Dailė

Atskirtieji, atstumtieji ar tiesiog viena iš Kauno bienalės Unitekstas sudedamųjų dalių? Lygiavertė paroda, tik kitoje erdvėje, ar didingosios konkursinės parodos M.Žilinsko galerijoje šešėlis? Ir dar daugiau klausimų, kylančių vaikštant po jaunųjų menininkų parodą Kauno paveikslų galerijoje. Bet apie viską nuo pradžių...

,,Surinkti kylančius, skirtingoms meno disciplinoms atstovaujančius jauniausios Lietuvos menininkų kartos atstovus...“ ,,Atskleisti jaunojo Lietuvos meno lauko dinamiką ir įvairovę...“ ,,Sukurti platformą talentingų, jaunų menininkų prisistatymui tarptautinio renginio kontekste...“ „Suteikti atramą jų kūrybinio kelio pradžioje.“ Šiuos tikslus išsikėlė  Kauno bienalės organizatoriai rengdami parodą Jaunųjų menininkų projektai . Tačiau ar visa tai tikrai buvo įgyvendinta?

Su teiginiu, jog surinkti jaunos kartos atstovai, neseniai baigę magistro studijas – nepasiginčysi. Vis dėlto lieka neaišku, kodėl organizatoriams toks svarbus amžiaus kriterijus. Kiek man žinoma, dalyvauti kitose tarptautinėse parodose amžiaus cenzo lyg ir nėra. Norinčiųjų dalyvauti bienalėje paraiškose – taip pat ne; nenurodytas ir konkretus  personalinių ar kitų parodų, kūrybinių laimėjimų skaičius, reikalingas pretenduoti į vietą M.Žilinsko galerijoje. Gal į šių dailininkų parodą reikėtų žiūrėti ne tik per amžiaus prizmę?

Tokiu atveju galbūt paroda perduoda kokią nors bendrą žinią ar turi kitą visus menininkus jungiančią temą? Menininkus sieja panaši kūrybos technika? Ne, septyniolika savo kūrybą pristatančių menininkų  dirba labai skirtingomis technikomis (fotografija, tapyba, skulptūra, instaliacija ir kt.).  Gal parodos kūriniai siejasi tarpusavyje ir taip papildydami vienas kitą kuria bendrą parodos tekstą, perduoda panašias idėjas? Šis klausimas reikalauja įsigilinimo.

Kelių menininkių darbus jungia atstūmimo tema. Tai Renatos Vinckevičiūtės ,,Paliktieji“ – drabužiai pasiūti iš šlifavimo medžiagos, sukurti kaip tuščiavidurės žmonių figūros,   išsibarsčiusios po visą parodos erdvę. Neringos  Kisielienės  ,,Atstumtieji“ – liuminescenciniais siūlais sukurti vaikų atvaizdai, švytintys tamsoje. Abu kūriniai, kaip galima nuspėti, kalba apie vienišus žmones, tėvų paliktus vaikus.

Gamtos paslaptingumu dvelkia Lino Blažiūno ,,Mėnesiena pelėdų akyse“. Kūrinys akivaizdžiai byloja apie ilgą kūrybos procesą, jo preciziškumą –  autoriaus pelėdos detaliai ištapytos akriliniais dažais ant stiklo plokščių. Kruopštumas akivaizdus ir Adomo Danusevičiaus nedidelio formato darbų rinkinyje. Juo pasižymi ir  Renatos Laurinavičiūtės moterų plaukų tekstilė. Bet tik tiek –  šie kūriniai kalba skirtingomis temomis.

Net keliems kūriniams būdingas žaidimas su šviesa. Be jau minėtų ,,Atstumtųjų“,  šviesa sklinda ir iš vienos iš trijų stačiakampių figūrų bei medžiaga (drobe) aptraukto kvadratinio šviestuvo. Šviesa svarbi ir Barboros Gediminaitės veidrodukų paveikslui  ,,Šviesos dialogas – daiktai II“. Šis kūrinys primena konkursinės parodos instaliaciją – Boriso Oichermano ,,Tyrinėjimas vaikščiojant“. Abu kūriniai žiūrovui leidžia pajusti, pamatyti kitaip – deformuojant, suskaidant fragmentais, kuriant naują vaizdą.

M.Žilinsko galerijos pirmojo aukšto salėje menininko Craigo Fisherio ant grindų išbarstyti  spalvingi geometrinių formų objektai, įvairios medžiagos sukuria chaoso, destrukcijos įspūdį ir tarsi susijungia vienos iš jaunųjų autorių kūriniuose –  Gabrielės Gervickaitės koliažuose. Sąlygiškų atskambių iš konkursinės parodos galima pastebėti ir daugiau. Konkursinės parodos ir jaunųjų menininkų darbus sieja ne tik vizualiosios pusės panašumai, bet ir kūriniuose analizuojamos temos. Pavyzdžiui,  R. Laurinavičiūtė savo kūrinyje ,,Stop violence“ iškelia smurto prieš moteris problemą.  Ši tema aktuali ir konkursinės parodos dalyvei Silvia Giambrone, kuri  savo videoinstaliacijoje ,,Anatominis teatras“  kalba apie grožį, kuriamą prievartos būdu, apie moters padėtį  visuomenėje, verčiančioje ją atitikti nustatytus standartus.

Kaip matome, parodos kūriniai kalba labai įvairiomis temomis, kelia sau skirtingus tikslus,  ir vienos ar kelių idėjų,  kurios jungtų visus kūrinius, tikrai neaptiksime. O man lieka dar viena prielaida, kurią reikia patikrinti.  Gal jaunieji menininkai kažkaip kitaip –  originaliau ar, priešingai, įprasčiau – pasižiūrėjo į bienalės  pagrindą – Uniteksto  sąvoką. Deja, ne visi  šios parodos eksponatai iškalbūs, nereikalaujantys platesnio paaiškinimo. Pavyzdžiui, L. Blažiūno pelėdos  gal ne vien tik stebi  galerijos lankytojus ir kuria mistišką atmosferą, bet  slepia savyje ir tam tikrą gilesnę prasmę? A. Danusevičiaus kūriniai, kuriuose išryškėja įvairios asociacijos, itin aiškūs ir abejonių keliantys simboliai, taip pat verčia klausti: nuo kur ir kaip pradėti skaityti kūrinio idėją? Kelias instaliacijas, sudarytas iš įvairių objektų, elementų, žiūrovui taip pat sunkoka iššifruoti.  Daugumą kūrinių galima gana skirtingai interpretuoti, tad autoriaus žodis čia ne pamaišytų,  padėtų išgryninti pagrindinę kūrinio mintį.

Kauno bienalės meno vadovė dr. Virginija Vitkienė kalbėdama apie šią parodą teigė: „Jaunieji menininkai išsiskiria jautresniu įsiklausymu ir drąsa – netikėtiems bandymams, proveržiams, kritikai, ignoravimui.“ Bandymų, ieškojimų parodoje būta, gal ne itin netikėtų, bet vis dėlto... (mano nuomone, vienas ryškiausių – N. Kisielienės liuminescenciniais siūlais sukurtas darbas).

Prie žodžio „ignoravimas“ norisi sustoti šiek tiek ilgiau. Būtent šis bruožas parodoje  tikrai pastebimas – kalbant apie jau minėtą Uniteksto užduoties įgyvendinimą. Šios užduoties daugelis autorių, sąmoningai ar ne, bet neįveikė.  Tačiau šį bruožą  laikyti unikaliu ir būdingu tik šiai parodai būtų klaidinga. Konkursinės parodos eksponatai žiūrovui taip pat  ne visi lengvai suvokiami.   

Galėtume teigti, jog jaunieji menininkai ignoruoja bienalės taisykles ne tik palikdami nebylius savo kūrinius, bet tuo pačiu jais demonstruoja savo ironišką požiūrį. Vienas ryškiausių šią mintį atspindinčių darbų –  Augustino Kluodos skulptūra ,,Vienas iš vienkartinių“. Tai  didžiulė galva:   susiraukęs veidas tarsi nužvelgia, vertina visą parodą, pasitinka  lankytojus (reikia pastebėti, kad kūrinys ne nukištas kažkur į kampą, o išdidžiai stovi beveik pačiame salės viduryje, puikiai apšviestas, kad dar labiau sutelktų lankytojų dėmesį į save). Tokiu buvimu kūrinys netgi iš pirmo žvilgsnio gana stipriai užgožia kitus darbus, ypač už jo įkurdintą iš daugelio elementų sudarytą Timo Kliukoito ir Paulo Paperio instaliaciją  „Vaizdai, nepaisant visko“, kurios pagrindas – projektoriumi ant sienos perteikiamas vaizdas – tekstas. Galbūt tokiu būdu norima pašiepti tekstualiuosius kūrinius. Kitas ironijos, taisyklių nepaisymo pavyzdys galėtų būti kūrinys  „Aš esu tas, kas esu“. Kaip teigia autorė, tai – performansas. Gana didelio formato popieriaus lakštuose  tušinuku po truputį užpildomos erdvės – apskritimais, užrašais ir kt.  Kūrinyje tušinuku išbraižytos žymos tikrai mums neprabils  apie kokią nors aiškią idėja, tuo labiau kad kūrinys nebaigtas,  procesas dar vyksta... Kaip jį tuomet skaityti? Gal taip ironizuojama  pagrindinė Uniteksto idėja ir sakoma:   Jeigu jau taip norite, pasirašykite tą tekstą patys ir skaitykite...

Jaunujų menininkų projektai – paroda, galbūt ir sunkiai paaiškinama dėl savo egzistavimo aplinkybių – būtent tokios formos, struktūros, menininkų pasirinkimo, apskritai jos atskyrimo Kauno bienalėje. Galimos kelios – tiek organizatorių, tiek lankytojų – versijos, tačiau aiškaus, visa apimančio atsakymo neturime.  Jei į šią parodą žvelgsime atmesdami mintį, kad ji yra  bienalės dalis, neieškosime įgyvendintos Uniteksto užduoties, pamiršime  jaunųjų menininkų atskirtį, tuomet  parodoje tikrai pastebėsime  ne vieną ryškesnį, novatoriškesnį darbą,  keliantį diskusijas, klausimus, priverčiantį susimąstyti.