Dailė

Kai Lietuvoje kalbama apie tapybą, pirmiausia minimas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 – 1911) ir užmirštama, kad mūsų meno genezė yra daug senesnė ir spalvingesnė. Tyrinėjant aptinkama įdomių pasakojimų, galinčių prilygti pasaulinei Vakarų Europos istorijai. Kai kurie lietuvių tapytojai žinomi ne tik gimtinėje, bet ir pasaulyje, kitiems teko garbė prisiliesti prie didžiųjų menininkų palikimo. Tačiau juos visus vienija meno lopšys – Italija.

Kas yra Italija XVII – XIX a. tapytojui, puikiai iliustruoja garsiausias neoklasicizmo prancūzų dailininkas Jeanas Auguste'as Dominique'as Ingresas (1780 – 1867). Geriausias jo mokinys ir pirmasis studijos biografas Eugène'as Emmanuelis Amaury Pineux Duvalis (1808 – 1885) knygoje ,,L‘atelier d‘Ingres“ (1878) aprašė susitikimą su genialiu dailininku jo bute – studijoje 1825 m. Apžiūrinėdamas paveikslus jaunuolis pastebėjo pirmąjį J. A. D. Ingreso saloninį darbą ,,Achilas priima Agamemnono pasiuntinius“ (1801) bei ,,Valpinçon besimaudančiąją“ (1807). Autorius nusistebi, kad šių darbų stilistika skiriasi, tačiau dailininkas atvirai atkerta: Tai todėl, kad kai tapiau šį darbą (,,Achilas priima Agamemnono pasiuntinius“), dar nebuvau matęs Italijos. <...> Jie (Prancūzijos mokytojai - M.V.) apgavo mane, pone, ir aš turėjau mokytis iš pradžių. <...> Sekiau didžiųjų meistrų takais....Rafaelio keliu.1 Italija to laikotarpio tapytojui pirmiausia yra studijų bei didžiosios šlovės kraštas. Pelnyti pripažinimą jos salonuose svajojo kiekvienas dailininkas. Tad nenuostabu, kad pamažu Romoje įsikūrė prancūzų (Palazzo Capranica, 1666 m.; nuo 1793 m. iki šiol - Villa Médicis) bei anglų (The British School at Rome, 1901 m.) akademijos, vertusios studentus ne tik ieškoti savojo kelio, bet ir kopijuoti Renesanso menininkų darbus. Kiekviena šalis troško garsiausių italų kūrinių kopijų arba kviestis pas save tos šalies tapytojus. Pavyzdžiui, ATR kanclerio Kristupo Zigmanto Paco (1621 – 1684) dvare tapytoju dirbo iš Italijos kilęs Michele'is Arcangelo Palioni (1637 – 1712), ištapęs ne tik Vilniaus bažnyčias, bet ir 140 įvairaus dydžio freskų Kauno Pažaislio vienuolyne. Pasak meno istoriko Vlado Drėmos (1910 – 1995), XVII a. 2-oje pusėje Šv. Petro ir Povilo bažnyčios stiuko lipdinių dekorą sukūrė iš Komo apylinkių kilę italai: Giovanni Pietro Perti (1648 – 1714) ir Giovanni Maria Galli  (1625 – 1655). Italas architektas Pietro Puttini, pastatęs Pažaislio vienuolyną, taip pat gavo užsakymą Kaune pastatyti Šv. Kryžiaus bei Dievo Kūno šventoves. Manoma, kad karmelitų bažnyčios freskas, be lietuvių, tapė ir italai meistrai. Tad lietuviai gyveno apsupti itališkos dvasios. Tuo tarpu ką mūsų tautiečiai patys veikė meno ir kultūros židinyje?

Lietuvis tapytojas Simonas Čechavičius (1689 – 1775), pasak V. Drėmos, atstovauja itališkam eklektizmui, gerai įsisavinęs piešinį ir kompoziciją. Jo paveikslai, beveik išimtinai religiniai, yra būdingo XVIII šimtmečiui sentimentalaus pobūdžio su grakščiomis ir svajingomis madonų bei šventųjų galvutėmis.2 Šis dailininkas – vienas autoritetingiausių ATR tapytojų. Trisdešimt metų jis praleido Romoje, kur mokėsi Šv. Luko dailės akademijoje (įkurta 1577 m.) pas garsųjį vėlyvojo baroko tapytoją Carlo Maratta (1625 – 1713) ir buvo ne kartą apdovanotas. Tą pačią akademiją lankė Tadas Kuntzėkovičius (1730 – 1793). Šaltiniai mini, kad C. Maratta 1660 m. įsteigė privačią turtingiausių Europos meno mecenatų sąjungą ir įkūrė Romoje studiją, kuri po skulptoriaus ir tapytojo Gian Lorenzo Bernini (1598 – 1680) mirties tapo traukos objektu. 1664 m. jis paskirtas Šv. Luko akademijos direktoriumi. Tad paveiktas tokios garsenybės įtakos , S. Čechavičius Varšuvoje pats įkūrė geriausią ATR privačią dailės mokyklą, kurioje kaupė Vakarų Europos dailininkų kūrinių kopijas, graviūras, iš Romos parsivežtas gipsinių antikinių skulptūrų išliejas. Mokslas buvo nemokamas, o neturtingi studentai netgi gaudavo pašalpas. Nieko keista, kad šis veikėjas susigiminiavo su žemaičio tapytojo Lukošiaus Smuglevičiaus (1709 – 1780) šeima (Lukošius 1740 m. vedė Čechavičiaus seserėčią Reginą Aleksinskytę) ir rekomendavo jo sūnų Pranciškų Smuglevičių (1745 – 1807) kaip jauną, gabų tapytoją praktikuotis Italijoje.

Kitaip nei S. Čechavičiaus, P. Smuglevičiaus gyvenimas Italijoje dokumentuotas. Užaugęs dailininkų šeimoje (tėvas ir keturi broliai – dailininkai), P. Smuglevičius anksti ėmėsi teptukų. Kaip nurodo pirmasis biografas N. P. Golianskis, vyresnieji stebėdavosi nepaprastais jaunuolio gabumais ir palinkimu į tobulesnę istorinių kompozicijų tapybą. Daugybė šios rūšies piešinių, daugiausia paties Pranciškaus sumanymai bei kompozicijos, įtikino tėvą sūnaus talento jėga.3 Manoma, kad istorinę praeities romantiką pakurstė jam dėstęs istorikas Adomas Naruševičius (1733 – 1796). Tad netrukus jaunuolis buvo  atiduotas mokytis S. Čechavičiui. Vis dėlto jaunasis tapytojas sukūrė savitą stilių, kuriame senojo mokytojo įtakos daug nesama.

1763 m. tėvas iš kuklių santaupų išleido P. Smuglevičių studijuoti į Šv. Luko akademiją (įrašytas 1765 m.). Kelionėje jį lydėjo Žemaitijos vyskupas Steponas Giedraitis, kuris Romoje turėjo artimų pažinčių su dailininkais ir padėjo įsitaisyti. Jaunuolis buvo patikėtas akademijos profesoriui, austrų portretistui Antonui von Maronui (1733 – 1808), studijavusiam, o vėliau susigiminiavusiam su vokiečių tapytoju Antonu Raphaeliu Mengsu (1728 – 1779). Būtent šis menininkas buvo vienas neoklasicistinės tapybos pradininkų. Žinoma, kad Amžinajame mieste P. Smuglevičius gyveno architekto Carlo Spampanio (1750 – 1783) šeimoje. Pastarasis vėliau statys Pavlovo respublikos šeimininko Povilo Ksavero Bžostovskio (1739 – 1827) dvaro kompleksą.  Įdomu, kad architekto motina nuomininku ne visada buvo patenkinta. Laiške sūnui ji nusiskundė, jog ,,pittore Francesco“ labai nereguliariai atsilygina už butą ir maistą.4 Tad kyla įtarimas, kad dailininkas kentė finansinį nepriteklių. Nepaisant to, antraisiais studijų metais P. Smuglevičius laimėjo pirmąją premiją už konkursinę kompoziciją. Pasak šaltinių, konkurse, o vėliau ir studijose lietuvis mokėsi su garsiuoju tapytoju, Prancūzijos revoliucijos dalyviu, jakobinu Jacques'u Louis Davidu (1748 – 1825). Šiam studijuoti į Italiją pavyko išvykti tik per vargus, nes dažnai konfliktuodavo su konkurso komisija. Tačiau jo istoriniai paveikslai XVIII a. pab. subrandino revoliucinę dvasią ir pakeitė jaunųjų tapytojų požiūrį. Kaip teigia biografai: G. Barauskas, M. Dluskis, F. Šahinas ir L. Uziembla, Romos akademijoje P. Smuglevičius premijuotas dar du kartus, nors jo mokinys J. Peška savo atsiminimuose mini iš viso tik dvi Romos konkursuose laimėtas premijas.5  Kad ir kaip būtų, tačiau ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732 – 1798) skyrė jam karališkąją stipendiją - 100 raudonųjų į metus. Be to, paramą teikė ir LDK iždas. Minima, kad P. Smuglevičius buvo rimčiausias karaliaus stipendininkas, talentą įrodęs vykdydamas dažnus rūmų užsakymus.

Kokios buvo P. Smuglevičiaus studijos ir kiek ilgai jos truko, išsamesnių žinių nėra. Golianskis mini, kad Smuglevičius, ir laimėjęs pirmąją premiją akademijoje, nelaikė savęs jau tobulu dailininku ir nepuikavo. Nesiliovė tobulinęs savo įgimtų sugebėjimų. Savaip sekė garsiausiais dailininkais bei mums brangiais antikiniais paminklais.6 Tuo tarpu į klausimą, kokie dailininkai traukė lietuvį, atsakyti nesunku pažvelgus į jo kopijas. 1894 m. Lvove dailės parodoje eksponuotas vienas jo piešinys, kurį katalogo sudarytojas Bolz-Antonevičius apibūdino kaip Andre Mantenjos piešimo kopiją.7 Taip pat kopijuoti Giulio Romano, Cristofano Allori, Domenico Zampieri darbai, Salvatorio Rosa ofortai. Bene labiausiai jaunąjį tapytoją paveikė D. Zampieri (Domenichino, 1581 – 1641) kompozicijos. Šio vieno talentingiausių Anibale'o Carracci (1560 – 1609) mokinio darbai išsirutuliojo iš Rafaelio bei Carracci pavyzdžių bei atspindėjo teorines meno istoriko Giovanni Battista Agucchi (1570 – 1632) idėjas. Tai klasikinis idealistinis menas, kuriamas pasitelkiant Antikos ir Renesanso metodiką. Vis dėlto labiausiai lietuvį dailininką akademijoje domino kompozicija, o ypač siužeto aiškumas. Iš jo studijų liko daug eskizinių piešinių įvairiausiais bibliniais ir antikinės istorijos siužetais. Tokių piešinių plunksnele, dažniausiai laviruotų, buvę ištisi albumai.8 Vien ATR valdovo rinkiniuose jų būta 150. P. Smuglevičius lankėsi Vatikano muziejuje ir piešė ten buvusias antikines skulptūras, uoliai studijavo paveikslus. Be to, Romoje bendravimas su iškiliais švietėjais pakeitė jo pasaulėžiūrą. Po studijų likęs gyventi Italijoje susipažino su vokiečių meno istoriku bei archeologu Johann Winckelmannu (1717 – 1768). Šis asmuo pirmasis įžvelgė skirtumus tarp graikų, graikų – romėnų ir Romos meno. Iki šiol jis laikomas meno istorijos tėvu. Apie asmeninius Smuglevičiaus kontaktus su Vinkelmanu amžininkai ir rašytiniai šaltiniai užsimena labai miglotai, nenurodo jokios jų bendros platformos, įgyvendinant naują meninę programą. Kai kurie <...> mokiniai mini gyvą jų susirašinėjimą.9 Jis taip pat minimas tarp menininkų, ištapiusių freskas Romos Šv. Stanislovo bažnyčioje. Tačiau pasaulinės šlovės nusipelnys kopijuodamas antikines freskas.

1774 m. Romos antikvaras Lodovico Mirri sumanė atkasti vadinamąsias ,,Tito termas“, kurios vėliau įgijo Nerono ,,Aukso namų“ pavadinimą. Kasinėjimų būta komercinių, nes  antikinės relikvijos galėjo būti pelningai parduotos. Radinių rasta nedaug, tad antikvaras sumanė pasipelnyti iš nuostabių freskų. Šiam darbui buvo pasamdyti P. Smuglevičius ir architektas Vincento Brenda (1745 – 1830). Lietuvis perpiešė visus figūrinius siužetus. Dirbti teko varginamomis sąlygomis, tamsiose, apgriuvusiose salėse, pasišviečiant žvakėmis. Nutrupėjusias dalis pripiešdavo pasitelkę vaizduotę. Šiuos piešinius grafikas Marco Carloni pavertė graviūromis ir sudėjo į albumą ,,Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (1776). Leidinys akimirksniu išpopuliarėjo pasaulyje ir dabar laikomas bibliografine retenybe (lietuviškai neišverstas). O lietuvio pavardė iškyla pirmosiose gretose. Dalį piešinių P. Smuglevičius pardavė anglų turistams. Ši dalis 1928 m. pateko į Karališkąją Vindzoro pilies kolekciją,  kita dalis padovanota Rusijos imperatoriui Pavlui I (1754 – 1801) ir dabar eksponuojama Valstybiniame Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge. Taip pat kolekcijos saugomos Luvre, Budapešto dailės muziejuje, Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. 60 akvarelių 1969 m. parduotos privačiam asmeniui Šveicarijoje, Fišerio galerijos aukcione, už 18 tūkst. Šveicarijos frankų. Visi gyrė lietuvį už mitrią ranką ir pastabią akį. Vėliau jis kopijavo etruskų kapų freskas, kurių kapus 1777 m. kasinėjo rašytojas ir meno istorikas Stanislovas Kostka Potockis (1755 – 1821), o kiti tvirtino P. Smuglevičių prisidėjus prie Pompėjos ir Herkulanumo freskų įamžinimo. Pasak F. Kondratavičiaus, jo paveikslai atkreipė Romoje esančių dailės žinovų ir dailininkų dėmesį.10 Atgal į ATR grįžo 1784 m., pasak Juozapo Peškos (1767 – 1831), iškviestas Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio (1726 – 1794).

Apmaudu, tačiau ne visiems pavykdavo tobulintis Italijoje. Štai garsus skulptorius ir P. Smuglevičiaus mokinys Kazimieras Jelskis (1782 – 1867), nors ir pelnęs Lietuvoje aukščiausius įvertinimus, į užsienį neišvyko. 1816 m. spalio 30 d. Vilniaus universiteto vadovybė, gavusi kuratoriaus nurodymą atrinkti kandidatus studijoms užsienio meno mokyklose, išrinko Jelskį ir numatė jį pasiųsti trejiems metams į Romą pasitobulinti skulptūroje.11 Tačiau šis ketinimas taip ir liko popieriuje. Dėl to skulptorius išgyveno ir kartkartėmis vadovybei primindavo senus pažadus. Italijos K. Jelskis neužmiršo niekada ir progai pasitaikius nuolat kartojo kaip priekaištą. 1824 m. kovo 15 d. universiteto posėdyje, galbūt norėdamas pademonstruoti Vilniaus šviesuomenei, iki kokių meninės kūrybos aukštumų gali iškilti skulptorius, perskaitė pranešimą apie pasaulinio garso skulptorių Antonio Canova (1757 - 1822).12 Šį menininką lietuvis laikė idealu. Italiją prisimins ir gilioje senatvėje, kai pas draugą tapytoją K. Rusecką namuose žiūrinės jo sūnaus iš Romos atsiųstas menines fotografijas. Ponas Žametas jau atvyko, atvežė man tas septynias gražias fotografijas. Pasikviečiau poną Jelskį, ir gėrėjomės drauge tomis retenybėmis.13

Tuo tarpu apie kitą istorinio žanro dailininką Lietuvoje mažai kas žino – apie jį nėra išleistos nė vienos monografijos, tik keli V. Drėmos straipsniai, o paveikslai dingę. Tai – Jonas Trojanauskas (1799 – 1878),  Italijoje sėmęsis ne tik meno paslapčių. Kaip rašoma, į užsienį tapytojas išvyko 1821 m. remiamas tėvo. 1822 m., prikalbintas K. Rusecko, kartu persikėlė į Romą, kur lankė neoklasicizmo, istorinio žanro tapytojo Vincento Camuccini (1773 – 1844) studijas. Šis dailininkas išgarsėjo portretais ir garsiuoju siužetu ,,Cezario nužudymas“ (1798). Vakarais J. Trojanauskas ir K. Ruseckas piešė “iš gamtos” Villa Médicis pas J. Louis Davido studijos įpėdinį Antoine'ą Jeaną Grosą (1771 – 1835), pagarsėjusį milžiniškais propagandiniais Napoleono karų vaizdais, neįvertintą kritikų ir  gyvenimo pabaigoje nusiskandinusį Senoje. 1823 m. lietuvis sukuria vieną įspūdingiausių savo paveikslų, vaizduojančių, kaip popiežiaus legatas prakeikia lenkų karalių Boleslovą Narsųjį.14 Tapytojas Romoje įsitraukė į aktyvų visuomenės gyvenimą. Galbūt su kitais dailininkais prijautė prieš austrų valdžią kovojantiems karbonarams. Tai įrodo K. Rusecko nutapytas paveikslas (primenantis Francisco Goya manierą), leidžiantis daryti prielaidą, kad tiek autorius, tiek J. Trojanauskas galėjo priklausyti revoliucionieriams. Be to, mįslingos aplinkybės lydi ir J. Trojanausko grįžimą 1824 m. vasarą į tėvynę, nepranešus tėvams.

Be šių menininkų, Italijoje studijavo Alfredas Römeris (1832 – 1897), Albertas Žametas (1821 – 1876), architektas Karolis Podčašinskis (1790 – 1860) ir kt. Atvykę iš Rusijos imperijos menininkai Italijoje pasisemdavo ne tik žinių, bet ir sutvirtėdavo dvasiškai. Kad Lietuvoje žmonės buvo abejingi menui, liudija ir 1859 m. Vilniaus spaudoje pasirodęs straipsnis. Tapytojas peizažistas p. Žametas, gimęs ir auklėtas Vilniuje, <...> po dvylikos gyvenimo ir studijų metų Romoje sugrįžo į gimtąjį miestą, sugrįžo vos prieš tris mėnesius, o jau ilgisi itališko dangaus, senosios Romos griuvėsių, romėnų kalnų ir lygumų. Kodėl? Nejaugi tas dangus ir griuvėsiai, tie kalnai ir lygumos jam mielesnės už gimtąją žemę, kalbą ir visus vaikystės prisiminimus? Ne, tai dėl to, kad pas mus menininkui sunku pakelti tą moralinį publikos šaltumą, tą abejingumą menui, dėmesio stoką, be ko gabumai ne auga, o vysta ir miršta. <...> Ir Romoje iš dešimties meno mėgėjų, lankančių žymių dailininkų dirbtuves, vos vienas ką nors nupirks ar užsakys, tačiau kiekvienas pažiūrės darbą, jį įvertins ir tuo paskatins dailininką, jo sunkiame kelyje nudžiugins bei įkvėps.15

Tą patį jausmą patyrė Kanutas Ruseckas (1800 – 1860) ir jo sūnus Boleslovas (1824 – 1913). K. Rusecko meninis gyvenimas, jo filosofiniai pamąstymai prikausto ne vieną, besidomintį lietuvių daile. Jį galima prilyginti J. A. D. Ingresui, juolab kad abu gyveno Italijoje ir netgi studijavo tose pačiose įstaigose. Lieka spėlioti, ar jie buvo pažįstami, ar bent vienas apie kitą girdėjo...

Į Italiją iš Paryžiaus, įkalbėtas draugų (dėl to vėliau gailėsis), K. Ruseckas atvyko 1822 m. rugsėjo 24 d. Aplankė Milaną ir buvo sužavėtas. Spalio 6 d. užsuko į Florenciją: 9 valandą nuėjau į galeriją. Pataikiau į parodą, kurioje seni paveikslai buvo užkabinėti naujais. Nelabai man patiko naujųjų dailininkų darbai dėl silpno piešinio ir per daug ryškaus kolorito.16 Spalio 14 d. pasiekė Romą, kur susirado būstą, pardavė arklį ir vežimą, įsitaisė baldus ir su šeima įsikūrė. Kaip minėta, tapytojas įstojo į Villa Médicis. Jam ypač padėjo neoklasicistas prof. Guillaume Guillonas Lethière (1760 – 1832), buvęs šios akademijos direktorius (1807 – 1816). Be to, K. Ruseckas pasirūpino kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio (1770 – 1861)  rekomendacijomis. Tačiau apie pačias studijas dailininko dienoraštyje įrašų nėra. LDM rinkiniuose saugoma 20 studijinių Romos laikotarpio piešinių, kuriuose vaizduojami vyrų aktai. Kiek laiko ten studijuota, taip pat neaišku, tačiau šis faktas įrodo, kad K. Ruseckas niekuo nenusileidžia italams bei prancūzams. Be piešimo, lietuvis uoliai ir sistemingai studijavo pagalbinius dailės mokslus – plastinę anatomiją bei perspektyvą. Vis dėlto tapytojas be perstojo mokėsi ir savarankiškai. Per dešimtmetį Roma tapo K. Ruseckui natūralia aplinka, kurioje jis subrendo kaip dailininkas, tuo veiksniu, kuris suformavo jo asmenybę bei estetinę individualybę.17 Jis godžiai piešė viską, už ko užkliuvo akis, ir tai suartina jį su J. A. D. Ingresu, kuris rašė, jog studijuodamas 24 val. per parą nepaleisdavo pieštuko, o jei nebūdavo ką piešti, škicuodavo kambarį (,,Dailininko kambarys San Gaetano paviljone“, 1807).18 Tuo tarpu lietuvio eskizų knygose užfiksuota beveik visa Roma: pavieniai architektūros paminklai, jų ansambliai, eksterjerai, interjerai, reprezentaciniai rūmai, Šv. Petro bazilikos kupolas, Šv. Angelo pilis, Trajano kolona, Kvirinalo rūmai. Daug togomis vilkinčių antikinių romėnų ar Rafaelio šventųjų, filosofų, angelų, Romos matronų įmantriomis šukuosenomis. Tačiau gyvenimo sąlygos buvo skurdžios. Patys su žmona esame pliki, laikas apsirengti, o nėra už ką.19 K. Ruseckas lankėsi Apolinaro akademijoje. Joje aprašo keistą pojūtį: Užbėgęs laiptais į pirmąjį aukštą, pastebėjau sargyboje stovintį kareivį su šautuvu, ko ligi šiol nemačiau jokioje akademijoje. <...> Užlipęs į antrą aukštą, pamačiau kitą sargybinį. Artinuosi prie durų - salėje bestovį dar du. Pagaliau aš salėje. Pajutau stiprų pasišlykštėjimą tokia nelaisve.20  Sargybiniai čia atsirado ne veltui, nes Austrija okupavo Italijos žemes.

Šiandien LDM galima išvysti didžiulę kolekciją K. Rusecko itališkų peizažų, kita dalis saugoma Varšuvos bei Krokuvos muziejuose. Tačiau dailininkas tapė ne tik gamtą. 1824 m. broliui rašė: Praėjusią vasarą tapiau kelis originalius paveikslus. Žiemą kopijavau galerijose arba iš Rafaelio freskų. <...> Žodžiu, esu laimingas ir pasivadinčiau laimingiausiu, jeigu turėčiau kiek daugiau pinigų.21 Pažintis su aristokratija jam garantavo užsakymus, pvz., nutapė ,,Hektoro atsisveikinimas su Andromache,“ kurį pardavė kunigaikščiui G. I. Gagarinui už 88 skudus (vėlesni šaltiniai nurodo kūrinį priklausius kunigaikščiui Demidovui). Be tapybos, susidomėjo skulptūra, nors nėra išlikę nė vieno kūrinio. Be to, mozaika, kurios mokėsi pas italą Tomberlį. Išlikę įrašai, kad K. Ruseckas pagamino mozaikinį stalą, kuris liko pas Marijos Bongiani motiną. Šį baldą mini ir 1858 m. Romoje apsilankęs tapytojo sūnus sakydamas, kad tėvo kūrinys dulka palėpėje.22

Tačiau didžiąją užrašų dalį užima kelionės. Finansams pagerėjus su draugais keliavo po šalį: Tirolį, Fraskatį, Tuskulimą, di Mecenatos vilą, Vila d‘Estę, Neapolį, Pompėją ir Herkulanumą, užkopė į Vezuvijų. Nusidangino iki Sorento ir persikelė į Kaprio salą, kuri jį, kaip dailininką, sužavi. Tai tarsi vienas peizažas, arba greičiau sudarytas iš tūkstančių peizažų.23 Šias keliones lydi eskizai, senųjų galerijų lankymas, antikinių kolekcijų apžiūros. Galima teigti, jog Italijoje jis išgyveno vidinę ekstazę, todėl grįžęs į Vilnių laikys jį tuščiu, niūriu bei neįdomiu miestu, kur nėra į ką paganyti akių.

Įdomu, kad K. Rusecką už gebėjimus gyrė tiek V. Camuccini, tiek didysis skulptorius Bertelis Thorvaldsenas (1768 – 1844). Pastarojo skulptūras galima išvysti Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje. Taip pat K.Ruseckas užmezgė ryšius su rusų romantizmo tapytoju Karlu Briulovu (1799 – 1852). Itališką įtaką geriausiai atskleidžia Sankt Peterburge eksponuojamas didžiulis jo šedevras ,,Paskutinės Pompėjos dienos“ (1830 – 1833). K. Ruseckas žavėjosi Tiziano Vecelli, Raffaello Sanzio (visų neoklasicistų idealu), Domenichio – jų paveikslus nuolat kopijavo. Žvelgiant į jo kūrinius kyla mintis, kad Vakarų Europoje K.Ruseckas šiandien būtų vertinamas, kaip vienas didžiųjų XIX a. tapytojų, o Lietuvoje jis nepelnytai užmirštas. Juolab kad grįžus į Vilnių jo talentu mažai kas domėjosi, ir dailininkui teko griebtis pavienių darbų, kol išsirūpino vietą Bajorų institute.  

Apie K. Rusecko sugrįžimą iš Italijos 1831 m. tiesioginių žinių nėra. Kaip galima spręsti iš vėlesnio epistolinio palikimo, kelionei Romoje įsigijo arklį ir talpų dengtą vežimą. Su penketu vaikų, žmona ir namų bei kūrybine manta lyg klajoklis neskubėdamas perkeliavo visą Europą. Iš Italijos parsivežė retų meno, istorijos, filosofijos, grožinės literatūros, literatūros teorijos knygų. Asmeninę biblioteką sudarė apie 400 tomų veikalų. Studijos Vakarų Europoje jį subrandino kaip asmenybę ir kūrėją: Išvažiavau iš [savo] krašto kaip studentas, kuriam pakako dažų mišinio, kad savo nuožiūra juo teptų drobėje. Maniau, kad šioje srityje įgudimo įsigijimas sudaro dailininko pašaukimą. Šiandien išvažiuoju iš Romos įsitikinęs, kad reikia būti tapytoju, nors kiek žinančiu, jog mūsų uždavinys yra vaizdais reikšti mintis, ir kad kiekvienas dailininkas privalo turėti individualią kalbą, kurią reikia pačiam sukurti.24

Jo sūnus Boleslovas sekė tėvo pėdomis. 1824 m. gimęs Romoje jis vėl sugrįžo 1857 m., kaip diplomuotas dailininkas kartu su jauna žmona Stefanija. Turime du didelius kambarius – miegamąjį ir svetainę bei mažą valgomąjį. <...> Nuošaliai, bet labai arti išsinuomojau dirbtuvę <...> su gražiu vaizdu į Tibrą, Šv. Petro bažnyčią ir Šv. Angelo pilį – pro langą gražiausią peizažą galime nutapyti.25 Kaip ir tėvas, daugiausia laiko jis praleido vaikščiodamas po Kapitolijaus, Vatikano ir kitus Romos muziejus, nuodugniai studijuodamas ir kopijuodamas. Pažymėtina, kad labiausiai žavėjosi ispanų baroko tapytoju Bartolomé Estebanu Murillo (1617 – 1682), garsėjusiu realistinėmis gatvės scenomis. Bet K. Ruseckas šio idealizavimo nesuprato ir kritikavo. Kaip rašoma laiškuose tėvui: Italijoje jis ,,praregėjo“ ir pradėjo geriau suprasti meną, subrendo kaip tapytojas. <...> Ak, Roma! Ji mane taip sujaudino, sunku aprašyti, nes mūsų galvose iškilo didžiulis pasaulis.26 Tačiau svarbiausia jo pareiga buvo apžiūrėti meninį tėvo palikimą, kuris liko išblaškytas Italijoje. Laiškai mirga pagyromis, aprašymais, kaip vienas ar kitas paveikslas atrodo tuo metu. 1861 m. grįžo atgal į Lietuvą. Gyvendamas Vilniuje prenumeravo ,,Vera Roma,“ progai pasitaikius kalbėjo itališkai, ilgesingai apžiūrinėjo parsivežtas Italijos nuotraukas, o tarp knygų lapų laikė išdžiovintas laukų gėles.

Tad Italija paliesdavo ir paliečia visų širdis. Sunku atrasti abejingą šiam kraštui žmogų.  Kadangi lietuvių dailininkų palikimu šioje šalyje beveik nesidomima, jos klodai slepia dar daug paslapčių. Gilinantis į šių tapytojų gyvenimą ir kūrybą nejučia peršasi mintis: ar būtent tuos menininkus šiandien laikome vertais nešioti laurų vainiką?     

1 Betzer E. S., Ingres and the Studio: Women, Painting, History, USA, 2012, 1 - 2 p.

2 Drėma V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius, 1973, 22  - 23 p.

3Ten pat., 21 p.

4 Ten pat., 24 p.

5 Ten pat., 25 - 26 p.

6 Ten pat., 31 p.

7 Ten pat., 31 p.

8 Ten pat., 32 p.

9Ten pat., 45 p.

10 Ten pat., 68 p.

11Janonienė R., Kazimieras Jelskis (1782 – 1867), Vilnius, 2003, 39 p.

12 Ten pat., 44 p.

13 Salve, Italia, sud. M. Matulytė, Vilnius, 2004, 15 p.

14 Drėma V., Dailininkas ateistas // Mokslas ir gyvenimas, nr. 5, 1969, 33 p. 

15 Gieranonski O., Wilno. (Nadesłano) // Kuryer Wilenski, 1859, wtorek, 17 lutego, 164 s.

16 Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996, 49 p.

17 Ten pat., 53 p.

18 Fleckner U., Jean – Auguste – Dominique Ingres, Berlin, 2007, 40 p.

19 Drėma V., Kanutas Ruseckas......58 p.

20 Ten pat., 59 p.

21 Ten pat., 63 p.

22 Ten pat., 77 p.

23 Ten pat., 105 p.

24 Ten pat., 115 p.

25 1858 m. balandžio 14 d. Boleslovo Rusecko laiškas iš Romos Kanutui Ruseckui // LVIA, f. 1135, ap. 19, b. 1 l., 61 a.

26 1858 m. balandžio 13 d. Boleslovo Rusecko laiškas iš Romos Kanutui Ruseckui // LVIA, f. 1135, ap. 19, b. 1 l., 67.