VALDO KURKLIEČIO KERAMIKOS PARODA GALERIJOJE „BALTA“ 1

Raimonda Kogelytė-Simanaitienė
www.kamane.lt, 2012-01-16

Valdas Kurklietis – Kaune gyvenantis ir kuriantis jaunosios kartos keramikas, neabejotinai atradęs savitą, unikalią meninę raišką, kurią akivaizdžiai atskleidžia jo personalinės parodos „Išbandymų metas“, šiuo metu eksponuojamos tekstilės galerijoje „Balta“, kūriniai. 1996 – 2000 m. dailininkas mokėsi keramikos specialybės Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, įgijo bakalauro laipsnį, o 2002 m. ten pat baigė ir magistrantūros studijas. Valdo kūrybinė biografija prasidėjo studentiškais metais, kai jis ėmėsi dalyvauti įvairiuose konceptualaus meno projektuose bei keramikos festivaliuose. Kaip tik tada ėmė reikštis dabartinė jaunesniųjų keramikų karta (Ala Červonikova, Mindaugas Pridotkas, Vytė Noreikienė, Žilvinas Labanauskas, Eglė Labanauskaitė-Steponavičė ir kt.), panašiu laiku baigusi studijas VDA Kauno dailės fakultete. Visų šių menininkų, taip pat ir Valdo kūrybai, būdingas pastabumas socialiniams įvykiams, pilietiška pozicija, minties kandumas, intelektualus aplinkos suvokimas ir preciziškas domėjimasis keraminės raiškos specifika. Kiek teko pastebėti, įvairiuose renginiuose Valdo Kurkliečio keramika visada sukeldavo žiūrovų smalsumą. Žvelgiant į menininko darbus, įspūdį palikdavo apgalvota kūrinių tematikos ir plastinės, medžiagiškosios išraiškos sąveika. Pasirinkta plastika čia niekada nebuvo atsitiktinė: ji padėdavo rutuliotis siužetui, sustiprindavo autoriaus kūrinių prasmes. Kūrinių vaizdinę įtaigą papildydavo nepriekaištingas technologijų įvaldymas ir jų sukeliami efektai (koloritas, faktūringumas, ornamentavimas ir kt.).

Pastarąjį dešimtmetį savo kūrinius Valdas nuolat eksponavo Lietuvos ir užsienio keramikos parodose ir simpoziumuose. Visai nesenai jo darbus galėjome pamatyti Vilniuje, didelėje apžvalginėje parodoje „Šiuolaikinė Lietuvos dailė 2011: keramikos, tekstilės, metalo, odos, stiklo kūriniai“. Nebe pirmus metus menininkas yra ir tarptautinių Baltijos bei Šiaurės šalių parodų „Pavasaris“, „Redukcija“, rengiamų Kauno keramikos muziejuje, dalyvis. Pirmiausia norisi prisiminti ten rodytus dailininko darbus.

2009 metų „Redukcijos“ simpoziume Valdas sukūrė įsidėmėtiną kūrinį „Maximalių išbandymų laikas“, kuris menininkui liko reikšmingas iki šiol: ne veltui savo autorinę parodą jis pavadino labai panašiai. Šiame darbe keramikas pasitelkė ironišką paralelę: du stambūs lipdyti vabalai (primenantys senovės Egipte dievintus skarabėjus) ritinėja kamuolį, apvyniotą gerai žinomo prekybos tinklo firminiu maišeliu. Pasirinkdamas tokią akivaizdžią metaforą, autorius siekė pašiepti mūsų visuomenėje dominuojantį masinės kultūros bei vartotojiško gyvenimo sureikšminimą. Kita vertus, darbe panaudota degimo technologija, suteikusi vabalams  efektingą redukcinį žvilgesį,  taip pat daro ypatingą poveikį.

2010 metų „Pavasario“ parodoje pamatėme Valdo Kurkliečio vazą „Globalinis atšilimas“. Pasitelkęs krakle techniką, autorius sukūrė skeldėjančio ledo ar sniego įspūdį (beje, krakle menininkui aktuali iki pastarųjų dienų, šia technika sukurtų darbų matome ir jo personalinėje parodoje). „Globalinis atšilimas“ buvo apdovanotas tų metų „Pavasario“ diplomu „Už geriausią kūrinio atitikimą parodos temai“ (nors, žinoma, tema čia buvo traktuota plačiau, apimant ekologines, gamtosaugos prasmes).

Akivaizdu, kad gamtosaugos tematikai autorius taip pat yra neabejingas. Jo personalinėje ekspozicijoje matome dvi įdomias keramines plokštes - „Baltoji meška“ ir „Žuvėdra“. Šie darbai vizualiai primena iš keraminių šukių sudėliotą mozaiką, kurios viduryje vaizduojamos gyvūnų figūros: į skeldėjančio ledo akivarą prasmegusi Šiaurės meška ir žuvėdros fosilija, sustingusi užterštoje gamtoje. Kūriniai yra įdomūs ir savo vaizdine stilistika. Žiūrovui jie gali priminti XX a. septintojo dešimtmečio keramiką, kurioje buvo naudojamas pozityvo-negatyvo principas, apibendrinta, stilizuota kompozicija, menanti lakoniškojo funkcionalizmo atgarsius. 

2011 metų „Pavasaryje“ dailininkas pademonstravo socialines realijas atspindintį darbą „Gydymasis taurėmis“. Jo pagrindu tapo detalus, gatvių linijomis išvagotas keraminis Kauno Žaliakalnio planas, į kurio tam tikras vietas įspaustos stiklinės taurės, regis, privalėjo išrauti miesto piktžaizdes ar negandas. Šį darbą taip pat matome keramiko personalinėje parodoje.

Tais pačiais metais Valdas dar kartą dalyvavo redukcijai skirtame simpoziume. Tobulindamas redukcinio degimo galimybes, menininkas sėkmingai pratęsė ir tematinės, ir formalios raiškos paieškas. Taip pamažu gimė jo kūrinių, susietų su medicinos mokslo iškeltomis problemomis, kūno organais, fiziniu, o iš dalies ir dvasiniu žmogaus būviu, serija. „Išoperuotas“, „Perskelta galva“, „Kamieninė ląstelė“, „Balta ląstelė“, „Organai“ – tokie darbų pavadinimai dominuoja Valdo Kurkliečio personalinėje ekspozicijoje. Asmeninių parodų dailininkas rengti neskubėjo,  tad „Išbandymų metas“ – iš esmės pirmoji didesnė autoriaus personalinė paroda, kuriai rengdamasis jis ir sukūrė išvardytų naujųjų darbų seriją. Visi šie kūriniai – sukurti tarsi vienu atokvėpiu. Pirmiausia juos sieja kūno, jo sandaros, radimosi, išlikimo temos. Galvojimas apie gyvastį Valdą domino visada (čia vėl galime prisiminti jo ankstesnių metų darbą „Lizdas“, kur viso ko pradžios - kiaušinio simbolis, pateikiamas asociatyviai, sutapatintas su smegenimis).

Personalinėje Valdo parodoje kūno elementų, gyvybės reikšmių laukas yra ypač sodrus. Paklaustas, kodėl menininkui tokia svarbi ši tematika, jis teigia, jog nėra abejingas pasaulyje vykstantiems savęs naikinimo, gamtos ir žmogaus niokojimo, žmogiškojo tapatumo, unikalumo suvokimo procesams. Taigi natūralu, jog  pastarųjų metų kūriniuose atsiskleidžia pagrindinės autoriaus kūrybos semantinės kryptys: masinis nesaikingas vartojimas („Susivartojimas“), savo gyvenamosios aplinkos (tiek miesto, tiek apskritai planetos) niokojimas („Planeta“) ir medicininiai eksperimentai su kūnu, gyvu organizmu („Pjūvis“).

Naujausius Valdo darbus jungia dar keletas ypatybių, tiesa, jau daugiau plastinio pobūdžio. Viena jų – kūrinių vaizdo specifikos sustiprinimas, pasitelkiant kiaurymę ar ertmę. Skulptūroje tokie sprendimai buvo žinomi nuo modernizmo klasikos laikų, puikus to pavyzdys būtų Henry Moore'o darbai. Valdo objektuose vidinė ertmė formuojama keraminės puodynės principu. Natūralu, jog tuštumos, kaip meninės priemonės, pasitelkimas, čia atsiranda ne iš skulptoriaus, o iš keramiko patirties, objektą formuojant (žiedžiant, lipdant detales) tarsi ąsotį („Perskelta galva“) ar lėkštę („Pjūvis“) ir tokiu būdu išgaunant tiek konkretų daiktišką, tiek papildomą – asociatyvų, kuriozinį rezultatą.

Tikrojo daiktiškumo šiuose kūriniuose, be abejonės, nebelieka, tačiau turime keistą, bet gana tikslią objekto nuorodą į daikto prototipą, o kartu jo sąsają su nauju, gyvastingu, organizmo elementus primenančiu kūnu. Toks Valdo kūrinių dvilypumas – labai įdomus reiškinys. Kiaurymė, tuščia ertmė, vidinių erdvių persiliejimas, labirinto, sraigto forma keraminės skulptūros viduje menininko kūrinius daro daugiaprasmius ir turinčius tęstinumą vienas kitame („Balta ląstelė“, „Išoperuotas“, „Įtaka“, „Kiaušinis“).

Šiam pojūčiui atsirasti padeda ir organiškos kūrinių formos, akmens masės medžiagiškumas, spalviniai bei ornamentiniai dekorai („Organai“, „Perskelta galva“, „Išoperuotas“), primenantys perskelto kaulo vaizdinį, taip pat „persikeliantys“ iš vieno objekto į kitą bei visai parodos kolekcijai suteikiantys ypatingą vitališkumą, bylojimą apie menką ląstelę, sraigtelį, iš mažų elementų susidedančią, naikinamą, bet vis dėlto sunkiai sutraiškomą gyvastį.

Svarbi išraiškos priemonė menininkui yra ir šviesa. Ją Valdas naudoja saikingai, pasverdamas, tada, kai reikia pabrėžti vidinę ar išorinę kūrinio struktūrą, sustiprinti jos įtaigumą, paslaptingumą („Balta ląstelė“, „Ląstelė“).

Skvarbus menininko žvilgsnis, gebėjimas būti esminių visuomenės problemų reflektuotoju tai – bruožai, dailininko kūrybai neabejotinai suteikiantys išskirtinumo ir brandumo šiandieninės Kauno keramikos fone.

Valdo Kurkliečio nuotraukos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*