Dailė

Nacionaliniame  M.K. Čiurlionio dailės muziejuje ir „Aukso pjūvio“ galerijoje veikianti „Vitrum Balticum VI. Optical Outlook“ paroda Kaune vyksta šeštąjį kartą. Tai – trienalės principu (kas trejus metus) organizuojamas tarptautinis stiklo meno renginys, kuriame šiais metais dalyvauja 62 stiklo meno kūrėjai iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Parodai pasirinktas devizas „Optical Outlook“ (optinė perspektyva, požiūris, vaizdas), kurį menininkai įgyvendino dviem pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji kryptis suponavo atsigręžimą į optinių iliuzijų meną ir XX a. pabaigoje jį kūrusių modernizmo atstovų darbus bei intelektualius šios pakraipos eksperimentus. Antroji – sietina su stiklo, kaip skaidrios, blizgios, optiškos ir šviesą laužiančios medžiagos, savybėmis. Šios savybės būdingos kūrėjams iš Slovakijos, Čekijos bei Skandinavijos šalių, kur tokios stiklo meno tradicijos yra puoselėjamos iki šiol.

Šių metų „Vitrum Balticum“ parodoje dalyvauja tiek ir žinomi, tiek ir dar visai jauni stiklininkai, pristatantys savo naujausius stiklo darbus. Vienas jų – tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gerai žinomas kūrėjas, Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto dėstytojas Artūras Rimkevičius. Šiais metais parodoje jis pristatė gana neįprastą kūrinį „Mirtis-Gimimas“. Tai – skaidraus, optinio stiklo (tikras optinis stiklas yra itin brangi medžiaga) kūrinys. Darbui atlikti pasitelktos šalto apdorojimo – stiklo šlifavimo, poliravimo technikos. Apie šį menininko darbą, „Vitrum Balticum“ parodą bei jos istorinį kontekstą kalbamės su stiklo dailininku.

 – „Vitrum Balticum“ parodose dalyvaujate jau šeštą kartą, tai yra, nuo pat parodos pradžios. Kas paskatino jus prisistatyti pirmojoje parodoje?
 – Visa ši istorija prasidėjo 2000 metais, kai grupė stiklo dailininkų važiavome į Kopenhagą, „Nordic Glass“ parodą. Tuo metu ten rodyta didžiulė Šiaurės Europos šalių stiklo ekspozicija, o iš Lietuvos joje dalyvavo vienuolika atstovų. Pabuvę toje parodoje supratome, jog Šiaurės Europos regiono stiklo panoramoje esame ne tokie jau prasti. (Tuo metu geriau žinojome tik latvių ir estų kūrybą, tiesa, taip pat netiesiogiai.) Daugumai lietuvių stiklininkų XX a. pabaigoje dėstęs menininkas Vytautas Janulionis mums buvo lyg atspirties taškas. Jis baigė Talino dailės institutą  (dabar Estijos dailės akademija), kur pats patyrė žymių Estijos stiklo menininkų įtaką, suformavusią skandinaviško stiliaus (skaidraus, minimalistinio, su rytietiškais atspalviais) Vytauto kūrybą. Jo darbai buvo itin „kultūringi“, su paslėpta prasme. Vytautas Janulionis tai stengėsi perteikti ir mums, savo mokiniams. Tai štai, būdami Kopenhagoje supratome, jog nesame kokie atsilikę, neįdomūs. Todėl grįžę į Kauną menotyrininkės Raimondos Kogelytės- Simanaitienės iniciatyva pabandėme sukurti kažką panašaus čia, Lietuvoje – organizuoti tarptautinę parodą. Taip gimė „Vitrum Balticum“.

– Kuo jums svarbi ši paroda, kad nė karto jos nepraleidote?
 – Matote, aš „sergu“ stiklu. Vidurinėje meno mokykloje esu baigęs skulptūros specializaciją. Mokykloje mane piešimo mokė mokytojas Banys, kuris užsiminė, jog Dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) tais metais (1979 m.) atsiras labai įdomi nauja specialybė – stiklas. Taigi aš tą idėją pasigavau ir įstojau į šią specialybę. Studijuojant labai patiko dirbti su stiklu ir iki šiol „sergu“ stiklo meno liga, viską tarsi matau per stiklo prizmę. Todėl ši paroda, kurios kiekvieną kartą labai laukiu, tai tarsi stiklo šventė, meninio bendravimo, kūrybinių impulsų dozė. Joje vyksta kūrybiniai mainai, susitinkama su kitais kūrėjais, kurie serga ta pačia stiklo meno liga.
 
 – Gal galėtumėte pakomentuoti savo šių metų kūrinį „Mirtis-Gimimas“? Kas jus įkvėpė sukurti šį darbą?
 – Man optikos idėja labai artima. Aš pats nemėgstu literatūrinių darbų. Formos prasme stengiuosi kurti kiek galima labiau išgrynintą kūrinį. Šiai parodai buvau pasiruošęs krištolinio optinio stiklo lakštelių, o idėja kilo iš labai gyvenimiškos situacijos. Pernai šalia mano dirbtuvių nugaišo katytė. Iki pavasario laukiau, kol liks tik jos kauleliai, ir susirinkau stuburo elementus. Po kiek laiko gavau informaciją apie parodą, apie šių metų optikos temą ir  mane aplankė mintis panaudoti tuos kaulelius ir prikelti juos naujam gyvenimui kaip meninę struktūrą. Aišku, pačių kaulelių darbe nematyti, bet pavadinime ši inspiracija išliko. Tad šių metų darbas yra ne visai tipiškas mano kūrybai.

– O kaip jūs bendrai apibūdintumėte savo kūrinius? Kokios temos dažniausiai pasitaiko jūsų darbuose?
 – Mėgstu minimalistinę kūrybą, Tolimųjų Rytų minimalizmą, geometrines formas, gamtos, marinistinę tematiką. Formaliai mano darbuose atsispindi ir tai, jog prieš pradėdamas dirbti su stiklu mokiausi skulptūros. Abi šios meno šakos (vizualaus suvokimo, plastinio sprendimo) mano darbuose papildo viena kitą. Kartais naudoju ir papildomas medžiagas, tokias kaip medį, metalą, silikoną. Geras to pavyzdys yra darbas „Veneros gimimas“. Tai bene pats pirmas kūrinys, kuriame jungiau metalą ir silikoną su stiklu. Marinistinės tematikos pavyzdys būtų praėjusios „Vitrum Balticum“ parodos darbas „Medūza“.

– Kuris jūsų darbas iš visų „Vitrum Balticum“ parodų labiausiai įsirėžė į atmintį ir kodėl?
 – Ankstesnėje parodoje turėjo būti du mano darbai, tačiau liko tik vienas „Medūza tamsoje“, nors, tiesą sakant, medūza ten nelabai buvo matyti, nes ne visai užteko apšvietimo jai išryškinti. Šiaip, manau, jog man labiausiai patinka šių metų darbas, nes jis yra pats naujausias, ir aš niekada nebuvau sukūręs kūrinio, kuriame veiktų tokie ryškūs optiniai niuansai ir šviesos lūžiai: kai tik padariau tą darbą, laukdamas parodos pasidėjau jį ant palangės. Dieną nuo jo visoje patalpoje būdavo pilna vaivorykštės atspindžių. Saulei pasisukus išryškėdavo vis skirtingos kompozicijos, atspindžiai.

– Gal įkvėptas šiųmetinio kūrinio pradėsite kurti optinio meno seriją?
 – Taip, tai tikrai įmanoma. Tiesa, planuoju ją sujungti su kita idėja.
 
 – Kokie jūsų kolegų darbai iš šių metų parodos jums labiausiai įsiminė?
 – Arūno Daugėlos. Jis yra labai jautrus menininkas, jo darbai neretai būna skausmingi, gilūs. Šis taip pat – - groteskiškas, stiprus kūrinys, kuriame stebėtoją iš karto paveikia vaizduojamo padaro žvilgsnis. Man jis nepaprastai patiko. Taip pat ir visi minimalistiniai darbai, buvę parodoje. Suintrigavo iš stiklo pluošto padaryti lenkų menininko Kazimiero Pavlako laiveliai. Čia stiklo pluoštas atitinka stiklo apibrėžimą ir atrodo labai išradingai. Dar sudomino Lino Labanausko darbas, kur stiklo plokštė su daug turkiškas akytes primenančių taškų atrodo itin linksmai. Vos nepamiršau secesijinio latvės Agnesės Gedulės kūrinio, sudėlioto iš trikampių segmentų.
 
 – Kaip, jūsų manymu, per visus šiuos metus pasikeitė „Vitrum Balticum“ parodos?
 – Tikrai patobulėjo. Iš pradžių visi dirbome kaip buvome įpratę, darėme apžvalgines parodas, kur rodėme paskutiniųjų metų „kūrybinį derlių“. Pamažu paroda tapo žinoma, įvairiapusiškesnė. Atsirado įdomūs konceptualūs devizai, seminarai. Kuo toliau, tuo labiau perprantame naujas technologijas. Juolab kad ir autoriai iš užsienio gausiai dalyvauja atrankoje, atvažiuoja į renginį.

– Kuris iš paskutiniųjų trienalės devizų („New and Young“ , „Image Memory“,  ir „Optical Outlook“) jums labiausiai patiko?
 – Labai patiko 2011-aisiais buvusios parodos („Image Memory“) koncepcija, kai kūrinio idėjos nuotrauka buvo pristatyta kaip kiekvieno mūsų darbo inspiracija. Taip pat stiklui labai tiko ir neįprasta, minimalistinė, „švari“ Kauno fotografijos galerijos eksponavimo erdvė. Šiais metais vėl patiko eksponavimas, parodai suteikęs šiokios tokios mistikos, LED apšvietimas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. „Aukso pjūvio“ galerijoje parodos architektas taip pat labai gerai padirbėjo.

– Gal turėtumėte kokių nors pasiūlymų ar pageidavimų kitai „Vitrum Balticum“ parodai?
 – Idėjos kitai parodai siūlyčiau semtis iš gamtos. Mane labai domina visokie gyviai, augalai. Esu bandęs juos interpretuoti anksčiau (jau minėtos „Medūzos“) ir dar turiu įvairių sumanymų, kuriuos galėčiau įgyvendinti. Kita vertus, stiklo darbams būtų galima panaudoti ir vaizdo projekcijas, medijas ar ką nors panašaus.

– Kaip  įvardytumėte šių metų parodos kontekstą, ką įdomaus pastebėjote?
 – Man šių metų parodos kontekstas – tai daugybės menininkų susibūrimas, šventė. Gaila, kad parodos finansavimas nėra toks, kad visi autoriai galėtų atvykti į seminarą, į parodos atidarymą. Labai patinka, kad parodoje yra didelė kūrinių įvairovė,  atėjęs į ją žmogus gali būti maloniai nustebintas stiklo darbų gausos ir išsirinkti tai, kas jam labiausiai patinka.
 
 – Iš anglų kalbos išvertus „Optical Outlook“ reiškia optinį žvilgsnį, požiūrį. Ar manote, jog ši paroda skelbia apie naują požiūrį į stiklo meną?
 – Taip. Ir ne tik dėl devizo. Smagu, kad organizatoriai nebijo įtraukti į šią parodą  jaunąją studentų kartą. Čia dalyvauja labai daug jaunų, neseniai Dailės akademiją baigusių menininkų. Vien iš Lietuvos galėčiau paminėti stiklininkes Valdą Verikaitę, Juliją Pociūtę, Audronę Andrulevičienę, Gintarę Stašaitytę, Vilmą Magelinskaitę ir daugelį kitų. Labai malonu matyti jaunimą tęsiant mūsų, vyresniųjų menininkų, tradicijas ir atrandant kažką nauja.