Apie istoriją literatūroje 953

Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Urtė Sakalytė, Loreta Varaniūtė ir Urtė Navalinskaitė.
www.kamane.lt, 2013-06-17

M. G. Pastaruoju metu daugėja romanų, iškeliančių vieną ar kitą lietuvių istorinį pasakojimą. Tiek užsienio lietuviai – Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ ar Antano Šileikos „Pogrindis“, tiek Lietuvos lietuviai – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“ – bando atskleisti mažo žmogaus istoriją didžiosios istorijos akivaizdoje. Neatsilieka ir populiariajai priskiriama literatūra: Kristina Sabaliauskaitė romanuose „Silva Rerum“ ar Andrius Tapinas „Vilko valandoje“ kalbina Vilniaus istorines paslaptis. Įprasta manyti, kad postmoderno epochoje Centrinės ir Rytų Europos istorinė patirtis yra jų autentiškumo atributas. Istorinėms dramoms vis labiau liekant praeityje literatūra tampa svarbia atminties forma. Vis tik perskaičius minėtus romanus kyla klausimas: ar polinkis dokumentuoti istoriją nepakerta pačios literatūros esmės, ar literatūra nepraranda savo kaip ypatingos kalbos organizacijos vaidmens? Apie šiuolaikinės „istorinės prozos“ kryptis ir tendencijas ir norisi plačiau pasikalbėti. Ar literatūros atsigręžimas į istoriją yra būtinas visuomenei, apimtai vidinio tingulio, kad apakinti vartojimo malonumo neužmirštume istorijos pamokų, ar tik mada, siekianti papirkti skaitytoją manipuliuodama skaudžiomis temomis?

S. S. Taiklūs pastebėjimai, Mindaugai. Istoriniai romanai paskutiniais metais kaip niekad suvešėjo. Tik to priežastimi laikyčiau ne troškimą išbudinti istorinę atmintį, o rašytojų tingumą ir ėjimą lengviausiu keliu. Koks tikslas rašyti istorinius romanus? Remiantis prielaida, kad kiekvienas literatūros kūrinys yra fikcija, tai istoriniame romane galime aptikti tik istorijos trupinius. Faktai iškraipyti, interpretuoti ir perinterpretuoti pagal autoriaus poreikius, o pati istorija tėra patogus fonas kokiam nors siužetui vystyti. Ir tik nereikia sakyti, kad nebuvo siekta istorinio tikslumo – su pasirinkimu rašyti istorinį romaną ateina ir atsakomybė pateikti kažkiek istorijos. Kadangi istorijos pagrindus daugiau ar mažiau turime dauguma, kur pritrūksta autoriaus argumentų, ten padirbėja mūsų atmintis, pridėdama tai vieną, tai kitą prisimintą faktą, detalę. Derėtų paminėti šia tema diskutavusio Mindaugo Kvietkausko mintis, kuris labai aiškiai išreiškia abejonę dėl istorinių romanų, parašytų remiantis kitų žmonių atsiminimų nuotrupomis, dokumentais arba netgi savo asmeniniais įsitikinimais. „Suklasifikuota patirtis“ – taip tokius romanus įvardija Kvietkauskas, pridurdamas, kad dažnu atveju tai sutampa ir su falsifikuota patirtimi Jo straipsnis „Sąžinės balsas ar holokausto industrija?“ turėtų daug kam atverti akis dėl istorinio „teisingumo“, kuris aptinkamas daugumoje istorinių romanų. Tai tokia žavinga sąvoka, kuri įrodo, kad istoriją rašo laimėtojai. Taip ir daugumoje istorinių romanų pamatysime kuriai iš kovojančių jėgų simpatizuoja autorius, kuri pusė yra „teisingesnė“ (pagal autoriaus, net nedalyvavusio įvykiuose, nuomonę), nors gal ir labiau nuskriausta. Kai prasideda simpatijos ir antipatijos, apie kokį istorinį romaną mes galime kalbėti? Tik apie tokį, kurioje istorinės detalės yra puikus fonas skaitytojui sukelti trokštamas emocijas, paskatinti jį palaikyti vieną ar kitą „nuskriaustą“ pusę. „Paremta beveik tikra istorija“ – taip galėčiau pavadinti šiuolaikinius istorinius romanus, kurių rašymo prasmę gal pavyks atskleisti šioje diskusijoje, nes jis man ligi šiol nežinoma.

L. V. Istorija, kaip žinia, dalykas gana slidus. Kone kiekvieną romaną tam tikra prasme galima laikyti istoriniu. Arba, tiksliau — istorišku. Savaime suprantama, kad patirtis ir jos vertinimas yra subjektyvūs. Lygiai taip pat yra ir su istorija. Tad kodėl gi nepažaidus tuo, kas visiems prieinama, daugeliui žinoma, ir nepasinėrus į istoriją kaip kūrinį, kiekvieno savitai kuriamą fikciją? Kodėl neatskleidus per literatūrą savito (o gal ir kokiai bendruomenei būdingo) istorijos suvokimo, buvusių įvykių vertinimo? Istorija gali būti ir fonu, ir ašimi. Būtent dėl to tikriausiai išmatuoti tą „istoriškumą“, „tikroviškumą“ sunku. Bet ar reikia apskritai? Juk galų gale kiekvienas kūrinys yra fikcija, jis neatspindi tikrovės. Todėl manau, kad tą pačią istoriją (tiek asmeninę, tiek bendruomeninę) galima vertinti kaip kūrinį.

U. S. Apskritai turbūt kiekvienam romanui yra būdingas tam tikro laikotarpio bruožų atskleidimas, herojaus santykio su epocha parodymas, todėl asmeniškai aš istoriniu romanu įvardyčiau tą kūrinį, kurio būtent idėjiniu pamatu tampa tam tikri istoriniai įvykiai ar asmenybės. Jie tampa ašimi, o ne tik fonu istorijai pasakoti, antraip turbūt ir Renatą Šerelytę galėtume laikyti istorinių romanų autore – juk ji puikiai atskleidžia būtent šiam laikotarpiui būdingą socialinį herojaus bei aplinkos santykį. Istorinių romanų suvešėjimą lietuvių literatūroje laikyčiau natūraliu dalyku. Tiesiog jau praėjo pakankamai laiko po nepriklausomybės atgavimo – mes ne tik pagaliau išvadavome savo istoriją iš visų cenzūrinių melagysčių, bet pagaliau galime sau leisti ją interpretuoti, vertinti, nagrinėti. Literatūros kūriniai sužmogina istoriją, puikus pavyzdys – išskirtinio dėmesio susilaukęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“, kuriame didvyriai vėl tapo žmonėmis ir tai, deja, buvo palaikyta Lietuvos istorijos įžeidimu. Tokią pačią misiją savo romanais vykdo ir Parulskis – nuimdamas vadovėlių uždėtą šydą, jis leidžia vertinti istorinius įvykius žmogaus akimis. Žinoma, tam įtakos turi ir apskritai Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kada, plačiai eskaluojant tremtinių kančias, lietuvių vykdytas genocidas, deja, nutylimas. Tokia situacija turbūt ne vienam iš mūsų kuria vidinę įtampa, kuri bent šiek tiek atlėgsta, kai imama apie tai kalbėti. Taigi istoriniai romanai yra tikrai daugiau negu vaizduotės žaidimas, jie visada turi „universalių pretenzijų“, nes iškelia universalius pasakojimus, todėl žiūrėčiau kitaip nei Simona: tai ne tik vaizduotės žaidimas, bet ir tam tikra sąmonės sanitarija.

S. S. Kiekvienas iš mūsų žvelgiame į gyvenimą iš savo subjektyvių pozicijų (galima sakyti, iš savo varpinės). Todėl ne tik literatūra, bet ir mūsų gyvenimai iš dalies yra mūsų vaizduotės žaismas. Istorija rašoma žmonių – tai turi pripažinti net ir tie, kurie tiki objektyvia tiesa. Žmonių, kurie yra suformuoti savo laikmečio, ideologijos, kultūros ir socialinių rėmų. Kiekvienas iš mūsų yra tartum didelė dėlionė, į kurią patirtis įspraudžia vis po naują dėlionės gabaliuką. Ką aš galiu pasakyti apie trėmimus? Apie partizanus, jų kovas, budėjimus, tūnojimą bunkeriuose? Tik savo nuomonę, kaip aš tai įsivaizduoju, kur kažką skaičiau, mačiau filmą, girdėjau pasakojimą. Ką gali apie tai pasakyti knygos autoriai, tiesiogiai nedalyvavę įvykiuose? Tą patį – savo istorijos interpretaciją. Tai apie kokią istorinę tapatybę mes kalbame? Tikriausiai tokią, kokią ją įsivaizduoja šiuolaikinis žmogus. Autentiškumo klausimas, manau, net nebus keliamas.

M. G. Mes kalbame apie kultūrologinį literatūros sluoksnį, jos dalyvavimą kolektyvinių pasakojimų įtvirtinime ir transformavime. Nederėtų pamiršti, kad vis dėlto literatūrai svarbu ne tik tema ir turinys. Kai kalba nužeminama tik iki ideologinio lygmens, manau, tekstas netenka nei vaizduotės žaismo, nei sąmonės sanitarijos lygmens. Urtė labai pozityviai kalba apie „Tamsą ir partnerius“, bet šis partnerius romanas man kelia dvejopą įspūdį: viena vertus, įdomi pasakojimo perspektyva, bet skaitant neapleidžia įspūdis, kad stiliaus anemiją išgyvenantis Parulskis šiame romane neįprastos temos ir naujos pasakojimo perspektyvos, tikrai galinčios praplėsti mūsų istorinę savimonę, griebiasi kaip gelbėjimosi šiaudo, turinčio padaryti jo tekstą aktualiu ir prasmingu, nes visa kita romanejau gerai matyta, žinoma ir kiek pabodę – erotika, neviltis ir sadomazochizmas.

U. N. Kalbant apie Parulskio mažakraujystę, reikėtų priminti, kad pasakojama ne žydšaudžio, o žudymų stebėtojų akimis. Žmogus, kuris pats nežudė ir nepadėjo, gali būti įvardytas tik stebėtoju. Tai irgi ne auksinė rolė, bet ir ne tokia žiauri. Dėl to ir Parulskio kalba tokia išsikvėpusi, nuobodoka ir pavargusi. Ir pačiame romane „Tamsa ir partneriai“ pagrindinis veikėjas pavadinamas „drungnu“. Dar klausimas, ar čia tikrai Parulskio išsikvėpimas dėl per dažnų romanų, ar mus smagiai apgavo.  

U. S. Pagalvokime, kas nutiktų, jei mažakraujyste sergantis Parulskis nesigriebtų to šiaudo. Čia jau reikėtų iškelti kitą problematiką, kad visgi nėra taip lengva sklandžiai įlieti istorinius faktus į norimą naratyvą. O kad Parulskis yra talentingesnis esė rašytojas nei romanų konstruotojas, jau seniai puse lūpų kalbama. Todėl mano pozityvumas kyla vertinant romaną labiau kaip reiškinį, kuris yra reikalingas. Ir šioje vietoje tarsi peršasi mintis, kad istorinių romanų kalba dažniau yra sausesnė, mažiau poetiška ar sklandi – tiesiog rašant tokio pobūdžio kūrinį prioritetai kitaip skirstomi. Ir galbūt tai gali būti tarsi jų skiriamasis bruožas, kuris, nieko nesmerkdamas, tiesiog padeda kategorizuoti ir objektyviau vertinti netaikant vienodų kriterijų skirtingų žanrų literatūrai. Ir tada į kitą barikadų pusę rikiuojasi Šlepikas su romanu „Mano vardas – Marytė”, kuriame perdėtas poetiškumas, dar aplipintas papildomais lyriniais padrebinimais, visiškai paslepia tą „istorinę” ašį, kuri išnaudojama siužetui. O išnaudojama, rodos, tik dėl patogumo – stiprus pamatas jau yra, tad belieka tai aprašyti, ką darant čia ir persistengta. Tekstas „kapotas”, vietomis primena faktų konstatavimą, vis mirtys ir lavonai – atbunki per pora puslapių ir kas tada? Grįžtame prie klasikinio lietuviško teksto: viskas liūdna, viskas juoda ir kažkodėl dėl to labai prasminga. Todėl Šlepiko romaną, skolindamasi naują terminą, laikyčiau labiau istorišku nei istoriniu.

L. V. Šlepiko romane matome skirtingas scenas, epizodus, skirtingus veikėjus. Vis dėlto jie dramatiški tarsi prastame spektaklyje. Emocinę įtampą, sutelktį skatina prustiško ilgio sakiniai, kažkuo net poetiški vaizdiniai, daugybė akcentų, stiprios skyrių pabaigos. Taip pat — dideli kontrastai, žiaurumas, gyvuliškumas. Emocijos, emocijos, emocijos. Lyg pati situacija nebūtų pakankamai groteskiška, lyg skaitytojas be šių „dekoracijų“, iš užuominų, faktų nesusivoktų, jog kalbama apie dramatišką, nežmoniškai sunkų laikotarpį. Pasigedau erdvės pačios, kaip skaitytojos, apmąstymams, vaizduojamų įvykių refleksijai. Knyga yra didelis skausmo gniužulas. Tačiau ar išskirtinai stiprių, nuolat dominuojančių emocijų nederėtų kartais palikti prie kavos / arbatos / stipriojo gėrimo (kam kas labiau patinka) porcijos? O literatūros kūrinio skaitytojui pasiūlyti ne vien už širdies griebiančią retoriką. Šito dramatiškumo man pasirodė per daug, kad jis liktų efektingas ir nenuvalkiotas.

M. G. Turbūt pats autorius tau atsakytų, kad jis romaną skyrė paaugliams, todėl ir pasirinko tokį emocionalų pasakojimo būdą. Nors Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ Lietuvos skaitytojai išrinko „Metų knyga“, o Rašytojų sąjunga dargi premijavo savo premija, bet nei titulai, nei autoriaus bandymas priskirti savo kūrinį paauglių kategorijai, manau, jo negelbsti nuo stiliaus banalybės.  Visiškai sutinku, kad autorius pasakodamas tragiškas „vilko vaikų“ istorijas siekia stimuliuoti užuojautą ir nuginkluoti skaitytoją graudulio argumentu: juk negali nieko blogo sakyti apie knygą, vaizduojančią vaikų tragediją. Tačiau greičiausiai televizinių muilo operų retorikos paveiktas autorius pamiršta svarbiausią dalyką – čia grožinė literatūra, kurioje emocijai reikėtų paieškoti ją sutvirtinančios kalbėjimo formos. To, kas yra skaitęs Ruth Kibelkos „Vilko vaikai: kelias per Nemuną“ ir Ullos Lachauer knygas, Šlepiko romanas ne tik nenustebina, bet ir nuvilia, nes bet kuriam žmogiškumo ir empatijos nepamiršusiam žmogui užtenka išgirsti liudininko pasakojimą ir jis puikiai geba atkurti tų vaikų emocijas. „Mano vardas – Marytė“ – pasakojimas, parašytas lengviausiu būdu: kas antrame puslapyje paliekant po pusę tuščio lapo (greičiausiai tuštuma irgi simboliška, nes ten ir turėtų būti emocijos įvilkimas į literatūrinės kalbos rūbą), stengiamasi aprašyti, kaip skaudžiai vaikas išgyvena įvairias netektis. Memuaristika apie vilko vaikus jau yra davusi savo indėlį literatūros istorijai, todėl iš Šlepiko laukiau bent jau kruopštaus darbo su kalba, deja, stimuliuoti emocijas čia yra pagrindinis principas, lyg literatūros tradicija būtų sustojusi ties Jono Biliūno „Joniuku“.

S. S. Tenka pripažinti, Šlepikas kirto iš peties. Nesistebiu kodėl „Mano vardas – Marytė“ išrinkta „Metų knyga“ – tai emociškai stipri knyga. Kaip ir minėjo Mindaugas, skaitytojas gražiai „apžaidžiamas“ visais tais emociniais argumentais, kurie labiausiai veikia žmones: nuskriausti, badaujantys vaikai, irstančios šeimos, žmoniškumo netektis, mirtys, mirtys, mirtys, bet svarbiausia –kančia ir vaikiškas užsispyrimas viską įveikti ne dėl savęs, bet dėl savo šeimos (motina puolama rusų kareivių bijo, kad nenuneš savo vaikams pavogtų bulvių lupenų, berniukas apšaudomas neša kuprinėlėje savo šeimai iš Lietuvos atvežtus lašinius). Taip, istorinių elementų čia ne itin daug, bet stiprus emocinis klodas, kuris ir turėtų paveikti skaitytoją, tiesiog nubraukime nuo šios knygos pirmąjį sandą „istorinis“ ir turėsime pusėtiną romaną. Skaitytojas įsijaučia į šią apokaliptinę fikciją, ją išgyvena, išjaučia – knyga atliko savo funkciją. Skaitant Šlepiką daug mąstyti nereikia, o tam tikrai auditorijai tai irgi privalumas. Nesu tikra ar čia labai priartėjama prie tos mistinės „istorinės tikrovės“, bet, manau, kad šios knygos tikslas ir nebuvo tiksliai pavaizduoti istorines detales. Jūs tiesiog nenorite pripažinti, kad virstate vojeristais, kaip ir visi tie skaitytojai, kurie išrinko šią knygą „Metų knyga“. Nes Šlepikas yra gudrus autorius, jis „sužaidžia“ skaitytojų silpnybe stebėti. Stebėti smurtą, žiaurumą, erotiką. Saugiu atstumu, su knyga rankose, stebėti tai, kas „nenormalu“ ir tuo baisėtis, bet kartu ir patirti stebėjimo malonumą, nes juk esi saugus ir „normalus“. Jūsų kritikos aštrumą labiau adresuočiau ne Šlepikui, o Šileikos romanui „Pogrindis“. Skaitydama šį romaną net kasiausi nuo literatūrinių niežų. Tiesa, labiausiai pykau ne ant knygos autoriaus, bet ant Leonido Donskio, kuris taip skaudžiai mane apgavo knygos anotacijoje sugundęs tokia fraze, kaip „puikus siužetas ir jaudinančios žmonių gyvenimo istorijos, o ne didieji valstybių griūties naratyvai, lygiai kaip ir jautrumas detalei, greičiausiai ir yra tai, ko taip reikia šiandien ir mums, ir visai Europai“. Pasakęs, ko man reikia, ir dar palyginęs šią knygą su Balio Sruogos „Dievų mišku“, jis visiškai nuginklavo mano kritikos strėles ir paliko be žodžių, bet su klausimu galvoje, ar jis pats tikrai šią knygą skaitė.

M. G. Kadangi tau literatūroje svarbiausia emocija, galbūt todėl ir Šlepiko opusą keli aukščiau Šileikos romano, bet šiuose romanuose aš įžvelgčiau du pavojingus kraštutinumus: Šlepikas neišbrenda iš emocijų, o Šileika sustingsta nesugebėjime emocijų atskleisti. Atrodo, kad išeivių rašytojas, peržiūrėjęs daug istorinių dokumentų, užstringa juose ir raporto stilių ima taikyti literatūrai. Sprogimas, žudymas, gaudymas aprašomas administracinei kalbai artimam stiliumi ir neatrodo, kad tai būtų stilistinis sumanymas tokiu rašymu vaizduoti žmogaus atbukimą. Romanas rašomas tarsi raportas, kurio tikslas – suteikti kuo daugiau sausos istorinės medžiagos apie partizanų buitį. Veikėjai primena tik negyvas figūras, kurių psichologinis ar egzistencinis gyvenimo lygmuo lieka užgriozdintas po kanceliarinio stiliaus štampais: emocinis fonas apsiriboja žodžiais „gera būti šalia“, „gera turėti ranką rankoje“, „buvo gera pasakoti apie vaikystę“. Kai Elena pasakoja, kaip į jos brolio kūną buvo šaudoma tiek, kad perplyšo pusiau, Lukas tik paklausia „Kas nutiko kūnui?“ ir po to, paraginęs neverkti, paprašo papasakoti, kaip gyveno nuo tada, kai pasitraukė į mišką. Sakyčiau, tai ne rašytojo, bet daugiau kronininko tekstas – jis, be abejo, svarbus, nes Vakarų visuomenę supažindina su jiems mažai žinomais įvykiais, tačiau apie savimonės transformacijas jo kontekste būtų labai sudėtinga kalbėti.

L. V. Ką siekė sukurti Šileika, taip ir nesupratau. Tai kažkoks mirguliuojančių kontūrų euroromanas. Pagrindiniai veikėjai šiek tiek priminė legendinius Boni ir Klaidą ir jiems „prijaučiančius“: tokie pat stiprūs, bebaimiai ir pasirengę nuotykiams. Juk nužudyti žmogų (net ir pirmą kartą) nereiškia nieko. Stebėti sužeistą seserį, klausytis istorijos apie nužudytus artimuosius — taip pat. Susidarė įspūdis, kad veikėjai gyvena sapne. Nes sapne nereikia ieškoti logikos, nereikia gilintis ir reaguoti į elementarius dirgiklius. Sapną reikia tiesiog išlaukti. Tai ir laukia veikėjai. O kol laukia, mėgaujasi neįtikėtinomis galiomis (na, net ir gangsteriai filmuose neišvengia kulkų per susišaudymą), vienas kitu ir vaizdais. Žinoma, geras romanas yra meilės romanas... tačiau kaip mezgasi ir reiškiasi ryšys tarp žmonių, lieka neatsakytu klausimu. Jei Šlepiko kūrinyje emocijų per daug, tai čia jos reiškiamos taip primityviai ir glaustai, kad net nuostabu. Žodžiu, knyga gal skirta siužetą „šaudo-gaudo“ vertinantiems vakariečiams, o ne harmonijos tarp faktų ir žmogiškumo ieškančiam skaitytojui.

S. S. Pagrindinis šios knygos egzistavimo argumentas tegali būti vienas, juk čia – euroromanas. Tai tokia mistinė literatūros rūšis, kuri tinka ir patinka visiems, ir lietuviams, ir Europai. Euroromane pasireiškia individualus tautiškumas, o taip pat – universalus, tarptautinis suprantamumas. Paprastais žodžiais tariant, knyga parašyta taip, kad lietuvis atpažintų bent tris vietovardžius arba istorinius faktus, o užsienietis suprastų, kas vyksta be būtinybės internete panaršyti, kas per reiškinys tas partizaninis karas ir kur jis vyko. Tiek to euroromano, kaip universalios, visiems tinkančios formulės. Romano pradžia vos ne identiškai primena Algirdo Landsbergio dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“ finalinę sceną, kurioje sužadėtiniai (partizanai) surengia vestuves ir pakviečia svarbius okupantų tarnautojus, kaip būsimas savo aukas. Dėl įspūdingų, tiesiog kinomatografiškų scenų ir trumpų, nesudėtingų (net sausokų, kaip pastebėjo Mindaugas) dialogų knyga atrodo lengvai ekranizuojama. Ir net neabejoju, kad atsakingas režisierius paverstų šį kūrinį tuo išimtiniu atveju, kai sakoma, kad kino filmas geresnis už knygą, kuria jis paremtas. Iš esmės, jeigu yra tekę skaityti nors vieną knygą apie partizanus, galima sakyti, skaitėte jas visas (išskirčiau nebent Ivaškevičiaus „Žali“, kurioje netrūksta nei originalumo, nei stiliaus raiškos). Idiliškas vaizdelis, kurį sukuria Šileika, sutinkamas daugumoje šia tematika paremtų knygų. Ko dar anksčiau nebuvo tekę regėti (bet ši patirties stoka jau ištaisyta) – tai tokį patriotinį sprogimą, kai partizanai paverčiami slaptaisiais agentais. Gal dėl noro pritaikyti šį kūrinį plačiajai auditorijai pasirenkami gana ryškūs literatūriniai štampai, stereotipai ir mūsų miško gyventojai paverčiami tikrais superagentais: su kulkosvaidžiais ant pečių, aplink lekiančiomis granatomis, šaudymais ir gaudymais, tikra „bondiada“ tik kuklesnėmis sąlygomis.

L. V. Galbūt Šileikai derėjo romaną paskirti jaunesnei auditorijai. Tada ir jo pretenzijas būtų galima švelniau vertinti. Štai kita išeivė Šepetys sukūrė puikų romaną paaugliams – „Tarp pilkų debesų“. Kaip teigia pati autorė, knygos esmė yra begalinė, beribė meilė tarp žmonių, žmonėms ir visam pasauliui be išimties. Stebėtina valia mylėti tuos, kurie sumuša, apspjaudo, prievartauja ir apmėto maisto atliekomis... Dėl to, kad romanas skirtas jaunesnei auditorijai, kalba yra paprasta, neįmantri. Koncentruojamasi į siužetą, emocinį teksto poveikį. Kita vertus, juoką ne vietoje kėlė etatinė sovietų frazė: „Davai!“ Dėl šio žodžio pertekliaus jau darėsi ne vien juokinga, bet ir silpna, ir apmaudu. O gal sovietų kariai tik šį žodį temokėjo? Gal rusų kalba apskritai skurdi? Nei minėta veikėjų kalba, nei apranga, nei elgsena (tradicijos, manieros ir kt.) neatskleidžia laikotarpio. Jo ženklai tėra iššifruojami iš įvykių, kartais paminimų datų. Loginį nerimą sukėlė ir kitos romano ypatybės. Pavyzdžiui, suprantama, kad sovietai draugiški nebuvo. Vyravo smurtas, nužmoginimo sistema, griežtos bausmės už menkiausius nusižengimus. Tremtiniai dirbo žvėriškai, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Jie neturėjo tinkamos aprangos, įrankių, maitinosi atliekomis, sirgo, tačiau nuolat sunkiai dirbo. Tai — įprasta, žinoma informacija, ar ne? Tačiau šiame romane viskas įdomiau. Dviejų vaikų motina iš paskutiniųjų stengiasi išmaitinti vaikus, pasirūpinti jų saugumu. Ir kad ir kaip būtų sunku, ji lieka angelu žemėje: jokio pykčio, jokios pagiežos, jokio keršto, baimės ir ašarų. Apskritai, vienintelis blogis šeimos pasaulyje yra tremtis. Regis, iki tol nebuvo jokių kivirčų — tik lietuviškos šeimos idilė. Gal todėl tokia supermoteris sugeba gulėdama ligos patale tremtyje, šaltyje, po milžiniško dienos krūvio aiškinti dukrai, kaip išsirinkti geriausią vyrą, kaip būtina išlaikyti pakantumą, puoselėti altruizmą. Na, o dukra tuo metu vaikšto į pasimatymus (tremtyje! Tarp barakų! Sibiro šaltyje! Kai už nusižengimą tiesiog sušaudoma!) ir vagia piešimo priemones. Ji juk būsima dailininkė, tad romane nuolat (net perdėtai) pabrėžiama, kaip Lina mintyse piešia vieną ar kitą vaizdą, portretą. Gretinant „Pogrindį“ ir „Tarp pilkų debesų“, manau, galima kalbėti apie išeivių pokario metus vaizduojančios šiuolaikinės prozos tendenciją: jos nepateikia nieko, ko nebūtų galima rasti istorijos vadovėliuose. Rašytojos Šepetys romano privalumas yra tai, kad pasakojimas patrauklus, įtaigus, emociškai svarus. Vienos šeimos istorija skatina ne vien nepamiršti tautos patirties, bet ir gilinti žinias apie ją, kartu nepametant tikėjimo tikrosiomis vertybėmis. Vis dėlto pilki debesys pilkiems debesims nelygu. Realybė netelpa į lentynėles „balta“ ir „juoda“, tad telieka atrasti galybę skirtingų žmonių ir daiktų atspalvių.

M. G. Visiškai sutinku, šie romanai, turintys pretenzijų į istorinės sąmonės ugdymą, mano akimis, per silpni užimti šią vietą. Pirmiausia, kalba čia pamiršta, todėl tai jau ne tiek literatūra, kiek ideologija. Nors normalus mokslininkas pripažintų tai kaip faktą, bet manyje gyvas klasikinis filologas, kuris norėtų, kad literatūros skiriamuoju bruožu išliktų ypatinga kalbos organizacija, ne tik atvaizduojanti, bet ir kurianti tikrovę, bylojanti apie autoriaus pajautą, kad kuriamas pasaulis – ne jo, bet kalbos prerogatyva. 

S. S. Iš pradžių šią knygą skaičiau purkštaudama, kaip ir jūs, bet visas mano purkštavimas baigiasi ties ta dalimi, kurioje parašyta, kad knyga skirta paaugliams. Žinoma, kyla klausimas: ar tragiškos istorinės aplinkybės pasirinktos sustiprinti emocijas, ar čia galima užuosti švietėjiškus tikslus? Bet analogiškai yra ir su Šlepiko knyga: jos orientuotos į paauglišką auditoriją, todėl mūsų akademiniai kriterijai ne visada tinka joms vertinti ir, Mindaugai, nesistenkime visko įtraukti į savo siūlomas lentynas.

M. G. Tikrai to nedarau. Kritiką Šlepikui, Parulskiui ar Šileikai provokuoja jų kuriama ambicinga aura atskleisti istorinį autentiškumą, atlikti švietėjišką funkciją ir formuoti istorinę sąmonę. Mano manymu, visi šie romanai yra per silpni tą padaryti. Tačiau egzistuoja ir kita „istorinės literatūros“ kategorija, kuri manęs nė kiek nedirgina dėl nesugebėjimo pasiekti tos mano akcentuotos ypatingos kalbinės organizacijos. Tarkim, Tapino „Vilko valanda“ yra visai kitokio pobūdžio tekstas – tai populiarioji literatūra, net ir nepretenduojanti į jokį elitiškumą ar išliekamąją vertę. Svarbiausia jai suteikti skaitymo malonumą ir nenuostabu, kad ji randa savo skaitytoją. Kai nėra didelių pretenzijų, tai ir priekaištų didelių sakyti nesinori: stiliaus aukštumų „Vilko valandoje“ nėra, bet ne visada literatūrai jų ir reikia. Manau, Tapinas sukuria gana įdomų pramoginį romaną. Kitas klausimas būtų dėl abiejų Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ dalių ar „Danieliaus Dalbos & kitų istorijų“ pižoniškas įmantrumas ir rafinuotumo siekimas, snobiškas istorinių žinių demonstravimas ištirpsta gana banalioje kalboje, todėl skaitant tik ir kirba mintis, ar tikrai tos knygos vertos laiko ir tų nemažų pinigų, kuriuos mokėti reikia ne tiek už kūrinio kokybę, kiek už puikiai strateguojamą marketingą.

L. V. Taip, po jau aptartų romanų net sunkoka sugalvoti, į kokią čia lentynėlę įbrukus Tapino „Vilko valandą“. Telieka pritarti, kad tai išties unikalus kūrinys dabartinėje Lietuvos literatūroje. Vietoj graudžių istorinių pasakojimų jis pasiūlo fantastinę kelionę. Miestą supa savitas fiktyvus istorinis kontekstas, tačiau kartais apima keistas deja vu jausmas. Čia istorija fiktyvi, bet vis dėlto nekelia nei nusivylimo, nei maišto. Galų gale, kūrinys turi būti įtikimas, ir tam puikiai panaudojami įvairiausi intertekstai (nors, deja, dalis jų nurodo į dabartį, o ne į praėjusio šimtmečio pradžią). Knyga užburia skirtingų elementų derme, minėtuoju humoru, gyvumu, atidžiai kuriamais ryšiais tarp veikėjų, skirtingais požiūrio taškais, medijų žaidimu ir kt. Ir nesvarbu, populiarioji tai literatūra ar ne — kai kuriems efekto siekiantiems autoriams yra ko pasimokyti. Žinoma, prikibti galima prie tam tikro stereotipiškumo, smulkių pasikartojimų, eklektikos ar tam laikmečiui nebūdingos kalbos.

U. S. Kadangi diskusijos moderatorius akivaizdžiai provokuoja sakydamas, kad romanas „Vilko valanda” yra populiarioji literatūra, nepretenduojanti į jokį elitiškumą ar išliekamąją vertę, aš, kaip arši populiariosios literatūros šalininkė, jaučiu pareigą į tą provokaciją atsakyti. Elitiškumas, mano nuomone, išvis subjektyvi sąvoka, dėl kurios ginčytis būtų net šiek tiek beprasmiška – vis viena kiekvienas turėsime savo subjektyvų mėgstamų autorių ar romanų Olimpą, dėl kurio objektyvus vertinimo kriterijus visada nukentės. Todėl čia tiesiog norėtųsi pabrėžti, kad jei Tapino knygą vertintume lietuviškos populiariosios literatūros kontekste, manau, jau dabar drąsiai galėtume teigti, kad ji garantuotai priklausytų tam šiek tiek mistiškam elitinių knygų sąrašui. Dėl išliekamosios vertės taip pat laikausi šiek tiek kitokios pozicijos. Visų pirma – tai taip pat gana sunkiai pamatuojamas terminas. Ar išliekamąją vertę turi ta knyga, kuri bus įtraukta į privalomos literatūros sąrašą mokyklose, o galbūt ta, kuri vis dar yra knygynų perkamiausių knygų sąraše, ir kurią bene kiekvienas didmiesčio gyventojas turės savo namų bibliotekoje? Kad ir kaip ten bebūtų, manau, ši knyga vieną iš kriterijų jau atitinka, o ir kitą dar atitiks. Asmeniškai man šios knygos išliekamoji vertė turbūt bus tas stebuklingo ir romantiško Vilniaus paveikslas, kuris nemaitinamas labai greitai ima blėsti ir dėl Tapino romano, kad ir kaip banaliai beskambėtų, tarsi vėl pakyla iš pelenų. Juk kiekvienas iš mūsų turime savo Vilnių – ar tai būtų Ričardo Gavelio sukurtas vaizdinys, vis verčiantis ieškoti neesamos Vištų gatvės, ar romantiškas ir perdėm bohemiškas Jurgio Kunčino „Tūlos“ išvaikščiotas. Tapinas tarsi sukuria Vilnių iš pagrindų, meistriškai maišydamas tikrus faktus su išgalvotais, tikrus vardus su sukurtais, jis pasakoja istoriją, kokios Vilnius dar neturėjo. Nė nepastebi, po kurio knygos puslapio imi grožėtis ne tik literatūros gausoje jau nuvalkiotu Vilniaus senamiesčiu, bet ir kur kas labiau pramoniniais rajonais. Savo veidą čia įgyja tokie miegamieji rajonai, kaip Žirmūnai ar Žvėrynas. Klasikinei lietuvių literatūrai, deja, dar neįprastas fantastinės literatūros žanras, o steampunk‘as pskritai nišinė sąvoka. Tapino romanas tai tarsi tam tikras lūžio taškas mūsų literatūros tradicijoje, todėl nors kol kas ir skeptiškai vertinamas tradicinio naratyvo mėgėjų, bet, manau, ateityje taps lyg savotišku pamatu šio žanro knygoms. Galbūt dėl to, kad metų metais buvome maitinami tik tokiais istoriniais romanais, kurie į pirmą vietą iškeldavo skaudžią patirtį, kaip neginčijamą vertybę, dabar esame šiek tiek pasimetę imdami į rankas romaną, kuriame kančia nėra apologetizuojama. Ji išvis pamirštama, vietoj jos ant senų pamatų kuriama nauja istorija, apie kurią skaitant nebūtina žegnotis. Istorija, dėl kurios su kiekvienu puslapiu ima kirbėti malonus pasididžiavimo jausmas. Pasirinktas stimpanko žanras apskritai Tapinui leidžia kurti alternatyvią istoriją, ir, turiu tokią nuojautą, kad ji kuriama tikslingai tokia, kuri Vilnių paverčia išskirtiniu miestu, o politines, istorines paraleles tegu kiekvienas geba išsivesti pats sau, tačiau, kad jų ten apstu, manau, yra faktas.

S. S. Ei, ir aš noriu savo trigrašį apie Tapino romaną įkišti. Lietuviška mokslinė fantastika, įsivaizduojate?! O aš maniau, kad ji jau mirusi, pasirodo, ir mirę gali prisikelti. Šį romaną galėčiau pavadinti sąžiningu iki galo. Jokių pretenzijų į istorinį autentiškumą, rimtumą, solidumą ir istorinės tiesos atskleidimą, todėl ir jokio skaitytojo klaidinimo su perinterpretuotais faktais ir patriotinėmis klišėmis. Gal dėl to istoriniai romanai man kelia tokį niežulį, juk tai fikcija. Fikcija, kuri apsimeta tuo, kuo nėra, – tikrove, ir dar bando skaitytoją įtikinti autoriaus dalyvavimu pasakojamuose įvykiuose. Tapinas tiesiai šviesiai pasako, kad nesitikėtume istorinio tikslumo, ir pateikia mums laisvojo Vilniaus, alchemikų miesto, planą. Knyga žavinga ne vien tuo, kad ji tikrai originali ir drąsi, bet ir įdomiais vizualiniais sprendimais. Galima aptikti vietų, kuriuose istorija pasakojama kaip komiksas, taip pat Vilniaus miesto žemėlapį, pieštines įvykių scenas. Be abejonės, tai ne elitinės literatūros viršūnė, bet tikrai geras populiariosios literatūros variantas, kurį negėda ir draugui rekomenduoti. Jo originalūs vietovardžiai ir ironija bei sklandus stilius primena rašytojo Makso Frajaus „Echo labirintų“ seriją, kurią lietuviai vis dar atradinėja. Alcheminiai stebuklai, neįtikėtini išradimai ir naujas žvilgsnis į visuomenę man siejasi su J. Rowling „Hario Poterio“ serija. Įdomūs veikėjai, nenuspėjamos situacijos, žaismingas, nors ir nepretenzingas stilius – romanas puikiai atitinka savo žanrą ir nors trumpam padeda atsikratyti literatūrinių niežų.

U. N. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad viena yra aptarti istorinius elementus knygose, kuriose jie yra esminis tikrovės fonas, aiškinantis, kaip realūs, užfiksuoti ir visuomenę paveikę įvykiai griauna ar kuria veikėjo gyvenimą. Visai kas kita yra kalbėti apie realų miestą ar tikrą istorijos laikotarpį, kurie, kaip jau minėjo Simona, autoriaus „iškraipomi“, kad tiktų prie siužeto vingių. Vieni kriterijai reikalingi vertinant Parulskio „Tamsos ir partnerių“ ar Sruogos „Dievų mišką“, visai kitokie turėtų būti pasitelkti vertinant pramoginę literatūrą. Čia kaip apelsinai ir obuoliai. Kadangi „rimtąją literatūrą“ jau aptarėte, aš pakiauksėsiu apie „nerimtąją“. Artimoji Lietuvos istorija kaip tamsus ir miglotas fonas panaudota Žilinsko „KGB vaikuose“. Čia faktai mažai pakeisti, daugybė visiems atpažįstamų detalių – gatvės, pastatai, buities objektai, visuomenės sluoksniai. Čia istorija tikrai tėra fonas – tamsus, bet neiškreiptas. Taip užsipultas Tapinas su savo „Vilko valanda“ turėtų būti vertintinas kiek atsargiau. Visų pirma, argumentas, kad kalba tokiame romane nėra savita, nekonstruoja savito pasaulio, vargu ar galiotų.  Toliau, Tapino Vilnius nėra istorinis Vilnius. Ne tas, koks buvo mums žinomas, istorijos vadovėliuose aprašytas. Tapinas pasirinko steampunk stilių, vieną iš galimų alternatyvios istorijos šakų, todėl kalbėti apie jo Vilniaus istoriškumą, realumą yra kvailoka. Tai Vilnius, koks jis galėjo būti. Ir jis pilnas gyvybės, veiksmo, spalvingų veikėjų ir aliuzijų į mūsų dabartį, į sostinės legendas ir intrigas. Tai, kad istorija kūrinyje yra iškreipiama, pritaikoma prie siužeto ir veikėjų vystymo, kad ji subjektyvi, yra visiškai natūralu. Kiekvienas iš mūsų, pasakodami savo pasakojimą, jį supančią istoriją (kas tą dieną įvyko, politinį ir kultūrinį kontekstą) iškreipiame taip, kad sukurtume kuo didesnį įspūdį. Net kai pasakojame, kaip šiandien pirkome bulves. Tai ko norėt iš rašytojų?

U. S. Grįžtant prie Sabaliauskaitės, turėčiau pripažinti, kad man ji dar sunkiai perkandamas reiškinys. Prisistačiusi su tikrai gana daug sudėtingo darbo pareikalavusiu romanu „Silva Rerum“, dabar autorė žengia, rodos, literatūrinių bandymu keliu. Naujausias jos darbas – novelių rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“ taip pat turi istorinį pamatą, nors dar visai neseną: senojo Vilnius žydo sugrįžimas į gimtąjį miestą ar dar visai neseniai sostinėje apsilankiusi atlikėjų pora, kurių istorija plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje. Tačiau, skirtingai nuo pirmojo jos kūrinio, šiame rinkinyje istoriniai motyvai – tikrai vykę įvykiai ar egzistavusios (-uojančios) asmenybės, rodos, tampa patogiu įrankiu patraukliam pasakojimui sukurti. Lėkšto turinio pasakojimus į viršų ištraukia tas realiai įvykęs procentas – skaitai kaip pletkų žurnalą prieš miegą ir gėdijiesi prisipažinti, kad patinka.

U. N. Sabaliauskaitės „Silva rerum“ man pasirodė kaip vienas iš tų užsieninių didelės apimties serialų apie didingą praeitį – platūs ir ambicingi užmojai, daugybė smulkių detalių ir kartais jose paskęstantys veikėjai ir siužetas. Ir jei šios autorės „Danielių Dalbą“ tikrai galima laikyti literatūriškesniu kai kurių žurnalų atitikmeniu, tai abi „Silva rerum“ dalys man patiko. Nemanau, kad šių romanų esmė buvo pati istorija – labiau jos didinga dvasia.

M. G. Urte S., mane lyg ir kaltini elitiškumu, bet ir pati kalbi apie lėkštumą. Sutinku, kad populiarioji literatūra yra toks pat reiškinys, kaip ir „aukštoji“, nors ir pas mus dar labai mažai apmąstyta. Aš pasisakau už kriterijų kontekstualumą: kiekviena knyga ateina ne į kanoną kaip tokį, bet tarsi atsineša horizontą, kuriame gali būti vertinama – žanras, rūšis, tema, technika ir daugybė kitų elementų siūlo tos knygos vertinimo kriterijus ir apibrėžia refleksijos lauką. Žinoma, stipriausiai veikiantis vertinamasis veiksnys yra mūsų asmeninė ideologija, be jos joks vertinimas neįmanomas, ji ir apsprendžia interpretacijos procesą. Džiugu, kad diskutuodami nepriėjome prie vienos tiesos ir neleidome nė vienam iš mūsų jos pasisavinti. Gera matyti, kad istorija mūsų prozoje reiškiasi daugialypėmis formomis, ir nėra artėjama prie vieno didžiojo pasakojimo apie istoriją. Dėl meninės tų raiškos formų kokybės ne tik reikia, bet ir būtina ginčytis, kad nesustabarėtų literatūros procesas. Apibendrinant telieka skelbti postmodernizmo triumfą: nėra vienos istorijos, vienos literatūros, yra daug istorijų, daug literatūrų ir daug istorijų literatūroje.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*