrybos aktas „Glass Jazz 2014“ simpoziume niekuo neatsiliko nuo šiuolaikinio performanso. Tikiu, kad į parodos atidarymą sugužėjusioje gausioje minioje buvo nemažai tų, kurie supranta šiuolaikinio meno prasmę ir gilias šaknis turinčio stiklo meno pastangas išsilaisvinti iš utilitarumo pančių ir užimti deramą vietą Lietuvos šiandieniniame mene. Kadaise ir džiazas, pradėjęs savo kelią marginalinėje visuomenės dalyje, išaugo į garbingą muzikos žanrą, tad tikiuosi, jog apie lietuvišką stiklo meną kokiame nors būsimame šiuolaikinio meno vadovėlyje taip pat bus galima kalbėti kaip apie tendencingą ir progresyvią meno rūšį.
Tarptautinio stiklo meno simpoziumo „Glass Jazz 2014“ paroda Panevėžio dailės galerijoje vyks iki spalio pradžios.
