Gegužė

Projektas „Jaunieji. Žalia sąmonė-2“. Proga pajudėti tarp jaunų menininkų darbų pasirodė viliojanti ir daug žadanti – gal pavyks užmegzti ryšį ar kokie nors biolaukai sutaps, pamaniau. Vis dėlto jauni su jaunais šneka ta pačia kalba... Na, jei jau susišnekėti nepavyks, tai bent pasimėgausiu erdve, nes „Meno parko“ galerija kiekvienąkart mane paveikia kažkaip ypatingai ir ypač šis jausmas sustiprėja vaikštant po ją vienumoje (kas, kaip tyčia, neretai ir pasitaiko). Apskritai pati galerijų erdvė man visada rodosi kažkokia mistiška – tarsi amžinas tabula rasa fenomenas, kur sienos paruoštos bet kokio skonio kūriniui, kurio kvapas niekada į jas neįsigeria ir neužsilaiko, kaip atsitinka muziejuose – šių sienos tarsi turėtų atmintį ir ilgainiui muziejinės erdvės imtų gyventi savarankišką gyvenimą savuose pasauliuose. Randant analogijas su teatru, galerija būtų savotiška white cube, atitinkanti įvairiausioms modifikacijoms imlią juodosios scenos dėžutės (black box) idėją.

Paroda „Pasportas“, regis, studentų apie studentus. Gražūs projekto siekiai skatinti jaunuosius menininkus sujungiami į gana griežtai apibrėžtą parodos turinį – (e)migracija, tapatybė, judėjimas. Judėjimas visada reiškia nestabilumą. Jei esi jaunas ir judi - eksperimentuoji, visada brisi į vis kitus upės vandenis ir gali užkliūti pats ar užkliūti kitiems. Taip ir emigracijos bei savivokos temos lengvai tampa kliuviniu, kadangi liečia asmenišką, intymią žmonių gyvenimo sferą, kur niekada neišeis prieiti prie vieningos nuomonės – požiūriai, kaip ir skoniai, gali drastiškai skirtis.

Kai pagalvoji, jau daugiau nei du šimtus metų žmonija vergauja progresui. Progresas irgi yra savotiškas judėjimas, tik apie tai, kur nujudama, istorija mums pateikia įvairiausių (ir ne visad džiugių) variantų. Taigi judėjimo problema žmogui svarbi jau seniai, o mene ryškiausiai ją atskleidė futuristai, vardan judėjimo pirmyn net užsigeidę pjauti šaką, ant kurios patys sėdėjo – ligtolinį meno palikimą. Migracija taip pat yra judėjimas, net jei kalbėsime apie stilių ar atlikimo technikos migraciją. Galų gale, parodos anotacijoje suskambėjusi tapatybės gaida yra niekas kitas kaip tas pats judėjimas – blaškymaisi, ieškojimai, virsmai, kurie ir atsiskleidžia per migraciją ar tobulėjimą-progresą. Kaip teigia filosofė Judith Butler, žmogaus identitetas kinta santykyje su aplinka, o aplinka dažniausiai yra nevienalytė, vėlgi – dinamiška. Šis judėjimas (ar jo nebuvimas kaip viena iš judėjimo stadijų) įvairiomis formomis matomas ir parodoje. Pavyzdžiui, Jolanta Vainikonytė rodo mums savo transformacijas – pusė galerijos sienos nukabinta jos futurizmo manifestų iliustracijas primenančiais darbais – judėjimas, žmogus-mašina, biomechanika... Dargi primena filmą „Metropolis“ su kankinančiomis industrinėmis pabaisomis, tik čia J. Vainikonytė veikiau vaizduoja kankinamuosius – deformuotus ir beprarandančius žmogiškumą.

Negi jaunuosius menininkus kas nors taip engia ar kankina kaip tuos J. Vainikonytės deformuotuosius? Toks klausimas norom nenorom kyla, kai galiausiai suvoki, kad jie visi dvelkia laikinumu. Apskritai laikas yra toks reliatyvus, sunkiai  stabilizuojamas – iš pradžių jis gali rodytis ilgas, ištęstas ar monotoniškas kaip I. Kiškytės užmaršties labirintai ar T. Šimkaus „Nykuma“, bet lygiai taip pat jis gali nevaržomai lėkti su V. Tautkevičiaus nesustabdomu varnos skrydžiu ar virsti trapia akimirka su memento mori prieskoniu rentgeniškose P. Ramanausko introspekcijose.

Parodos dalyviai dar jauni ir žali (bent taip deklaruoja parodos rengėjai), bet jau apmąstantys savo būtį, ieškantys vietos po saule. Ir tai savaime nėra blogai. Bet man, į ekspozicijos salę atėjusiai kaip vartotojai, lieka neaišku, kodėl tie jaunieji vis turi (ar yra verčiami) tvirtintis ir leisti šaknis – anotacijoje pristatomas projektas, kurio dalyviai yra besimokantys universitete jauni menininkai, nuskamba kaip neįprastas eksperimentas, nors būti jaunam ir turėti mažiau patirties už vyresnius yra natūrali kūrybinio kelio fazė. Ar šitame dinamiškame ir nuolat besimainančiame pasaulyje dar reikia kur nors leisti šaknis, kai turi savas kojas ir neužrištą burną? Juk ir parodos tema susijusi su emigracija – reiškiniu, kai nutraukiamos šaknys ir kažkur pajudama.

O gal menininkų jaunumas ir žalumas, kurį deklaruoja parodos kuratoriai, t.y. institucinio mechanizmo dalis, tėra maskuotė ar apsidraudimo taktika – kaip koks atsarginis gelbėjimosi ratas? Jei paroda nepasiseks, nesižiūrės ar nepakankamai atskleis kuratorių paskelbtas temas,  bus galima pasiteisinti, jog čia rodomi tik jauni ir žali. Juk į besimokančius ir mažiau patyrusius paprastai žiūrima atlaidžiau arba netgi linkstama nuvertinti. Tik  neaišku, kokiais matais matuojamas patyrimas, jei menininkas linkęs eksperimentuoti, neužsiciklinti ir vis ieškoti naujovių. Ar  parodų skaičius gali užtikrinti, jog menininkas gerai išmano kokią nors temą ar techniką, o gal patirtis matuojama pagal užaugintos odos storumą?

 Storą odą, žinoma, labiausiai padeda auginti kritikai, kurie lygiai taip pat gali pakliūti į tą žalumo jūrą, jei jie jauni. Kritiko patirtį turbūt pamatuoti lengviau, bet kitos problemos išlieka tos pačios, kaip ir jaunam menininkui – kaip vertinti jauną kritiką ir jo gebėjimą kritikuoti (prašau neieškoti sąsajų su peikti), nes prisidengti neliečiamumo aš žalias etikete gali ir jis. Žmogus, paskelbtas ar apsiskelbęs žaliu, tarsi gauna neliečiamumo etiketę ar bent atsarginį išėjimą, jei netyčiom nepavyktų viskas taip, kaip tikėtasi. Dar vienas kabliukas yra solidarumo klausimas – juk jauni apie jaunus rašydami gali nejučiomis pasidaryti nuolaidesni vis dėl to nepatyrimo, galbūt bendro nestabilumo bandant suvokti save (o kas sakė, kad kritikai neieško savęs?).

Gera susidurti su tokia paroda, kai pats dar esi žalias (šioje vietoje su patosu reikėtų paskelbti, jog signalas pagautas, ryšys užmegztas!), nes turbūt tik pradedantis kritikas sugebės autentiškiausiai pajusti pradedančio menininko pėdsakus ir maršrutus. Jaunas kūrėjas turi tūkstantį ir vieną kelią savo kūrybai, turbūt jo genuose užkoduotas siekis ieškoti, bandyti, migruoti. Ir tai puikiai pavyksta, nes jo nekausto jokie įsisenėję įpročiai ar nejučiom išsivystantys tradicijų refleksai. Siekė tokio efekto parodos kuratoriai ar ne, bet, mano manymu, parodos dalyviai parodė, jog moka savarankiškai, be jokių „gelbėjimosi ratų“ ir vyresniųjų priežiūros pasirinkti stilių ir spalvą vadinamajam savo pasportui, kad laisvai galėtų keliauti per epochas, stilius ir technikas. Tada galima lengvai vadovautis Rasos Bieliūnaitės „Knygoje“ išdėstyta mintimi: kai nenoriu gyventi čia, išeinu gyventi ten. 

Autorės nuotraukos