Dailė

Visai neseniai dailininkas Marius Jonutis grįžo iš Tarptautinės Ramalos knygų mugės Palestinoje, kurioje vedė kūrybines dirbtuves Qalandia pabėgelių stovyklos mergaičių pradinėje mokykloje. Netrukus, gegužės 17 d., Prancūzijos mieste Kompjene, vaikų knygų ir iliustracijos centre „Centre André François" bus atidaryta jo ir dar devynių Lietuvos menininkų – tarp kurių išskirtinis dėmesys skiriamas Stasiui Eidrigevičiui – iliustracijų paroda, organizuojama Tarptautinių kultūros programų centro ir Lietuvos ambasados Prancūzijoje. O tuo metu Lietuvoje vyks M. Jonučio kasmetinė paroda galerijoje „Meno niša“.

Kalbinamas apie pastebimas tendencijas vienoje ar kitoje srityje, dailininkas M. Jonutis nukerta: „Nesu teoretikas, tik paprastas dailės darbininkas, nestudijavau tendencijų. Būna gražių knygų, būna gražių žmonių, o medžiai tai visi gražūs.“ Tad, apie grožį – skaitomą ir matomą – su dailininku kalbėjosi Viktorija Ivanova.

- Pradžioje norėtųsi stabtelti ties kai kuriais pasisakymais, kuriuos teko skaityti ankstesniuose jūsų interviu. Esate sakęs, jog kurdamas pirmiausia bandote prisiminti, kokios iliustracijos vaikystėje buvo gražios ar įdomios pačiam, siekiate, jog vaikams būtų nenuobodu. Kaip pavyksta prisiminti/nepamiršti, kas tada buvo įdomu?

- Mokydamasis Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktoje klasėje, atlikau tokį pseudomokslinį eksperimentą. Vadovaujamas mylimos mokytojos Birutės Žilytės, kūriau diplominį darbą: susitempiau ant stalo visas vaikiškas knygas, kokias tik radau savo tėvų namuose, ir žiūrėjau, kurias gerai prisimenu, kurias šiek tiek, o kurias – visai pamiršau. Na, toks subjektyvus mokslas... Rimtas buvau, atsakingas, bandžiau būti protingas. Dabar turbūt kiek kitaip galvoju – liberaliau. Vaikai skirtingi, jiems patinka įvairūs dalykai, bet ir vėl – gal tik teoriškai, nes galų gale pop kultūra juos bando vienodinti... Taisyklių nėra. Svarbu nemeluoti, visų pirma – sau.

- Esate minėjęs, kad jums svarbiausi yra du dalykai – tiesa ir laisvė. Ar jaučiatės einąs su jais išvien, t. y. laisvas? Ir teisingas?

- Pakvipo psichoanalitiko kušete... Galvojant apie darbinius dalykus, laisvė, manau, yra galimybė nemeluoti. Melas šiuo atveju yra bandymas įtikti, patikti, padaryti taip, kad pirktų, kad skaitytų, kad mylėtų. Čia tiesa ir laisvė susitinka viename taške. Minios nesižavės, bet tais, kurie supras, galiu pasitikėti.

- Dailininkas Mikalojus Vilutis, kaip ir jūs, 2011 m. lankęsis Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurioje Lietuva prisistatė garbės viešnios teisėmis, dalindamasis įspūdžiais rašė, kad „galbūt iliustratoriai dažniau už kitus dailininkus rašo todėl, kad jie yra arčiau knygos. Bet jie kuria tik knygos vaizdą. Ne pačią reikšmingiausią knygos dalį. Knyga skirta skaityti, todėl tai, kas parašyta, dažniausiai yra svarbiau negu tai, kas nupaišyta. Iliustratoriui nesinori būti nesvarbiam, norisi būti svarbiausiam. Gal dėl to kai kurie dailininkai ne tik iliustruoja, bet ir patys parašo knygą. Sukuria knygą nuo pradžios iki galo ir tada su niekuo nereikia dalintis šlove ir garbe“. Kaip pakomentuotumėte šią mintį?

- Mikas teisus, kalbėdamas apie iliustratorių-rašytoją. Apie šlovę ir garbę jis, be abejo, juokauja, tai tokie pertekliniai dalykai... O jei apie mane, visada skamba keistai, kai kas pavadina mane iliustruotoju, dar juokingiau – kai rašytoju. Esu tiesiog dailininkas. Yra atsitikę, kad iliustravau keletą knygų, bet duoną valgau ne už tai, o už paveikslus, skulptūras, įvairius dalykus interjerams. Knygas paišyti smagu ir įdomu, bet gal per mažai turiu pažįstamų leidyklose, kad niekas neprašo... Nes šiaip jau dirbu tai, ko manęs prašo, o kai pagaliau susitaupau laisvesnio laiko – tai, ką noriu. Knygos iliustravimui iniciatyva turėtų būti iš leidyklos pusės.

- Su paties parašytomis ir iliustruotomis knygomis „Mėlyna žalia“ bei „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“ dalyvavote 2010 m. Berlyno tarptautiniame literatūros festivalyje. Kaip manote, kodėl buvote pasirinktas vienu iš trijų Lietuvos kūrėjų, atstovavusiu Lietuvai? Kaip galėtumėte trumpai apibrėžti patirtį festivalyje? Ar jos papildo fantaziją, ar išsunkia jėgas?

- Pats nesiprašiau Berlynan. Kažkas, matyt, pasiūlė, kiti susidomėjo – visada veikia subjektyvūs faktoriai, t. y. žmonės. Kad taip atsitiko – esu dėkingas. Patiko man ten: ypač organizacija, puiki logistika, pagarba dalyviams, taip pat, aišku, ir bendravimas su kitais, iš visokių pasaulio galų suvažiavusiais autoriais. Ar papildo fantaziją?.. Nežinau, kas tai yra. Tačiau šiaip išvažiavimai dažnai padeda rasti naujų idėjų darbams. Bet kokie išvažiavimai: darbiniai, turistiniai, poilsiniai, galų gale, paprasčiausi išėjimai prie upelio, į pievą ar pas draugus. Bet ir prie darbo stalo jos lankosi, tos idėjos, niekada nežinai, iš kur nukris.

- Iliustruotų knygų bibliografijoje – visų pirma jūsų apipavidalinti kitų autorių kūriniai. Tik vėliau tapote knygos teksto ir vaizdo autoriumi. Ar reikėjo laiko išdrįsti? Kas paskatino išleisti paties parašytas knygas vaikams (ir ne vaikams)? 

- Kartais mėgstu šį tą parašinėti. Gal mėgčiau ir muzikuoti, bet nemoku – tai man paslaptis. O piešimas yra mano profesija. Tai nėra visai susiję dalykai. Tiesiog rašau, muzikos klausau, paišau. Na, dar vairuoju, gaminu valgius, žolę pjaunu. O kai mano tekstukai atsirado ant leidėjos Lolitos Varanavičienės stalo, net negalvojau, kad reikia dar ką paišyt – tekstai atrodė savaime pakankami. Bet Lolita pasakė, kad esu dailininkas, ne rašytojas, knyga turi būti gausiai iliustruota – tai ir pripaišiau. Su antra knyga jau truputį kitaip išėjo – buvau kažkada nupaišęs seriją paveiksliukų apie tai, kaip kirminas virsta paukščiu. Iš to kilo idėja tekstui. Ir dar vienas dalykas – niekada nerašiau vaikams. Knygynuose tas mano knygas padėdavo vaikų skyriuje, nes spalvotos, o suaugusiems spalvų negalima. Rašau ir paišau žmonėms, taigi, galima bet kokiam amžiui pritaikyti – vaikams irgi, jei nori.

- Dar pernai sakėte, jog „atrodo jau, kad visada taip buvo ir bus: pavasarį – paroda „Meno nišoje“. Ar šiemet kas pasikeitė?

- Niekas. Gal ir gerai, kad yra dalykų, kurie nesikeičia. Gegužės vidury vėl bus paroda „Meno nišos“ galerijoje. Vėl rodysiu darbus, padarytus per metus, po praeitos parodos. Taigi, pasikeitė darbai, bus kiti, tų pačių nerodysiu.

- Vos debiutavote teatre kaip dailininkas, kartu su visa Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ komanda buvote apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Netrukus sekė ir apdovanojimai Gardine. Ten rodytas spektaklis jau kviečiamas prisistatyti Sankt-Peterburge. Kaip sekėsi prisijaukinti teatro scenos erdvę?

- Spektaklį kūrė Rimas Driežis, jis yra spektaklių darytojas, aš tik paišiau, ko jis prašė. Taigi scenos man nereikėjo jaukintis, Rimas tuo pasirūpino. Patinka man tai, kas išėjo – tikrai gražus, nenuobodus spektaklis, kurį net rekomenduoju žmonėms pažiūrėti, ir visai negėda. Baisiausias dalykas, koks gali atsitikti mene – nuobodumas, pilkumas. Ir dar vienas – humoro jausmo neturėjimas. Kartais skaitau kokią knygą, atrodo, lyg ir įdomus siužetas, ir informacijos visokios rašytojas pririnkęs, bet baisiai jau rimtas – tiesiog dantų skausmas tokios knygos skaitymas.

- Netrukus po šio spektaklio, kaip įvardija jo režisierius R. Driežis, Lietuvoje prasidėjo savotiškas „mirioramų bumas“: pasipylė užsakymai iš bibliotekų ir mokyklų, iki šiol važinėjate po jas pristatydami įvarius edukacinius užsiėmimus.  Šiauliuose neseniai vyko „Įtraukiantis skaitymas su mirioramomis“. Kas jums pasirodė įdomu „optinių menų“ mechanizmuose?

- Na, čia irgi jokio mano nuopelno. Rimas yra tikras tų senų teatro technologijų entuziastas, tai ir propaguoja, kiek gali. Sigutei Chlebinskaitei mirioramos pasirodė įdomios, ir ji įtraukė jas į Vilniaus knygų mugės programą. Taip ir prasidėjo žygis per Lietuvą. O aš tapau dėžių gamintoju – dėžininku. Štai ir praeitą savaitę Šiauliuose vedžiau bibliotekininkams seminarą tema „Kaip pasidaryti mirioramos dėžę“.

- Nepaisant to, kad neretai važinėjate vesti edukacinių užsiėmimų vaikams, teigiate nežinantis, ką su jais veikti, neturintis, ką jiems pasakyti – įstumtas į nepatogią padėtį... Ar su vaikais bei kitais edukacinių užsiėmimų dalyviais lengviau bendrauti per darbus, ar be jų?

- Bendravimas su žmonėmis ir bendravimas su jais per darbus – du skirtingi dalykai, nesusisiekiantys indai. Svarbūs abu. Bet būtent bendravimas, kai tuo suinteresuotos abi pusės. Negaliu būti nei direktorius, nei mokytojas, kuris turi vadovauti, organizuoti, bandyti sudominti ir t. t. Yra buvę renginių, kai vaikai sėdi, tingi bet ką daryti, laukia, kada čia juos lepins ir užims. Negaliu pakęsti – geriau jau iš viso neateitų. O dar kai bele ką paterlioję tikisi pagyrimų ir paglostymų, nes pasakydamas teisybę gal „traumuosi žmogų visam gyvenimui“ – tada tiesiog nežinau, ką daryti, ir kam aš čia reikalingas. Bet būna ir labai džiugių atvejų, kai matau, kad vaikas domisi, kad noriai dirba, kad nori dar ir dar – tada, be abejo, darau viską, ką galiu, padedu, jei reikia, kalbuosi, pasakoju. Vienas smagiausių užsiėmimų buvo neseniai Palestinoje, pabėgėlių stovyklos mergaičių mokykloje. Tos mergaitės – šaunuolės. Visų akys blizgėjo, ir dirbo, ir klausinėjo visko, kiek tik kalbos mokėjimas leido, vos spėjau bėgioti nuo vienos prie kitos kažką patarti, kažką padėti. Nes, manau, prasminga padėti einančiam, o sėdinčiam – ne.

- Papasakokite plačiau apie savo patirtį Palestinoje. Vedėte kūrybines dirbtuves Qalandia pabėgėlių stovyklos mergaičių pradinėje mokykloje ir dalyvavote Tarptautinėje Ramalos knygų mugėje.

- Knygų mugėje dalyvavau taip vadinamame „Apvaliajame stale“ arba tiesiog prisistatyme, susitikime su publika kartu su vokiečių ir prancūzų knygų dailininkais. Nustebino gyvas susirinkusios publikos domėjimasis: mus apipylė klausimais, prašė piešti, klausinėjo nuomonės apie Palestinos situaciją. Gyvena jie visi su žaizda širdy ir visada apie tai galvoja. Labai draugiški, gražūs žmonės. Gaila jų, nes panašu, jog niekas jiems padėti negali – okupacija ten bjauresnė už buvusią pas mus. 

O apie mergaičių mokyklą jau pasakojau. Gyvendamos už tų baisių žydų pastatytų sienų, kurios ir aukščiu, ir ilgiu gerokai pralenkė Berlyno sieną (gal jau beveik pasivijo Kinų sieną), mergaitės neatrodo depresuotos, atvirkščiai – gyvos, smalsios. Klausinėjo visokių dalykų apie mane, apie Lietuvą, išmoko piešti mūsų vėliavą. Ir apie meilę kalbėjom – ten truputį paslaptingas šis dalykas, nes mokyklos tik atskiros, mergaitėms ir berniukams, tai meilės istorijų nuo pirmos klasės, kaip pas mus, ten nebūna. Kai apie tai paklausiau labai griežtos mokyklos direktorės, ji net nusišypsojo ir pasakė – „gal po pamokų“...

- Sakėte, jog „viskas, kas panašu į teliką – vaikams yra įdomu“. Ar šiandieninė vaikų karta labai skiriasi nuo tos, kurios akimis matytas įdomias iliustracijas dar atsimenate?

- Žodis karta – labai sąlyginis. Žmonės, gimę panašiu metu, nėra vienspalvė minia, jie yra įvairūs. Dabar, aišku, yra daugiau pagundų nieko neveikti, nes daug ekranų ir mygtukų, kuriuos spaudinėjant galima imituoti veiklą. Bet mes irgi rasdavom, kaip žudyti laiką – žaisdavom kortom ar „Monopolį“ per dienas. Gal tai labiau susiję su bendravimu, tiesa...

- Jūsų knyga „Kirminas paukštis...“ įvardijama kaip „žaismingas eseistikos kūrinys, primenantis vadovėlį, instrukciją, „gyvenimo būdo“ lektūrą“, kurioje mokoma nepasiduodant stereotipams išsaugoti savo žmogiškąją esmę. Kaip manote, kokios žinios galėtų būtį esminės, reikalingiausios perduoti jaunesnei, jauniausiai kartoms?

- Nebijoti gyventi nepakabinus užuolaidų ant langų, nes kitaip nesimato nei medžio, nei dangaus.

- Pats auginate vaikus, kurie linkę į kūrybą. Kasmet Vilniaus dailės akademiją bei kitas mokymosi institucijas baigia vis naujos kartos būsimų dailininkų. Kai kurie jų pradeda dirbti savaime – natūralioje aplinkoje, be specifinės edukacijos. Kada, jūsų nuomone, jau galima save vadinti dailininku?

- Yra toks terminas – „nepraktikuojantis katalikas“, t. y. šiaip lyg ir katalikas, bet į bažnyčią neina. Panašiai gal būtų ir nepraktikuojantis elektrikas – šiaip lyg ir elektrikas, bet elektros darbais neužsiima. Jei apie tai, kada jau gali vadintis dailininku – gal tada, kai vis dėlto praktikuoji paišymą. Dar gerai turėti ir kokį nors patvirtinimą, kad gali tai daryt, kad tau sekasi.

Seniai, seniai Dzūkijos miškuose, vienkiemyje dariau skulptūras su savo elektriniais instrumentais. Atėjo kaimynas Valdas iš gretimo vienkiemio ir pasakė: „jei aš tokius instrumentus turėčiau, tai dar ne taip padaryčiau.“ Turbūt jis buvo nepraktikuojantis dailininkas.

- Dar esate minėjęs, kad menai jūsų iš tiesų nedomina: „Labiau mėgstu tai, ko pats sukurti nemoku: žiūriu filmus, klausausi muzikos. O kaip daromi paveikslai ar skulptūros – išmanau, todėl tai nebeįdomu.“ Ką tuomet jaučiate savo paties kūrinių atžvilgiu? Jie jums neįdomūs? O kūrimo procesas? 

-Savo jau padarytiems darbams meilės nejaučiu, nors, aišku, būna, kad vienas kitas visai patinka. Niekada ne gaila jų atiduoti ar parduoti. Darbo procesas dažnai būna varginantis, per ilgas, per mažai laiko paliekantis miegui ir pramogoms. Bet kažkodėl turiu tuos darbus daryti, neišvengiamai. Atsiranda kokia idėja, kurią labai norisi įgyvendinti, gal kaip alpinistui norisi užlipti ant kalno, o gėlininkui išauginti gėlę. Kiekvieną kartą šioks toks iššūkis – aš juk galiu. Ir einu, ir darau, kelias kartais eigoje pasisuka kitur, o kai padarau ir kažkas pavyksta, tada atsiranda toks neblogas jausmas, kad dienos nebuvo visai beprasmiškos.

-Keliskart esate sakęs, jog nesiskundžiate nei darbo trūkumu, nei užsakymų stoka. Ar jaučiate proceso, minčių skirtumą, kurdamas užsakytą darbą nuo kūrimo „sau“ – net jei tai vėliau galbūt ir bus nupirkta?

- Deja, taip. Užsakytus darbus paprastai reikia derinti su užsakovu, atsiranda visokių kompromisų ir prisitaikymo. Gal tai kiek panašu ir į iliustravimą, kur, nors ir nebūtinai tiesiogiai, bet tekstą kažkiek turi jausti. Darydamas užsakymus, visada svajoju apie laiką, kai juos pabaigęs, galėsiu sau leisti ką nors padaryti visai savo. Tik iš tokių darbų ir sudarau parodas. Esu įsitikinęs – jas turiu rengti, kad žmonės žinotų, jog aš dar gyvas, kad pats žinočiau, jog esu dailininkas. Praktikuojantis.

- Kokiomis spalvomis ar atspalviais šiandien kuriate savo pasaulį, kokiomis – kūrybą?

- Balta, geltona, oranžine, raudona, violetine, mėlyna, žalia, ruda ir juoda.

- Esate sakęs: „O aš noriu gyventi iki pat mirties.“ Kalbant apie kūrybą, kas menininkui yra mirtis, kas – gyvenimo įrodymas?

- Dar nežinau, nes mirties nemačiau. Kai pamatysiu, nepasakysiu. Na, kam čia taip sudėtingai. Manau, kol paišau, tol gyvas.