Literatūra

Tuo metu, kai pajūryje tarpsta dešimtys tonų vabalų, o vasara užsitraukia tropikų kostiumo užtrauktuką, mes rimtai ir ne visai rimtai apie žmogų supančius dalykus kalbamės su tapytoju, juvelyru, dviejų poezijos knygelių autoriumi Gvidu Lataku. Menininką, išpažįstantį amžinosiomis ir nekintamomis vertybėmis paremto pasaulio diskursą, mėginu šiek tiek provokuoti:

Gvidai, kaip manote, ar geras menas, kaip ir kūdikiai, privalo atsirasti per kančią? Kaip atrodo paties kūrybinis  procesas?

Nesąmonė. Ir menas, ir vaikai gimsta iš paties Gyvenimo. Kūrybinis procesas yra, kai kažką pradedi knyptis ta linkme ir dar jauti vidinį džiaugsmą, kad iš to kažkas atsiranda. Naujas pavidalas. Tai didelis džiaugsmas.

Koks jūsų santykis su buitimi?

Patenkinamas. Mes, žmonės su kūnais, esam priversti daugiau mažiau draugauti su buitimi. Antraip skaudžiai nukentėtume, gautume smūgį už sesės buities ir sesers gamtos nepaisymą. Bet yra kur tobulintis, oi, yra...

Kokį vaidmenį Gvido Latako gyvenime atlieka šeima? Ar menininkui svarbu (pa)gyventi bohemiškai?

Ajai, kokie klausimai... Kartą žydai ir rašto aiškintojai pagavo paleistuvę ir nuvedė pas Kristų. Galvoja: „Paklausime jo, ką su šita merga daryt. Jeigu jis atsakys – paleiskit, mes jį apkaltinsim raštų nesilaikymu, o jeigu jis atsakys – užmuškit akmenimis, kaip raštas liepia, mes jį apkaltinsim beširdiškumu.“ Kaip buvo toliau, jūs ir patys žinot.

Gvidui L. šeima yra svarbu. Bohemos menininkai dažnai mažai ką sukuria, nes visas jėgeles ir atiduoda Bohemijai (tokia grafystė, tankiai apgyventa pagundų).

Kaip manote, ar menas turi būti socialus, o menininkas pilietiškai aktyvus?

Menas neturėtų specialiai atspindėti kažkokius įvykius, visuomenės negandas, politinę situaciją ir taip toliau. Jis turėtų būti UŽ  viso to. Jeigu jis bus geras, tai ir taip bus reikalingas žmonėms. Kokio didesnio socialumo jūs dar norėtumėt? Menininkas neturėtų nusišalinti nuo to, kas aplink mus vyksta. Tik bėda, kad menininko autoritetas yra smarkiai sumažėjęs. Dėl atsakingų darbuotojų vykdomo menininko menkinimo, jo pateikimo kaip ne visai sveiko, priekvailio piliečio. Kažkam tai naudinga. Ir patys menininkai dažnai kalti dėl tokio netinkamo įvaizdžio palaikymo. Nagi, tie mūsų anksčiau apkalbėti „bohemščikai“...

Kokia jums atrodo toji visuomenė, kurioje dabar gyvename?

Tokia, kokią ir jūs matot. Matymas priklauso ir nuo nešiojamų akinių.

O ką galėtumėte pasakyti apie literatūrinį Kauno gyvenimą? Ar vieši skaitymai reikalingi?

Literatūrinis gyvenimas yra. Yra ir rašytojų bendruomenė, Lietuvos rašytojų sąjungos skyrius. Būna ir tie skaitymai. Jei tik norisi skaityti, tai galima susirasti ir kur skaityti. O masiškumas nėra reikalingas, čia jums ne koncertas. 

Ar menininkui būtinas dėmesys, apdovanojimai, gerbėjai?

Nebūtinas, bet jei taip nutinka – gražu. Gal netikėčiausias man įvertinimas buvo tada, kai sužinojau, jog viena man nepažįstama dama pavadino savo sūnų Gvidu, nes aš esąs jos mėgstamiausias poetas. O tai buvo seniai, dar knygų nebuvau išleidęs...

Kaip manote, ar „kurti gali kiekvienas?“. Turiu omenyje išmokti kūrybos, o ne iškart gimti su tuo gebėjimu.

Nežinau, greičiausiai – ne. Daugelis žmonių gali tik mėgdžioti ir atlikti tik tai, kas jiems nurodyta. Liūdna, tačiau taip yra. Matyt, taip Debesų Tėvas paskaičiavo kurdamas mūsų padermę. O ir kam reikalinga daug poetų?  Supraskit, poetai reikalingiausi patys sau, o tik paskui – kitiems žmonėms.

Ar bijote senatvės, kodėl?

Senatvės? Negalvojau apie tai, nemėgstu negalios, o ne senatvės.

Kokią reikšmę jūsų gyvenime turi daiktai?

O, daiktai daikteliai – tai mūsų mažieji draugai, tarnai; reikia gyventi sau mielų daiktų apsupty. O jūs dar paklauskit apie ne visai aiškios paskirties daiktus, vadinamuosius meno objektus, kurie yra anų – reikalingųjų daiktų – parodija ir kritika. Ar skaitėt, kaip R. M. Rilkė pakylėjo daiktus į poetinę erdvę? Neniekinkit daiktų, kitaip jie gali jums atkeršyti savo nebuvimu. Nors dailininkai dažnai per daug apsikrauna visokiais rakandais, manydami, kad jų dar prireiks ateity... Būna, kad žmonės užsigriebia statyt dideliausius namus ar laivus, kurie pačius savininkus prislegia savo didumu.

Ar sekate literatūrines naujienas, kultūrinius leidinius?

Retokai, bet seku. Dar daug neperskaityta ir klasikos, todėl, jei tekstas ar autorius nepatinka, nesivarginu ir nežlibinu akių tuščiai. Tenka pripažinti, kad yra tikrai daug tuščio skalambijimo prieš vėją. Tuščio tokio, neva stilingo. Kita, mažoji literatūros sesė, grafomanija, regis, kalba prasmingai, bet neįtikėtinai prastu stiliumi – tai dar nuobodžiau. Belieka kliautis laiko patikrintais vardais.

Kaip manote, ar įmanoma prasmingai ir kokybiškai gyventi būnant ateistu?

Tai ateistų ir paklauskit. Man lengviau būti „te-istu“. Man taip labiau apsimoka.

Galvodama jums klausimus, daug kartų vartojau žodį: „gyventi“. Tai tikriausiai nesąmoningas momentas, parodantis mano požiūrį į jūsų vitališką ir gaivališką kūrybą. Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Ačiū už įvertinimą, man patinka, kai mano darbeliai vertinami kaip vitališki ir gaivališki. Ką nors krapštysime toliau. Nesinori nieko daug prisižadėt, nes paskui, žiūrėk, neįvykdysi. Geriau sakyti: kaip Dievas duos. Pavarysim dar. Paspirginsim lašinius...

MAŽOJI ANKETA*

* G. L.: su druskele, kaip sakydavo romėnai, negalima į tokius klausimus atsakinėti rimtai.

Gyvūnas: žmogus.

Žmogus: žmogus-voras. Amerikėj, sako, tokie laksto.

Valgis: gal saldėsiai, gal sūrymėlis...

Knyga: kuri laukia, žinau, laukia.

Paveikslas: daug paveikslų, judančius paveikslėlius ne taip myliu.

Gėrimas: vanduo pats geriausias.

Filmas: „Tas pats Miunchauzenas“ patikdavo, dabar retai visą filmą pažiūriu.

Šalis: Lietuvos ir Žemaitijos konfederacija.

Istorinis laikmetis: kad mažai žinau. Iš romanų –

  viduramžiai, bet iš tiesų ten atsidurt tai – neduok Dieve.

Metų laikas: ir ankstyva vasara, ir ankstyvas ruduo. Labiausiai – kol dar „neįsivažiavę“...

Spalva: šiuo metu paveiksluose pamėgau tepti tamsiai raudoną, bet tai praeis. Be to, svarbu ne spalva, o spalvų santykiai, ar ne?

Zodiako ženklas: nelabai tuo domiuosi. Patinka mano paties ženklo žmonės, bet ar jie tikrai tokie?

Parduotuvė: kur arčiausiai namų.

Transporto priemonė: oi, kad tik vežtų. Šiaip, traukinys labai jau gražus ir bilda didingai...