Liepa

Tas neapčiuopiamas, nesulaikomas laiko bėgsmas... Šiemet sukanka lygiai šimtas metų, kai Pabiržės parapijos Spalviškių kaime, bitininkų šeimoje gimė Klemenso vardu pakrikštytas berniukas, vėliau tapęs žinomu Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtoju. Visiems Klemensą Čerbulėną (1912 07 24-1986 01 04) artimiau ar tolimiau pažinojusiems kaip mat iškyla šilčiausi praeities vaizdiniai. Tad šiais jubiliejiniais metais, ypač liepos 24 d., būtina prisiminti šviesaus atminimo asmenybę, tuo gūdžiu sovietmečiu skaistinusią Lietuvos veidą.

Pradžioje keli štrichai būsimo mokslininko biografijai. Mokėsi Biržų valstybinėje gimnazijoje, buvo skautas; 1933 m. baigęs gimnaziją, jis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame studijavo meno istoriją. Tą fakultetą perkėlus į Vilnių, jau šio miesto valstybiniame universitete jaunasis mokslininkas 1941 m. apgynė diplominį darbą „Kaimo skrynios Užnemunėje“. Tiesą sakant, studijuodamas Kaune Čerbulėnas nuo 1936 m. jau dirbo Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje. Į tą patį muziejų, tik jau kitu pavadinimu, t. y. į Kauno valstybinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, jis sugrįžo 1945 m. ir dirbo jame įvairiose pareigose iki 1950 m.

Moksliniai Klemenso Čerbulėno interesai buvo išties įvairiapusiški, tačiau neretai juos lėmė tuometinės sovietmečio realijos. Tad apžvelgiant šio itin gilaus ir talentingo mokslininko per beveik penkiasdešimt metų nuveiktus darbus tiesiog būtina juos sugrupuoti pagal jų pobūdį; pavyzdžiui, lietuvių tautodailės, tradicinės kaimų statybos ar monumentaliosios architektūros tyrinėjimus.

Manyčiau, jog prasminga pradėti nuo lietuvių liaudies meno tyrinėjimų, nes jie, viena vertus, fiksuoja tyrinėjimų pradžią, kita vertus, atskleidžia jauno mokslininko interesus. Šiaip ar taip, pradžioje jis turėjo gerą mokytoją – dailėtyrininką Paulių Galaunę. Taigi nestebina ir jaunojo Čerbulėno pasirinkimas. Pirmasis mokslinis straipsnis, pavadintas „Tautinis elementas lietuvių kryžiuose“[1], buvęs skirtas kryžių analizei. Ypač įtaigus, vertas atskiro paminėjimo straipsnis apie tragiškus siužetus liaudies mene: tai didžiosios savaitės siužetai, kuriuose ryškiai pabrėžiama Jėzaus Kristaus kančia bei liūdesys ir Dievo Motinos skausmas.[2] Be to, 1939 metais atspausdintas originalus straipsnis apie Rūpintojėlio sampratą lietuvių liaudies skulptūroje, papildant jį šio motyvo atsiradimo legendomis.[3] Pavyzdžiui, vienoje iš labiausiai paplitusių legendų pasakojama, kad „po tvano Kristus labai nuliūdo, nes jam ypač pasidarė gaila tų mažų vaikelių kūdikių, kurie nekalti žuvo dėl tėvų nedorybių. Atsisėdo Kristus ant akmens ir susimąstė. Nutarė niekada nebebausti žmonių tvanu“[4]. Iš šio ankstyvojo laikotarpio, apimančio 1935-1944 metus, didžioji dalis tekstų išliko rankraščiuose. Antai labai įdomus, ankstyvas tekstas apie šventųjų vaizdavimą lietuvių liaudies raižiniuose, ypač turint omenyje ano meto šios srities pažinimo lygmenį. Vėlgi minimas 16 puslapių rankraštis apie talentingą skulptorių Vincą Svirskį. Jų ir labai vertingų tikrai yra daugiau. Tad apibendrinant ankstyvuosius tyrinėjimus, būtų buvę galima numanyti tolesnę liaudies meno tyrinėjimų plėtotę, kuri dėl sovietinės sistemos nepakantos šiems dalykams kuriam laikui nutrūko.

Nuo jaunumės būsimam mokslininkui rūpėjo ir kultūros paveldo apsauga. Tai liudija jo ankstyvas rašinys „Visuomenė turi rūpintis“[5], kuriame jis aiškina, kad viena Kultūros paminklų apsaugos įstaiga su menku personalu negali apsaugoti visų Lietuvos kultūros paminklų. Jame K. Čerbulėnas pateikia keletą drastiškų pavyzdžių apie sunaikintus paminklus. Jis užsimena ir apie pačios Kauno pilies kasinėjimus, apgailestauja, kad nė karto nebuvo nei pati pilies aikštė, nei jos aplinka tinkamai ir išsamiai ištirta. Šiandien galima vėlgi drastiškai paklausti savęs apie dabartinę Kauno pilies esatį: kas pasikeitė ir kurlink judame?

Prasidėjus šiokiam tokiam atšilimui atsirado galimybė prie šių tyrinėjimų sugrįžti jau kita forma, t. y. rengiant albumus, kuriuose pateikiamos kokybiškos pasirinktų objektų nuotraukos. Aptariamajai liaudies meno temai priskirtinas „Vagos“ leidyklos 1970 m. išleistas albumas „Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra“.[6] Leidinio pavadinimas slepia jos turinį, t. y. kryžius, koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius. Kita vertus, nors įvadiniam tekstui skirti tik šeši puslapiai, tačiau publikuojamos 492 iliustracijos kalba pačios už save. Anuo metu šio albumo pasirodymas buvo be galo svarbus įvykis tyrinėjant ne tik liaudies meną.

Kita tyrinėjimų sritis – tai monumentaliosios architektūros tyrinėjimai, pirmiausia sietini su renesanso ir baroko architektūra. Tuomet labai teigiamai žvelgta į renesanso architektūros tyrinėjimus, tačiau baroko menas atrodė pavojingas. Iš tiesų tos klasikinės renesanso architektūros mūsuose kaip ir nebūta, išskiriant nugriautus didžiojo kunigaikščio reprezentacinius rūmus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Apie šiuos rūmus tyrinėtojas vaizdžiai rašė straipsnyje „Renesanso architektūra Lietuvoje.“[7] Taigi peržvelgus svarbiausius K. Čerbulėno tyrinėjimus akivaizdu, kad jo įnašas į baroko paveldo tyrimus yra svariausias. Dar 1964 m. kartu su Vladimiru Zubovu paskelbė vertingą straipsnį apie Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožus.[8] Ne vieną savo straipsnių K. Čerbulėnas skelbė žurnale „Statyba ir architektūra“: jų būta įvairių, pavyzdžiui, apie Liškiavos bažnyčią ir dominikonų vienuolyną[9], Veliuonos architektūros paminklus[10], senąją Jiezno architektūrą[11]; o tai reiškia, kad juose analizuojami sakraliniai pastatai. Maždaug po dešimties metų leidinyje „Vilniausarchitektūra“ K. Čerbulėno tyrinėtų objektų ženkliai daugiau: visų pirma jis išnagrinėjo pagrindinę Vilniaus baroko bažnyčių dalį. Tai vienuolika ansamblių, kuriuos sudaro bažnyčios su vienuolynais. Kai kurias paminėsiu – tai Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia su Laterano kanauninkų vienuolynu, Šv. Dvasios bažnyčia su dominikonų vienuolynu, Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas, Šv. Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolyno pastatais, Šv. Teresės Avilietės bažnyčia su basųjų karmelitų vienuolyno ir Aušros Vartų koplyčios pastatais, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno pastatai, Visų Šventųjų bažnyčia ir senosios regulos karmelitų vienuolynas, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir misionierių vienuolyno pastatai, Vilniaus universiteto varpinė (kartu su Vytautu Levandausku). Be to, jis analizavo baroko rūmus, antai Jonušo Radvilos, Pociejų bei keletą baroko stiliui priskiriamų namų. Apibendrinus tyrinėtų objektų visumą tik Vilniaus mieste jau galima konstatuoti, kad jo našta buvo sunkiausia, o indėlis didžiausias.[12] Galima tik apgailestauti, kad leidinyje „Kauno architektūra“ tėra dvi šio tyrinėtojo publikacijos – Šventojo Kryžiaus ir Švč. Sakramento bažnyčios su dominikonų vienuolynu aprašai.[13] Tad pripažinkime, kad šio tyrinėtojo įnašas į Lietuvos architektūros istorijos pirmąjį[14] ir antrąjį tomus.[15] yra išties ryškus.

Dar viena tyrinėjimo tema, kuriai šis be galo darbštus žmogus skyrė daug laiko ir jėgų, tai tradicinei lietuvių kaimo gyvenamųjų namų ir kitų statinių, sovietmečiu sparčiai besikeičiančiai, fiksacijai. Jis netgi parengė išsamų straipsnį, kuriame paaiškino, kaip daryti liaudies gyvenviečių ir įvairių pastatų aprašus, brėžinius ir nuotraukas.[16] Tuo pačiu paskelbė kelias publikacijas minėta tema; pavyzdžiui, apie lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų pastatų genezę[17] bei liaudiškų memorialinių paminklų kilmę, įvertinant meniškumą[18]. 1973 m. Klemensas Čerbulėnas apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Valstiečių sodybos pastatų formavimosi istorija Lietuvoje iki XX a. vidurio“. Šiame moksliniame darbe jis apibendrino savo ilgametes menotyrines studijas, kurias anuometiniai specialistai įvertino itin gerai. Tad graudu, kad šis 374 p. rankraštis, turintis didelę vertę, iki šiol nepublikuotas.

Vėliau šie darbai nuostabiai pasitarnavo kuriant Lietuvos Skanseno muziejų, mūsuose kažkodėl tebevadinamą Lietuvos liaudies buities muziejumi. Vytautas Stanikūnas savo publikacijoje Čerbulėną taikliai pavadino Buities muziejaus „krikštatėviu.“[19] Anot Stanikūno, šio muziejaus idėjai – per 60 metų. Nes dar 1941-ųjų spalį laikraštis „Į laisvę“ paskelbė Čerbulėno straipsnį „Tėviškės muziejus“, kuriame jis kalbėjo apie muziejų po atviru dangumi. Šitoks muziejus privalėtų įvairiapusiškai atskleisti lietuvių tautos gyvenimo būdą. Stanikūno nuomone, šios Klemenso Čerbulėno mintys po daugelio metų įsiliejo tiek į Lietuvos liaudies buities muziejaus kūrimo koncepciją, tiek iš dalies atsispindi dabartinėse ekspozicijose. Anuo metu Čerbulėnas tapo nuolatiniu jo moksliniu vadovu. Habilituoto daktaro pasiūlymu į muziejų buvo perkelti vėjo malūnas nuo Šiluvos, gryčia iš jo gimtojo Spalviškių kaimo ir t.t. Čerbulėnas rodė, kaip ręsti restauruojamų pastatų sienas, kokias tvoras ir kur tverti, kaip papuošti vartelius ir kita. Stanikūnas prisimena stebėjęsi jo neišsenkančia energija bei žiniomis. 1974 m. atidarius muziejų, jis sugrįžo į savo nuolatinį darbą Statybos ir architektūros institute, kuriame pradėjo dirbti 1956 m. Jau sekančiais, 1975-aisiais, mokslininkas publikavo straipsnį, kuriame išsamiai atskleidė Liaudies buities muziejaus genezę.[20] Šio straipsnio pradžioje gilinamasi į pirmuosius bandymus įkurti lietuvišką Tėviškės muziejų, po to – Liaudies muziejaus organizavimas Lietuvos TSR, vėliau – paties muziejaus įkūrimo rūpesčiai ir šio muziejaus statybos. Straipsnį užsklendžia išsamūs įvairiakalbiai šaltiniai ir literatūra.

1982 m. mokslininkas šventė septyniasdešimtmetį. Šia nekasdiene proga jis pats apie savo universitetines studijas pasisakė taip: „Mėgėjiškus liaudies kultūros aprašus pradėjau daryti dar mokydamasis Biržų gimnazijoje. Tačiau tik 1933 m., įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, semdamasis gausių žinių apie lietuvių dvasinę ir materialinę kultūrą dėstytojų P. Galaunės, J. Baltrušaičio, I. Jonyno,L. Karsavino paskaitose, rašydamas pirmuosius seminarinius rašinius, ėmiau giliau suprasti kraštotyros uždavinius, mokytis tyrimo metodikos ir logikos. Praktiškai patikrinti savo sugebėjimus ir žinias, įgytas universitete, padėjo darbas P. Galaunės vadovaujamame Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, gausiose mokslinėse išvykose ir kompleksinėse ekspedicijose. Jau nuo 1937 m. stengiausi nepraleisti nė vienos bent kiek reikšmingesnės kraštotyrinės ekspedicijos.“ Vėliau šis pasisakymas buvo atspausdintas vienoje iš Kraštotyros knygų.[21]

Kraštotyra – tai dar viena svarbi sritis, kuriai Čerbulėnas negailėjo nei energijos, nei laiko. Tad neatsitiktinai Ketvirtasis kraštotyrininkų suvažiavimas 1973 metais šį mokslininką išrinko garbės nariu. Būtent kraštotyrinėse kelionėse užsimezgė ir mano nuoširdi pažintis su šia daugeliu požiūriu išskirtine asmenybe. 1977 m. jau dirbau Kauno kelionių ir ekskursijų biure metodininke, tad, ilgai negaišdama, suorganizavau pirmąją dviejų dienų kelionę į Rytų Aukštaitiją. Toji pirmoji kelionė paliko neišdildomus įspūdžius; „anot Čerbulėno, ji vyko renesanso ženkle. Gegužės viduryje – toks pasiutęs sodų, medžių, gėlių žydėjimas, toks pievų žalumas ir geltonumas!“[22] Anuomet visiems labai didelį įspūdį paliko Salako bažnyčia. Sau pasižymėjau – „tai tautos dvasios stiprybės simbolis. Ir dar, ką gali vienas žmogus, pasišventęs, degąs idėja, dideliu tikslu. Paskui tokį žmonės eina. Ir tuomet galima nuveikti daug.“[23] Taigi kelionėse išgyvenimų ir nutikimų būta įvairių. Pavyzdžiui, sykį, jau nebeprisimenu kurioje bažnyčioje, kilo karštas ginčas tarp klebono ir Čerbulėno aiškinantis evangelistų simbolius. Vos pavyko įsikarščiavusius pašnekovus sutaikyti. Vėliau susiklostė tradicija kasmet keliauti dukart: vėlyvą pavasarį ir ankstyvą rudenį. Kai kurios kelionės užtrukdavo net ir tris dienas. Anuomet mums, jauniems žmonėms, tos išvykos įkvėpdavo meilę Lietuvai, jos tapdavo tikrąja, nemeluota mokykla.

Habilituotas istorijos daktaras, etnografas ir ypač liaudies dailės žinovas išliko daugelio su juo dirbusių, keliavusių ar dar kitaip susijusių žmonių atmintyje. Mane ypač sujaudino 1992 m. publikuotas Roberto Keturakio, buvusio jo mokinio Garliavos vidurinėje mokykloje, įsimenantis esė. Tad šį tą norėčiau priminti: „Neseniai galvodamas apie savo Auklėtoją supratau, jog visas jo gyvenimas, visas Jo, mokslininko, mokytojo, mokiniams artimo ir suprantamo žmogaus, talentas buvo skirtas ypatingai svarbiam Įtikėjimui: turi užaugti toks tvirtas ir šviesus savo dvasia, tikslais, svajonėmis, kad niekas niekada neįstengtų tave papirkti, niekas neįstengtų tave nupirkti už pinigus, titulus, išskirtinumo tarp kitų ženklus, gaminamus viešai ir paslapčiomis. (...) Prisiminiau (...) neskubų žingsnį, palenktą priekin gražią galvą, šypsenos spinduliukus skleidžiančias, kupinas gerumo akis, gražias raides, išvedžiojamas kairiąja ranka (...) Jis nė nepastebi buities nepatogumų, ramiai sutinka medžiaginius nepriteklius, nes ne čia Jis įžvelgia – ką? Esmes? Turinį? Tobulumą?“[24] Kitokia bendrystė siejo K. Čerbulėną su ilgamečiu bičiuliu ir vienminčiu Povilu Valaika, kuris savo plačią šio garbaus mokslininko nuveiktų darbų apžvalgą[25] užbaigia taip: „Kokį darbą bebūtų dirbęs ar pareigas atlikęs, Klemensas Čerbulėnas visada išliko savimi: garsėjo plačia erudicija, dideliu intelektu, taktu ir principingumu. Ypač nepakentė mėgėjiškumo ne tik savo, bet ir kitų darbuose, neišmanymo ir profanacijos, istorijos faktų falsifikacijos ir dvasinio tingulio. Jis nebuvo „apkrautas“ garbės vardų regalijomis. Ką gavo – gavo pelnytai, savo darbo ir atkaklumo dėka. Juk Klemensas Čerbulėnas buvo iš tų sąžinės pašauktųjų, kurie skaistino Lietuvos veidą ir tuomet, kai jos vardą mėginta ištrinti iš istorijos.“

Tai, kas šio mokslininko nuveikta per jam skirtus kūrybingus gyvenimo metus anaiptol nepaseno, tebėra aktualu ir šiandien. Deja, mūsų atmintis užmarši. Vis dėlto viliuosi, kad jaunieji mokslininkai „atras“ Čerbulėną iš naujo ir pagaliau vienoje knygoje rasis visi vertingiausi jo darbai, papildyti plačia ir išsamia bibliografija.

__________________________

[1] Čerbulėnas, Klemensas. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose. Naujoji Romuva. 1937.

[2] Čerbulėnas, Klemensas. Tragiški siužetai liaudies mene. / Lietuvos aidas. 1939 IV 6 d. Nr. 158.

[3] Čerbulėnas, Klemensas. Rūpintojėlis – tautos pergyvenimų atspindys. / Į laisvę. 1941 XI 15. Nr. 124. P.3

[4] Ten pat, p. 3.

[5] Čerbulėnas, Klemensas. Visuomenė turi rūpintis. Ateitis. 1944 03 09. Nr. 58.

[6] K. Čerbulėnas dalyvavo parengiant du ankstesnius albumus, skirtus architektūrai (1957 ir 1965 m.). Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra. Sud. K. Čerbulėnas, F. Bielinskis, K. Šešelgis. Vilnius: Vaga. 1970.

[7] Čerbulėnas, Klemensas. Renesanso architektūra Lietuvoje. / Statyba ir architektūra. 1976 . Nr. 8. P. 29 – 31.

[8] Čerbulėnas, Klemensas. Zubovas, Vladimiras. Lietuvos vėlyvojo baroko bruožai. / Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. II Vilnius. 1964. P. 207 – 244.

[9]  Čerbulėnas, Klemensas. Liškiavos ansamblis. / Statyba ir architektūra. 1969 . Nr. 5. P. 23 – 24.

[10] Čerbulėnas, Klemensas. Veliuonos architektūros paminklai. / Statyba ir architektūra. 1976. Nr. 10. P. 30 – 32.

[11] Čerbulėnas, Klemensas. Senoji Jiezno architektūra. / Statyba ir architektūra. 1970. Nr. 1. P. 24 – 25.

[12] Vilniaus architektūra. Vilnius: Mokslas. 1985.

[13] Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas.1991.

[14] Lietuvos architektūros istorija. T I. Vilnius: Mokslas. 1987.

[15] Lietuvos architektūros istorija. T II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1994.

[16] Čerbulėnas, Klemensas. Kaip daryti liaudies gyvenviečių ir įvairų pastatų aprašus, brėžinius ir fotonuotraukas. / Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. II Vilnius. 1964. P. 261 – 272.

[17] Čerbulėnas, Klemensas. Lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų pastatų genezės klausimu. / Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. I Vilnius. 1960. P. 3 – 32.

[18] Čerbulėnas, Klemensas. Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė – meninė charakteristika. / Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. III Vilnius. 1966. P. 98 – 121.

[19] Stanikūnas, Vytautas. Buities muziejaus „krikštatėvis“. / Kauno diena. 2002 08 03.

[20] [20] Čerbulėnas, Klemensas. Liaudies buities muziejaus genezė. / Architektūros paminklai. T. III Vilnius. 1975. P. 12 – 44.

[21] Žodis jubiliatams, draugijos garbės nariams. Liepos 24 d. Klemensui  Čerbulėnui sukako 70 metų. / Kraštotyra. 15 knyga. Vilnius: Mintis. 1982. P. 57.

[22] Šinkūnaitė L. Dienoraščio ištrauka. 1977 gegužės mėn. 16 d. Asmeninis archyvas.

[23] Ten pat.

[24] Keturakis, Robertas. Auklėtojas. Kauno diena. 1992 12 24. Nr. 251. P. 4.

[25] Valaika, Povilas. Skaistinęs Lietuvos veidą. Kauno diena. 1989 12 03. Nr. 277. P. 3.