DAILĖS GYVENIMO FRAGMENTAI 1

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2012-06-27

Ekologijos atspalviai meno kūriniuose iš popieriaus galerijoje „Balta“, kaip visada rimtas dailininkų duetas galerijos „Aukso pjūvis“ rengiamame parodų cikle, aukštųjų dailės kursų Kaune 90 metų jubiliejui skirta plati retrospektyva; Jūratės Rekevičiūtės kūriniais  į dienos šviesą iškeltos virtualaus gyvenimo facebook`e iliuzijos galerijoje „Meno parkas“, 22 menininkų videodarbais toje pačioje galerijoje pristatytos meno objektų atsiradimo paslaptys; Arvydo Palevičiaus darbų paroda Kauno menininkų namuose, skirta minėto tapytojo ir poeto Gintaro Patacko tapybos ir poezijos knygos „Kur pakastas šuva“ (Kaunas: UAB „INDIGO print“) pasitikimui – tai keletas birželio parodų panoramos Kaune akcentų.

Be abejo, solidžiausia ekspozicija vadintina VDA Kauno fakulteto retrospektyvinė paroda, skirta aukštųjų dailės kursų 90-mečiui Kaune paminėti, nes  šia proga iš akademijos fondų buvo ištraukti įvairias specialybes studijavusių geriau ar mažiau žinomų menininkų darbai.

Parodos struktūrą sudaro trys dalys: pirmąjį laikotarpį pristato retai rodomi, muziejuose saugomi tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai ir piešiniai, 1940 – 1991 metus atspindi privačių kolekcijų taikomosios dailės darbai, o dabartinę Kauno meno situaciją reprezentuoja kūriniai iš VDA  Kauno fakulteto fondų. Vienu ypu viską aprėbti ir atidžiai išstudijuoti gana sudėtinga, todėl šįkart apsistosiu ties dabartinį laikotarpį reprezentuojančiu stiklo menu.   

 

 

     Visų pirma, norisi pastebėti ir pasidžiaugti apgalvotu stiklo kūrinių eksponavimu, kada pasitelkus dirbtinę šviesą išryškinamos specifinės jų savybės. Tarp visų darbų išradingumu išsiskiria Evelinos Januškaitės darbas „Kaleidoskopas“ (pasak autorės, šis etiketėje nurodytas pavadinimas nėra tikrasis kūrinio vardas. Tikrasis pavadinimas - „Asmenybės transformacija“). Autorė pasitelkia kinetinio meno elementus ir kaleidoskopo veikimo principą, veidrodžių pagalba išgauna begalybės įspūdį. Besikeičiantys vaizdai, kurie čia atsiranda, čia pranyksta ir vėl sugrįžta prilyginami tam, kas vyksta žmogaus galvoje: nesąmoningai iškylantiems prisiminimams, praeities detalėms, kurios nebūtinai yra ryškios, bet nuolat maino viena kitą. Leidžiantis gilyn į save šių vaizdinių daugėja, jie persipina, svarbesnieji ima kartotis. Be to, praeitis formuoja dabartį, kažkada įvykę dalykai padaro įtaką žmogaus elgesiui, jo požiūriui ir vertybėms.

E. Januškaitė savo idėją pristato taip: „Esminiai visuomenės pokyčiai prasideda nuo atskirų žmonių keitimosi. Ar gali keistis suaugęs žmogus? Kokią įtaką šiam įvairialypiam procesui turi istorija – ne tik faktai, bet ir kiekvieno individo istorija bei įvairūs dalykai kaip kad sapnai, pasakos, prisiminimai? Kiek svarbi asmenybės kitime vaikystė, santykiai su aplinka, žmonėmis, su pačiu savimi? Prisiminimai - tai mąstymo būdas, jie atsakinėja į gyvenimo ir kūrybos užduotus klausimus. Tai primena kaleidoskopą – uždarą ratą, kuris nuolat sukasi, o vaizdai veidrodyje atsispindi mumyse, mes grįžtame į praeitį mintimis, tarsi savotiška laiko mašina. Kaleidoskopą pasirinkau, nes tai dabar jau retai aptinkamas žaislas, kuris asocijuojasi su vaikyste ir trumpam į ją sugrąžina. Be to, tai greitas vaizdų, įvykių ir nuotaikų keitimasis. Mūsų atmintis ir patirtis yra tarytum kaleidoskopas, kurį sukdami galime reguliuoti matomus vaizdinius. Mano darbe kiekvienas piešinys užkoduoja tam tikrą simbolį, prasmę ir motyvą. Jie persipina vienas per kitą, išplaukia iš tų pačių kontūrų ir detalių, tarsi žmogaus mintys – jos nebūna griežtai atskirtos, bet atvirkščiai – susipynusios, iškylančios arba besislepiančios viena už kitos. Mūsų prisiminimai, kaip ir vitražas, sudaro didžiulę mozaiką.“

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – aliuzija į šulinį. Pasak  jaunosios menininkės, norint pamatyti esmę, reikia pažvelgti į vidų. Tai turi sąsajų su Narcizo mitu. Tam, kad pamatytų savo atvaizdą, jis pasilenkia žemai iki pat vandens paviršiaus. Žiūrėdamas žemyn į „Kaleidoskopą“ („Asmenybės transformaciją“) žiūrovas simboliškai grąžinamas į savo vaikystę, praeitį, ieško pasąmonės gilumos ir paties savęs. „Veidrodis nėra tikrovės atspindys. Jis atspindi tai, ką mes norime matyti. Jis gali sukurti begalę erdvių, kuriose pasiklystam, ieškom atsakymų. Tarytum pasąmonė, kuri iki šiol lieka neatskleista paslaptimi. Veidrodinės dalys – kaip atminties ir pasąmonės kertelės, kuriose tam tikru laiku skirtingai atsispindi prisiminimai. Jie yra įvykusių veiksmų interpretacija. Po daugelio metų iš pasąmonės iškilę prisiminimai jaudina ir yra nepraradę emocinės spalvos. Laikas ir erdvė pasąmonės procesams neegzistuoja. Todėl veidrodžiai kuria begalinę erdvę - neapribotą ir neapibrėžtą. Vitražas nepaliaujamai juda, panaikindamas ribą tarp alfos ir omegos...“ - teigia E. Januškaitė.

Dalyvavimas tokioje parodoje jaunam menininkui yra didelis džiaugsmas ir paskatinimas. Juolab kad galimybė pristatyti diplominį darbą, kad ir gerai pavykusį, platesnei visuomenei ne visada greitai ateina.

 

 

Dar viena rimtesnė paroda, apie kurią norisi kalbėti – tai Verslo lyderių centre vykstanti galerijos „Aukso pjūvis“ Kęstučio Palioko (1933 - 1978) ir jo dukters Ingos Zamulskienės darbų ekspozicija iš ciklo „Duetai“. K. Paliokas meno mylėtojų atmintyje išliko kaip tragiško likimo dailininkas, kurio kūrybos periodas dėl sunkios ligos tetruko keliolika metų. Rengdama šią parodą galerija išties atliko ne mažą darbą – priminė mažai eksponuoto, bet talentingo menininko kūrybą ir po vienu stogu surinko išsibarsčiusius jo kūrinius. Dauguma iš jų – artimųjų portretai ir Kybartų rajono peizažai.

Savo laiku K. Palioko kūryba viešai nebuvo pripažinta, nes jo nuostatos ir gyvenimo būdas prieštaravo oficialiems „gero“ meno standartams. Kartu su amžininkais Antanu Martinaičiu, Ričardu Vaitiekūnu ir kitais dailininkas laužė nusistovėjusias normas ir dailės tradicijas. Jo tapybai būdingas realistiškumas persipynęs su ekspresionistine maniera ir taikliu formos apibendrinimu. Po išorine raiška slepiasi gyvybingumo, kančios ir melancholijos drama. Ji paliečia kone kiekvieną portretuojamąjį. Per veido mimiką, gestus ir laikyseną dailininkas subtiliai parodo žmoguje įspaustą vienatvės žymę. Emocinę įtaigą dailininkas sustiprina intensyviomis spalvomis, dėmėmis virstančiu potėpiu.

Tuo tarpu I. Zamulskienės tapyba nuo tėvo kūrybos stipriai skiriasi, ji subrendo kitokioje aplinkoje – Nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Dailininkei svarbi ženklų kalba, praeities ir dabarties apmąstymas. Ji susitelkia veikiau ties spalvos ieškojimu ir jos poveikiu negu ties konkrečiomis figūromis. Regimosios tikrovės pavidalų atpažinimas I. Zamulskienės darbuose nėra pats svarbiausias dalykas.

 

Šis duetas – pirmas tėvo ir dukros paveikslų susitikimas parodų erdvėje.

 

 

Apie realų bendravimą ir tikrus susitikimus keičiantį gyvenimą virtualioje erdvėje  kalbėta grafikės Jūratės Rekevičiūtės ekspozicijoje „Dalintis. Patinka“, įvykusioje „Meno parke“. Tai buvo viena iš pirmųjų šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ parodų. J. Rekevičiūtės kūrybinė veikla apima grafiką, instaliacijas, porceliano dekoravimą, šiuolaikinio meno projektų kuravimą ir kt.

Menininkė jau kurį laiką analizuoja populiarų socialinį tinklalapį Facebook, jo teikiamas galimybes ir iliuzijas. Tenka pripažinti, kad tema tikrai aktuali. „Dalintis. Patinka“ - nebe pirma autorės ekspozicija, skirta šiai temai. 2011 m. Vilniaus „Actus Magnus“ galerijoje buvo surengta paroda „Komentuoti. Patinka“.

Naujuose darbuose autorė paklaidina žiūrovą komentarų, nuorodų, įrašų ir nuotraukų gausybėje ir kelia klausimą „Kas su kuo ir kuo dalinasi?“ Pasak jos, atrodo, kad visi su visais ir tuo pačiu su niekuo. Parodos komentaru J. Rekevičiūtė ragina nuspręsti, kas yra tikra, o kas ne patį lankytoją „pagal savo sugedimo lygį“. Kartu nejučia provokuoja ištarti nuosprendį arba, kalbant fasebook`o žargonu, paspausti (arba ne) „like“ („patinka“) po šio tinklapio ikona. Deja, jame ženkliuko „nepatinka“ nėra, nepritarimą belieka reikšti abejingumu arba komentarais.

Autorės pasirinkta tema plati ir įvairialypė. Ją gvildenti galima pasitelkus ne vieną aspektą: kaip alternatyvą tikram bendravimui su visomis to priežastimis ir pasekmėmis, tobulą kaukių liejyklą, terpę eskapizmui, nuostatų ir vertybių ringą, galų gale kaip erdvę, formuojančią tam tikrą bendravimo kultūrą. Visus šiuos dalykus daugiau ar mažiau atspindi grafikės darbai. Kartu ši paroda yra puikus gyvenimo ir meno susiliejimo ribų tarp jų nutrynimo pavyzdys. Iš kasdienybės išplėštas fragmentas parodų salėje visuomet įgauna naują atspalvį. Neįprasta erdvė, negalėjimas objektu panaudoti pagal buitinę paskirtį sukuria atsiribojimo efektą, priverčia pažiūrėti „iš šalies“, kas J. Rekevičiūtės „Dalintis. Patinka“ atveju reiškia didesnį sąmoningumą.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*